Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2013 m. vasario 22 d., penktadienis

Pažinti Šventąją Dvasią. 5 dalis


John Fenn, 2013 m. vasario mėn. 9 d.,

Sveiki,
Praeitą savaitę aš dalinausi apie tai, kaip apaštalas Jonas pradeda savo pirmą laišką sakydamas, kad mes galime turėti bendravimą su Tėvu ir Sūnumi, ir skirtumo tarp šitų dviejų bendravimų suvokimas yra raktas, kad priimtume asmeninį žodį ir apreiškimą.

Žodis „bendravimas“ yra panaudotas vien tik 1 Jono laiško pirmame skyriuje net 4 kartus. Tai viso skyriaus ir laiško raktinis žodis. Graikiškas žodis „koininia“ yra „bendravimas“, jis kilo iš šaknies „bendras“, taip kaip „turėti kažką bendro“. Todėl svarbiausias dalykas bendravime yra turėjimas kažko, kas yra abiems pusėms bendra.

Štai koks yra bendravimas su Tėvu ir Sūnumi: mes turime kažką bendro, todėl jie nori praleisti laiką su mumis, ir mes su jais... nuostabu!

Neerzinkite mūsų!
Gimnazijoje aš tris metus mokiausi vokiečių, ir praleidau ten dvi savaites tą vasarą, kai man sukako 16. Mane trijų savaičių naujagimį atsivežė į miestą netoli Štutgarto, ir aš augau girdėdamas savo tėvus kalbant vokiečių kalba tuomet, kai jie nenorėjo, kad mes vaikai suprastume apie ką jie tarpusavyje kalbasi. Ir jeigu mano mama susimušdavo kojos pirštą ar susižeisdavo ranką, susijaudinimo šūksnis nuskambėdavo vokiškai.

Praėjo metai, Barbara ir aš susituokėme, mes turime tris berniukus, bet vis dar mylime vokiečių kalbą ir Vokietiją, ypač Bavariją ir Švabiją. Vieną dieną mes buvome parduotuvėje, galbūt daugiau pasivaikščioti, kad Krisas galėtų pavaikščioti su kojų įtvarais ir ant ratukų esančiu rėmu. O jam patiko bėgioti! Bandydamas jį sustabdyti ir priversti eiti kartu su mumis buvo iššūkis, bet visiems trims berniukams buvo leidžiama turėti energijos perteklių tuomet, kai aš ir Barbara norėdavome turėti ramų vakarą, nes jie pavargę po ekskursijos anksčiau nueidavo miegoti.

Tai buvo vienas iš tų kartų, kai mes trumpai kalbėjomės su ofiso tarnautoja, bet aš atkreipiau dėmesį į jos akcentą ir paklausiau: „Bist du Deutsch?“ (Ar jūs vokietė?). Ji atsakė „Ja“ (Taip) ir tučtuojau ėmiau klausinėti vokiečių kalba, iš kur ji kilus ir pasakoti, kad aš buvau Vokietijoje.

Tik tada, akies krašteliu ir daugiau nuojauta nei fiziškai išgirdau ir pamačiau Brian, mūsų jauniausią sūnų kuris baksnojo Barbarai į koją ir sakė skųsdamasis: „O ne, mama, tėtis ir vėl kalba vokiškai! Ar mes galime eiti? O Jason (būdamas šiek tiek vyresnis, taigi truputį drąsesnis) buvo panašus į susierzinusį šuns šeimininką, kuris bandė priversti savo šunį eiti: „Tėti! Tai erzina! Tėti, eikime!“

Aš iki šios dienos vis dar darau tokius dalykus, nors mano vokiečių kalba dabar tik tokia, kad galiu paklausti kelio į restoraną, tualetą, viešbutį (bet iš tiesų ko man reikia, ir kodėl aš tai darau? juokinga)

Kodėl man to reikia? Kadangi turiu kažką bendro su ta ofiso tarnautoja – aš buvau jos gimtajame krašte ir galiu pakankamai kalbėtis jos gimtąja kalba, kad susiorientuočiau situacijoje. Mes turime kažką bendra.

Ką jūs turite bendro su Tėvu ir Sūnumi?
Jėšua kalbėjo mokiniams Jono 16 skyriuje, duodamas jiems nurodymus, jog po to, kai Jis išeis jiems nereikės melstis Jam, kad gautų atsakymus, bet jie turės melstis tiesiai tik vienam Tėvui.

Tą dieną jūs manęs nieko neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ko tik prašysite Tėvą mano vardu, Jis jums duos... jūs prašysite mano vardu, ir Aš nesakau, kad Aš prašysiu Tėvą už jus, – juk pats Tėvas jus myli, nes jūs mane pamilote...“ 23-27 eil.


Tai pirmas dalykas, ką mes turime bendro su Tėvu - mes abu mylime Jėzų. Šitas faktas panaikina visus argumentus, kodėl asmuo negali bendrauti su Tėvu ir Sūnumi. Tokie pasakymai: „aš padariau tiek daug klaidų“ ir „aš esu toks nusidėjėlis“ atkrenta kaip nereikšmingi, nes Tėvas myli mus ir Jis myli Savo Sūnų. Mums tai bendra, taigi pagrindas bendravimui yra.

Jeigu mums, kaip žmonėms būna sunku kažką mylėti, bet mes su jais turime turi 1 gerą bendrą savybę, mes įsileidžiame juos į savo gyvenimą ir nekreipiame dėmesio į kitus dalykus. Tai tuo labiau Tėvas trokšta bendrauti su mumis, nes nepaisant viso kito, mes mylime Jo Sūnų!

Virš šito...
Ar atsitiko tau kada taip, kad apie tave primelavo? Ar tave kada nors išdavė? Ar tave kada nors neteisingai apkaltino? Ar kada nors tavo žodžiai buvo neteisingai suprasti ir/ar panaudoti prieš tave? Ar tave kada nors paliko tavo draugas (-ai)? Ar kada nors tave paliko žmonės todėl, kad jie įsižeidė, o tu laikėte juos savo draugais?

Visus šituos dalykus ir dar daugiau patyrė Jėšua. Tau ir Jam tai bendra. Užuot susitelkęs į savo negatyvias savybes, pradėk mąstyti apie tai, ką tu turi bendro su Tėvu ir Sūnumi. Jie investavo į tave amžinybei, Efeziečiams 2:7 atskleidžia, kad ateinančiais amžiais Tėvas toliau rodys savo didį gerumą mums – taigi pasiruošk, jie turi.

Taigi bendravimas diena iš dienos – kas tai?
Kai atsibundu aš tučtuojau nukreipiu dėmesį į savo vidų, ieškodamas Jo buvimo ir pradedu melstis kalbomis. Aš suprantu, kad tas buvimas tai Tėvas. Savo dvasioje aš nebandau nustatyti: „Ar tai Tu, Tėve, ar tai Tu, Jėzau?“ Tai Tėvas. Aš jaučiu Jo gyvybę, Jo energiją, Jo šilumą savo dvasioje. Aš pažįstu Jį.

Kaip pasakyta Romiečiams 8:15, mes gavome įsūnystės dvasią, taigi mes šaukiame: Abba, Tėve. Taigi, Jis yra giliai mumyse. Čia reikia pažymėti, kad pirmame amžiuje, žodis „abba“ buvo neformalus ir familiarus, panašus į šiandieninės kalbos „tėtį“, „tėvelį“ arba „papa“.

Abba ir Tėvas yra čia panaudoti todėl, kad jie reiškia ir formalius, ir neformalius santykius, o taip pat ir bendravimą. Kai aš buvau mažas berniukas, turėjau tokį supratimą: „mano tėtis gali nugalėti tavo tėtį!“ Dėl amžiaus mes turėjome ribotą supratimą – mano tėtis buvo visada teisus ir galėjo padaryti bet ką.

Kai paaugau, aš supratau, kad tėtis, yra taip pat ir tėvas. Tėvo supratimas augino mano supratimą, ką tai reiškia būti vyru, būti tėvu. Štai taip ir su mūsų dangiškuoju Tėvu. Jis yra ir mūsų tėvelis, ir mūsų Tėvas.

Nuo neaiškių dalykų prie specifinių
Kai aš nukreipiu savo dėmesį į savo dvasią, aš dažnai tai darau tuo pačiu metu klausdamas „Ką tu galvoji, Tėve?“
Aš iš tiesų nenukreipiu savo dėmesio tam, kad išgirsčiau žodžius, bet kad pajausčiau, ką jaučia Tėvas. Ką Jis jaučia mano viduje...

Aš nesiklausau visų pirma žodžių savo dvasioje, aš visų pirma ieškau to, ką galiu pavadinti, Jo jausmais ar nuomone dėl konkrečios situacijos. Kai aš paklausiu: „Ką Tu galvoji, Tėve?“ tai aš klausiu apie viską, pradedant nuo to, ar man reikia šiandien sudeginti paplūdimyje sausas šakas, iki to, ar man reikia šį mėnesį įrašyti mokymo serijas, ar įrašyti jas šiandien? Ar man reikia paskambinti kažkam per Skype, ar parašyti facebook žinučių, ar susitelkti studijuoti Žodį šį rytą?

Ir savo kasdieniniame gyvenime, kai kas nors išreiškia savo nuomonę asmeniškai, ar elektroniniu laišku, aš paklausiu: „Bet ką Tu galvoji, Tėve?“ „Ką nori, kad aš jiems pasakyčiau?“ „Ar aš turiu būti griežtas, ar Tu nori, kad būčiau su jais mandagus? Kokiame savo gyvenimo sezone jie dabar yra?“ ir taip toliau. Apie dalykų sąrašą, ką reikia padaryti, aš klausiu: „Ką Tu manai aš turiu daryti pirmiausia?“ - ir ieškau jausmo, paliudijimo, kažko kas yra paryškinta mano dvasioje, kas patraukia mano dėmesį daugiau nei kiti dalykai: „Eiti visų pirma į kompiuterių parduotuvę“, būtent tai jaučiu.

Tėvo emocijos
Kai prieš daug metų Tėvas mokė mane apie Save, Jis pasakė: „Aš išreiškiu Savo emocijas per Dvasios dovanų pasireiškimą“. Aš pasakiau Jam: „Man reikia skyriaus ir eilutės apie tai, Tėve“ ir Jis atsakė: „Pastudijuok apie užuojautą. Kiekvieną kartą, kai tu matai užuojautą evangelijose tu rasi Dvasios pasireiškimus“.

Aš greitai suvokiau, kad Jis buvo teisus. Parašyta, kad Jėšua pajuto užuojautą raupsuotajam, ir išgydė jį. Jis gailėjosi suvargusios minios ir maistas buvo padaugintas. Jis turėjo užuojautą, nes jie buvo kaip avys be piemens, taigi, Jis pasiuntė 12 gydyti ir padėti. (Mt 15:32; Mt 9:36-38,10:1; Mk 1:41). Netgi Jo palyginimuose užuojautos rezultatas buvo antgamtinis skolų dovanojimas! (Mt 18:21-35)

Taigi aš neieškau žodžio, bet Tėvo emocijų – užjaučia? Sielvartauja? Laimingas? Ir vėl prieš eilę metų, kai buvau tradicinio surinkimo pastoriumi, kai Jis mokė mane, aš pradėjau klausti Tėvo prieš tarnavimą: „Kaip Tu jautiesi dėl to?“ Turint galvoje, kad tradicinis tarnavimas sudarytas iš trijų dalių: garbinimas, Žodis, malda/tarnavimas. Aš pradėjau klausti kokios Jo emocijos dėl to tarnavimo.

Aš galėdavau jausti – negirdėti, bet jausti daugiau „svorio“ savo dvasioje dėl garbinimo, tai paaiškino kodėl Jis man nieko nedavė, kad galėčiau mokyti to tarnavimo metu – Jis nebuvo linkęs kažką kalbėti per mano mokymą, bet jaučiau, kad yra gerai susitelkti į garbinimą.

Garbinimo lyderis, Paulius, pirmus kelis kartus žvilgčiojo į mane, kaip elnias pagautas prožektorių šviesos - „Ką? Aš teturiu tik 4 giesmes“. Aš liepiau jam tiesiog pasiduoti bendrai srovei ir garbinti.... tas vakaras buvo 90 minučių garbinimo, tada tarnavimo laikas, ir visi mes pasinėrėme į Jo buvimą - visi, nes aš neieškojau „žodžio“, bet visų pirma ir svarbiausia, ieškojau to buvimo savo viduje, ir jau tada, kokios buvo mano Tėvo emocijos dėl to renginio.

Emocijos yra ta dalis, kuri mums, mūsų Tėvui ir mūsų Viešpačiui yra bendra. Užuojauta kitiems yra visų pirma Jame, taigi mokykimės ieškoti šito bendrumo mūsų santykiuose ir „jausti“ Jo artumą savo viduje. Bendrauk pagal tai, kas tave sieja (ką turi bendro), klausk Jo nuomonės apie dalykus, ir „pajausk“ Jo atsakymą.

Daugiau kitą savaitę, nes tada planuoju baigti šią seriją.

Gausių palaiminimų!

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą