Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2013 m. lapkričio 3 d., sekmadienis

Aš buvau sužlugdytas. 1 dalis

John Fenn, 2013 m. spalio mėn. 19 d.,

Sveikinu visus,

Episkopalų (Anglikonų) kunigas pakvietė mane mokyti apie namų surinkimus konferencijoje jo vadovaujamoje Episkopalų kongregacijoje, man tai buvo keista, bet aš vis tiek ten nuėjau. Kai aš įėjau į bažnyčios pastatą, su daugybe medžio interjere, tvarkingais suolais, altoriumi ir amžina liepsna už jo, kaip staigi ugnis mane užplūdo vaikystės prisiminimai, tai buvo kaip kino kadrai apie mano gyvenimą, ir visa tai per kelias sekundes.

Visa tai aš žinau
„Ta liepsna yra Viešpaties buvimas“, toks buvo mamos atsakymas į mano klausimą „Kas yra ta raudona žvakė ant sienos prie altoriaus?“ Tai nutiko, kai aš vaikščiojau po Šv. Andriejaus Episkopalų bažnyčios pastatą, Kokomo mieste, Indianoje.

Aš turbūt tada buvau 8 metų amžiaus, ir mama pirmą kartą mus supažindino su bažnyčia (surinkimu). Kai ji atsakinėjo į mano klausimus, aš stengiausi mąstyti apie Dievą, kuris gyvena tame pastate, tiesiog už altoriaus, su mumis TAIP arti prie Jo. Taip pat pamąsčiau, kad galėčiau nueiti ten ir užpūsti žvakę – kas gi tuomet atsitiktų su Visata? Ar aš krisčiau negyvas? Aš nenorėjau apie tai mąstyti.

Viena mano dalis norėjo išbėgti laukan ir stabdyti pravažiuojančius automobilius su šia didžia žinia, kad Dievas gyvena pastate, TIESIOG ČIA! Kita mano dalis stebėjosi tuo, jei tai buvo realu, kodėl kiti nebėgioja ir nestabdo automobilių dėl šios jaudinančios žinios? Kažkas nesutapo, ir aš mąsčiau  apie tai.

Šv. Andriejaus kongregacija buvo mano įvadas į krikščionybę ir surinkimo gyvenimą. Mes eidavome į pastatą, persižegnodavome prieš įeidami į savo suolą, pagerbdami Jėzų ar kažką, ir atsisėsdavome. Savo prote mes susikurdavome sceną, kai eidavome į bažnyčią kiekvieną sekmadienį – 4 vaikai, tarp kurių buvo 2 metų skirtumas, taigi mes atrodėme kaip tikslūs laipteliai – ir visi pasisukdavome pažiūrėti kaip tėtis skynėsi kelią, tada mama, tada mes – 4 iš eilės.

Vyresnės moterys šypsodavosi, kai aš tyliai vaipydavausi. Kažkas paglostydavo man galvą, kai aš pakeldavau akis, ir tada atrodydavau kaip patenkintas šunelis, arba mąstydavau: „Taip, aš žinau, kad mes šauniai atrodome, ir mes padarysime viską, kad gautume papildomą spurgą“.

Metai bėgo, bet iš tiesų niekas nepasikeitė.
Tėtis paliko šeimą, kai man buvo 11½, bet ir toliau mama kiekvieną sekmadienį nusivesdavo mus į bažnyčią. Skyrybos paskatino mamą ieškoti Viešpaties, ir ji rado Jį ir buvo pakrikštyta Šventąja Dvasia. Greitai ji ir jos geriausia draugė spaudė kunigą leisti bažnyčioje melstis kalbomis ir garbinimo metu naudoti (dangaus uždraustą) gitarą!

