Atspindėtas gyvenimas. 2 dalis

John Fenn, 2013 m. kovo mėn. 30 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Praeitą savaitę aš dalinausi apie tai, kaip Jokūbas kovojo su Dievu, sakydamas, kad jis matė Dievo veidą ir išliko gyvas.

Šita kova, kuri užsitęsė visą naktį, pakeitė jo prigimtį ne dėl pačios kovos, bet dėl to, kad tuomet kai jis kovojo – matė Dievo veidą. To rezultatas buvo tas, kad Viešpats pakeitė jo vardą iš Apgaviko į Dievo Princą – Izraelį.

Tas veidrodis

Pradžios knyga yra pradžių knyga ir daug kas iš to, kas tenai atsitinka, sukuria Naujojo Testamento pamatus. Šį galynėjimąsi su Dievu ir šiandien sutinkame mokinystės procese.

Priešingai nei populiarioji bažnyčios kultūra, Biblija moko, kad lygiai taip, kaip ir Jokūbo dienomis, didesnė mūsų kovos dalis vyksta prieš Dievą, bet ne prieš velnią. Mus keičia ne galynėjimasis su vidinėmis nuoskaudomis ar demonais, kurie slankioja aplink mus nuo mūsų prosenelių laikų, ir netgi ne kova su priklausomybėmis ar raganonomis mūsų šeimos genealogijoje.

Žmonės praleidžia metų metus kovodami su šitais dalykais ir manydami, kad jeigu jie tai nugalės, pasieks pergalę. Bet iš tiesų mūsų kova yra daugiausia su Kristumi mūsų viduje, šlovės viltimi, kuris bando nukreipti mus taip, kad augtume Jame, pritaikydami Jo gyvenimą mūsų gyvenimams, atnaujindami mūsų mintis, kad mūsų gyvenimas būtų transformuotas. Mūsų gyvenimai nėra pakeičiami kovojant su demonais.

Kai Efeziečiams 6 skyriuje yra minima kova su demonais, tai tik vienintelis kartas, visi kiti laiškai Naujajame Testamente akcentuoja augimą Kristuje. Romiečiams 12:1-2 kalba apie metamorfozę – pasikeitimo procesą, kuris vyksta per proto atnaujinimą (daugiau apie tai vėliau), 1 Korintiečiams 3 skyriuje Paulius liepia atmesti priešiškumą, nes būti priešiškai nusiteikus, tai tolygu elgtis taip, lyg nebūtum gimęs iš aukšto, ir ragina statyti brangius dalykus ant Kristaus pamato mumyse.

2 laiške Korintiečiams jis sako, kad mes paimtume visas mintis į nelaisvę, į paklusnumą Kristui. Galatams 2-4 kalba apie vaikščiojimą dvasios vaisiuje, o ne kūne, ir apie Kristaus augimą mumyse. Efeziečiams 1-3 apie sustiprinimą ir įsitvirtinimą Kristuje, kad pažintume dalykus, kurie yra aukščiau pažinimo. Filipiečiams 1:6 ir 3 apie leidimą Jam, kuris pradėjo mumyse gerą darbą, tęsti jį, kad pamirštume dalykus, kurie įvyko praeityje ir siektume aukščiausio pašaukimo. Kolosiečiams 1:27 – Kristus mumyse šlovės viltis... ir taip toliau, ir taip toliau, baigiant 7 laiškais 7 surinkimams Apreiškimo knygoje, kad jie atmestų tai, kas juos laiko, klausytų ką Dvasia kalba surinkimams ir vykdytų tai!

Nes per ilgai krikščionys atsiprašinėjo mesdami kaltę velniui dėl to, kad jie yra tokie, kokie yra. Jei jie susitelks į Kristų juose ir į tai, ką Jis nori daryti, jie gali liautis žiūrėti į savo atbulinį veidrodėlį ir pradėti savo gyvenime judėti pirmyn – jų gyvenimas ims keistis. Nesakyk: „Jei tik aš galėčiau įveikti šitą paskutinį dalyką, tuomet aš galėčiau vaikščioti tame, ką man turi Dievas, bet tu tiesiog pradėk ten, kur tu DABAR esi Kristuje.

Dievas ar velnias?

Ar galynėjimasis su Dievu išprovokuoja demonus, senus prisiminimus, įpročius ir mąstymo būdą? Be abejo!

Kai Paulius sutiko Jėšua kelyje į Damaską, tai apvertė jo pasaulį aukštyn kojom. Jei tu skaitei, ką jis sakė apie save, tai stebina savęs nuvertinimo lygis. (Aš turiu serijas: „Aš myliu Tave, Viešpatie, bet tiesiog dabar nesu patenkintas savimi“, ten detaliai išnagrinėjama jo transformacija).

Vienu požiūriu, 1 Korintiečiams 15 skyriuje, jis sako: „buvau kaip nelaiku gimęs“. „Nelaiku“ graikų kalboje „ektroma“, reiškia „abortas“ arba „persileidimas“. Jis kovojo su mintimis, kad būtų geriau buvę negimti, nes jis persekiojo surinkimą, nors Dievas sakė, kad jis turi pašaukimą ir tarnavimą.

Paulius pabaigia toje pačioje pastraipoje: „Dievo malone aš esu tas, kas esu“. Ta kova, kurią jis kovojo iš tiesų buvo galynėjimasis tarp Dievo požiūrio į jo praeitį ir ateitį, ir to, ką jis galvojo apie savo praeitį ir ateitį. Ar tai sužadino demoniškus dalykus, taip, bet jo augimas kilo iš galynėjimosi su tuo, ką Dievas pasakė apie jį ir šito priėmimu, bet ne iš to, ką velnias sakė apie jį.

Tol, kol mes esame šiame gyvenime, akivaizdu, kad šėtonas bus brolių kaltintojas taip, kaip Apreiškimo 12 skyriuje. Bet jis yra kaip mažas vaikas timpčiojantis suaugusio žmogaus kelnes, bandantis įsiterpti į pokalbį vykstantį su kitu suaugusiu – tas vaikas visada bus ten, bandydamas įsiterpti į pokalbį, bet užuot susitelkus į trukdymą, mokykis priimti tai, ką kitas asmuo (Viešpats) sako mums ir leisk kaltintojui būti tik vaiku, kuris bando atkreipti mūsų dėmesį – lik susitelkęs į pokalbį, nes jis galiausiai pasiduos ir pasitrauks, ar mažų mažiausiai jo balsas pritils iki tokio lygio, kad jūs vos galėsite jį girdėti, jūs TAIP būsite užimtas tuo, ką jums sako Dievas.

Jokūbas nekovojo su demonu, jis kovojo su Dievu, kad būtų pakeista jo prigimtis; todėl galynėjimasis su Dievu yra tai, kas pakeičia asmens prigimtį (o ne galynėjimasis su demonais).

Nukreipk savo akis nuo to, ką manai, jog daro velnias, ir tiesiog daryk tai, ką prašo daryti Dievas - tas tylus balsas yra subtilus, ir paprastai ves į pasirinkimą, kuris sunkus kūnui ir tam, ką tu pats nori daryti.

Aš prisimenu 2001 metų vasario mėnesio aplankymą, kuomet Viešpats pasirodė man ir pasakė: „Matyk tai, ką Aš matau: žmonės bėgioja iš susirinkimo į susirinkimą, ieškodami įspūdingų reginių ir manydami, kad būtent TAI yra antgamtiška, tuo metu nepastebintys antgamtiško darbo savo viduje ir netgi savo pačių širdyse, nes mokinystės procesas YRA antgamtiškas“.

Štai kodėl mūsų Internetiniam tinklalapiui mes naudojame pavadinimą „antgamtinė namų bažnyčia“ www.supernaturalhousechurch.org – visa, ką mes darome yra paremta mokinyste, o ne reginiu – viskas dėl antgamtinio mokinystės proceso.

Kūnas nori rasti lengvesnį būdą tapti tokiu kaip Kristus. Kūnas nori sužinoti apie tą ar kitą naujausią dalyką ir pripildyti mūsų krikščionišką gyvenimą nukrypimais, vedančiais į suklaidinimą mąstyti, jog esame subrendę dėl to, kad daug mokomės. Bet vienintelis būdas pateiktas Rašte, yra matyti Dievo veidą, galynėtis su tuo, ką mes matome, ir būti pakeistu šio proceso metu – pakeisk savo mąstymą, ir būk Žodžio vykdytojas.

Kaip mes matome Dievo veidą? Iš atspindžio

2 Korintiečiams 3:17-18 Paulius kalba apie Dievo šlovę ir atspindį matomą veidrodyje.

„Ir mes visi, atidengtais (be šydo) veidais, tarsi žiūrėdami į veidrodį regime Viešpaties šlovę, ir esame transformuojami į Jo atvaizdą vis augant šlovei, kuri ateina iš Viešpaties, kuris yra (Šventoji) Dvasia“ 16-18 eil.

Pašalink tai

Pavyzdys, kurį Paulius naudoja šiame skyriuje yra toks, kad Mozė nusileido nuo kalno su 10 įsakymų (Žodis) išgraviruotų akmenyje, kuriuos laikė savo rankose ir švytintis Dievo (Dvasios) šlove, bet užsidengęs vualiu, nes kietaširdžiai izraelitai negalėjo tiesiogiai žiūrėti į Dievo šlovę.

Čia yra 2 elementai: Žodis ir šlovė (Dvasia).

Yra pagrindinė taisyklė; į ką tu žiūri, tuo ir tampi. Netgi tai tinka automobilių, motociklų ir dviračių avarijų atveju – į ką tu sutelksi dėmesį, ten tu nukreipsi ir transporto priemonę. Ką tu stebi, tuo ir tampi. Tai tinka porno ir smurto, keiksmų ir nuodėmės pripildytai žiniasklaidai, tai tinka, nes tai pakaitalas Dievo originalaus ketinimo – žiūrėti į Jį ir tapti tokiu kaip Jis.

Štai ką pasakė Paulius Filipiečiams 4:8-9, jei jūs galvojate apie tyrus ir taikingus dalykus, jūs būsite pripildyti ramybės. Į ką tu žiūri, tuo ir tampi. Apie ką tu mąstai, tuo ir tampi. Ką tu skaitai, tuo ir tampi. Saugok akių ir ausų vartus, nes jie atveria galimybes tapti tuo, ką girdime ir matome.

Štai kokia yra vertė to, kad Jokūbas žiūrėjo į Dievo veidą, tuomet kai galynėjosi su Juo; jis tapo toks kaip Jis, kuomet žiūrėjo į Jį.

Paulius sako, kad mes esame kitokie, nei tie netikintys izraelitai, kuriems reikėjo vualio, kad uždengtų juos nuo Žodžio ir šlovės (Dvasios), bet mes atviru veidu, tarsi žiūrėdami į veidrodį, regime Viešpaties šlovę. Kai mes matome gyvą Žodį, gyvenantį mumyse; ir Jo šlovė taip pat yra mumyse, tai yra žiūrėjimas į veidrodį.

1 Jono 3:2 sako, kad tuomet kai Jis ateis, mes būsime tokie kaip Jis, nes mes matysime Jį taip, koks Jis yra (pilnas šlovės). Mes judame link to netgi šiame gyvenime.

Išėjimo 34:29 aprašytas įvykis, apie kurį kalba Paulius: „Ir kai Mozė nusileido nuo Sinajaus kalno su dviem liudijimo lentelėmis... Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo, kai jis kalbėtojo su jais (izrelitais).

Jūs matote, iš tiesų mes esame transformuojami mūsų galynėjimosi su Dievu metu. Mes matome Jį mumyse, ir save Jame bei šlovę to, ką Jis padarė dėl mūsų, ir kai mes stebime šlovę, tai skatina mus norėti keistis, norėti augti, norėti matyti mūsų gyvenimus transformuotus. Tai yra galynėjimosi procesas.

Bet čia yra didis dalykas – Mozė nežinojo, kad jis švietė – taip pat ir mes, nes kai mes galynėjamės, žiūrėdami į Gyvąjį Žodį, mūsų viduje tas procesas skatina mus šviesti tokiu būdu, kad mes vos atpažįstame ką Dievas daro, bet kiti mato pasikeitimus. Jie mato, kad mes pasikeitėme. Ir štai čia mes pratęsime kitą savaitę. Palaiminimai,

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu