Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2014 m. gruodžio 12 d., penktadienis

Dėmesio sutelkimas ir Jėzus. 3 dalis

John Fenn, 2014 m. lapkričio mėn. 1 d.,

Sveiki,
Kai vienas iš mūsų sūnų rodė savo būsimai žmonai mūsų šeimos nuotraukų albumą, jis stabtelėjo prie nuotraukos, kurioje 19-etė mergina su raudonu bikini buvo įsibridusi iki kelių į vandenį Majamio paplūdimyje. „Ji karšta! Kas ji? Ir kodėl ji jūsų šeimos nuotraukų albume?“ – paklausė jis.

Barbara, kuri žiūrėjo per petį aiškindama nuotraukas, kai jos pasirodydavo puslapiuose, paklausė: „...Tu neatpažįsti jos, sūnau?” Sūnus: „Ne, kas ji?” Barbara: „Tai tavo mama, sūnau! Tai aš.“

Jis įsiterpė: „Och..jach! Aš jaučiuosi susiteršęs! (judesiais stengėsi nusivalyti liežuvį ir akis), aš ką tik pavadinau savo mamą karšta! Och... aij …“ O visi pratrūko juoku. Ir tada iš nekaltos širdies, o taip gali nutikti tik jaunam žmogui, kuris neturi mirties baimės, išsprūdo žodžiai. Jis paklausė savo mamą: „Kas nutiko!?“

Jo būsima žmona ir Barbara atsiduso, susilaikė nuo pagundos jį įskaudinti, ir Barbara greitai atsakė: „3 sūnūs! Štai kas nutiko, sūnau! 3 sūnūs!”

Daugiau apie aplankymą!
Savo viduje mes jaučiamės taip pat, bet mūsų dvasią apgaubiantis kūnas pasikeitė, kaip mūsų sūnus tą dieną suprato. Kūnas keičiasi pagal gamtos dėsnius, nes yra iš žemės. Mūsų iš dangaus gimusiai dvasiai, kad ji augtų Kristuje, reikia susitelkimo ir pasišventimo. Mes gimėme iš naujo kaip naujagimiai, ir kaip sakė Petras, mes turime trokšti Žodžio pieno, kad galėtume augti. Mes patys apsprendžiame savo augimą (1 Petro 2:2)


Aš pabaigiau praeitą savaitę kalbėdamas apie tai, kaip Viešpats pasakė, kad Jis dalinasi intymiais dalykais su mumis, ir kai mes pasakome juos kam nors, tai nuliūdina mūsų dvasią, ir mes stebimės kodėl. Negalvokime, kad visada tai gilios širdies paslaptys, nes karalystė veikia apreiškimu iš Tėvo, taigi netgi širdžiai atskleistas paprastas dalykas, kuris turėjo likti širdyje, bet buvo paviešintas, nuliūdins Šventąją Dvasią, o po to ir mūsų dvasią.

Pavyzdžiui, kartą, kai aš ieškojau darbo, pamačiau skelbimą laikraštyje ir iš karto supratau, kad turiu tą darbą. Mes ką tik persikėlėme iš Kolorado į Tulsą ir aš ketinau būti čia pastoriumi ir tarnautojų komandoje surinkime Tulsoje, bet man reikėjo darbo iki to laiko. Aš pamačiau skelbimą ir iš karto žinojau, kad turiu darbą.

Prieš pokalbį su darbdaviu, aš pasakiau kažkam apie tai, ir kad žinau turintis darbą. Tuomet mano dvasia nuliūdo, tai įskaudino mano dvasią ir protą, ir aš tai iš karto pastebėjau. Aš vis tiek gavau darbą, bet Viešpats norėjo, kad tai būtų privatus patvirtinimas apie tai, kad Jis davė man darbą. Kai aš sulaužiau Jo ketinimą, mano dvasia nuliūdo.