Aš nežinojau apie visas tarpusavio kovas, kuriuos tuomet vyko. Aš tik žinojau, kad liturgija tapo šiek tiek laisvesnė, buvo leista kongregacijos nariams garsiai išsakyti savo maldos prašymus. Tai gąsdino vaiką, nes kaip kiekviename tradiciniame surinkime mes visi sėdėjome suoluose veidu atsisukę pirmyn, todėl tu niekada negalėjai žinoti, iš kur pasigirs garsus balsas – iš už nugaros ar iš dešinės, iš priekio, ar iš kairės, ar iš galo tos eilės, kurioje tu pats sėdėjai (kaip nejauku buvo sėdėti toje pačioje eilėje su kažkuo, kuris garsiai išsako savo maldos poreikį!)

Aš jaučiausi kaip Londono gyventojas mūšio dėl Britanijos metu pasislėpęs slėptuvėje nuo bombų, niekada nežinantis, kur kokia bomba susprogs. Kai kurie žmonės vos vos šnibždėjo, o kai kurie tiesiog šaukė. Tai mane nervino. Ir liturgija pasikeitė nuo vieno žmogaus iki visų dalyvavimo, tai buvo staiga ir stebino, nors tai buvo artima.

Bet visa kita pasiliko taip pat – mes įžengdavome pagal laiptelių tvarką, tik trūko tėčio, ir dėl to jaučiausi nejaukiai. Tada procesija, po to mes žiūrėdavome į lentą ant sienos ir sekėme atliekamų himnų numerius, kurie buvo dainuojami tokia tvarka, kokia buvo atspausdinta, (jaunesni vaikai po garbinimo išeidavo į sekmadieninę mokyklą); 20 minučių pamokslas, visada su vienu juokeliu, tada Komunijos ceremonija, Komunijos priėmimas ilgose eilėse, kuomet suolas po suolo išeidavo į priekį, tada išsiskirstymas ir po to spurgos rūsyje – „bendravimo valanda“. Sekmadienis po sekmadienio ši tvarka niekada nesikeisdavo.

Gongo spektaklis
Netgi tada aš turėjau norą sužinoti apie Dievą, ir tėvas Kuperis labai man padėjo Konfirmacijos pamokų metu sužadindamas dvylikmečių protus sunkiai suprantamais dalykais. Aš prisimenu, kad kartą visa pamoka buvo skirta išsiaiškinti, iš kur kilo pirmas atomas. Ar tai pradėjo egzistuoti atsitiktinai, ar jis buvo sukurtas?

Dar vienas dalykas, kurį aš prisimenu apie Konfirmaciją. Sekmadienį, kai vyko mūsų grupės Konfirmacija (sutvirtinimas), viena iš mergaičių mūsų klasėje, mano draugė Margaret, atsivedė savo kaimynę ir geriausią draugę stebėti mūsų Sutvirtinimo.

Aš klupinėjau lipdamas laiptais ir užsikirtinėjau kalbėdamas po susitikimo su ja tą dieną. Ji vėliau prisiminė, kad aš buvau apskritaveidis, gremėzdiškas, raudonplaukis vaikas su išsikišusiu dantimi ir skaudžiai žaliu švarkeliu, ir todėl ji nieko kito negalėjo man pasiūlyti, tik trumpą pasisveikinimą prabėgomis. Aš maniau, kad ji buvo gražiausias dalykas, kurį aš kada tik esu matęs, ypač man patiko jos tiesmukiškas atvirumas ir griežta tvarka. Ji mažai nutuokė, kad po 3½ metų ji jau stabiliai draugaus su tuo raudonplaukiu vaikinuku, kuris išaugs iki dviejų metrų ūgio, jo dantis išsitiesins, iš raudonplaukio pavirs blondinu, ir po 7 metų jis jai pasipirš.

Tėvas
Savo paauglystės metais aš ieškojau tėvo, nors tas troškimas dar turėjo įsitvirtinti ir išryškėti mano prote. Aš ieškojau, tik dar nežinojau ko. Taigi tapau patarnautoju prie altoriaus ir „klapčiuku“. Kiek aš pamenu 2 iš mūsų kiekvieną sekmadienį žingsniuodavo procesijos ir išsiskirstymo metu su tėvu Kuperiu, ir mes patarnaudavome Viešpaties vakarienės metu bei skambinome varpu reikiamu metu.

Kai tėvas Kuperis ruošdavo Viešpaties vakarienę, buvo laikas paskambinti; jis atsiklaupdavo ir peržegnodavo savo krūtinę 3 kartus sakydamas: „Viešpatie, aš esu nevertas“, „Viešpatie, aš esu nevertas“, „Viešpatie, aš esu nevertas“ ir tada prie altoriaus patarnaujantis berniukas suduodavo į gongą po kiekvieno teiginio - „nevertas“, ne per garsiai, kad kongregacijoje kas nors „neprileistų į kelnes“, bet ir ne per tyliai, kad senoji ponia Kažkuri negalėtų išgirsti, kas vyksta. Buvo sunku tai atlikti tiksliai.

Bėda buvo ta, kad kai mes visi klaupdavomės reikiamu metu, ir buvo tikimasi, kad visi žiūrės žemyn arba į priekį, aš niekada negalėdavau nustatyti to laiko: „Aš esu nevertas“ ir „būm“ į krūtinę. Įvairiu laiku kongregacija girdėdavo: „Viešpatie, aš esu GONGAS ir... pauzė, kol nutildavo aidas... nevertas“, o kitus kartus visiškai nebūdavo varpelio skambėjimo, nes mano protas mąstė apie spurgas, arba apie tai, kaip buvo karšta, arba dar apie kažką.

Nepritapau net tada
Tai buvo pirmas kartas, kai aš supratau, kad aš netinku kongregacijos gyvenime. Nesvarbu kokia įprasta tapo nusistovėjusi tvarka, aš nejaučiau ryšio su ja. Dievas – aš mąsčiau, Jis buvo vertas, kad Jo ieškotum, bet atrodė, kad niekas kitas man netiko... Visa, ką aš dariau kongregacijoje nepriartino manęs prie Jo, bet tuomet aš nieko kito nežinojau.

Mano gyvenime įvyko didelis pasikeitimas 1974 metais, kai Džeinė – mergaitė iš vokiečių kalbos klasės, kuri buvo Romos katalikė, per pertraukas kai mes mokėmės, papasakojo man apie Viešpatį. Aš tada juokiausi iš savo mamos tikėjimo, bet Džeinė buvo kitokia – ji pasakė man apie situacijas, kurias ji ir jos draugas (vėliau jos vyras) sutikdavo, kaip jie melsdavosi, ir kaip Viešpats atsakydavo į jų maldas. Ji nepamokslavo man, kaip tai darė mama, ji tik atverdavo savo širdį ir dalindavosi kaip, gyveno savo paauglės gyvenimą su Viešpačiu.

Kai aš pastebėjau septynias iš eilės atsakytas maldas, nusprendžiau, jog esu pakankamai įtikintas, kad Jėšua (Jėzus) ir Dievas Tėvas gali būti asmenys. Aš parėjau namo ir ėmiau apie tai mąstyti – jei Jėšua turi lemiamą žodį mano gyvenime, tada aš gyvensiu dėl Jo, nesvarbu, ką kiti asmenys galvotų apie mane ir mano tikėjimą, arba kaip jie nekęstų manęs, ar kalbėtų piktai apie mane, jei Jo žodis yra lemiamas, tai vis tiek yra prasmė Jam tarnauti. Taip mąstydamas, aš „pakviečiau Jį į savo širdį“ – pasakiau Jam, kad tikiu, jog Jis yra Dievas, ir jei nori, Jis gali turėti mano gyvenimą. (Nors aš nuoširdžiai abejojau, kad Jis priims šitą mano pasiūlymą). Tada aš ėmiau kalbėti Tėvui.

Maldos susirinkimai
Džeinę pas Viešpatį atvedė jos draugas, Džeinė atvedė mane, tada aš –savo merginą – tą pačią gražią mergaitę, kurią pamačiau savo Konfirmacijos metu prieš tris su puse metų. Jie pradėjo mokyti Barbarą, nors aš nesupratau, kad jie tai daro. Jie tiesiog buvo draugais, pasiimdavo mus į savo šeštadienio maldos susirinkimus, kurie vyko vienoje kaimo sodyboje, kalbėdavo apie Viešpatį picerijoje Pizza Hut... ir tose vokiečių kalbos klasėse. Jie netgi paimdavo mus pasivažinėti po apylinkes, kur vieną dieną mes radome tinkamą vietelę kažkieno pievoje, susėdome ratu, susiėmėme už rankų ir meldėmės, kad Barbara ir aš gautume Šventosios Dvasios krikštą. Ir mes tai gavome.

Šeštadienio vakarą „maldos susirinkimas“, kaip mes jį vadindavome, buvo savaitinis Dvasia –pripildytų tikinčiųjų namų susirinkimas, kurie buvo labai skirtingi, bet pilni meilės, džiaugsmo ir tyrumo Viešpatyje. Garbinimas buvo su 1970-ųjų instrumentu, auto-harp, kuris buvo būtinas, tarsi nerašyta Charizmatinio Atsinaujinimo taisyklė ar kažkas panašaus, todėl auto-harp VISADA būdavo tuose susirinkimuose.

Mes garbindavome tiek, kol daugiau nebepajėgdavome. Mes studijavome Bibliją, kažkas pravesdavo pamoką, buvo meldžiamasi už kiekvieną, kuris norėjo, ir atsitikdavo, kad visas vakaras buvo praleidžiamas garbinime, ar galbūt maldoje už kažkokį poreikį ar dalyvaujantį asmenį, taigi leisdavome Viešpačiui veikti, daryti tai, ką Jis nori, užuot vykdžius žmogaus planus, leisdavome Dievui būti Dievu.

Būtent čia aš pamačiau savo pirmą stebuklą. Tos sodybos šeimininkas turėjo šunį, Vokiečių Aviganį, kuriam įspyrė arklys ar karvė, taigi jo dantis buvo išmuštas ir dantenos sutinę, ir kiti dantys pažeisti dėl to sužeidimo.

Kai patraukėme savo rankas nuo jo snukio, tos dantenos ir dantys, kurie vos prieš kelias minutes buvo tokie sužeisti, dabar buvo visiškai normalūs, su tuo išmuštu dantimi, kuris tiesiog kabojo, dabar jis gražiai stovėjo savo vietoje – ir šunelis nubėgo žaisti visiškai išgydytas!

Sužlugdymo pradžia
Prisimenu, kai vėl nuėjome į Šv. Andriejaus Episkopalų kongregacijos pastatą po Šventosios Dvasios krikšto, po tų šeštadienio maldos susirinkimų, ir skaitydami liturgiją buvom šoke ir nustebę - „Oi, tai iš Biblijos!” Aš pasakiau sau. Nikėjos susirinkimo nutarimai ir Apaštalų tikėjimo išpažinimas buvo teisingi! Aš jų niekada anksčiau nebuvau skaitęs! Aš buvau apstulbęs, kad Episkopalai turi tiek daug teisingų esminių tikėjimo teiginių.

Ir tada toliau vyko tarnavimas... ir tas nemalonus jausmas, kurį turi, kai nepritampi, tarsi visi galėtų tai matyti ar jausti, ir trauktųsi nuo tavęs. Aš norėjau sugrįžti į mūsų vakarinius šeštadieninius maldos susirinkimus! Aš norėjau jiems pasakyti, kad jiems nereikia visų tų atributų. Jiems nereikia rūbų, smilkalų, trijų varpelio paskambinimų ir vitražų!

Aš buvau pakeliui į sugriovimą… bet dar turėjau pragyventi 25 metus, kol tai visiškai supratau. Kitą savaitę papasakosiu daugiau apie tai, kas mane sužlugdė.

Laiminu jus visus!


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.