Sveiki visi,
Vienas iš dalykų, kuriuos man Viešpats pasakė šią savaitę yra tai, kad
Jis Kristaus kūne siekia širdžių kokybės, ir šis darbas yra toks subtilus, kad
daugelis net nepastebės, kad tai Jis.
Aplankymas
„Dauguma spėlioja, kokie bus ateinantys metai, bet aš dirbu su
širdimis, kad jos apsispręstų daugiau nebesivaikyti dvasinių drugelių, ir kad
tikintieji visa esybe susitelktų į tai, kas jie yra Manyje, kuo jie tiki ir
ieškotų tų, kurių dvasiniai prioritetai sutampa“.
Aš garsiai sukikenau, kai Jis ištarė: „dvasiniai drugeliai“. Jis
tikras palyginimų ir analogijų meistras. Kai Jis tai pasakė, man iškilo
regėjimas apie vaikus, bėgančius laukais su tinkleliais rankose ir mojuojančius
jais paskui vieną ar kitą nepagaunamą drugelį. Tai puikiai perteikė tai, ką
Viešpats bandė pasakyti.
Regėjimas
Šiame regėjime Jis viską stebėjo stovėdamas lauko pakraštyje –
mergaites, vilkinčias gėlėmis išmargintomis suknutėmis, berniukus su džinsais
ar šortais, bėgiojančius aplink be jokios aiškiai nustatytos tvarkos, kikenančius
ir besijuokiančius lauke pilname gėlių bei iki kelių ar juosmens siekiančios žolės.
Vaikai gaudė drugelius ryškioje saulės šviesoje, bet džiaugėsi drugelių
medžiokle ir bėgiojimu aplink neturėdami jokios aiškios krypties lygiai taip
pat kaip ir patys drugeliai, besidžiaugiantys žolėje nubrėžtais skrydžio
zigzagais. Kai kurie vaikai savo rankas buvo išskleidę taip, tarsi lėktuvo
sparnus, fantazuodami didingus dalykus apie save.
Kai į vaiko akiratį patekdavo naujas drugelis, šis liaudavosi gaudęs
ankstesnį drugelį ir pasileisdavo paskui naująjį dažnai atsitiktinai, o
kartkartėmis specialiai užgaudamas kitą vaiką ir vėliau kikendamas,
džiūgaudamas dėl pačių gaudynių.
Jie džiaugėsi kiekvienu nukrypimu lygiai tiek pat kiek ir drugelio
gaudymu – aš nemačiau, kad jie nors vieną būtų pagavę, bet kelis kartus sudavė
keliems iš jų savo tinkliukais.
Kas buvo už lauko ribų
Laukas buvo kvadrato formos ir Jis stovėjo vienos pusės pačiam
pakraštyje, o aš buvau šalia jo, bet gretimai už lauko kampo esančioje pusėje.
Kuomet pažvelgiau į Jį, vėliau į vaikus ir vėl į Jį, akies krašteliu pastebėjau,
kas supo lauką ir tai mane išgąsdino.
Aplink lauką buvo tamsu, ir ten pamačiau žmones, kurie išsižioję
maldavo maisto ir vandens, kiek akis užmatė, vilkėjo skarmalais ir žvelgė į vaikus
tikėdamiesi kokios nors pagalbos ar paguodos, bet vaikai buvo susitelkę tik į
save pačius. Aš buvau apimtas siaubo ir vėl pažvelgiau į Viešpatį, kurio veido
išraiška atrodė bejausmė.
Ir tada Dievas pasuko...
Tuomet atrodo tarsi Jis kažką atliko, kas buvo
nematoma, bet Jis buvo priverstas tai padaryti. Kai kurie vaikai nustojo
vaikytis drugelius, nutraukę gaudynes tarsi būtų nukreipti nematomu keliu, tuo
tarpu jų draugai tęsė drugelių gaudymą be anų vaikų, beveik nepastebėdami, kad
jie dingo.
Tie, kurie nutraukė gaudynes, tai padarė netarę nė
žodžio, ir susėdo sukryžiavę kojas lauko pakraštyje, vis dar ant žolės, bet
žvelgdami už lauko ribų. Sėdėdami keliai prie kelių, jie sudarė nepertraukiamą
sieną aplink lauką ir ėmė duoti staiga atsiradusio jų kišenėse vandens ir
maisto tiems, kurie buvo kitapus lauko, tiesiai priešais juos.
Vaikų sėdėjimo poza parodė, kad jie buvo poilsyje ir
tai, ką jie darė, buvo jų gyvenimas ir gyvenimo būdas, tai, kas priklausė nuo
jų pačių, o ne „tarnavimo darbas“, kaip dauguma auditorinių bažnyčių tai apibūdina.
Tai buvo poreikių patenkinimas, kai esi poilsyje ir įprastinėje savo gyvenimo
veikloje, skiriant laiko ir susidėliojant prioritetus taip, kad padėtum tiems,
su kuriais jau turi ryšius.
Daugelis vaikų vis dar vaikė drugelius, ir tai labai
stebino. Bet greitai visas laukas buvo pilnas vaikų, sėdinčių sukryžiuotomis
kojomis, žvelgiančių į lauko išorę, keliai prie kelių, duodančių vandens ir
maisto tiems, kurie vilkėjo skarmalais lauko užribyje. Šie vaikai atsuko nugaras
savo draugams, kurie buvo užsiėmę pramogavimu, tuo pamalonindami Viešpatį,
kuris dabar spindėjo, kai stebėjau Jo žvilgsnį nukreiptą į lauko pakraštį ir daugiau
nebestebintį drugelių gaudytojų.
Nepastebimas plėtimasis
Kuomet kiekvienas vaikas padėdavo žmogui, turinčiam
poreikį, žaliuojantis laukas, pilnas gėlių, plėsdavosi, užimdamas naują erdvę,
kurioje buvo žmogus su poreikiu ir taip ta tamsos vieta dabar tapo gyvenamu
lauku, apšviestu ryškios saulės šviesos. Kai poreikiai būdavo patenkinti, kiekvienas
atsistodavo ir peržengdavo nematomą slenkstį ir, kai jie žengdavo į lauką, jų
skarmalai pavirsdavo švariais drabužiais, tokiais kaip ir kitų vaikų. Mano
nuostabai, tie suaugusieji, kurie vilkėjo skarmalus, peržengę slenkstį, buvo
sugrąžinti į vaikystę ir atrodė netgi jauniau nei tie, kurie jiems padėjo, o
kai kurie buvo panašaus amžiaus.
Tuomet kiekvienas jų pasisukdavo ir atsisėsdavo šalia
žmogaus, kuris jam padėjo, ir taip lauko ribos išsiplėsdavo ir atsirasdavo dar
daugiau vietos, ir visi jie toliau pradėdavo padėti kitiems, kiekvienas vis
kitam žmogui, turinčiam poreikį. Tai tęsėsi ir tęsėsi, kol laukas ėmė plėstis
sparčiai ir vis didesniu pagreičiu. Tačiau tempas kiekvienam žmogui išliko labai
normalus, tarsi būtų gyvenimo tempas, beveik rutina, tačiau bendras efektas
buvo spartus augimas tiek paties lauko, tiek žmonių skaičiaus jame.
Pasibaigus regėjimui
Po kelių sekundžių viskas pradingo ir staiga vėl
likau tik Jis ir aš. Jis pasakė, kad ateinančiais metais matysime kaip daugelis
tų, kurie vaikėsi dvasinius drugelius, liausis tai darę, netgi nutraukdami
draugystes, žinodami, kad ilgiau jie taip nebegali. Jis pasakė: „Atkreipk
dėmesį, kad kiekvienas vaikas turėjo rūpintis tik asmeniu, esančiu priešais jį,
kas simbolizuoja žmogų ar žmones, kurie jau yra jų gyvenime.“
Viešpaties akimis, dauguma Jo žmonių yra maži vaikai,
nors jie laiko save subrendusiais, jie mėgaujasi įvairiais nukrypimais ir
paskutinėmis naujienomis iš dangaus, ar bent jau tuo, kas taip pateikiama.
Tačiau Jis toks maloningas, kad padarys viską, ką gali, nes žmonės bėgioja
blaškydamiesi dėl to, kad jiems tikrai Jo reikia, taigi Jis daro dėl jų tai, ką
gali. Bet tai nebūtinai yra patvirtinimas tarnautojui ar tarnavimui arba
ženklas apie naują Dvasios judėjimą – tai tiesiog veikianti malonė skirta Jo
vaikams, kurie veikia. Juk galų gale Jis privertė asilą kalbėti, tad Jis naudos
visą, ką gali, kad patenkintų poreikius.
Kodėl daugelis išgyveno tuštumos metus
Jis toliau
man kalbėjo, kad šiems vaikams buvo būtina suvokti savo tuštumą, kuomet jie
vaikėsi dvasinius drugelius. Šie metai buvo tuštumos ir vienišumo metais
daugumai Jo kūne, tačiau ateinantys metai daugeliui bus brandos metai.
Jis atskleidė, kad daugelio lyderių mirtis pastaraisiais
metais, taip pat per šiuos pora mėnesių įvyksiančios mirtys bei
atsistatydinimai, įvykę dėl pasikeitimų, apie kuriuos Jis kalbėjo praėjusią
vasarą, kuo aš jau dalinausi, – buvo reikalingi. Dėl to dauguma jausis
neturintys lyderių, ir per tai suvoks savo nebrandumą, kas galiausiai privers atsisukti
tiesiai į Jį. Jis sakė: „Tie, kuriems kiti dalykai buvo užgožę Mane, dabar yra
susitelkę į Mane, ir ne tik susitelkę, bet apimti Manęs, taip ir turi būti.“
Jis sakė, kad kol daugelis niekaip nesupranta, kas su
jais blogai, kad jie jaučia didelę tuštumą, nes stokoja kažkokių prasiblaškymų
ir lyderių, tai buvo reikalinga, kad jie ieškotų Jo asmeniškai, o ne kitaip.
Daugelis, kurie laikė save pažengusiais, suvokė kaip buvo apgauti.
Kaip Jis užbaigė apsilankymą
Jo paskutinis teiginys mane sukrėtė ir pasiliko
atmintyje:
„Yra daug tų, kurie suvokė, kad iš tikrųjų Manęs
nepažįsta. Jie tiki ir yra gimę iš aukšto, tačiau jie Manęs nepažįsta. Jie
suprato, kad kai kurie dalykai, kuriuos manėsi žiną apie Mane, buvo neteisingi,
bet jie tik dabar gręžia savo širdis nuo tų atitraukiančių dalykų tam, kad
pažintų Mane ir vaikščiotų su Manimi (ir daugelis klausia, kaip tai padaryti).“
Jis davė man nurodymų, ko turėčiau mokyti pirmą
ateinančių metų pusmetį ir po to pradingo.
Kriso kambarys – praktiškas, pamažu renkame reikalingas medžiagas,
kad galėtume iškviesti specialistą, kuris padarys vidaus apdailą ir plytelių
klojėją pabaigti darbus. Jau turime visas reikalingas duris ir kai sulauksime
medinių staktų jie galės pabaigti tvarkyti lubas, iškloti plyteles, įstatyti
duris, o tada galėsime ieškoti kilimo prieškambariui ir Barbaros darbo
kambariui... progresas! Po to seka projektavimas
spintelės su dviem kriauklėmis Kriso voniai, kurios dešinėje pusėje būtų
galimybė įstumti neįgaliojo vežimėlį – kadangi tai turi būti padaryta pagal
užsakymą, mes šiuo metu tam taupome.
Didžiausias pasikeitimas bus lengvesnė Kriso
priežiūra. Man nebereikės kelti 180 svarų iš senos vonios, jis galės lengvai
įslysti į ją tiesiai iš savo vežimėlio. Naujasis praėjimas yra pakankamai
platus, jog galėčiau įvežti jį į vonią ir miegamąjį, užuot stūmus jį iš už nugaros
apglėbus rankomis ir tokiu būdu praeinant tarpdurį šiek tiek įžambiai ir
apsidaužant alkūnes, nes laisvai pravažiuoti ten nebuvo pakankamai vietos. Jūs
tiesiog negalite įsivaizduoti, kokie dėkingi mes esame už tai, kad kai kurie iš
jūsų prisidėjote prie šio pasikeitimo. Dabar tikrai DAUG lengviau mudviem su
Krisu, labai ačiū jums!
Mums – Barbara nekantrauja pabaigti pertvarkymą, kuris prasidėjo
gegužės mėnesį, tad mums abiem vėl reikės sudėlioti visas dėžes su daiktais, sukrautais
iš namo galo, išnešti iš mūsų miegamojo ir sudėti viską atgal į vietas – šiuo
metu mes turime taką per tikrą „dėžių kanjoną“! Aš jaučiuosi pavargęs. Kadangi
namų surinkimų tinklas išsiplėtė, taip pat padaugėjo ir telefono bei Skype
skambučių. Dauguma pokalbių su žmonėmis trunka nuo 30 min. iki 1,5 val. Tokių
pokalbių aš galiu turėti tik 1 ar 2 per dieną. Kiekvieną rytą aš kalbu ar
susirašinėju per Skype su surinkimų lyderiais iš 5 ar 6 šalių, o mūsų pokalbių
temos kinta nuo finansinių iki teologinių poreikių bei sveikatos klausimų ir
iki persekiojimų bei įvairių užuominų. Nesiskundžiu, tiesiog pasakoju apie tai,
koks mano įprastas rytas. Labai laukiu atsistatymo per šias 2 ateinančias
savaites.
Ačiū, kad palaikote mus maldose
ir kad dalinatės poreikiais – meldžiuosi už kiekvieną jūsų maldos poreikį, kurį
gaunu laiškais ar el. paštu, taip pat meldžiuosi kasdien už jus visus.
Linksmų
Kalėdų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.