Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2013 m. kovo 23 d., šeštadienis

Kas yra patepimas? 4 dalis


John Fenn, 2013 m. kovo 16 d.,

Sveiki,

Praeitą savaitę aš pabaigiau kalbėdamas apie Jono 2:27, kur sako, kad Jo patepimas pasilieka mumyse. Tai reiškia, aš turiu pirmiausiai ieškoti Jo pasireiškimo ir buvimo ne susirinkime vadinamame „bažnyčia“, bet ieškoti savo viduje per visą dieną, kad galėčiau sekti ten, kur Jis mane veda.

Carrabba ar Abuelo?
Tulsoje yra 71-oji gatvė, ji turi daugiau kaip 3 mylių (5km) besitęsiančią parduotuvių ir restoranų eilę. Toje gatvėje Abuelo yra mūsų mėgstamiausias meksikiečių restoranas, o Carrabba mūsų mėgstamiausias italų restoranas. Jie yra tiesiog vienas šalia kito 71-ojoje gatvėje, ir ten mes eidavome į pasimatymus, kai draugavome. Vieną dieną per pasimatymą Barbara paklausė manęs, kur aš noriu pietauti.

Dabar supraskite, kad mes jau esame vedę beveik 35 metus, o prieš tai 4 metus draugavome. Mes turėjome bendrus draugus ir vaikščiojome į tas pačias gimimo dienas maždaug nuo 8 metų amžiaus. Kai mes buvome 12, ji dalyvavo Sutvirtinimo tarnavime Episkopalų surinkime. Taigi, kai Barbara paklausė: „Kur nori pietauti?”, ji iš tiesų sakė: „Aš jau žinau, kur tu nori pietauti ir šis klausimas yra lyg testas patikrinti, ar mes galvojame vienodai”.

Problema yra ta, kad aš esu harmonijjoje su jos mąstymu, ir žinojau, kad tą vakarą bus Abuelo. Bet klausiau savęs, ar tikrai aš turiu jai pasakyti, kad aš tą vakarą buvau iš tiesų alkanas ir norėjau Carrabba Filet Marsala, vieno geriausių kepsnių mieste? O gal aš turiu pasakyti jai, kad valgiau meksikietišką maistą vakar, kai priešiečiavau su vienu vyru iš mūsų surinkimo? Aš žinojau, kad ji nusileis man, jei aš jai pasakysiu, bet labiau už Filet Marsala, aš norėjau įtikti jai.

Gerai, kad aš myliu meksikietišką valgį, kurį mes valgėme tą vakarą.

Šito straipsnio skaitymas bus vienintelis būdas, kaip ji galės suprasti, kad aš tą vakarą norėjau itališko maisto, nes meilė neieško savo. Dažnai tai reiškia pakeisti kryptį, kad patenkintum poreikį ar troškimą ir patylėti apie tai, ko mums norėtųsi. Dievas yra meilė, tagi jei aš darau tai dėl savo žmonos, kaip dar daugiau Jis trokšta pakeisti kryptį dėl mūsų?

Pranašystė ar iš jos pačios dvasia?
Ji grojo instrumentu mūsų garbinimo komandoje, ir dažnai buvo naudojama Viešpaties pranašauti kongregacijai. Bet taip pat dažnai tai nebūdavo pranašystė bendruomenei, bet tai gimdavo ir iš jos pačios sielos, iš to, ką Viešpats mokė ją tą savaitę, ir kas tebebuvo gyva joje, o ji jausdavosi „vedama“ pridėti: „Taip sako Viešpats“ prie to ir pranašauti visiems. Dažnai ji įsiterpdavo su savo „žodžiu“ kaip tik prieš tai, kai kažkam turėjo būti išsakoma tikra paranašystė ar kalbos/aiškinimas ir tai turėjo pasakyti visai kitas žmogus, o ne ji.

Aš buvau pastorius, o mūsų garbinimo lyderis taip pat suprato, kas buvo iš Dievo, ir kas nebuvo, ir gana dažnai, kai ji pranašaudavo, mes su juo žiūrėdavome į vienas kitą, ir kantriai laukdavome kol ji pabaigs, ir leis kam nors kitam kalbėti tai, ką Viešpats IŠ TIESŲ nori pasakyti.

Jūs žinote, aš niekada nesakiau jai nė žodžio apie tai, nors netgi tai, ką ji pasakydavo nebūdavo Viešpaties ketinimas tuo momentu, tai vis tiek palaimindavo žmones ir neprieštaraudavo Raštui – tik tai nebuvo būtent tai, ką Jis buvo suplanavęs tam momentui. Bet Jis visada, atrodo, gali plaukti su srove tarnavime, taigi aš to taip pat išmokau.

Aš buvau tarnavime svečias pamokslininkas, o garbinimo komanda negalėjo įsitvirtinti tikrame garbinime, jie giedodavo giesmę, kuri visa buvo apie Jį – Šventas, Šventas, Šventas – ir tada vėl sugrįždavo prie lyrinių giesmių, kurios skelbė, kokie apgailėtini ir pagalbos reikalaujantys žmonės mes esame, o tada vėl susitelkdavo į Jį. Tai erzino ir buvo sunku likti susitelkus.

Viešpats pasirodė man tą vakarą, kuomet buvo atliekama viena iš tų giesmių, kai buvo susitelkiama į Jį, ir aš išreiškiau savo nepasitenkinimą garbinimu ir tuo, kad 2/3 kongregacijos, atrodė, kad tuo nesidomėjo. Jis atsakė: „Tai gerai. Aš padarysiu, ką galiu padaryti šį vakarą, o kitą kartą, kai tu ateisi, bus kitaip, ir tada Aš padarysiu daugiau“. Jis tada pasivaikščiojo, kalbėjo keliems žmonėms ir tada išnyko. Aš likau sužavėtas Jo maloningumu.

Įsiterpimai į Jo tvarkaraštį – eik kartu su srove
Apd 10:38 sako, kad Tėvas „patepė Jėzų iš Nazareto, kuris vaikščiojo darydamas gera, gydydamas visus velnio prispaustuosius“.

Jėšua buvo pateptas daryti gera. Ir dabar mes esame Jo kūnas žemėje, vienintelis Jėzus, kurį dauguma žmonių kada nors matys. Mes esame patepti daryti gera.

Mes turime nusiimti religinius akinius, paimti patepimą iš sekmadienio tarnavimo, ir suvokti, kad patepimas gali paprašyti mus pakeisti kryptį dėl kažko paprasto, „nedvasinio“ - nunešti sausainių lėkštę kaimynui, ar aplankyti kaimyną, kuris serga, ar paskambinti kažkam, kas pastaruoju metu yra tavo širdyje. Mes turime vaikščioti darydami gera... patepti daryti gera...

Vaikščiojo darydamas gera
Jis pavertė vandenį vynu ir padarė tai anonimiškai tokiu būdu, kad buvo pagerbti šeimininkas su šeimininke. Jis pamaitino 5.OOO ir 4.OOO vyrų, neskaitant moterų ir vaikų, po to, kai jie atsiskyrė, kad ateitų paklausyti Jo dykumoje ir sekė Jį iki pietų laiko.

Jis palaimino vaikus, kai jie atėjo pas Jį, netgi kai mokiniai bandė juos nuvyti šalin. Jis sumokėjo nuomą, kad galėtų pasinaudoti žvejybos valtimi duodamas Petrui, Jokūbui, ir Jonui pakankamai žuvies, kad valtis vos neskendo ir vos nesuplėšė jų tinklų (Luko 5:1-10).

Iš esmės, Jis tarnavo žmonėms ten, kur jie turėjo poreikių – kaip rašiau praeitą savaitę – vaikščiodamas su žmonėmis, kad išgydytų juos, jų vaikus, jų tarnus, kai jie įsiterpdavo į Jo keliones. Jis vaikščiojo darydamas gera, valgė kartu su tais, kurie buvo nemylimi, nekenčiami, ar nešvarūs, ir buvo pateptas Tėvo tai daryti . Ir Jis tai darė, nes Jis sakė, kad daro tai, ką mato darant Tėvą – noriai pakeisdamas kryptį su malone.

Susirūpinęs širdimi, o ne doktrina
Aš kalbėjau tradiciniame surinkime ir pastorius po to nusivežė mane ir kitus pavalgyti į meksikiečių restoraną. Mes buvome aštuoniese. Kai padavėja vaikščiojo pirmyn ir atgal nešdama gėrimus, traškučius, salsa ir pan., aš pastebėjau jos ispanišką akcentą, jis nebuvo meksikietiškai ispaniškas, taigi aš paklausiau ją iš kur ji kilusi. Ji sunkiu akcentu atsakė, kad iš Argentinos, ir kad ji netoliese lankė slaugių mokyklą.

Kai ji išėjo į virtuvę atnešti daugiau traškučių ir salsa, aš kaip įpratęs paklausiau: „Ar Tu turi kažką jai, Tėve?“

Nedelsiant, lyg Jis būtų laukęs manęs kada aš paklausiu, aš pamačiau tarsi didelį besisukantį langą, arba lyg ekraną ore. Aš pamačiau 5 ar 6 metų mergaitę, kuri kaip aš intuityviai žinojau, buvo toji dvidešimtmetė padavėja, jojanti ant mažo arkliuko. Aš mačiau tą arkliuką tik iš viršaus, ir mažą mergaitę nuo liemens aukštyn, bet galėjau matyti kaip ji jodama kilnojosi aukštyn ir žemyn. Už jos stovėjo vyras, kuris leipo juokais, kuris, kaip spėjau, buvo jos tėvas, susijaudinęs stebėjo jos jodinėjimą.

Gerai leidžia laiką
Kai aš stebėjau, Tėvas kalbėjo man: „pasakyk jai, kad jos tėvas yra su manimi, ir kad jis nuostabiai leidžia laiką, kaip tada, kai ji jodinėdavo savo arkliuku, o jis stebėdavo jos jojimą ir jie kartu žaisdavo: „tada scena išnyko“.

Kai ji antrą kartą priėjo prie mūsų stalo, aš paklausiau apie jos šeimą, ir ji nusiminė. Šluostydama ašaras ji paaiškino, kad neteko savo tėvo, kuris mirė prieš 6 mėnesius. Bet ji paaiškino, jog žino, kad jis yra danguje ir dabar ji meldžiasi jam kiekvieną dieną, o jis stebi ją, taigi kažkokiu tai būdu ji dabar jaučiasi jam artimesnė. Aš turiu pasakyti, kad ji buvo iš Argentinos ir pasakė, kad ji buvo kilusi iš Romos katalikų.

Kadangi Tėvas man davė instrukcijas, ir Jis pasirinko nekreipti dėmesio į jos akivaizdžią teologinę klaidą, aš pasielgiau taip pat. Tik paklausiau, ar jos tėvas buvo maldos žmogus. Ji pabrėžė, kad jis buvo, ir kad jis visada lankydavo mišias ir uždegdavo žvakes už žmones dėl kurių melsdavosi.

Kai aš pasakiau jai, ką aš pamačiau ir išgirdau, ji ėmė verkti, ir aiškinti pro ašaras, kad tai buvo besisupantis žaislinis arkliukas ir, kad ji ir jos tėtis žaisdavo kartu ir tikėjo įvairias nuotykiais, lyg tai būtų tikras pasijodinėjimas. Žinia, kad jis yra danguje ir nuostabiai leidžia laiką, nuramino jos širdį, taip pat kaltės jausmą, kurį ji jautė dėl to, kad nebuvo kartu namuose su savo motina ir šeima po jo mirties.

Ėjo darydamas gera... pateptas daryti gera
Tokia istorija kaip šita gali įžeisti kai kurių dvasinį jautrumą, kad Jis gali būti toks gailestingas žmogui darančiam tokią rimtą klaidą, nes ji meldėsi savo mirusiam tėvui, bet meilė ir Tėvo patepimas, patenkina poreikius ir nekreipia dėmesio į dalykus, kurie nėra svarbūs tam momentui. Jis gali pataisyti ją vėliau ir kitu būdu. Jėšua pasakė moteriai pagautai svetimaujant, kad Jis nesmerkia jos, bet kad tik ji daugiau taip nenusidėtų, Jis nepateisino jos, kad ji atvėrė duris svetimavimui. Jis tik patenkino poreikį, pasakė tai, kas buvo reikalinga ir ėjo toliau.

Kai Jėšua pasakė, kad Jis „romus ir nuolankios širdies, ateikite ir mokykitės iš manęs“, Jis tai ir turėjo omenyje. Mes turime būti romūs ir nusižeminę širdyje tokie kaip Jis , ir mokytis iš Jo. Vaikščioti meilėje, sekti patepimu, ir nieko nepridėti prie to.

Ką jis pasakė Chrisui
Šioje erdvėje aš dažnai kalbu apie mūsų neįgalų sūnų, Chris. Jam 33, bet protiškai jis apie 4 metų amžiaus dėl bambos virkštelės apsivyniojusios apie kaklą gimdymo metu, kuri sustabdė deguonies patekimą ir dėl to buvo pažeistos smegenys. Tai sustabdė normalų jo kojų augimą taip pat.

Vienas iš dalykų, kurių Chris neturi, tai laiko supratimo. Nors jis palaipsniui mokosi, dažniausiai, kai aš jam sakau, kad turiu eiti ir kalbėti žmonėms apie Jėzų ir vėl aplankysiu jį po 10 dienų, jis sako, „OK, pasimatysime ryte“ arba „Pasimatysime kitą savaitę“.

Taigi, pastangos paaiškinti jam, kad „Jo žaizdomis BUVOME išgydyti“, yra bevaisės. Jis nesupranta sekančios savaitės, tuo labiau, kad už jo išgydymą buvo sumokėta prieš 2.000 metų. Bet jis žino: „Kai aš nueisiu į dangų, nereikės jokio vežimėlio“ ir „kai aš pateksiu į dangų, aš bėgiosiu“.

Vieną dieną jis atšliaužė per koridorių, jis tai daro „kaip kareivis“, nes jis negali vaikščioti nei keturiomis, taigi jis traukia save rankomis. „Tėti! Tėti! Ar žinai, ką man pasakė Jėzus?” Aš pasakiau, „Ne, Chris, ką tau pasakė Viešpats?“

Jėzus man pasakė, kad Jis vaikščios po kalnus su manimi! Taip, štai, ką Jis pasakė. Jis vaikščios po kalnus su manimi! Yahoo! (juokdamasis su džiaugsmu) Tai bus džiaugsmas, taip, Jis vaikščios po kalnus su manimi“.

Kuris buvo pateptas... vaikščiojo darydamas gera...
Jis darė gera mano sūnui duodamas jam šitą pažadą ateičiai, kad vaikščios su juo.

Patepimas yra mūsų viduje, ir tas buvimas yra nuo mūsų romaus, švelnaus, į žemę orientuoto Tėvo ir Viešpaties. Neturi taip būti, kad jūs ieškote Jo „patepimo“ pajautimo tik būdami surinkime, bet kai atsibundate kiekvieną rytą sakykite: „Labas rytas Tėve, ir ieškokite giliai savyje to visada esančio patepimo ar jūs meldžiatės, ar kažką veikiate tą dieną... tai gali būti taip paprasta kaip vandens stiklinė vaikui, rūbai tam kuris stokoja, ligonio ar kalinio aplankymas – mes esame patepti daryti gera, nes Jėšua VIS DAR tebelieka pateptas eiti ir daryti gera, ir toliau tai daro, ir daro tai per mus.

Kitą savaitę nauja tema.

Palaiminimai,

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą