Aš buvau sužlugdytas. 5 dalis

John Fenn, 2013 m. lapkričio mėn. 16 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveikinu visus,

„Nenormali krikščionybė! Visur aplink mane, viskas ką aš matau yra nenormali krikščionybė“.

Aš ilgėjausi nuostabaus patyrimo su Viešpačiu, kurį turėjo žmonės per tuos 30 metų, kuriuos aprašo Apaštalų darbų knyga, bet nemačiau nieko panašaus savo „tikėjimo akvariume“. Man buvo aišku, kad Apaštalų darbai yra daugiau nei istorija, tai yra detalus 30 metų normalios krikščionybės aprašymas.

Kol kas viskas aplink mane, visa ką aš mačiau buvo lėkšta arba nuobodu kaip sausas skrudintas džiūvėsis. Niekur aš nemačiau „tikrų“ žmonių, subrendusių savo charakteriu ir gyvenimu, išlaikiusių balansą savo kelyje ir žinančių, kaip vaikščioti Dvasioje – tokių krikščionių, kaip vaizduoja Apaštalų darbų knyga ir mini Pauliaus laiškai.

Argumentai

Žmogaus protas bando surasti būdą, kaip pateisinti kodėl dabartinė krikščionybė neatstovauja to, kas pavaizduota Apaštalų darbų knygoje:

Tai buvo tik pirmam amžiui, kai prasidėjo Jėzaus istorija – bet aš galvojau; argi mums nereikia tokios dramatiškos evangelijos dabar, kai pasaulyje tiek daug milijonų žmonių? Ir jeigu Dievas yra visų Teisėjas, argi Jis nenori akivaizdžiai įrodyti tiesos apie Jėzų dabar, kaip Jis tai darė tada?

Dabar žmonės turi rašytinį Žodį, taigi mums nereikia ženklų ir stebuklų. Bet Viešpats numatė mūsų laikus prieš daug amžių, ir Jis vis tiek pasakė: „Tie, kurie tiki mano vardu dės rankas ant ligonių, išvarinės demonus...“ (Pastebėkime, kad ne „Tie kurie tiki, mano vardu dės rankas...“ bet „Tie, kurie tiki mano vardu, dės rankas ant...“ Šis supratimas yra atitinkantis Apd 3:16, kur Petras sako, kad dėl tikėjimo Jėzaus vardu luošas žmogus buvo išgydytas).

Vienas po kito

Argumentai pakilo mano prote, ir vieną po kito Žodis davė atsakymus. Ir tada aš perskaičiau Apd 1:1, čia baigėsi visi argumentai, visos pastangos pateisinti nenormalią krikščionybę aplink mus, atvejis, periodas, paragrafas, vėl ir vėl: „Mano ankstesnėje knygoje, Teofilijau, aš rašiau apie visa, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti.“

Apreiškimų antplūdis užtvindė mane. Lukas parašė Luko evangeliją romėnui vardu Teofilijus, kaip matome Luko 1:1-4: „Brangus Teofilijau, ...todėl aš nusprendžiau... išdėstyti Jėzaus gyvenimą eilės tvarka...“ (Atkreipkite dėmesį: Lukas yra vienintelis evangelijos autorius, kuris teigia, kad jis aprašė chronologine seka Jėzaus gyvenimą, ir Apaštalų darbų knyga tęsia įvykių chronologinę seką.)

Luko evangelija yra pirma dalis iš dviejų, vedanti skaitytoją Jėzaus gyvenimo puslapiais chronologine tvarka, Apaštalų darbai yra 2 dalis to pasakojimo. Luko evangelija baigiasi aprašymu, kaip Jėšua pakilo į dangų, kad nebūtų matomas iki Jo sugrįžimo (nors bėgant šimtmečiams Dvasioje Jis buvo matomas daugelio).

Dar jis pradeda Apaštalų darbų knygą sakydamas: „Aš pasakojau apie viską, ką Jėšua pradėjo daryti ir mokyti“. Luko evangelija buvo apie tai, ką Jėšua pradėjo daryti ir mokyti, reiškia Apaštalų darbų knyga yra tęsinys to, ką Jis PRADĖJO.

Liūdna, kad per amžius, tai kas nenormalu tapo normalu

„Nenormali krikščionybė. Visur aplink mane, viskas ką aš matau, yra nenormali krikščionybė. Apaštalų darbai yra normalu. Apaštalų darbų knyga yra tęsinys to, ką Jėšua pradėjo daryti ir mokyti. Čia yra nenutrūkstanti grandis nuo Jėzaus tarnavimo aprašyto evangelijose į dvasinį Jėzaus tarnavimą Apaštalų darbų knygoje, į mano gyvenimą šiandien - ir mokiniai tęsė visus ženklus ir stebuklus, kuriuos Jėšua pradėjo daryti, ir mokė tai, ką Jis mokė – Jėšua vis dar tęsia ką jis pradėjo daryti ir mokyti netgi iki mūsų dienų. Aš esu dalimi tos nenutraukiamos grandinės per 2.000 metų, visko, ką Jėšua pradėjo daryti ir mokyti“.

Tai aš pasakiau sau, kai aš supratau, kad Apaštalų darbai buvo tęsinys to, kas buvo pradėta... bet niekas aplink mane neatspindėjo to, ką Jėšua pradėjo daryti ir mokyti. Apaštalų darbai yra normali krikščionybė. Aš ilgėjausi jos! Aš norėjau būti dalimi to tęsinio, ką Jėšua pradėjo daryti ir mokyti!

Aš negalėjau daryti to jokiame akvariume, nes visi tikėjimo akvariumai nukrypo nuo Apaštalų darbų. Aš turėjau plaukioti atvirame vandenyne Dvasioje taip, kaip tai darė apaštalai, tęsti Viešpaties tarnavimą taip, kaip jie tai darė. Aš buvau pasiruošęs palikti savo apmąstymus ir emocijas, savo Biblijos pažinimą, visa, ką aš mąsčiau, kad yra „teisinga“ mano Žodžio supratime, ir galiausiai paklusti Žodžiui kontekste, kaip tai buvo numatyta.

Jei aš turėjau būti dalimi to, ką Jis pradėjo, man reikėjo pakeisti savo mąstymą, suvokti, kad apaštalai tęsė tai, ką Jėšua pradėjo, taigi man reikėjo daryti tai, ką jie darė, kad galėčiau pažinti Jį taip, kaip jie pažino, ir matyti ženklus ir stebuklus, kaip jie matė. Ir galbūt apversti savo pasaulį aukštyn kojomis taip, kaip jie tai darė.

Kaip jie suprato ir kūrė „bažnyčią“

Taigi, kai iškildavo argumentas bandant paaiškinti, kodėl pirmus 300 metų po Sekminių jie susirinkdavo namuose, lyg tai būtų tik dėl persekiojimų, tai ištirpdavo. Susirinkimai namuose yra tęsinys to, ką Jėšua pradėjo daryti ir mokyti.

Daugelis, jei ne daugiausia Jo stebuklų ir žmonių atvedimo pas Jį buvo namuose; pradedant stebuklu, kai vanduo buvo paverstas vynu, dviejų aklų žmonių išgydymas, kai Jis valgė, išgydymo tarnavimai prie Petro uošvės durų, pietaujant pas Simoną Raupsuotąjį, į medį įsilipusio Zachiejaus pašaukimas, kad galėtų vakarieniauti pas jį namuose – Evangelijos istorija, buvo pasakojama namuose ir aplink namus. Pažvelgus dar giliau negu tai, pirmasis namų surinkimas (bažnyčia) buvo Adomas, Ieva ir Viešpats sode, nes 2 ar daugiau buvo susirinkę, o Jis buvo jų tarpe. Skaitant Senąjį Testamentą matome, jog Dievas leidžia mums aiškiai suprasti, kad namai yra ta centrinė vieta, mokytis apie Jį.

Tada aš apsidairiau pasaulyje ir pamačiau namų surinkimus dygstančius kiekvienoje tautoje, ar ten krikščionys yra persekiojami ar ne, taigi šitas argumentas greitai atkrito. Dievas veikia santykiuose šeimoje ir namuose.

Kam buvo parašyta?

Tada aš pamačiau, kam buvo parašyti originalūs laiškai, kaip detaliai aprašyta Apaštalų darbų knyga ir kai kuriuose Pauliaus laiškuose: Priskila ir Akvilas Romoje ir po to Efezuose, Justas Korinte, Jasonas Tesalonikuose, Lidija Filipuose, Filemonas Kolosuose ir moteris vardu Nimfa Laodikėjoje – visi šie asmenys yra paminėti, kaip priimantys surinkimą savo namuose. Mūsų Naujasis Testamentas sudarytas iš laiškų, kurie pradžioje buvo pasiųsti surinkimams, kurie susitikdavo žmonių namuose. (Apd 16:15,40; 17:5; 18:7; 20:20; Rom 16:3-5; 1 Kor 16:8, 19; Kol 4:15; Fil 1-2)

Ne tame kontekste

Staiga aš gavau siaubingą apreiškimą, kokį tik kas begali gauti, kai jie suvokia, kad esminis pamatas visam jų gyvenimui buvo pastatytas ant to, kas neteisinga, visos jų prielaidos neteisingos, ir visa, ką jie tikėjo apie kažką, buvo pakreipta ne ta kryptimi. Visą savo gyvenimą aš takiau Naująjį Testamentą auditorinei aplinkai, kai faktiškai visas Naujasis Testamentas buvo parašytas apaštalų, kurie kūrė namų surinkimus (bažnyčias), žmonėms esantiems tuose namų surinkimuose, ir buvo taikomas jų gyvenimui namuose vykstančiuose susirinkimuose.

5 tarnavimo dovanos skirtos veikti namuose. Šventosios Dvasios dovanos skirtos veikti namuose. Vieta švęsti Viešpaties Vakarienei – namai. Visa, ką aš laikiau artima ir brangu savo širdžiai, aš buvau ištraukęs iš konteksto ir taikiau auditorinei aplinkai – visiškai kitokiai nei turėtų būti iš tiesų! Visos proto gimnastikos pastangos pateisinti, kodėl aš kūriau surinkimą auditorijoje, įrodyti, kodėl aš galėjau kurti surinkimą kitaip negu Jėzaus tarnavimo tęsinys matomas Apaštalų darbų knygoje, baigėsi. Užuot bandydamas pateisinti save, aš atgailavau. Buvau visiškai nusiminęs, pasibaisėjęs, nekenčiau savęs, visiškai atgailavau prieš Viešpatį dėl to, kad iškreipiau tai, ką Jis pradėjo daryti ir mokyti pagal savo planą. Staiga aš pamačiau, kad visi tie tikėjimo akvariumai buvo sukurti žmonių, o šeima ir namai buvo sukurti Dievo; Jis sukūrė Edeno sodą ir pirmą šeimą, Jis nesukūrė tos auditorijos, kurią mes turėjome pastaruosius 1.700 metų.

Susirinkimas namuose buvo Dievo planas

Jis sukūrė šeimą, namus ir tarnavo namuose, štai kodėl tai yra tęsinys viso to, ką Jėšua pradėjo daryti ir mokyti! Tikras siaubas, kad 25 savo gyvenimo metus aš mokiau Viešpaties žodžių ne tame kontekste! Tai stipriai mane palietė, nes aš taip pat pakenkiau Pauliui, Petrui, Jonui, Jokūbui ir Judui, ir aš netgi prašiau Viešpaties atsiprašyti jų už mane – aš buvau taip savimi pasibaisėjęs!

Aš patyriau, kai mano paties žodžiai buvo išimti iš konteksto ir kitų žmonių buvo panaudoti tokiu būdu, kokiu aš net neketinau jų naudoti, dažnai tam, kad užsipultų mane. Vienas iš didžiausių priešo ginklų yra ištraukti citatas arba skaityti kitais žodžiais, kad sukeltų priešiškumą – netgi liudijimas prieš Viešpatį, kai Jis buvo suimtas, buvo tie liudininkai, kurie ištraukė iš konteksto ir iškreipė Jo žodžius, kad panaudotų prieš Jį. Aš padariau labai panašų dalyką mokydamas Žodžio auditorijos kontekste! Jis yra TOKS maloningas, kad priėmė mane, patepė savo Žodį, kai aš mokiau, netgi kai pasakyto žodžio pritaikymas buvo skirtas artimiems santykiams matomiems namų surinkimuose.

Aš suvokiau – Dievas yra pakankamai didelis užpildyti bet kokią struktūrą, kurią žmogus Jam pateikia, taigi aš nematau jokios kaltės tiems, kurie garbina Jį auditorijoje, bet aš galiu kalbėti tik pagal tą malonę, kuri man suteikta, o per 25 metus rūpestingai suformuotas mano tikėjimas turėjo būti pakeistas. Aš galėjau būti patenkintas tik būdamas dalimi Jėzaus tarnavimo tęsinio, taip kaip Jis pradėjo, o apaštalai tęsė – aš turėjau būti dalimi atviro tikėjimo vandenyno.

Kitą savaitę; surinkti detales ir sudėstyti iš naujo. Laiminu visus.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu