Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2013 m. liepos 29 d., pirmadienis

Piktnaudžiavimas malone. 2 dalis

John Fenn, 2013 m. liepos 6 d.,

Sveikinu visus,
Praeitą savaitę aš dalinausi apie tai, kaip Jėšua atėjo su malone ir tiesa; malone, kuri yra Dievo širdies savybė – įsikūnijusi Jėzaus Kristaus asmenyje. Malonė ir tiesa plaukia per mus, nes mes esame Jame ir Jis yra mumyse.

Aš kalbėjau apie malonės savybes, ir tai, kad malonė moko; malonė turi tikslą, ir malonė sutvirtina širdį.

Atsakomybė ir malonė
Atskaitomybės stoka yra bendra idėja, kuri tinka daugeliui perdėtos malonės mokymo šalininkų. Pvz.: galutinis išteisinimas – visi žmonės galiausiai paklius į dangų, arba – tikinčiam neegzistuoja nuodėmė, todėl gali daryti, ką nori ir kada nori, arba ignoruoti kažkurias Biblijos dalis, kurias laisvai pasirenki, ir pasirinkti tas, kurios atitinka tavo tikėjimo sistemą, kaip 1 Jono laiškas arba Evangelijos - per visus tuos mokymus eina viena ir ta pati gija – trūkumas atskaitomybės.

O kai kurie eina kita krytimi, nieko kito nemato tik malonę kaip „įstatymą“ ir todėl nėra po niekieno valdžia, nes visi ir viskas, kas panašu į legalizmą, jiems yra taisytina, ir tai reikia nutildyti, arba bėgti nuo to kiek kojos neša.

Bet jūs negalite patirti malonės be atskaitomybės. Taip kaip tiesa, mokymas, tikslas ir sugebėjimas įtvirtinti širdį yra paslėpta malonėje ir yra jos dalis, taip pat ir atskaitomybė. Natūraliai tai lengvai suprantama, taigi leiskite man pateikti kelis pavyzdžius.

Draugauti stabiliai?
Buvo 1974 metų vasara, man tada sukako 16 ir tada mes pradėjome susitikinėti su Barbara. Prasidėjo mokslo metai. Ji mokėsi didelėje miesto mokykloje – virš 900 vaikų jos amžiaus klasėse, o mano kaimo mokykloje – maždaug 200 mano amžiaus mokinių, bet aš norėjau draugauti „stabiliai“, kad berniukai jos mokykloje suprastų, jog jems „nėra šansų“. Mažų mažiausiai tai buvo mano motyvuose, bet didžiausias motyvas buvo ginti santykius.

Aš buvau susinervinęs kaip vabalas kieme, kuriame pilna viščiukų, kai mes susėdome į mano automobilį ir aš bandžiau teisingai suregzti 6 trumpus žodelius: „Ar tu draugausi su manimi stabiliai?“ Kažkaip „ar“ ir „manimi“ ir „stabiliai“ patys iššokdavo iš burnos, o Barbara, kuri žinojo, ką aš bandau pasakyti, buvo susitelkusi į mano naują klasės žiedą, ir paimdama jį iš mano rankų, pasakė: „Tu nori stabiliai draugauti su manimi, Džonai, ar tai tu norėjai pasakyti?“ Kai ji baigė sakinį, mano klasės žiedas jau buvo ant jos rankos – aš pagalvojau, kad tai reiškė – taip! Ji visada buvo tiesiakalbė...

Stabiliai draugauti buvo malonė. Mes abu jautėme, kad sutikome kažką ypatingą, ir galbūt tai buvo „tai“. Mes pakankamai patikome vienas kitam, kad laikytume vienas kitą ypatingu. Ji apsivyniojo apie pirštą melsvą angorinį siūlą, kad žiedas jai tiktų ir tai buvo ženklas mokiniams jos vidurinėje mokykloje - „šalin rankas“, ji priklauso kažkam kitam. Kartais ji nešiojo jį kaip pakabuką, bet tai buvo malonės ženklas – ir atskaitomybė.

Tos malonės ribose mes abu buvome aktyvūs savo mokyklose. Mes bendravome su daygybe mokinių mergaičių ir berniukų. Malonėje yra daug laisvės. Bet ji turi apribojimus, nes nėra malonės pavyzdžių be atskaitomybės nei Biblijoje, nei gyvenime.

JEI ji arba aš būtume neištikimi malonei, kurią mes davėme vienas kitam savo širdyje, būtų iškilusi didžiulė „scena“ ir didžiulis mūšis, nes malonė turi atskaitomybę savyje. Jei vienas iš mūsų kada nors būtų neištikimas mūsų pasiryžimui draugauti stabiliai – tai būtų sužeidę! Malonė reikalauja gyventi atsakingai.

Senelio Vokswagen'as
Mano senelis turėjo 1967 Volkswagen Beetle, arba „vabalą“, ir nors tai skamba taip, lyg tai buvo senas automobilis, 1974/75 tam automobiliui buvo tik 7 metai. Mano taupusis senelis buvo gydytojas ir gyveno už 3 blokų nuo ligoninės bei pora mylių nuo savo raštinės. Taigi VW nebuvo daug pravažiavęs. Kai jis išėjo į pensiją ir tapo silpnesnės sveikatos, kai jau nebegalėjo vairuoti, tą VW paveldėjo mano mama, bet aš jį vairuodavau kiekvieną pasitaikiusią progą, kurią tik turėjau. Tai buvo malonumas. Mama davė man leidimą vairuoti senelio automobilį, tai buvo malonė, ir aš turėjau daug laisvės tame.


Bet malonėje yra tiesa, tiesa įgyvendina malonės atsakomybę. 74/75 ir 75/76 žiemą mums su Barbara atsirado galimybė paimti tą automobilį ir važinėtis po apsnigtą ir apledėjusią mano mokyklos automobilių stovėjimo aikštelę. Aš paleidau automobilį važiuoti maždaug 50 km/h, kai mes pasiekėme ledą, nuo tada jau reikėjo tik pirmo posūkio, spustelėti stabdžius, ar padidinti greitį, kad čiuožtum kaip Olimpinių žaidynių čiuožėjas.

Aš įgavau daug patyrimo ir važiavimo įgūdžių vairuojant ant ledo ir sniego, kai supratau kaip tas automobilis elgiasi, bet štai kaip viskas baigėsi: kai aš slidinėjau kelio pakraštyje maždaug 50 km/h greičiu, aš paslydau ant ledo. Padangos atsitrenkė į šaligatvį ir senelio automobilis pakilo bei atsistojo ant 2 ratų ir tai man atrodė kaip amžinybė.

Barbara sušuko, man prieš akis blykstelėjo mano praėjęs gyvenimas,- buvau jaunas, todėl filmas nebuvo ilgas, bet vis tiek aš prisimenu, kad tuo momentu mąsčiau, jog nepavyks pasiteisinti mamai ir seneliui, kodėl mano senelio VW subyrėjo kaip pjaustomas kietai virtas kiaušinis. Aš mąsčiau apie Barbarą ir kaip jos galva gali atsitrenkti į mašinos kraštą ir kad ji gali susižeisti, bet staiga mes kietai nusileidome ant visų keturių padangų ir sustojome.

Aš pasiekiau malonės ribas, nes užmiršau faktą, kad vairuoti senelio automobilį taip pat yra ir atsakomybė prieš mamą ir senelį. Buvau pakankamai jaunas, ir mąsčiau tik apie malonės laisvę.

Malonė natūraliai ateina iš Tėvo
Lygiai taip, kaip suprantame anksčiau pateiktus malonės pavyzdžius, mes taip pat galime suprasti ir atsekti dvasines malonės šaknis. Esame kaip tėvų mylimi vaikai, nes ta meilė labai seniai kilo iš Tėvo meilės savo Sūnui ir dvasiniams vaikams; taigi taip yra ir su malone – ji natūraliai kyla iš nematomos Tėvo srities.

Kai jums siūlo darbą, tai yra malonė. Bet malonė turi lūkesčius ir atskaitomybę – tau jau geriau padaryti darbą, nes malonė dirbti tau bus apribota. Tu perki namą ar automobilį išsimokėtinai, ir tai yra malonė. Bet jei tau nepasiseka sumokėti mokesčių, malonė apribojama ir tu atsakingas už visą sumą.

Ką Jėšua turėjo omeny sakydamas, kad Jis išpildo įstatymą
Kai Mato 5:17 Jėšua pasakė, kad Jis atėjo ne panaikinti įstatymo ir parnašų, bet įvykdyti jų, Jis tai išreiškė žmonėms suprantama kalba.

Pirkti automobilį ar namą išsimokėtinai tai būti po įstatymu. Įstatymo ribose yra didi malonė – jūs galite vairuoti automobilį arba gyventi tame name ir vadinti jį savo namu, kol jūs mokate įsipareigotas sumas. Kita įstatymo pusė pasirodo, kai asmeniui nepavyksta sumokėti mokesčių.

Mano palyginime mokesčiai už automobilį ar namą yra kaip Senojo Testamento paaukojimai ir kiti reikalavimai, kad santykiai su Dievu pasiliktų geri – ar su automobilių kompanija ar nuomos kompanija, kaip nuomojant namą, ar turint draudimo sutartį, pagal kurią bus gražinti įmokėti pinigai ir t.t.

Bet kai tu išsimoki už automobilį ir namą, kas gi nutinka kontraktui? Kas nutinka nuomos sutarčiai ir sutarties dokumentams, kuriuos saugojai visus tuos metus? Tu tampi savininku. Jie dabar tavo. Tu nenumetei tų sutarčių apsimesdamas, kad jos neegzistuoja. Tu jas išpildei – tu tapai nuosavybės dokumentų savininku.

O kas dabar?
Į šį klausimą kai kurie perdėtos malonės šalininkai atsakytų taip, kad aš tapau teisus įsigydamas nuosavybės dokumentus, nuomos sutartį, aš esu daugiau nevaržomas šitų sutarčių ir tai yra teisinga. Ir tai yra naudojama išteisinti dėl (įrašyk savo teiginius), nėra pragaro, nėra 1 Jono 1:9, niekam nėra atskaitomybės, nėra poreikio išpažinti/ pripažinti nuodėmę, ir t.t.

Bet realybė yra tokia, kad dabar, kai esi automobilio ir namo savininkas, tu gali daryti ką nori su jais – sudaužyti automobilį, sudeginti namą iki pamatų, ką tik nori. Tu GALI tai daryti. Bet didesnė tiesa, kad dabar, kaip nuosavybės dokumentų savininkas tu turi atsakomybę būti geras automobilio ir namo prižiūrėtojas, nes už juos buvo sumokėta didelė kaina su daugybe sertifikatų.

Tikrai tu GALI sudeginti namą iki pamatų, ir tu gali tyčia sudaužyti automobilį, bet tai nevertinimas sumokėtos kainos, faktiškai tu dabar turi kažką vertingo, dėl ko verta gyventi ir rūpintis, ir atsakingas žmogus dar labiau ims rūpintis savo namu ir automobiliu, kai jie tapo jo nuosavybe.

Romiečiams 6
Romiečiams 6:1-2 Paulius tai pasako kitais žodžiais: „Ką gi sakysime? Gal mums pasilikti nuodėmėje, kad gausėtų malonė? Jokiu būdu! Mirę nuodėmei, kaipgi gyvensime joje?

Klausimas toks – ar gali malonė būti paversta leidimu nuodėmiauti, kaip sakoma Judo laiško 4 eilutėje, kad kai kurie tai daro, ar malonė gali būti panaudota įžengti į tikėjimą ir atsiskirti nuo nuodėmės ir kaip matėme praeitą savaitę, tai ji ir daro mokydama mus vengti nedorumo ir moko mus to, ką mes turime Kristuje, įtvirtindama mus, ji atskleidžia Tėvo tikslą.

Modernus gnosticizmas
Tomis dienimis, kai buvo parašytas Naujasis Testamentas, kaip ir mūsų dienomis, klestėjo perdėtos malonės mokymas. Faktiškai 1 Jono ir Jokūbo laiškai ir daug iš to, ką parašė Paulius buvo parašyta konfrontuojant perdėtą malonę, ir dabar daugelis norėtų ištrinti tuos skyrius iš Naujojo Testamento puslapių.

Perdėtos malonės mokymas yra tai, ką mes vadiname gnosticizmu. Tas žodis atėjo iš graikų kalbos - „gnosis“ kas reiškia „žinoti“. Bet „žinoti“ nesako, kad tai tiksliai pakanka. Angliškai mes galime sakyti, kad mes žinome kažką be asmeninio patyrimo taip, kaip aš „žinau, kad Nigerija yra Afrikoje“ net nepabuvojęs tenai.

Gnosis yra paremtas asmeninėmis žiniomis - „Aš žinau, kad Nigerija yra Afrikoje ir aš ten buvau“. Tai reiškia gnosticizmas remiasi asmeninėmis mistinėmis žiniomis teigiančiomis, kad jie žino geriau nei tu, turi aukštesnės žinias. Pirmo amžiaus gnostikai tikėjo, kad kūnas iš esmės yra blogas ir grįš į žemę, ir kol Kristus gyvena jūsų dvasioje, jūs galite daryti, ką norite su savo kūnu, nes jis grįš į dulkes.

Tai yra šakninė dvasia, kuri stovi už modernaus perdėtos malonės mokymo – Kristus gyvena jumyse, taigi niekas daugiau neturi reikšmės, tai gyvenk kaip patinka ir bus gerai.

Taigi ačiū!
Aš myliu istoriją, ir aš džiaugiuos gyvais istorijos muziejais. Taigi, kai aš išgirstu, kad kažkas šiandien pagautas perdėtos malonės mokymo, tai panašu į žiūrėjimą laike atgal, kai matai tą pačią klaidą, prieš kurią mokė ir rašė Paulius, Jokūbas ir Jonas – taip, lyg asmuo būtų gyvas muziejus, noriai pavedęs save senovinėms dvasioms užsimaskavusioms ir apsimetančioms Šventaja Dvasia. Ir aš stebiuosiu, sielvartauju ir mokausi.

Man labai gaila tų, kurie naudoja malonę kaip priemonę pasiteisinti, kodėl jie neauga Kristuje. Jie netenka tiek daug gyvenimo Kristuje. Bet aš galvoju, kad viena iš priežasčių kodėl žmonės ieško pateisininmų savo nuodėmei, yra ta, kad tradicinė bažnyčia davė jiems „bažnyčios“ patyrimą, bet ne Dievo patyrimą, nes pažinti Jį tai reiškia palikti viską ir būti tokiu kaip Jis.

Jei mes galime suprasti...
Taigi, jei mes galime suprasti, kad malonė natūraliai savyje turi atskaitomybę, tuomet malonė yra santykiai, malonė yra turėti darbą, malonė – vairuoti automobilį, ar turėti namus – ir egzistuoja kita pusė santykiuose, darbo vietoje, ir kai turi namą, ar automobilį – tai atskaitomybė. Taigi, kodėl žmonės praranda sveiką nuovoką, kai priima tą dvasinį mokymą?

Malonė įgalina... Tiesos Dvasia gyvena mumyse. Kai tu nusidedi ir jauti sielvartą, atsiprašyk už tai, neapsimesk, kad nuodėmė neįvyko ar neegzistuoja iš viso. Ir tai veda mane į kitos savaitės temą... kai krikščionys miršta su neatgailauta nuodėme. Iki tada! Laiminu visus,


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą