Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2014 m. gruodžio 9 d., antradienis

Dėmesio sutelkimas ir Jėzus. 2 dalis

John Fenn, 2014 m. spalio mėn. 25 d.,

Sveiki,
Praregėjimas prasidėjo prieš kelis mėnesius, kai viena ponia, kuri metų metais kiekvieną mėnesį kirpo man plaukus, paklausė žiūrėdama man tiesiai į veidą: „Ar norėtumėte, kad išpešiočiau jums antakius?“

Jos klausimas buvo lyg griaustinio trenksmas. Aš nežinojau, ar įsiskaudinti, ar susitaikyti su tuo staigiu suvokimu, kad mano kūnas sensta. Niekas niekada neklausė, ar galima išpešioti mano antakius. Netgi Barbara. Galbūt ir galima išpešti kelis plaukus iš nosies, ar ausų, nes visgi nuo to laiko, kai man buvo 16 jau praėjo 40 metų.

Kaip toli aš jau nužingsniavau brandos keliu! Kai Barbara ir aš pradėjome susitikinėti, ji paklausė, ar aš manau, kad iki to laiko kai susituoksime, aš turėsiu žandenas ir gal kokius 3 plaukus ant krūtinės… Aš turėjau ne tik žandenas, bet mišką ant savo krūtinės, ir „lapai” atėjus laikui pradėjo žilti.

Blogiausia buvo tai, jog aš net nežinojau, kad juos reikia išpešioti!

Ir tai panašu į Kristaus kūną, kaip???
Įrodymas, kad mes esame amžini yra tai, kad mes savo viduje jaučiamės taip, lyg būtume paaugliai. Mūsų kūnas keičiasi, bet viduje mes jaučiamės taip pat, o tai įrodo, kad mums nereikia šitų kūnų gyventi amžinai, jie tik sukelia problemą pakeliui į tikslą. Kai aš pasižiūriu į veidrodį, jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau į 17-metį, kokiu aš visada ir buvau, bet atspindys pasikeitė per tuos daugybę prabėgusių metų. Amžinybėje mes gyvename amžinai, bet mes nusprendžiame, kiek būsime subrendę, kai įžengsime į sekantį gyvenimą.

Kūdikiai susitelkia į save ir yra lengvai nukreipiami. Jeigu jie yra nervingi, mes tabaluojame jiems prieš nosį blizgančius ir skambančius automobilio raktelius, ir tai sulaiko jų dėmesį kelioms minutėms. Bet tai tampa neveiksminga, ir mažiausiai vienas iš tėvų jau purto visą raktų ryšulį prieš jų nosį, saikdindamas, kad jie elgtųsi atsargiai. O kai tai atsibosta ir niekas kitas neveikia, tada įgrūda į jų burną „soskę“.(mano karta taip vadino čiulptuką)

Praeitą savaitę aš dalinausi iš Efeziečiams 4:14. Dvasinės vaikystės charakteristikos – tai bėgiojimas ten ir šen prie naujausių „mokymo vėjų“. Aš palyginau kūdikystę su dvasiniu augimu. Daugelis krikščionių, siekia jiems tam sezonui tinkančių dvasinių raktų, ir tada, kai jie galiausiai gauna tuos raktus ir viską išbando, jie ir vėl palinksta prie kažko, kas juos kuriam laikui nuramina.

Liūdna, bet Viešpats tampa jų tarnu, ir turi parūpinti dar kažką jiems, kas patrauktų jų dėmesį tol, kol jie pasieks subrendimą, tada Jis galės padėti jiems augti.

Kūdikiai visada užauga ir tampa vaikais, ir neišvengiamai tampa paaugliais, o po to suaugusiais. Ne taip būna su dvasiniu augimu. Mes nusprendžiame augti, tai nėra savaiminis procesas, ir mes turime susitvarkyti su pokyčiais, kai jie pasirodo. Mūsų apsisprendimas lemia tuos pokyčius. Mes nusprendžiame augti. Mes pasirenkame daryti teisingus sprendimus. Mes pasirenkame būti tokie kaip Kristus, arba ne.

Jei asmuo nusprendžia, kad tai, ko prašo iš Jo Jėzus yra per sunku: pavyzdžiui, atleisti asmeniui, arba susilaikyti ir neskleisti apkalbų, arba liautis teršti save šiuo pasauliu, ir taip toliau – jei visa tai yra tiesiog per sunku, tada Jėzus darys tai, ką gali, kad sutiktų juos ten, kur jie yra, bet Jis bus apribotas tame, ką Jis gali padaryti dėl jų.

Dėmesio sutelkimas...
Aplankymų metu, kurie įvyko per pastaruosius metus, Viešpats sakė, kad nori mane mokyti apie tai, kaip Jis moko žmones. Aš buvau jaunas pastorius ir ieškojau Tėvo, kad įgyčiau išminties. Draugas pastorius papasakojo man, kad jis ne visada konsultuoja savo kongregacijos narius. Jis pasakė, kad išklauso juos, parodo jiems Žodį ir sako ateiti pas jį vėl po to, kai jie paklus Žodžiui. Jis sakė, kad retai kada jie vėl ateidavo.

Bet kitas pastorius praleisdavo valandų valandas su žmonėmis, tikindamas mane, kad buvo išsekęs, nes žmonės labiau norėjo pasiguosti, išsiverkti ant kieno nors peties, arba teisino savo atvejį praeitimi, užuot norėję rimtų atsakymų į savo klausimus.

Vieną dieną, kai aš garbinau, Viešpats atėjo ir pasakė man, kad nori mokyti mane apie tai, kaip Jis moko žmones, ir tai atsakė į daugelį mano užduotų klausimų, ko aš klausiau Tėvą. Visas mokymas tęsėsi apie 30 minučių, kuomet Jis kalbėjo apie dvasinį augimą, bet čia yra keletas pagrindinių dalių.

Jis pradėjo pasakodamas man apie įvykius iš Jono evangelijos 3 ir 4 skyriaus
„Ar prisimeni, kuomet Jonas krikštijo žmones ir fariziejai išgirdo, kad Aš krikštiju dar daugiau nei jis? Kai Aš sužinojau, kad fariziejai išgirdo apie mane, Aš pasitraukiau iš Judėjos ir nuvykau į Samariją, kuri buvo man pakeliui į Galilėją. Ar tu žinai, kodėl Aš tai padariau?“

Aš pasakiau: „Tekstas sako, kad tau reikėjo eiti per Samariją į Galilėją, bet kodėl būtent pasirinkai šitą maršrutą?“ Jis atsakė: „Kadangi Aš žinojau, kad jie (fariziejai) neseks Manęs į Samariją. Aš pasinaudojau jų prietarais kaip filtru, nes jeigu jų širdys iš tiesų būtų atgailavę, jiems tai nebūtų problema sekti mane į Samariją. Bet jie atsisakė paklusti Jono atgailos krikštui ir norėjo praleidę atgailą būti pakrikštyti Mano krikštu, o Aš negalėjau to leisti, taigi Aš pasitraukiau. Išmok štai ką: „Aš neleisiu žmonėms augti į gilesnius dalykus, kol jie pirmiausiai neaugs tame, kas yra prieš juos.“

„Aš dažnai iškeliu žmogaus širdies paslaptis prieš juos, kad jie galėtų su tuo susitvarkyti, ir kaip su filtru Samarijoje, jie negali sekti Manimi į gilesnius dalykus, kol jie nesusidorojo su tuo, ko Aš jų prašau tiesiog dabar. Taip kaip fariziejai turėjo priimti Jono atgailos krikštą prieš ateidami pas Mane. Ir kaip daugelis jų, ne kiekvienas nusprendžia augti Manyje susitvarkydamas su savo širdimi.“

Jis smulkiai viską išdėstė, o tada pasakė: „Pavyzdžiui. Dažnai Aš kalbu asmeniui apie kažką, kas turi būti tik tarp mūsų. Ką tu pavadintum „pagalvių kalba“, kas neturi išeiti už miegamojo sienų. Aš pasakau jam kažką, kas noriu, kad liktų tarp mūsų. Bet jie paskambina draugui ir pasako jam, ką Aš sakiau, o galbūt tai padaro priešpiečių metu, pasako tai, ką Aš laikiau intymiu ir norėjau, kad liktų tik tarp mūsų. Taip jie demonstruoja, kad jie nėra verti tokio lygio intymumo, ir aš nustoju jiems kalbėti (tuo būdu) kurį laiką... duodamas jiems galimybę ieškoti kodėl dvasia nuliūdo, kai jie tuo pasidalino, tai sukelia sumaištį jiems, nes jie žino, kad tai atėjo iš Manęs, nors jie nežino, kodėl jų dvasia nuliūdo. Štai kodėl.“

„Ir jie stebisi tuo metu, kodėl Aš intymiai jiems nekalbu, nors Aš, žinoma, kalbu jiems apie kitus dalykus. Bet tik nedaugelis to ieško, ir tai rodo, kiek jie vertina Mane ir intymumą su Manimi, arba to jiems trūksta. Prisimink, Aš pasakiau, kad tai, kiek tu vertini tai, ką girdi, apsprendžia tai, kiek tau atseikėjama*. Jei asmuo nevertina to, ką mes turime kartu, bet nuvertina tai pasidalindamas su kitais, tai parodo Man kaip pigiai jie įvertina Mane ir laiką su Manimi.“ (Tuo metu ašaros pripildė Jo akis atspindėdamos tą stiprų jausmą, su kuriuo Jis kalbėjo.) *Morkaus 4:24-25

Aš buvau apstulbęs. Iki tada niekada nemaniau iš tikrųjų, kad Jis toks pats vakar, šiandien ir visada. Kad Jis naudoja sunkius palyginimus ir iškelia mums patiems mūsų širdžių prietarus, versdamas mus pasukti atgal ir arti seną dirvą, kai mes neišmokstame pirmą kartą. Dažnai ne velnias iškelia mūsų problemas, kai mes manome, kad priešas mus vargina, kartais tai būna Viešpats, kuris bando mums padėti susitvarkyti su mūsų širdimi ir eiti pas Jį, ir Jis neves mūsų tolyn, kol mes neišmoksime pamokos. Aš sėdėjau be žado.

Jis tik ką atvėrė savo širdį man ir pademonstravo emocijas, kurios mane visiškai suglumino. Aš nesitikėjau, kad Jis toks... žmogiškas. Faktas, kad Jis galėtų kalbėti intymius dalykus tarp manęs ir Jo, ir daryti tai su kiekvienu iš mūsų Kristaus Kūne taip pat, ir būti toks nusivylęs, kai mes pasidaliname tuo, kas turėjo likti tarp Jo ir mūsų, IR žinojimas, kad tai vyksta visada... buvo stulbinantis.

Rodos kelias minutes tarp mūsų tvyrojo tyla, kai aš žiūrėjau tik į Jį, o Jis į mane. Dalis manęs norėjo Jį apkabinti, kita dalis – pulti Jam po kojomis ir atgailauti. Netgi šiandien, kai aš pasakoju apie šį aplankymą, kurio aš niekada niekur nepasakojau, turiu nutylėti daugelį detalių (ir nesielgsiu kitaip, taigi neklauskite) ir netgi dabar kuomet kalbu tik dalį visko, svoris vis dar ant manęs.


Jis mus labai myli ir šitie yra santykiai ilgalaikiai. Efeziečiams 2:7 sako, jog Tėvas panaudos ateinančius amžius, kad parodytų mums Savo meilę. Ar ne laikas labiau susitelkti į Jį? Daugiau apie tą aplankymą kitą savaitę. Būkit palaiminti


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą