Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2013 m. lapkričio 11 d., pirmadienis

Aš buvau sužlugdytas. 2 dalis

John Fenn, 2013 m. spalio mėn. 26 d.,

Sveikinu visus,
Kai aš augau, mes turėjome akvariumą pilną tropinių žuvyčių. Mano mama žinojo visų jų rūšių pavadinimus, ir aš prisimenu, kad ieškojau knygose iš kur jos kilo – jų kilmė buvo egzotiška, ir aš stebėjausi ir mąsčiau apie jų gimtuosius vandenis.

Kitu metu mes turėjome „jūrinių beždžionėlių“, 60-aisiais ir 70-ųjų pradžioje jos buvo labai populiarios. Aš galvojau, kad jūrinės beždžionėlės buvo pavadintos „jūrinėmis beždžionėlėmis“, kai sūriame vandenyje išsiperėdavo sėkmingos krevetės, nes beveik kiekvieni namai, kuriuose buvo vaikų, vienu ar kitu laiku jų turėjo. Vėliau mama turėdavo sūraus vandens ir kelis jūros arkliukus ir kitokios jūros gyvybės.

Ir tada...
Mano pirmas nardymo patyrimas buvo žvyrduobėje, kuri pavirto viešo maudymosi vieta pavadinta „Prancūzijos parko skardis“, nes buvo didelis iššūkis perlipti per užtvarą ir nušokti nuo skardžio, kuris buvo nuo kelių iki 100 pėdų aukščio. Nardydamas aš pirmą kartą mačiau žuvis jų natūralioje aplinkoje, buvau sužavėtas, ir ėmiau gailėtis tų, kurios buvo mažame bakelyje namuose.

Kai man buvo 17 metų, aš nuvykau nardyti į Floridos Raktus (Florida Keys) tarp koralinių rifų ir pamačiau tų akvariumo žuvyčių giminaičius natūralioje aplinkoje. Ach! Spalvos ir jų bendravimas viena su kita natūralioje aplinkoje padarė man tokį didelį įspūdį, tų žuvų gyvenimas palyginus su žuvimis akvariume labai skyrėsi, nors ir vienos ir kitos plaukiojo vandenyje ir ten maitinosi. Metams bėgant aš vėl nardžiau Raktuose, JAV Virdžinijos salose, ir Havajuose, ir visada būdavau sužavėtas Viešpaties vaizduote ir kūrybiškumu, ir gailėjausi visų akvariumo žuvų, kur jos bebūtų.

Bažnyčios akvariumas
Praeitą savaitę aš dalinausi apie dvasinį auklėjimą Episkopalų kongregacijoje sekmadienio rytais, taip pat apie mano dalyvavimą šeštadienio vakariniuose maldos susirinkimuose, kuriuos lankiau kartu su kitais episkopalais, katalikais, baptistais ir metodistais, kurie staiga buvo pripildyti Dvasia charizmatinio atsinaujinimo metu 1970-aisiais.


Man Episkopalų surinkimas buvo mažas akvariumo bakelis namuose, o mano šeštadienio vakariniai maldos susirinkimai buvo lyg atviras vandenynas. Aš stebėjausi ar žuvys uždarytos nelaisvėje numanė, koks galėtų būti gyvenimas pasaulyje, jei nereikėtų visų tų gyvybę palaikančių įrengimų.

O kas, jeigu jos galėtų plaukioti tokioje vietoje, kur nereikia nei vandens pompos nei filtro? O kas, jeigu nereikėtų deguonies tiekėjo, kad oras patektų į vandenį? O kas jeigu jiems nereikėtų milžiniškos rankos, kuri kiekvieną rytą beria maisto trupinius į vandenį? O kas, jeigu nebūtų liturgijos, tvarkaraščio, altoriaus ir netgi pastato, kurį vadina „bažnyčia“?

Myliu Dievą, bet...
Kai kurie tokie, kaip mano mama, mylėjo istoriją, ritualus, ir Episkopalų kongregacijos nuspėjamumą. Nusistovėjusi praktika reiškė saugumą, ir ji net nesvajojo išeiti už to „akvariumo ribų“. Ji mylėjo Viešpatį, bet taip ir pasiliko rūkanti, gerianti, kalbomis kalbanti episkopalė visą savo likusį gyvenimą. Kai ji mirė aš paveldėjau jos Bibliją, ir sužinojau, kad ji rašydavo Biblijos paraštėse, taip kaip ir aš, ir dideliam mano nustebimui, jos užrašai, buvo gilios mintys ir apreiškimai. Bet ji mylėjo tą žuvų tvenkinuką vadinamą Šv. Andriejaus Episkopalų bažnyčia. Gerai jai ir visiems, kurie jaučia, kad Viešpats laiko juos tradiciniame surinkime, kaip tai buvo su mano mama. Nematau čia jokios kaltės.

Jos tradicinis surinkimas palaikė ją tokiu būdu. Po skyrybų jai reikėjo rutinos kiekvieną sekmadienį, stabilumo, istorijos ir pojūčio, kad ji yra dalimi kažko seno, kur kiekvienas ritualas atspindėdavo gilesnę dvasinę tiesą. Bet plaukiojimas dvasiniame vandenyne palaiko asmenį kitu būdu. Ne ritualu ir rutina, choru, muzika, bet galimybe laisvėje eiti į tą susirinkimą, kur Dievas nori, dalyvauti ir būti sujungtam su žmonėmis. Tai tiko ir man, ir aš toliau mąsčiau apie tas žuvis...

O kas jeigu jos galėtų laisvai plaukioti tarp koralinių rifų? Taip, aš buvau sužlugdytas, aš ne tik pamačiau kas yra už to dvasinio bakelio ribų, aš buvau išplaukęs į atvirą vandenyną!

Visa tai, ką aš pasakiau, atėjo po ilgų metų gyvenimo patyrimo ir apmąstymų. Tuo metu, gerbdamas savo mamą, aš pasilaikydavau savo mintis sau, bet mano mintys nepaprastai sutapo su TV personažo mintimis iš populiaraus amerikietiško serialo „Didžiojo Bango teorija“ (The Big Bang Theory). Personažas vadinamas Amy sako savo draugui Sheldon: „Aš nepritariu dvasininkų nuomonei, bet aš nesuprantu tų, kurie ten lankosi.“ Į tai Sheldon atsako: „Tada tu turėtum vengti rytų Teksaso“. Juokinga J

Tiesiog atviras pokalbis
Mano galvoje virė tokios mintys: ar Jėzui tikrai reikėjo visų tų surinkimo puošmenų, kad mes galėtume garbinti ir bendrauti su Juo? Bet aš to neištardavau. Aš nutariau neįsitraukti į žmogaus sukurtus dalykus, nors jie kažkada turėjo tikslą vesti žmones pas Dievą. Jie tapo man kliūtimis ir netgi pastatytomis sienomis, kurios trukdė man pažinti Jį bet kokiu kitu būdu, negu kunigas, pastorius, ar mokytojas norėjo, kad aš pažinčiau.

Bet mes priėmėme realybę tokią, kokią mums pristatė pasaulis. Mes galėjome spėlioti, ar pastatas ir tvarka buvo sukurta Dievo kaip priemonė, kuri padėtų mums artėti prie Jo, ar ne, ir mes metų metais mąstėme tokiomis mintimis. Mes priėmėme taip, kaip tai buvo, giliai savyje stebėdamiesi ir klausdami: „O kas jeigu ?“ ir tada grįždavome prie tos pačios rutinos, kuri vis labiau įkyrėdavo laikui bėgant.

Kaip aš pasakiau, aš niekada prie to nepritapau – tai „maištingos“ mintys
1978 aš pradėjau dirbti Jim & Tammy Bakker PTL Club (TV tanavimas) Šarlotėje, Šiaurės Karolinoje. Aš buvau parko prižiūrėtojas, kai buvo statomas Heritage JAV. Parko prižiūrėtojas skamba labai oficialiai, bet sparčiai augančiame tarnavime, kai Heritage JAV buvo skubama atidaryti 1978 metų vasarą, tai reiškė, kad mano pareigos parodyti senoms poniutėms, kur nykštukai gyvena, ir atlikti šeimininko bei gido pareigas.

Ėjo pirmi metai, kai mes susituokėme su Barbara, ir tai buvo geras patyrimas, bet ir vėl –mes nepritapome. Kai TV programos transliavo klasikinę pietų Gospel muziką ir svečius, kurie žavėdavo publiką, ir Jėšua (Jėzus) buvo šlovinamas, tai buvo taip pat ir pelningas verslas.

Aš spėliojau, jeigu mes patrauktume TV kameras, šviesas, „žvaigždžių“, kurios dalyvaudavo programose virtimą stabais, ar be viso šito būtų matomas Jėšua? Mūsų pirmais santuokos metais PTC Klubas sunkiai vertėsi finansiškai, buvo turtingas dvasiškai, ir turtingas, kaip ką tik susituokusi pora pirmais metais kartu. Mes mokėmės, mes rankiojome, stebėjome, savo prote darėme išvadas apie gyvenimą ir tarnavimą. Mes išmokome, koks neturi būti tarnavimas, bet pasilaikėme tai, kas buvo gera.

Rhema
Tada 1978 metų rugpjūtį, tik po 4 mėnesių mano darbo PTL Klube, Tėvas pasakė man, kad nori, jog aš sekančiais metais vykčiau į Rhema. Aš mažai ką buvau girdėjęs apie Rhema, nieko nežinojau tik tai, kad tai buvo Biblijos mokykla Tulsoje.

Ji buvo ką tik pavalgius priešpiečius su savo drauge, kuri išgirdusi naujieną, kad Tėvas liepė man išvykti į Rhema per metus laiko, pasakė štai ką: „kovo mėnesį Viešpats man pasakė, kad Jis ketina siųsti John į Rhema per metus ar pusantrų ir nori, kad aš sumokėčiau už mokslą“. Ji labai susijaudino, nes aš paskambinau kaip tik tuo metu, kai ji su mama valgė priešpiečius. Mane sužavėjo jos atsakymas. Ji pasakė: „Atsiųsk man laišką, kad esi priimtas, ir aš sumokėsiu už mokslą.“ Aš tai padariau, taigi 1979 metų vasarą mes išvykome iš Šiaurės Karolinos į Tulsą, nežinodami, kas mūsų ten laukia.

Rhema buvo visiškai naujas pasaulis ir 1979 metais labai jaudinantis. Aš mokiausi apie Dievo Žodžio vientisumą. Tai buvo dar iki to laiko, kai Kenneth Hagin mokiniai iškreipė Žodį dėl savo pačių godumo ir geidulių. Tai nebuvo dar iškreipta į tai: „ką kalbėsi, tą turėsi“ ir „klestėjimo evangeliją“ – aš supratau, kad Dievo Žodis yra galutinis autoritetas, ir kad Dievo Žodis ir Dvasia visada sutampa. Aš išmokau savarankiškai gilintis į Žodį ir girdėti Jo balsą, kai aš pats studijavau ir mąsčiau apie Žodį ir Jo kelius.

Bet Tulsoje buvo tai, ką aš pavadinčiau- „profesionali“ krikščionybė, tarytum „diržo sagtis“ skirta Biblijos diržui. Tai buvo dar vienas akvariumas. Man buvo įdomu, kas nutiko su tais šeštadienio vakariniais susirinkimais ir žmonėmis, kurie juos lankė. Aš spėliojau, kur mano draugai iš tų nuostabių ketvirtadienio vakarinių paauglių maldos ir šlovinimo susirinkimų, kuriuos mes lankėme, arba sekmadienio vakarinių susirinkimų, kai mes paaugliai nuolat keisdavome namus ir patirdavome tokį Dvasios judėjimą?

Ar mes tik peršokome iš vieno akvariumo su tam tikros rūšies žuvimis į kitą akvariumą, kur plaukioja kitos rūšies žuvys? Bet darbas, naujagimis namuose ir mokykla, ir metai prabėgo labai greitai. Greitai atėjo laikas persikelti ten, kur Tėvas pasakė Barbarai ir man dar koledže, kur mes turėtume būti – Boulder, Kolorado valstijoje. Tada buvo 1980 metų gegužė.

Aš šiek tiek iššokau į priekį
Šioje serijoje aš neketinau vedžioti jus savo prisiminimų labirintais, bet aš tikrai norėjau paskatinti jus pamąstyti apie tai, ko jūs iš tiesų norite ir kodėl. Jūs matote, per amžius hebrajai garbino Jeruzalėje šventykloje, ir ten buvo Dievo buvimas.

Tai iš tiesų prasidėjo Išėjimo knygos 19 skyriuje, kai Viešpats atėjo ant kalno ir davė Savo Žodį Mozei. Nuo kalno Jis persikėlė į palapinę dykumoje, kurią izraelitai pastatė pagal Mozei Dievo duotas instrukcijas. Po 400 metų Dovydas pažino Jį kaip Dievą, kuris gyvena tarp cherubų virš Sandoros skrynios. Saliamonas pastatė pirmąją šventyklą, ir nors ji buvo sugriauta ir vėl metams bėgant iš dalies arba visiškai atstatyta, Šventykla buvo būtent ta vieta, kur per amžius pasilikdavo Dievo artumas. Tai buvo jų akvariumas. Jie daugiau nieko nežinojo.

Bet tada atsitiko kažkas, ko dar niekada nėra buvę anksčiau. Per Sekmines Dievas persikėlė iš šventyklos į žmogiškas būtybes. Ištisus amžius Jis daugiau ar mažiau apribodavo Save šventyklos akvariumu, bet Jo tikrasis tikslas buvo išeiti iš to akvariumo į atvirą žmonijos vandenyną. Jo tikslas buvo persikelti į gyvąsias šventyklas išplitusias visoje žemėje, taip pripildyti žemę Savo šlove, Žodžiu ir keliais.

Štai kodėl kiekviename krikščionyje kažkas šiek tiek priešinasi akvariumui ir spėlioja, ar yra daugiau? Mes klausiame šito, nes Dievas išėjo iš šventyklos (akvariumo) prieš 2.000 metų ir persikėlė į žmones. Mes esame vandenyno žuvys, nesukurtos akvariumui. Ir štai čia aš pratęsiu kitą savaitę.

Laiminu jus visus!


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą