Sveikinu
visus,
Kai
aš augau, mes turėjome akvariumą pilną tropinių žuvyčių. Mano mama žinojo visų
jų rūšių pavadinimus, ir aš prisimenu, kad ieškojau knygose iš kur jos kilo –
jų kilmė buvo egzotiška, ir aš stebėjausi ir mąsčiau apie jų gimtuosius
vandenis.
Kitu
metu mes turėjome „jūrinių beždžionėlių“, 60-aisiais ir 70-ųjų pradžioje jos
buvo labai populiarios. Aš galvojau, kad jūrinės beždžionėlės buvo pavadintos
„jūrinėmis beždžionėlėmis“, kai sūriame vandenyje išsiperėdavo sėkmingos
krevetės, nes beveik kiekvieni namai, kuriuose buvo vaikų, vienu ar kitu laiku
jų turėjo. Vėliau mama turėdavo sūraus vandens ir kelis jūros arkliukus ir
kitokios jūros gyvybės.
Ir tada...
Mano
pirmas nardymo patyrimas buvo žvyrduobėje, kuri pavirto viešo maudymosi vieta
pavadinta „Prancūzijos parko skardis“, nes buvo didelis iššūkis perlipti per
užtvarą ir nušokti nuo skardžio, kuris buvo nuo kelių iki 100 pėdų aukščio.
Nardydamas aš pirmą kartą mačiau žuvis jų natūralioje aplinkoje, buvau
sužavėtas, ir ėmiau gailėtis tų, kurios buvo mažame bakelyje namuose.
Kai
man buvo 17 metų, aš nuvykau nardyti į Floridos Raktus (Florida Keys) tarp
koralinių rifų ir pamačiau tų akvariumo žuvyčių giminaičius natūralioje
aplinkoje. Ach! Spalvos ir jų bendravimas viena su kita natūralioje aplinkoje padarė
man tokį didelį įspūdį, tų žuvų gyvenimas palyginus su žuvimis akvariume labai
skyrėsi, nors ir vienos ir kitos plaukiojo vandenyje ir ten maitinosi. Metams
bėgant aš vėl nardžiau Raktuose, JAV Virdžinijos salose, ir Havajuose, ir
visada būdavau sužavėtas Viešpaties vaizduote ir kūrybiškumu, ir gailėjausi
visų akvariumo žuvų, kur jos bebūtų.
Bažnyčios akvariumas
Praeitą
savaitę aš dalinausi apie dvasinį auklėjimą Episkopalų kongregacijoje sekmadienio
rytais, taip pat apie mano dalyvavimą šeštadienio vakariniuose maldos
susirinkimuose, kuriuos lankiau kartu su kitais episkopalais, katalikais,
baptistais ir metodistais, kurie staiga buvo pripildyti Dvasia charizmatinio
atsinaujinimo metu 1970-aisiais.
Man
Episkopalų surinkimas buvo mažas akvariumo bakelis namuose, o mano šeštadienio
vakariniai maldos susirinkimai buvo lyg atviras vandenynas. Aš stebėjausi ar žuvys
uždarytos nelaisvėje numanė, koks galėtų būti gyvenimas pasaulyje, jei
nereikėtų visų tų gyvybę palaikančių įrengimų.
O
kas, jeigu jos galėtų plaukioti tokioje vietoje, kur nereikia nei vandens
pompos nei filtro? O kas, jeigu nereikėtų deguonies tiekėjo, kad oras patektų į
vandenį? O kas jeigu jiems nereikėtų milžiniškos rankos, kuri kiekvieną rytą
beria maisto trupinius į vandenį? O kas, jeigu nebūtų liturgijos, tvarkaraščio,
altoriaus ir netgi pastato, kurį vadina „bažnyčia“?
Myliu Dievą, bet...
Kai
kurie tokie, kaip mano mama, mylėjo istoriją, ritualus, ir Episkopalų
kongregacijos nuspėjamumą. Nusistovėjusi praktika reiškė saugumą, ir ji net
nesvajojo išeiti už to „akvariumo ribų“. Ji mylėjo Viešpatį, bet taip ir
pasiliko rūkanti, gerianti, kalbomis kalbanti episkopalė visą savo likusį
gyvenimą. Kai ji mirė aš paveldėjau jos Bibliją, ir sužinojau, kad ji rašydavo
Biblijos paraštėse, taip kaip ir aš, ir dideliam mano nustebimui, jos užrašai,
buvo gilios mintys ir apreiškimai. Bet ji mylėjo tą žuvų tvenkinuką vadinamą
Šv. Andriejaus Episkopalų bažnyčia. Gerai jai ir visiems, kurie jaučia, kad
Viešpats laiko juos tradiciniame surinkime, kaip tai buvo su mano mama. Nematau
čia jokios kaltės.
Jos
tradicinis surinkimas palaikė ją tokiu būdu. Po skyrybų jai reikėjo rutinos
kiekvieną sekmadienį, stabilumo, istorijos ir pojūčio, kad ji yra dalimi kažko
seno, kur kiekvienas ritualas atspindėdavo gilesnę dvasinę tiesą. Bet
plaukiojimas dvasiniame vandenyne palaiko asmenį kitu būdu. Ne ritualu
ir rutina, choru, muzika, bet galimybe laisvėje eiti į tą susirinkimą, kur Dievas
nori, dalyvauti ir būti sujungtam su žmonėmis. Tai tiko ir man, ir aš toliau
mąsčiau apie tas žuvis...
O
kas jeigu jos galėtų laisvai plaukioti tarp koralinių rifų? Taip, aš buvau
sužlugdytas, aš ne tik pamačiau kas yra už to dvasinio bakelio ribų, aš buvau
išplaukęs į atvirą vandenyną!
Visa
tai, ką aš pasakiau, atėjo po ilgų metų gyvenimo patyrimo ir apmąstymų. Tuo
metu, gerbdamas savo mamą, aš pasilaikydavau savo mintis sau, bet mano mintys
nepaprastai sutapo su TV personažo mintimis iš populiaraus amerikietiško
serialo „Didžiojo Bango teorija“ (The Big Bang Theory). Personažas vadinamas
Amy sako savo draugui Sheldon: „Aš nepritariu dvasininkų nuomonei, bet aš
nesuprantu tų, kurie ten lankosi.“ Į tai Sheldon atsako: „Tada tu turėtum
vengti rytų Teksaso“. Juokinga J
Tiesiog atviras
pokalbis
Mano
galvoje virė tokios mintys: ar Jėzui tikrai reikėjo visų tų surinkimo puošmenų,
kad mes galėtume garbinti ir bendrauti su Juo? Bet aš to neištardavau. Aš
nutariau neįsitraukti į žmogaus sukurtus dalykus, nors jie kažkada turėjo
tikslą vesti žmones pas Dievą. Jie tapo man kliūtimis ir netgi pastatytomis
sienomis, kurios trukdė man pažinti Jį bet kokiu kitu būdu, negu kunigas,
pastorius, ar mokytojas norėjo, kad aš pažinčiau.
Bet
mes priėmėme realybę tokią, kokią mums pristatė pasaulis. Mes galėjome spėlioti,
ar pastatas ir tvarka buvo sukurta Dievo kaip priemonė, kuri padėtų mums artėti
prie Jo, ar ne, ir mes metų metais mąstėme tokiomis mintimis. Mes priėmėme taip,
kaip tai buvo, giliai savyje stebėdamiesi ir klausdami: „O kas jeigu ?“ ir tada
grįždavome prie tos pačios rutinos, kuri vis labiau įkyrėdavo laikui bėgant.
Kaip aš pasakiau, aš
niekada prie to nepritapau – tai „maištingos“ mintys
1978
aš pradėjau dirbti Jim & Tammy Bakker PTL Club (TV tanavimas) Šarlotėje, Šiaurės
Karolinoje. Aš buvau parko prižiūrėtojas, kai buvo statomas Heritage JAV. Parko
prižiūrėtojas skamba labai oficialiai, bet sparčiai augančiame tarnavime, kai
Heritage JAV buvo skubama atidaryti 1978 metų vasarą, tai reiškė, kad mano
pareigos parodyti senoms poniutėms, kur nykštukai gyvena, ir atlikti šeimininko
bei gido pareigas.
Ėjo
pirmi metai, kai mes susituokėme su Barbara, ir tai buvo geras patyrimas, bet
ir vėl –mes nepritapome. Kai TV programos transliavo klasikinę pietų Gospel
muziką ir svečius, kurie žavėdavo publiką, ir Jėšua (Jėzus) buvo šlovinamas,
tai buvo taip pat ir pelningas verslas.
Aš
spėliojau, jeigu mes patrauktume TV kameras, šviesas, „žvaigždžių“, kurios
dalyvaudavo programose virtimą stabais, ar be viso šito būtų matomas Jėšua?
Mūsų pirmais santuokos metais PTC Klubas sunkiai vertėsi finansiškai, buvo
turtingas dvasiškai, ir turtingas, kaip ką tik susituokusi pora pirmais metais
kartu. Mes mokėmės, mes rankiojome, stebėjome, savo prote darėme išvadas apie
gyvenimą ir tarnavimą. Mes išmokome, koks neturi būti tarnavimas, bet
pasilaikėme tai, kas buvo gera.
Rhema
Tada
1978 metų rugpjūtį, tik po 4 mėnesių mano darbo PTL Klube, Tėvas pasakė man,
kad nori, jog aš sekančiais metais vykčiau į Rhema. Aš mažai ką buvau girdėjęs
apie Rhema, nieko nežinojau tik tai, kad tai buvo Biblijos mokykla Tulsoje.
Ji
buvo ką tik pavalgius priešpiečius su savo drauge, kuri išgirdusi naujieną, kad
Tėvas liepė man išvykti į Rhema per metus laiko, pasakė štai ką: „kovo mėnesį
Viešpats man pasakė, kad Jis ketina siųsti John į Rhema per metus ar pusantrų
ir nori, kad aš sumokėčiau už mokslą“. Ji labai susijaudino, nes aš paskambinau
kaip tik tuo metu, kai ji su mama valgė priešpiečius. Mane sužavėjo jos
atsakymas. Ji pasakė: „Atsiųsk man laišką, kad esi priimtas, ir aš sumokėsiu už
mokslą.“ Aš tai padariau, taigi 1979 metų vasarą mes išvykome iš Šiaurės Karolinos
į Tulsą, nežinodami, kas mūsų ten laukia.
Rhema
buvo visiškai naujas pasaulis ir 1979 metais labai jaudinantis. Aš mokiausi
apie Dievo Žodžio vientisumą. Tai buvo dar iki to laiko, kai Kenneth Hagin
mokiniai iškreipė Žodį dėl savo pačių godumo ir geidulių. Tai nebuvo dar iškreipta
į tai: „ką kalbėsi, tą turėsi“ ir „klestėjimo evangeliją“ – aš supratau, kad
Dievo Žodis yra galutinis autoritetas, ir kad Dievo Žodis ir Dvasia visada
sutampa. Aš išmokau savarankiškai gilintis į Žodį ir girdėti Jo balsą, kai aš pats
studijavau ir mąsčiau apie Žodį ir Jo kelius.
Bet
Tulsoje buvo tai, ką aš pavadinčiau- „profesionali“ krikščionybė, tarytum „diržo
sagtis“ skirta Biblijos diržui. Tai buvo dar vienas akvariumas. Man buvo įdomu,
kas nutiko su tais šeštadienio vakariniais susirinkimais ir žmonėmis, kurie
juos lankė. Aš spėliojau, kur mano draugai iš tų nuostabių ketvirtadienio
vakarinių paauglių maldos ir šlovinimo susirinkimų, kuriuos mes lankėme, arba
sekmadienio vakarinių susirinkimų, kai mes paaugliai nuolat keisdavome namus ir
patirdavome tokį Dvasios judėjimą?
Ar
mes tik peršokome iš vieno akvariumo su tam tikros rūšies žuvimis į kitą akvariumą,
kur plaukioja kitos rūšies žuvys? Bet darbas, naujagimis namuose ir mokykla, ir
metai prabėgo labai greitai. Greitai atėjo laikas persikelti ten, kur Tėvas
pasakė Barbarai ir man dar koledže, kur mes turėtume būti – Boulder, Kolorado
valstijoje. Tada buvo 1980 metų gegužė.
Aš šiek tiek iššokau
į priekį
Šioje
serijoje aš neketinau vedžioti jus savo prisiminimų labirintais, bet aš tikrai
norėjau paskatinti jus pamąstyti apie tai, ko jūs iš tiesų norite ir kodėl. Jūs
matote, per amžius hebrajai garbino Jeruzalėje šventykloje, ir ten buvo Dievo
buvimas.
Tai
iš tiesų prasidėjo Išėjimo knygos 19 skyriuje, kai Viešpats atėjo ant kalno ir
davė Savo Žodį Mozei. Nuo kalno Jis persikėlė į palapinę dykumoje, kurią izraelitai
pastatė pagal Mozei Dievo duotas instrukcijas. Po 400 metų Dovydas pažino Jį
kaip Dievą, kuris gyvena tarp cherubų virš Sandoros skrynios. Saliamonas
pastatė pirmąją šventyklą, ir nors ji buvo sugriauta ir vėl metams bėgant iš
dalies arba visiškai atstatyta, Šventykla buvo būtent ta vieta, kur per amžius
pasilikdavo Dievo artumas. Tai buvo jų akvariumas. Jie daugiau nieko nežinojo.
Bet
tada atsitiko kažkas, ko dar niekada nėra buvę anksčiau. Per Sekmines Dievas persikėlė
iš šventyklos į žmogiškas būtybes. Ištisus amžius Jis daugiau ar mažiau apribodavo
Save šventyklos akvariumu, bet Jo tikrasis tikslas buvo išeiti iš to akvariumo
į atvirą žmonijos vandenyną. Jo tikslas buvo persikelti į gyvąsias šventyklas
išplitusias visoje žemėje, taip pripildyti žemę Savo šlove, Žodžiu ir keliais.
Štai kodėl
kiekviename krikščionyje kažkas šiek tiek priešinasi akvariumui ir spėlioja, ar
yra daugiau? Mes klausiame šito, nes Dievas išėjo iš šventyklos (akvariumo)
prieš 2.000 metų ir persikėlė į žmones. Mes esame vandenyno žuvys, nesukurtos
akvariumui. Ir štai čia aš pratęsiu kitą savaitę.
Laiminu jus visus!
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.