Karalystė statoma ant apreiškimo iš Tėvo – pradedant nuo apreiškimo, kad Jėzus yra Kristus, ir po to visi kiti plaukia iš to apreiškimo. Ir turėkite galvoje štai ką – kiekvienas apreiškimas iš Tėvo brandina mus mūsų dvasioje, jeigu mes tai leidžiame, augindamas mus, kai mes atsakome į kiekvieną jų taikydami juos mūsų gyvenime.

Eilutė po eilutės, pamokymas po pamokymo, čia šiek tiek ir ten šiek tiek, taip žmonės dažnai cituoja Izaijo 28:9-13 kaip būdą, kuriuo Viešpats mus moko. Paulius aiškina apie kalbas ir kaip būti vadovaujamu apreiškimo iš mūsų dvasios. 1 Korintiečiams 14:20-25 Paulius moko apie tai, kaip asmeninė malda kalbomis veda į asmeninį apreiškimą, bet pranašystė yra išviešinti širdies paslaptis (platesnis kontekstas yra 14:14-25)

Kai Viešpats mus moko „eilutė po eilutės“, „pamokymas po pamokymo“ ir čia šiek tiek ir ten šiek tiek, tai pirmiausia apie asmeninį apreiškimą mūsų širdyje, vienas apreiškimas statomas ant kito. Kai mes atsakome ir pritaikome kiekvieną apreiškimą, mūsų mintys pasikeičia ir pasikeičia gyvenimo stilius, ir ateina daugiau apreiškimų. Kaip sakė Jėzus: „Vertink, ką girdi, nes tas vertinimas apsprendžia tai, kiek tau bus vėl atseikėta, o tam, kas turi daugiau, bus duota dar daugiau. O jei tu ignoruoji tai ką girdi, tai bus atimta iš tavęs. Morkaus 4:24-25

Tame aplankyme buvo dar daugiau: Viešpats paaiškino man įvykius vykstančius Jono 6 skyriuje
Mato 14, Morkaus 6, ir Jono 6 skyriuose, kur aprašyta, kaip Jėzus vaikščiojo vandeniu pamaitinęs 5.000 vyrų minią bei dar moteris ir vaikus. Matas aprašo Petro vaikščiojimą vandeniu, Morkus aprašo, kad Jėzus būtų turėjęs eiti pas juos vandeniu jei jie ir nebūtų šaukę iš baimės, ir Jonas rašo, kad Jam sugrįžus į valtį... valtis tučtuojau atsirado ant kranto, ten kur jie ėjo.“ (21 eil.) Pagal žodžių tvarką, Jėzus, dvylika ir valtis buvo tučtuojau perkelti maždaug pusę kelio per Galilėjos ežerą į tolimą krantą.

Daugelis iš minios, kurią Jėzus pamaitino, matė Jį išsiuntus mokinius valtyje ir matė Jį einantį ant kalno melstis. Jono 6:22-25 aprašo, kad kitą rytą žmonės, kurie vėliau pateko į valtis ir perplaukė ežerą, ir tie, kurie ėjo aplink ežerą iki tos vietos, kur atvyko mokiniai su valtimi, buvo nustebę radę Jėzų ten ir klausė Jo, kaip Jis ten pateko.

26 eilutė sako, kad užuot atsakęs į jų klausimą, Jis pasakė tai, kas atskleidė jų širdžių motyvus: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad matėte ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties.“ Iš tiesų, tai buvo tie patys žmonės iš 15 eilutės, kurie po to, kai buvo stebuklingai pamaitinti, norėjo Jį per prievartą padaryti karaliumi. Ar galite įsivaizduoti, kas galėjo įvykti, jeigu Jis būtų pasakęs jiems, kad vaikščiojo vandeniu.

Jėzus yra toks pats šiandien, kaip Jis buvo tada, ir aplankymo metu Jis pasidalino tuo, kaip situacijose tokiose kaip ši. Jis atskleidžia jiems patiems jų tikruosius motyvus, ir tada stebi, ką jie darys.

Moderni Jono 6 skyriaus versija
Asmuo mūsų surinkime nuolatos perviršydavo savo banko sąskaitą, nes jai patiko pirkti, svečiuotis pas draugus ir būti tokia kaip jie, neatsilikti, kai jie kažką įsigydavo. Ji prašydavo susitarti su manimi maldoje dėl malonės banke, kad neužskaitytų perviršijimo mokesčių. Kai aš pasiūliau jai susilaikyti nuo pirkimo ir gyventi kiek leidžia biudžetas, ji atsakė, kad jai labai patinka pirkti.

Kai kurios maldos buvo dėl malonės banke. Kitos: „Viešpatie, duok man daugiau pinigų.“ Ji netgi atėjo į maldą trečiadienio vakarą prašydama Dievą duoti jos vyrui viršvalandžių, kad „palaimintų“ jų finansus. Tiksliau tai ji meldėsi, kad vyras gautų daugiau darbo ir, kad galėtų patenkinti jos aistrą pirkti.

Su kiekvienu pirkiniu, kai pardavėjas buvo priverstas priimti tik grynais iš jos, su kiekvienu banko nuskaitymu, su kiekvienu ginču, kurį ji turėjo su savo vyru dėl pinigų, Viešpats atskleisdavo jai tikrus motyvus apie jos aistrą ir kitus dalykus, bet ji nenorėjo su tuo susitvarkyti. Užuot susitelkus į savo aistrą ir išdidumą, ji norėjo didesnio biudžeto ir meldėsi dėl to užuot tyrinėjus savo širdį.

Ji žiūrėjo į kiekvieną banko nuskaitymą kaip į velnio ataką jos finansams, ir žiūrėjo į Viešpatį kaip į priešą, kurį ji bandė įtikinti duoti jai daugiau pinigų. Ji niekada nepakeitė savo nusistatymo, prašydama Viešpaties, kad leistų jai pjauti tai, ką ji pati pasėjo, kad ji galėtų susidoroti su savo aistra.

Į ką tu nukreipi savo dėmesį?
Jono 6 skyriuje kai Jėzus atskleidė žmonių motyvus sakydamas, kad jie sekė Jį dėl to, ką Jis dėl jų gali padaryti, Jis pradėjo palyginimu, kurį buvo sunkiau suprati negu kitus. Jis pasakė man, kadangi jie nesusitvarkė su savo motyvais tiesiogiai, Jis panaudojo kitą būdą atidengti jų tikslą ir motyvus. Jis pasakė jiems, kad jie turės valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują, nes Jis yra tikroji mana.

Jono 6:66-68 parodo, kad daugelis, kurie sekė Jėzų po šio pareiškimo liovėsi Jį sekti, jų tikslas ir motyvai buvo atidengti, ir jie nutarė pasitraukti nuo sunkumų, pasitraukti nuo augimo. Daugelis pasiliko su Jėzumi, nes jie sekė Jėzų su tyra širdimi ir be savanaudiškų motyvų, netarnaudami Jam dėl to, ką Jis dėl jų gali padaryti. Kai Jėzus paklausė jų, ar jie taip pat pasitrauks, Petras atsakė: „Pas ką mes eisime? Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius ir mes žinome, ir esame tuo tikri, kad Tu esi Dievo Sūnus!

Petras nesuprato, kas vyksta, bet jis pasirinko augti tikėjime, neleisdamas, kad sumaištis atitrauktų jį nuo tikslo, nuo sekimo Jėzumi. Prisiminkite, naktį prieš tuos įvykius, Petras ėjo vandeniu, bet pradėjo skęsti, kai nukreipė savo žvilgsnį į bangas ir vėją. O tą kartą jis neleido niekam nukreipti jo žvilgsnio nuo Jėzaus. Bet aš jau išeikvojau formato limitą –daugiau kitą savaitę. Būkit palaiminti!


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą