Atspindėtas gyvenimas. 1 dalis

John Fenn, 2013 m. kovo mėn. 23 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Visų pirma paaiškinimas. Praeitą savaitę aš dalinausi apie tai, kaip Barbara ir aš rinkomės kur valgyti - ar meksikiečių, ar italų restorane, ir aš paminėjau, kaip aš žinojau, ką ji galvoja. Tada aš pakeičiau temą pažymėtą nauju paragrafu ir paryškintu šriftu, ir pradėjau tą paragrafą „Ji“, kalbėdamas apie moterį garbinimo komandoje, kuri pranašavo iš savo pačios širdies.

Kadangi aš pradėjau: „Ji“, kai kurie skaitytojai gali neatkrepti dėmesio į paryškintą šriftą antraštėje bei naują paragrafą ir pagalvoti, kad aš vis dar kalbu apie Barbarą, bet iš tiesų – ne. Kai aš perskaičiau, ką aš parašiau po to kai „Savaitės Mintys“ buvo jau išsiuntinėtos, pagalvojau, kad geriau bus jei paaiškinsiu.

Atspindėtas gyvenimas

Pradžios 32 skyriuje Ezavas atvyksta susitikti su Jokūbu daugiau kaip po 20 metų po to, kai Jokūbas apgaule perėmė Ezavo pimgimystę ir palaiminimus. Jokūbas bijojo savo brolio, ir kai jis išgirdo Ezavą ateinant su 400 vyrų, jis buvo įsitikinęs, kad jis ir jo šeima pražuvo, 7 eilutė sako, kad jis „labai išsigando ir susirūpino“.

Bet tuo pat metu Jokūbas turėjo Dievo pažadus – Viešpats pasakė jam leistis į kelionę, kuri (kaip jis galvojo atsitiktinai) vedė į susitikimą su jo broliu. 9-12 eilutėse jis kalba Viešpačiui apie tai, ką Jis jam yra pažadėjęs: „Tu pasakei „Sugrįžk į savo šalį pas savo šeimą ir aš darysiu tau gera“... Nes tu pasakei, Aš tikrai darysiu tau gera ir padauginsiu tavo palikuonis, kad jie bus kaip jūros smiltys ir jų neįmanoma bus suskaičiuoti dėl gausybės’“.

Galynėjimasis su Dievu

Jokūbas buvo kovos tarp savo minčių ir Dievo pažadų sūkuryje. Dievas liepė jam sugrįžti į savo gimtą šalį, bet Jis nepaminėjo to fakto, kad ten įvyks susitikimas su Ezavu. Kodėl Viešpats nepaminėjo jam to „mažo siurprizo“, kai davė įsakymą ir pažadus?

Taigi jis padalina savo turtą ir bandas bei pasiunčia jas mažomis grupėmis prieš save ir savo šeimą, vieną po kito, kiekvienai grupei paveda pasakyti Ezavui, kad ateina daugiau paskui juos. Tuo būdu Jokūbas viliasi palaipsniui nuraminti Ezavo pyktį ir pademonstruoti savo turtą ir jėgą.

Galiausiai, kai visi buvo pasiųsti į priekį, Jokūbas pasako savo 2 žmonoms, 11 sūnų, 2 tarnaitėms perbristi Jaboko upelį ir eiti link Ezavo, palikti jį vieną dykumoje su ta kova viduje, kuri vyko tarp jo ir Dievo.

Apgavikas pasikeičia

Tu gali prisiminti, kad Ezavui gimus pirmam, Jokūbas buvo sučiupęs jo kulnį gimdymo metu. Jokūbas reiškia „laikosi už kulnies“, ir yra hebrajiška idioma reiškianti „apgavikas“ - pasinaudojantis kieno nors kito pastangomis, ar laukiantis galimybės manipuliuoti dalykais savo naudai; taip būtent jis ir pavogė pirmagimystę bei palaiminimą.

Tokiu būdu jis artėjo prie susitikimo su savo broliu – siųsdamas mažas grupeles prieš savo šeimą, jis bandė apgauti ir padaryti įspūdį broliui, koks galingas ir turtingas jis buvo, daug mažų grupių sukūrė klaidingą įspūdį didesnės jėgos ir turtų. Ir tame yra taip pat šiek tiek bailumo; siųsti pirmiausia pažeidžiamus, siųsti netgi savo žmonas ir vaikus savo priekyje!

Upeliukas „Jabok“ reiškia „pilant atgal“, ir kuomet Jokūbas pasiunčia visą savo nuosavybę ir visą šeimą per „pilant atgal“ susitikti su Ezavu, ateina naktis ir jam pasirodo Viešpats. Ta vidinė kova, kurią kovojo Jokūbas, tampa fizine kova.

Gaili būti, kad Jokūbas pradžioje nesuprato, jog galinėjosi su prieš įsikūnijimą apsireiškusiu Kristumi, nes pasakojimas prasideda „natūraliu“ požiūriu, kad Vyras kovojo su juo, o vėliau atskleidžiama, kad tai buvo Viešpats. Argi taip nebūna ir mums? Mes pradedame nuo vidinių kovų, nesuprasdami iki laiko, kad tai Dievas kovoja su mumis mūsų mintyse ir emocijose.

Galinėjimasis su Dievu

Jokūbas ir Viešpats kovojo iki aušros, ir Jokūbas vis dar nepasidavė. Vyras palietė jo šlaunį ir išnarino klubą, ir vis dar Jokūbas nepasidavė, kol negavo palaiminimo. Pradžios 32:28 Kristus pakeičia Jokūbo vardą ir pavadina jį Izraeliu, iš Apgaviko į Dievo Princą.

Reikėtų paminėti, kad jie kovojo naktį, ir auštant Jokūbo vardas ir charakteris buvo pakeistas – tai simbolizuoja mūsų kovą su Dievu mūsų mintyse ir emocijose, kas atrodo vyksta tamsiausiose mūsų esybės vietose ir tiesiog kartais, tai vyksta naktį, bet neabejotinai „tamsiausiose“ mūsų esybės vietose, o kai išaušta diena, mes suvokiame, kad esame nugalėtojai ir pradedame naują skyrių mūsų gyvenime.

Tavo vardas pakeičiamas į Dievo Princas, nes „Tu galinėjaisi su Dievu ir žmogumi bei nugalėjai“.

Izrelis pavadino tą vietą „Penueliu“, arba „Dievo veidas“, nes kaip jis sakė, jis matė Dievo veidą ir liko gyvas.

Šoko pirmyn

Pradžios 33:10, kai Izraelis atranda, kad jo brolis jam atleido ir neturi blogų jausmų jo atžvilgiu, jis sako pamatęs Ezavą: „...aš mačiau tavo veidą lyg aš būčiau matęs Dievo veidą, ir tu buvai man maloningas.“

Hebraiškai „matyti kieno nors veidą“, reiškia pažinti jo charakterį. Štai kodėl Pradžios 2:19 sakoma, kad Viešpats atvedė visus gyvulius Adomui norėdamas pamatyti, kaip jis juos pavadins. Matyti juos vedas į veidą taip, kaip jie buvo atvesti, reiškė pažinti juos pakankamai gerai, kad galėtum juos pavadinti – matyti asmenį veidas į veidą, tai reiškia pažinti charakterį, ar tai būtų gyvulys ar žmogus.

Taigi, kai Jokūbas, naujasis Izraelis, pareiškė Vyrui su kuriuo galinėjosi, kad jis matė Dievo veidą, jis sakė tai savo galinėjimosi metu visą naktį, ir pažino Dievo charakterį, Jo prigimtį, tokį, koks Jis buvo. Šitame procese jis pasikeitė nuo Apgaviko iki Dievo Princo. Taip lygiai ir mes Jį geriau pažįstame – galinėdamiesi su Juo. Pamąstykite apie tai.

Akistata

Tai reiškia, kai Jokūbas/ Izraelis atskleidė, kad jis matė Dievo veidą, jis taip sakė, jis pažino Dievo charakterį, matydamas Jo veidą galinėjimosi procese. Ir TODĖL jis unikaliai galėjo pareikšti matydamas Ezavą, kad matyti jo veidą, reiškia matyti „Dievo veidą“.

Kadangi jis matė Dievo veidą, Jo charakterį ir prigimtį, jis galėjo žiūrėti į atleidžiantį ir maloningą Ezavą ir pasakyti „Aš matau Dievą tavo veide“.

Ir štai taip įvyksta mūsų pačių transformacijos. Mes matome Dievo veidą ir mes pažįstame Jo prigimtį bei charakterį per Jo buvimą mumyse, ir kai pažįstame Jį, galime ieškoti Jo kituose, ieškoti Jo „veido“, kaip galima išsireikšti, kituose.

1997 „Titanike” viena ankstyviausių scenų yra „Sena Rožė“; dabar turbūt 100 metų amžiaus, sena ranka laikanti veidrodį, kuris išliko po avarijos vandenyno dugne. Ji sako: „Tai buvo mano! Kaip nepaprasta! Ir jis atrodo taip pat kaip ir paskutinį kartą kuomet aš jį mačiau… atspindys šiek tiek pasikeitė”.

Kai Jokūbas pirmą kartą pradėjo kovoti su Dievu jo „atspindys” buvo Apgavikas. Bet galinėjimosi proceso metu, kai jis tą savo sielos tamsią naktį pažino Dievą, jo prigimtis pasikeitė į Dievo prigimtį, ir jis buvo pavadintas Dievo Princu.

Taigi mes pažiūrėsime į tą procesą, kurį praėjo Jokūbas matydamas Dievo veidą, kai jis galinėjosi, ir tai, kaip jis matė, leido jam pasakyti tiesą matant brolio veidą: matyti tavo veidą tai kaip matyti Dievo veidą. Ir mes eidami pakeliui padarysime barbekiu iš kai kurių šventų karvių – pasilikite su mumis!

Iki kitos savaitės, gausių palaiminimų!

JohnFenn

www.supernaturalhousechurch.org