Sveikinu visus,
Episkopalų
(Anglikonų) kunigas pakvietė mane mokyti apie namų surinkimus konferencijoje jo
vadovaujamoje Episkopalų kongregacijoje, man tai buvo keista, bet aš vis tiek
ten nuėjau. Kai aš įėjau į bažnyčios pastatą, su daugybe medžio interjere,
tvarkingais suolais, altoriumi ir amžina liepsna už jo, kaip staigi ugnis mane
užplūdo vaikystės prisiminimai, tai buvo kaip kino kadrai apie mano gyvenimą,
ir visa tai per kelias sekundes.
Visa
tai aš žinau
„Ta liepsna yra
Viešpaties buvimas“, toks buvo mamos atsakymas į mano klausimą „Kas yra ta
raudona žvakė ant sienos prie altoriaus?“ Tai nutiko, kai aš vaikščiojau po Šv.
Andriejaus Episkopalų bažnyčios pastatą, Kokomo mieste, Indianoje.
Aš turbūt tada buvau
8 metų amžiaus, ir mama pirmą kartą mus supažindino su bažnyčia (surinkimu).
Kai ji atsakinėjo į mano klausimus, aš stengiausi mąstyti apie Dievą, kuris
gyvena tame pastate, tiesiog už altoriaus, su mumis TAIP arti prie Jo. Taip pat
pamąsčiau, kad galėčiau nueiti ten ir užpūsti žvakę – kas gi tuomet atsitiktų
su Visata? Ar aš krisčiau negyvas? Aš nenorėjau apie tai mąstyti.
Viena mano dalis norėjo
išbėgti laukan ir stabdyti pravažiuojančius automobilius su šia didžia žinia,
kad Dievas gyvena pastate, TIESIOG ČIA! Kita mano dalis stebėjosi tuo, jei tai
buvo realu, kodėl kiti nebėgioja ir nestabdo automobilių dėl šios jaudinančios
žinios? Kažkas nesutapo, ir aš mąsčiau
apie tai.
Šv. Andriejaus kongregacija
buvo mano įvadas į krikščionybę ir surinkimo gyvenimą. Mes eidavome į pastatą,
persižegnodavome prieš įeidami į savo suolą, pagerbdami Jėzų ar kažką, ir
atsisėsdavome. Savo prote mes susikurdavome sceną, kai eidavome į bažnyčią
kiekvieną sekmadienį – 4 vaikai, tarp kurių buvo 2 metų skirtumas, taigi mes
atrodėme kaip tikslūs laipteliai – ir visi pasisukdavome pažiūrėti kaip tėtis skynėsi
kelią, tada mama, tada mes – 4 iš eilės.
Vyresnės moterys
šypsodavosi, kai aš tyliai vaipydavausi. Kažkas paglostydavo man galvą, kai aš pakeldavau
akis, ir tada atrodydavau kaip patenkintas šunelis, arba mąstydavau: „Taip, aš
žinau, kad mes šauniai atrodome, ir mes padarysime viską, kad gautume papildomą
spurgą“.
Metai
bėgo, bet iš tiesų niekas nepasikeitė.
Tėtis paliko šeimą,
kai man buvo 11½, bet ir toliau mama kiekvieną sekmadienį nusivesdavo mus į bažnyčią.
Skyrybos paskatino mamą ieškoti Viešpaties, ir ji rado Jį ir buvo pakrikštyta
Šventąja Dvasia. Greitai ji ir jos geriausia draugė spaudė kunigą leisti bažnyčioje
melstis kalbomis ir garbinimo metu naudoti (dangaus uždraustą) gitarą!
Aš nežinojau apie
visas tarpusavio kovas, kuriuos tuomet vyko. Aš tik žinojau, kad liturgija tapo
šiek tiek laisvesnė, buvo leista kongregacijos nariams garsiai išsakyti savo
maldos prašymus. Tai gąsdino vaiką, nes kaip kiekviename tradiciniame surinkime
mes visi sėdėjome suoluose veidu atsisukę pirmyn, todėl tu niekada negalėjai
žinoti, iš kur pasigirs garsus balsas – iš už nugaros ar iš dešinės, iš
priekio, ar iš kairės, ar iš galo tos eilės, kurioje tu pats sėdėjai (kaip
nejauku buvo sėdėti toje pačioje eilėje su kažkuo, kuris garsiai išsako savo
maldos poreikį!)
Aš jaučiausi kaip
Londono gyventojas mūšio dėl Britanijos metu pasislėpęs slėptuvėje nuo bombų,
niekada nežinantis, kur kokia bomba susprogs. Kai kurie žmonės vos vos šnibždėjo,
o kai kurie tiesiog šaukė. Tai mane nervino. Ir liturgija pasikeitė nuo vieno
žmogaus iki visų dalyvavimo, tai buvo staiga ir stebino, nors tai buvo artima.
Bet visa kita
pasiliko taip pat – mes įžengdavome pagal laiptelių tvarką, tik trūko tėčio, ir
dėl to jaučiausi nejaukiai. Tada procesija, po to mes žiūrėdavome į lentą ant
sienos ir sekėme atliekamų himnų numerius, kurie buvo dainuojami tokia tvarka,
kokia buvo atspausdinta, (jaunesni vaikai po garbinimo išeidavo į sekmadieninę
mokyklą); 20 minučių pamokslas, visada su vienu juokeliu, tada Komunijos
ceremonija, Komunijos priėmimas ilgose eilėse, kuomet suolas po suolo išeidavo
į priekį, tada išsiskirstymas ir po to spurgos rūsyje – „bendravimo valanda“.
Sekmadienis po sekmadienio ši tvarka niekada nesikeisdavo.
Gongo
spektaklis
Netgi tada aš
turėjau norą sužinoti apie Dievą, ir tėvas Kuperis labai man padėjo
Konfirmacijos pamokų metu sužadindamas dvylikmečių protus sunkiai suprantamais
dalykais. Aš prisimenu, kad kartą visa pamoka buvo skirta išsiaiškinti, iš kur
kilo pirmas atomas. Ar tai pradėjo egzistuoti atsitiktinai, ar jis buvo
sukurtas?
Dar vienas dalykas,
kurį aš prisimenu apie Konfirmaciją. Sekmadienį, kai vyko mūsų grupės Konfirmacija
(sutvirtinimas), viena iš mergaičių mūsų klasėje, mano draugė Margaret,
atsivedė savo kaimynę ir geriausią draugę stebėti mūsų Sutvirtinimo.
Aš klupinėjau
lipdamas laiptais ir užsikirtinėjau kalbėdamas po susitikimo su ja tą dieną. Ji
vėliau prisiminė, kad aš buvau apskritaveidis, gremėzdiškas, raudonplaukis
vaikas su išsikišusiu dantimi ir skaudžiai žaliu švarkeliu, ir todėl ji nieko
kito negalėjo man pasiūlyti, tik trumpą pasisveikinimą prabėgomis. Aš maniau,
kad ji buvo gražiausias dalykas, kurį aš kada tik esu matęs, ypač man patiko
jos tiesmukiškas atvirumas ir griežta tvarka. Ji mažai nutuokė, kad po 3½ metų
ji jau stabiliai draugaus su tuo raudonplaukiu vaikinuku, kuris išaugs iki
dviejų metrų ūgio, jo dantis išsitiesins, iš raudonplaukio pavirs blondinu, ir
po 7 metų jis jai pasipirš.
Tėvas
Savo paauglystės
metais aš ieškojau tėvo, nors tas troškimas dar turėjo įsitvirtinti ir
išryškėti mano prote. Aš ieškojau, tik dar nežinojau ko. Taigi tapau patarnautoju
prie altoriaus ir „klapčiuku“. Kiek aš pamenu 2 iš mūsų kiekvieną sekmadienį žingsniuodavo
procesijos ir išsiskirstymo metu su tėvu Kuperiu, ir mes patarnaudavome Viešpaties
vakarienės metu bei skambinome varpu reikiamu metu.
Kai tėvas Kuperis
ruošdavo Viešpaties vakarienę, buvo laikas paskambinti; jis atsiklaupdavo ir
peržegnodavo savo krūtinę 3 kartus sakydamas: „Viešpatie, aš esu nevertas“, „Viešpatie,
aš esu nevertas“, „Viešpatie, aš esu nevertas“ ir tada prie altoriaus
patarnaujantis berniukas suduodavo į gongą po kiekvieno teiginio - „nevertas“, ne
per garsiai, kad kongregacijoje kas nors „neprileistų į kelnes“, bet ir ne per
tyliai, kad senoji ponia Kažkuri negalėtų išgirsti, kas vyksta. Buvo sunku tai
atlikti tiksliai.
Bėda buvo ta, kad
kai mes visi klaupdavomės reikiamu metu, ir buvo tikimasi, kad visi žiūrės
žemyn arba į priekį, aš niekada negalėdavau nustatyti to laiko: „Aš esu nevertas“
ir „būm“ į krūtinę. Įvairiu laiku kongregacija girdėdavo: „Viešpatie, aš esu
GONGAS ir... pauzė, kol nutildavo aidas... nevertas“, o kitus kartus visiškai
nebūdavo varpelio skambėjimo, nes mano protas mąstė apie spurgas, arba apie
tai, kaip buvo karšta, arba dar apie kažką.
Nepritapau
net tada
Tai buvo pirmas
kartas, kai aš supratau, kad aš netinku kongregacijos gyvenime. Nesvarbu kokia
įprasta tapo nusistovėjusi tvarka, aš nejaučiau ryšio su ja. Dievas – aš
mąsčiau, Jis buvo vertas, kad Jo ieškotum, bet atrodė, kad niekas kitas man
netiko... Visa, ką aš dariau kongregacijoje nepriartino manęs prie Jo, bet tuomet
aš nieko kito nežinojau.
Mano gyvenime įvyko
didelis pasikeitimas 1974 metais, kai Džeinė – mergaitė iš vokiečių kalbos
klasės, kuri buvo Romos katalikė, per pertraukas kai mes mokėmės, papasakojo
man apie Viešpatį. Aš tada juokiausi iš savo mamos tikėjimo, bet Džeinė buvo
kitokia – ji pasakė man apie situacijas, kurias ji ir jos draugas (vėliau jos
vyras) sutikdavo, kaip jie melsdavosi, ir kaip Viešpats atsakydavo į jų maldas.
Ji nepamokslavo man, kaip tai darė mama, ji tik atverdavo savo širdį ir
dalindavosi kaip, gyveno savo paauglės gyvenimą su Viešpačiu.
Kai aš pastebėjau
septynias iš eilės atsakytas maldas, nusprendžiau, jog esu pakankamai
įtikintas, kad Jėšua (Jėzus) ir Dievas Tėvas gali būti asmenys. Aš parėjau namo
ir ėmiau apie tai mąstyti – jei Jėšua turi lemiamą žodį mano gyvenime, tada aš
gyvensiu dėl Jo, nesvarbu, ką kiti asmenys galvotų apie mane ir mano tikėjimą,
arba kaip jie nekęstų manęs, ar kalbėtų piktai apie mane, jei Jo žodis yra
lemiamas, tai vis tiek yra prasmė Jam tarnauti. Taip mąstydamas, aš „pakviečiau
Jį į savo širdį“ – pasakiau Jam, kad tikiu, jog Jis yra Dievas, ir jei nori,
Jis gali turėti mano gyvenimą. (Nors aš nuoširdžiai abejojau, kad Jis priims
šitą mano pasiūlymą). Tada aš ėmiau kalbėti Tėvui.
Maldos
susirinkimai
Džeinę pas Viešpatį atvedė
jos draugas, Džeinė atvedė mane, tada aš –savo merginą – tą pačią gražią
mergaitę, kurią pamačiau savo Konfirmacijos metu prieš tris su puse metų. Jie pradėjo
mokyti Barbarą, nors aš nesupratau, kad jie tai daro. Jie tiesiog buvo
draugais, pasiimdavo mus į savo šeštadienio maldos susirinkimus, kurie vyko
vienoje kaimo sodyboje, kalbėdavo apie Viešpatį picerijoje Pizza Hut... ir tose
vokiečių kalbos klasėse. Jie netgi paimdavo mus pasivažinėti po apylinkes, kur
vieną dieną mes radome tinkamą vietelę kažkieno pievoje, susėdome ratu, susiėmėme
už rankų ir meldėmės, kad Barbara ir aš gautume Šventosios Dvasios krikštą. Ir
mes tai gavome.
Šeštadienio vakarą „maldos
susirinkimas“, kaip mes jį vadindavome, buvo savaitinis Dvasia –pripildytų
tikinčiųjų namų susirinkimas, kurie buvo labai skirtingi, bet pilni meilės,
džiaugsmo ir tyrumo Viešpatyje. Garbinimas buvo su 1970-ųjų instrumentu, auto-harp,
kuris buvo būtinas, tarsi nerašyta Charizmatinio Atsinaujinimo taisyklė ar
kažkas panašaus, todėl auto-harp VISADA būdavo tuose susirinkimuose.
Mes garbindavome
tiek, kol daugiau nebepajėgdavome. Mes studijavome Bibliją, kažkas pravesdavo
pamoką, buvo meldžiamasi už kiekvieną, kuris norėjo, ir atsitikdavo, kad visas
vakaras buvo praleidžiamas garbinime, ar galbūt maldoje už kažkokį poreikį ar
dalyvaujantį asmenį, taigi leisdavome Viešpačiui veikti, daryti tai, ką Jis
nori, užuot vykdžius žmogaus planus, leisdavome Dievui būti Dievu.
Būtent čia aš
pamačiau savo pirmą stebuklą. Tos sodybos šeimininkas turėjo šunį, Vokiečių
Aviganį, kuriam įspyrė arklys ar karvė, taigi jo dantis buvo išmuštas ir
dantenos sutinę, ir kiti dantys pažeisti dėl to sužeidimo.
Kai patraukėme savo
rankas nuo jo snukio, tos dantenos ir dantys, kurie vos prieš kelias minutes
buvo tokie sužeisti, dabar buvo visiškai normalūs, su tuo išmuštu dantimi,
kuris tiesiog kabojo, dabar jis gražiai stovėjo savo vietoje – ir šunelis
nubėgo žaisti visiškai išgydytas!
Sužlugdymo
pradžia
Prisimenu, kai vėl
nuėjome į Šv. Andriejaus Episkopalų kongregacijos pastatą po Šventosios Dvasios
krikšto, po tų šeštadienio maldos susirinkimų, ir skaitydami liturgiją buvom šoke
ir nustebę - „Oi, tai iš Biblijos!” Aš pasakiau sau. Nikėjos susirinkimo
nutarimai ir Apaštalų tikėjimo išpažinimas buvo teisingi! Aš jų niekada
anksčiau nebuvau skaitęs! Aš buvau apstulbęs, kad Episkopalai turi tiek daug
teisingų esminių tikėjimo teiginių.
Ir tada toliau vyko
tarnavimas... ir tas nemalonus jausmas, kurį turi, kai nepritampi, tarsi visi
galėtų tai matyti ar jausti, ir trauktųsi nuo tavęs. Aš norėjau sugrįžti į mūsų
vakarinius šeštadieninius maldos susirinkimus! Aš norėjau jiems pasakyti, kad
jiems nereikia visų tų atributų. Jiems nereikia rūbų, smilkalų, trijų varpelio
paskambinimų ir vitražų!
Aš buvau
pakeliui į sugriovimą… bet dar turėjau pragyventi 25 metus, kol tai visiškai
supratau. Kitą savaitę papasakosiu daugiau apie tai, kas mane sužlugdė.
Laiminu jus visus!
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.