John Fenn, 2013 m. birželio mėn. 29 d.,
Sveikinu
visus,
Šiomis
dienomis daugiausia elektroninių laiškų, ypatingai iš mūsų
namų surinkimų tinklo, gaunu apie ekstremalius mokymus „malonės“
tema, kuriuose randami tokie
perdėtos malonės suvokimo teiginiai:
- Evangelijos paseno, jos yra Senasis Testamentas, taigi jos yra nebepritaikomos (jos yra „įstatymas“);
- 1 Jono laiškas nėra skirtas mums šiandien, būtent 1 Jono 1:9 – man nereikia išpažinti nuodėmių.
- Susiję su #2; Dėl Jėzaus/kryžiaus nuodėmė daugiau neegzistuoja, egzistuoja tik malonė;
- Todėl man nereikia niekam atsiskaityti už savo elgesį, nereikia atsiprašyti ir išpažinti/pripažinti nuodėmės/ klaidingo elgesio; nes daugiau nebėra tokio dalyko kaip nuodėmė; Jėšua (Jėzus) ją pašalino iš mūsų gyvenimo;
- Pragaro arba nėra, arba jis blogai suprantamas, visi žmonės, kurie tik kada gyveno žemėje vieną dieną dėl malonės pateks į dangų.
„Visi
skundžiasi dėl blogo oro, tik niekas nieko dėl to nedaro“
Charles Dudley Warner
Aš
girdėjau, kad įprastinė situacija yra tokia: žmonės diskutuoja
ir diskutuoja apie šituos dalykus ir be rezultato, tik lieka
sužeisti jausmai, susierzinimas ir dažnai nutraukti santykiai.
Bet
Jėšua nesiginčydavo su fariziejais ir sadukiejais „be galo ir be
krašto“, o mokydavo tai, ką sako Žodis ir palikdavo juos
apsispręsti. Taigi, štai kas pasakyta apie malonę ir jūs
nuspręskite ar tai jums tinka.
Malonė
ir tiesa
Keliaudami
per Naująjį Testamentą, Pauliaus raštuose pastebime, kad jis
cituoja Evangelijas; Pvz.: Jn 1:14 „Žodis tapo kūnu ir gyveno
tarp mūsų, pilnas malonės ir tiesos“.
Taip pat 17 eil. „Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė
ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų“.
Malonė
yra Dievo palankumas, kurį mes gavome. Joje yra ir tai, kas buvo
padaryta dėl mūsų ant kryžiaus. Tiesa yra „gyvybiškai
svarbi“, arba gyvas malonės pademonstravimas mūsų gyvenime.
Todėl Jėšua buvo pilnas malonės ir tiesos.
Pamąstykime
taip: jūs galite turėti malonę skirtą kažkam, bet kol jūs
neparodysite jos veiksmu, jie tik turės idėją apie tą malonę,
nes jūs tai jiems pasakėte. Bet jie nežinos, ar jūs sakote tiesą
ar ne.
Bet
kai jūs pasielgsite pagal tą malonę, jūs atskleisite tiesą apie
ją. Tada žmogus galės gyventi toje malonėje ir tiesoje
bendraudamas su jumis, nes pažįsta jūsų širdį. Taigi malonė ir
tiesa yra Mesijo Jėšua įsikūnijimas ir būdas, kaip mes galime
pažinti Jį ir Tėvą. Jis atnešė malonę, kurią Tėvas turėjo
mums savo širdyje ir įgyvendino jos tiesą; pademonstravo žmonėms,
nueidamas visą kelią net iki kryžiaus mirties, kad ją įrodytų.
Mes
matome tą patį malonės pavyzdį (nematomos Dievo širdyje),
susietos su tiesa (malonės apreiškimu ir pritaikymu mūsų
gyvenime) visame Naujajame Testamente. Arba kitais žodžiais, tiesa
yra įterpta ir neatskiriama malonės dalis, nes turėti Dievo
palankumą taip pat reiškia turėti sugebėjimą gyventi tame
palankume.
Jei
žmogus nemato nieko kito, o tik tai, kad malonė yra nepamatuojamas
palankumas, jis praranda balansą galvodamas, kad reikia pasinaudoti
tiesa, ir gyvenimas tampa labai sutelktas į save bei savanaudiškas.
Malonė yra įstatymo darbas įvykdytas ant kryžiaus, ir tai
leidžia prisikėlimo jėgai pasireikšti kasdieniniame gyvenime.
Malonė
moko
„Nes
gelbstinti Dievo
malonė,
kuri gali gali išgelbėti kiekvieną žmogų, tapo
žinoma ir
moko
mus,
kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio geidulių, atsakingai,
garbingai ir dievobaimingai gyventume šiame amžiuje,
laukdami
palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo
Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo“
(Titui
2:11)
Malonė
ir tiesa eina kartu: Malonė, kuri gali išgelbėti kiekvieną žmogų
yra palankumas, mokymas – tai tiesa ir tai gyvibiškai svarbi
malonės dalis mūsų gyvenime. Malonė ir tiesa dar kartą susitiko,
šį kartą mokydama mus gyventi dievobaimingą gyvenimą. Malonė
moko, tai reiškia, kad žmogus malonėje sugeba mokytis.
Tie,
kurie prarado subalansuotą požiūrį į malonę atsisako būti
mokomi, negali priimti kieno nors kito minčių nejausdami grėsmės
sau. Malonė moko mus gyventi dievobaimingą gyvenimą. Taigi, jeigu
jūs manote, kad malonė - tai leidimas elgtis amoraliai, tai visai
nėra malonė ir jūs esate apgauti.
Malonė
visada sujungta su tikslu
„Jis
išgelbėjo
mus
bei pašaukė
mus šventam gyvenimui,
ne pagal mūsų darbus, bet savo paties tikslu
bei malone,
kuri buvo suteikta mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus“
(2 Timotiejui 1:9)
Atkreipkite
dėmesį į malonę: „Jis išgelbėjo
mus...“
Atkreipkite
dėmesį į tiesą: “...ir pašaukė
mus šventam gyvenimui“.
Štai
eilutės pabaiga: „Ne pagal mūsų
darbus, bet savo paties tikslu
bei malone,
kuri buvo suteikta mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus“.
Tikslas yra gyventi tiesoje, o malonė yra Jo širdyje.
Dievo
tikslas visada yra Dievo malonės dalis.
Kai Nojus gavo malonę, laivo statyba buvo tikslas ir tiesa –
įgyvendinanti tą malonę. Mozė gavo malonę, tiesa ir tikslas buvo
vesti Izraelį.
Širdis
sustiprinama malone
„Nesiduokite
suklaidinami įvairių ir svetimų mokslų, nes gera, kai širdis
sustiprinama malone,
o ne valgiais, kurie nedavė naudos tiems, kurie jų laikėsi“
(Hebrajams 13:9)
Iš
naujo atgimusi žmogaus širdis, jo dvasia, yra sustiprinama malone.
Šita eilutė reiškia, kad širdis nėra sustiprinama darbais,
ceremonija, ritualu. Malonė sustiprina širdį, tiesa tokia, kad
malonė nėra atrandama rituale ir ceremonijoje.
Sudėjus
šituos elementus kartu: Malonė ir tiesa, mokymas, tikslas,
sustiprina širdis
Malonė
yra leisti jūsų vaikui siekti vairuotojo teisių. Malonėje yra
įterpta tiesa – jiems reikia mokytis
kaip elgtis su automobiliu, jiems reikia suvokti mašinos vairavimo
tikslą,
jiems reikia įsitvirtinti
gyvenimo patyrime sėdint už automobilio vairo. Visus šituos
malonės elementus jūs turite, kai jūs gaunate leidimą siekti
teisių.
Užkulisiuose,
dangaus srityse „amžinaisiais laikais“, Dievas Tėvas ir Kristus
turėjo malonę savo širdyje kuriamai žmonijai. Bet malonė turi
būti daugiau nei vien tik tai mums skirtas apreiškimas, ji yra
įgalinimas gyventi naudojantis išgelbėjimo privalumais, kuriuos
teikia ta malonė. Malonė ir tiesa.
Išimk
vieną elementą ir tu turėsi…
Meilė
negali būti padalinta į daug elementų, nes jei išimsime nors
vieną meilės elementą, tai sugriaus pačią žodžio reikšmę.
Išimti kantrybę, užmiršimą to, kas bloga, ištikimybę,
palankumą, pasišventimą, patikimumą, garbingumą, pagarbą,
atvirumą, ar bet kurį meilės elementą, reiškia prarasti reikšmę
ir pilną meilės jėgą.
Jei
mes išimame vieną elementą ir susitelkiame į jį atskirai nuo
kitų, mes atsiduriame pavojuje prarasti balansą ir suniokoti meilės
visumą. Pavyzdžiui, jei „atvirumas” yra išimamas iš meilės,
būtent atvirumas, kuris turi būti tarp vyro ir žmonos ir tik
vienas sutuoktinis telieka atviras kito atžvilgiu. Kuomet jie su
draugais, bendradarbiais ar kitos lyties atstovais atvirai dalinasi
dalykais skirtais jų sutuoktiniui, jie pažeidžia meilę savo
santuokoje. Daugelis romanų ir širdies sužeidimų įvyko dėl to,
kad vienas iš sutuoktinių išėmė vieną meilės elementą,
paneigė kitus ir pasidalino tuo elementu dar su kažkuo kitu.
Jeigu
jie išskiria iš meilės pasišventimą ir susitelkia į tai, jie
rizikuoja tapti savo pasišventimo vergais, nesugebančiais nieko
kito daryti kaip tik atiduoti save 100% tam savo pasišventimo
objektui. Toks sprendimas baigsis geriausiu atveju išsekimu, jei ne
suniokojimu ir sužlugdymu savo gerbūvio, netgi jei tai
pasišventimas savo sutuoktiniui, ir taip pat darbui, vaikams, ar
hobiui ar asmeninei nuodėmei.
Tai
tinka ir kalbant apie malonę
Panašiai
malonė negali būti padalinta į daugybę elementų nesunaikinant
pačios žodžio reikšmės. Susitelkti į neribotą palankumą ir
neigiant tiesą būti mokomam gyventi dievotą gyvenimą, gyventi su
tikslu ir pasilikti laisvu nuo religinių ritualų it ceremonijų,
tai reiškia atverti save idėjai, kad yra tiek daug gailestingumo,
jog nuodėmė nebegzistuoja, ir nereikia pripažinti nuodėmės ar
klaidos, ir kitų paklydimų.
Ši
serija yra apie daugialypį malonės supratimą, kad mes būtume
subalansuoti savo supratime, šventi savo gyvenime, ir keliautume
keliu panašėdami į Jį.
Aš
pabaigiu citatuodamas mintį, kuri buvo parašyta maždaug prieš 150
metų, kad jūs suprastumėte, jog šis „malonės“ judėjimas
visai nėra naujas – jis netgi egzistavo Pauliaus laikais, bet apie
tai kitą savaitę.
„Žmonės
kalba apie neužpelnytą malonę neturėdami nei menkiausio suvokimo
apie tai iš asmeninio patyrimo; užuot gyvenus su malonės
elementais, jie neturi nieko kito tik protinį pažinimą, arba
netikrą jos suvokimą savo širdyje; visiškas atsiskyrimas nuo
pasaulio, kūno ir velnio dar neįvyko; sąžinė miega mirties
miegu, ir Kristus siūlomas kaip pakaitalas, kuris nusidėjėlio
manymu kompensuoja jo paties nuopelnų deficitą (trūkumą).
Taigi,
piktnaudžiauti šita doktrina labai lengva. Kai galva ir širdis yra
pripildyta klaidingų prielaidų, nenuostabu, kad jos veda į
didelį suklydimą, ir netgi blogas išvadas. Nenuostabu, kad toks
žmogus, kuris kalba apie malonę nesusipažinęs su ja širdies
patyrimu, su atgailos ašaromis, turėtų pritaikyti Atpirkėjo
gerumą sau, tokiu būdu, kad paliktų savo gyvenimą ir širdį
nepakeistus“.
F.W.
Krummacher (1796 – 1868)
Daugiau,
kitą savaitę, būkite palaiminti!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.