Kas yra patepimas? 3 dalis

John Fenn, 2013 m. kovo 9 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Praeitą savaitę aš rašiau apie patepimą garbinimo metu, kaip įeiti į Jo buvimą, atiduoti save garbinime.

Tai nereiškia, kad aš nemėgstu dėkojimo ir šlovinimo giesmių, jos man patinka. Man labai patinka pasišventimo giesmės, kuomet išliejama širdis prieš Tėvą, bet aš nepajuntu Jo krypties (patepimo), kol palikęs giesmes apie savo širdies troškimus ir poreikius, nepradedu 100% susitelkti į Jį vieną. TADA tame bendravime, tame minčių ir jausmų pasikeitime, Jo buvimas yra jaučiamas stipriausiai. Tais momentais, kai mes nustojame giedoti Jam apie mus pačius, Jis pradeda giedoti ir kalbėti mums apie Savo meilę mums. Bet jei norite tai patirti, jūs turite nukreipti dėmesį nuo savęs į Jį.

Įgaliojimas

Visi tikėjosi, kad mano senelis mirs anksčiau nei senelė, bet atsitiko kitaip. Na žinote, kaip jie prieš operaciją paaiškino, kad tik vienu iš 27.000 atvejų pasitaiko asmuo alergiškas tiems vaistams. Senelė buvo tas vienas asmuo iš 27.000, kuris suregavo neigiamai ir jau niekada nepabudo.

Mano senelis buvo sužlugdytas, ir kai jis prarado norą gyventi, jo protinė būklė ėmė blogėti tiesiog per vieną naktį. Šiandien mes atpažįstame Alzhaimerio ligą, bet tada tai buvo „senatvinė liga“. Jis suteikė mamai įgaliojimą tvarkyti jo reikalus, kol jam bus taip blogai, ir ji turėjo tą įgaliojimą du metus iki pat jo mirties.

„Įgaliojimas“ yra valdžia tvarkyti kito žmogaus teisinius ir finansinius reikalus ir taip, kaip nori tas asmuo. Tai ne dėl asmeninės naudos, bet rūpinimasis, kad kito asmens valia būtų įvykdyta. Tai būtent Tėvas visų pirma davė Jėzui, ir dabar suteikia mums kaip Kristaus kūnui, kad mes turėtume valdžią vykdyti Jo interesus žemėje.

Tikėjimas, jėga, valdžia

Ši serija prasidėjo nuo pasakojimo iš Luko 5:17 apie tai, kad tuomet, kai Jėšua mokė „buvo jėga gydyti“, parodant, kad Tėvas yra jėga ir, kad Jėšua yra valdžia, kuri gali naudoti tą jėgą.

Jėšua pasakė apie Save Jono 5:19 ir 30: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką Jisai daro, lygiai daro ir Sūnus. Iš savęs Aš nieko negaliu daryti. Aš teisiu, kaip girdžiu...“

Apaštalų darbų 2:22, Petras, kuris buvo su Jėzumi apie 3½ metų, pasakė: „Jėzų iš Nazareto – vyrą, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per Jį nuveikė Dievas...“

Jėzaus paskutinėje maldoje Jono 17 skyriuje, prieš eidamas į Getsemanės sodą, Jis pasakė Tėvui: „Aš pašlovinau Tave žemėje. Atlikau darbą, kurį buvai man davęs nuveikti. Aš apreiškiau Tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Tavo man duotus žodžius Aš perdaviau jiems“ (4, 6, 8, 14)

Kristaus kūnas

Tėvas buvo jėga už viso to, ką Jėzus sakė ir darė, nes Jis davė Jėzui valdžią veikti Jo vietoje. Modernioje kalboje tai reiškia įgaliojimo jėgą.

Jėšua sakė prieš savo pakilimą: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Todėl jūs eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs... (Mato 28:18-20)

Visa valdžia yra duota Man... todėl jūs eikite... Mes turime autoritetą naudoti Jėzaus vardą išvarinėti demonus, dėti rankas ant ligonių, eiti drąsiai pas Tėvą maldoje kitų labui.

Bet aš aiškiai parodžiau pagal skyrių ir eilutę, kad valdžia naudoti Jėzaus vardą turi būti sąryšyje su Tėvo jėga – patepimu – kitaip vardas yra sakomas veltui be jokios jėgos veikiančios su juo.

Ką mums tai reiškia kasdienybėje?

Jei patepimas yra pasireiškimas Tėvo buvimo ir Jo valios apreiškimas konkrečioje situacijoje, ką tai reiškia tau ir man?

Mes pradėsime nuo tos eilutės, nuo kurios aš pradėjau, Luko 5:17: „Kai Jėšua mokė, buvo jėga gydyti...“

Atkreipkite dėmesį – Jėšua kažką darė, kai staiga pasirodė Jėga vedanti kita kryptimi. Tai reiškia, kad mūsų surinkimo mąstymas visiškai neteisingas. Patepimas tai nėra, kažkas ką tu jauti tarnavime, bet tai kažkas į ką jūs turite su kitais kartu judėti, kad tai išgyventumėte. Patepimą, arba jėgą skirtą kažką atlikti mes patiriame kasdieniniame gyvenime, visai kitų dalykų sukūryje.

Kada mes turime tikėtis „patepimo“?

Turėkime omeny, kad Jėšua pasakė, jog Jis darė tik tai, ką matė darant Tėvą, nors dauguma Jo stebuklų buvo įsiterpę į tai, ką Jis darė, o ne tai, ką Jis buvo suplanavęs. Tai reiškia, kad savo kasdieninėje dienotvarkėje Jis nuolatos ieškojo to, ką Tėvas darė ir sakė.

Mes iš tiesų viską darome blogai, ar ne? Mes esame išlavinti eiti į surinkimą ar susitikimą su specialiu pamokslininku, kad tada patirtume pateptą mokymą, arba pateptą garbinimą. Turiu galvoje, mes jautėmė Dievo jėgą ar suvokėme Jį judant tam tikru būdu. Šlovė Dievui už tuos kartus, bet kodėl mes esame mokomi ieškoti „patepimo“ TIK ten, kai Raštas mums pateikia stebuklus kasdieniniame gyvenime?

Turėkime galvoje Jono 2:1-11, kur Jėšua buvo tik svečias vestuvėse, kai dėl kažkieno aplaidumo, Jis maloningai pavertė vandenį vynu. Pažiūrėkime į tuos kitus įsiterpimus:

Raupsuotasis atėjo pas Jėzų, kai Jis nusileido nuo kalno, ir buvo išgydytas (Mato 8:1-4).

Kai Jis įžengė į Kafarnaumą, Jį dėl savo mylimo tarno sustabdė Romos šimtininkas (Mato 8:5-13).

Kai Jis atėjo į Petro uošvienės namus, sužinojo, kad ji guli lovoje ir karščiuoja, ir išgydė ją (Mato 8:14).

Kai Jis miegojo valtyje, mokiniai pažadino Jį, nes kilo audra, ir jie bijojo nuskęsti. Taigi, Jis pabudo, įsakė vėjui ir bangoms nurimti, ir jie nurimo (Mato 8:23-27).

Galėčiau tęsti ir tęsti – kai Jis paliko Jerichą, Jį pašaukė aklasis Bartimiejus, įsiterpdamas į Jo išvykimą, ir buvo išgydytas (Morkaus 10:46-52).

Mato 9:27-31 du akli vyrai nusekė Jį į kažkieno namus, kur Jis ketino pietauti, o ten Jis juos išgydė.

Morkaus 5:21-43 pas Jį atėjo Jairas ir pakvietė eiti į jo namus bei uždėti rankas ant jo dukters pirmajam nesuplanuotam stebuklui, o kai Jis ėjo, moteris turėjusi kraujoplūdį palietė Jo rūbus ir buvo išgydyta – tai kartojasi ir kartojasi per visas evangelijas.

Galbūt mes galėtume pasakyti, kad tai tinka tik Jėzui, bet Apaštalų darbų 3:1-7 Petras ir Jonas buvo kelyje į šventyklą, kai luošas elgeta paprašė pinigų, bet baigėsi tuo, kad tas luošas žmogus buvo išgydytas. O kaip Pilypo atveju, kuomet Jis buvo užsiėmęs savo paties reikalais Apaštalų darbų 8:26, kuomet angelas pasakė jam eiti į kelią dykumoje, kuris veda į Gazą, ten jis sutiko Etiopijos didiką, o tasai atgimė!

Galime dar prisiminti Petrą laukiantį ant stogo priešpiečių ir Apaštalų darbų 10 skyriuje matantį regėjimą, kuris jį nuvedė į romėno Kornelijaus namus. Ten Petras papasakojo jiems apie Jėšua ir pakrikštijo juos Šventaja Dvasia. Ir aš nemanau, jog Paulius planavo, kad jam mokant Eutichas užmigs, o kai jaunuolis nukris iš 3 aukšto ir užsimuš, Paulius prikels jį iš mirties, tada užlips laiptais į viršų ir toliau mokys iki aušros! (Apaštalų darbų 20:6-12).

Ar galite patvirtinti?

Taigi, jūs matote, Apaštalų darbai yra tikrai normali krikščionybė, ir ką daugiausia mes matome dabar aplink mus yra nenormali krikščionybė. Mes buvome lavinami ieškoti patepimo surinkime, netgi mūsų namų surinkimuose, kuomet Biblija iš tiesų demonstruoja patepimą, kuris yra pasireiškusi jėga, buvimas, ir Tėvo valios apreiškimas įvairių gyvenimo įvykių tėkmėje.

Ar galite tai patvirtinti? Aš buvau parduotuvėje ir savo akies krašteliu pastebėjau, kaip nedidelio ūgio moteris pasistiebusi bandė kažką nuimti nuo viršutinės lentynos. Aš būčiau taip ir praėjęs pro šalį, bet buvau paragintas sustoti ir padėti jai. Krypties pakeitimas, įsiterpimas į tai, ką aš dariau. Aš sustojau padėti jai ir po to meldžiausi už jos skaudamą petį. Ji pasakė, kad staiga pasijautė geriau, ir padėkojo man, o aš nuėjau savo keliais.

Automobilių stovėjimo aukštelėje prie manęs priėjo jauna moteris ir paprašė puodelio kavos, aš galėjau tiesiog nusigręžti, nes esu sutikęs daug išmaldos prašančių, bet buvau paragintas pakalbėti su ja. Baigėsi tuo, kad sumokėjau 20$ vietinėje kavinėje, kur ji turėjo kreditinę kortelę, kad ji galėtų išgerti kelis kartus kavos, ir tik paraginau ją melstis, nes tai buvo viskas, kam ji tada buvo atvira ir kai aš pasiskundžiau Tėvui, kaip aš norėčiau melstis su ja atgailos malda, Jis pasakė: „Tu padarei tai, ką Aš prašiau padaryti, ir tai viskas, ką ji gali šiandien priimti“.

Mūsų įgaliojimo jėga Kristuje yra tokia pat, kaip įgaliojimas natūraliame pasaulyje – tai reiškia, kad ją reikia vykdyti kiekvieną dieną, neužrakinti kokioje nors auditorijoje kartą ar du kartus per savaitę.

Ar šitos išimtys mūsų tvarkaraščiuose turėtų tapti norma, užuot buvę išskirtiniais atvejais? Ir kodėl tai vyksta, kodėl gi mes turėtume ieškoti patepimo mūsų kasdieniniame gyvenime, o ne tik tuomet, kai mes „einame į susirinkimą“? Dėl 1 Jono 2:27:

„Bet patepimas, kurį iš Jo gavote, pasilieka jumyse, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų. (Tai nėra mokymo atmetimas, bet greičiau Šventosios Dvasios mokymo pabrėžimas mumyse). Jo patepimas moko jus visko, ir jis yra tiesa, o ne melas. Ir kadangi jis jus pamokė, jūs Jame pasiliksite“.

Ir čia mes pratęsime kitą savaitę, gausių palaiminimų.

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu