John Fenn, 2013 m. sausio mėn. 26 d.,
Sveikinu
visus,
Jau
pora mėnesių nerašiau apie namų surinkimų reikalus – tiesiog
dėl daugelio priežasčių buvau pavargęs ir išsekęs. Dabar
jaučiuosi atsigavęs ir nekantriai laukiu sekančio namų surinkimų
lankymo sezono.
Vasario
22-24 dienomis Tulsoje mes turime priimti
filialų lyderius iš
Kolorado. Aš greičiausiai kažkurį vasario savaitgalį
turėsiu vykti į Arkanzasą. Kovo 10 dieną mes būsime išvykę į
Hays, Kanzaso valstijoje, kovo 11 dieną būsime Omahoje, kovo 12
dieną, antradienį, būsime Cedar Falls, Iowa valstijoje, kovo 13 ir
14 dienomis vyksime į Cannon Falls vietovę Mineapolyje, šeštadienį
visą dieną būsime konferencijoje Wauseono mieste, Ohajaus
valstijoje, sekmadienį, kovo 17 būsime Vašingtone, Indianos
valstijoje, o tada – namo!
Namų
surinkimo (bažnyčios) žmonės yra įsipareigoję vienas kitam,
todėl reguliariai susirenka kartu turėdami vieną tikslą. Taigi,
toks susirinkimas negali būti sulygintas maldos, Biblijos studijų
ar šlovinimo susirinkimui draugų rate, kuris įvyksta tada, kada
visiems patogu. Žmonės rinkdamiesi į namų surinkimą specialiai
pertvarko savo dienotvarkę, kad galėtų būti drauge, nes šis
laikas jiems labai svarbus.
321
metais imperatorius Konstantinas paskelbė sekmadienį oficialia
garbinimui skirta diena, bet krikščionys jau seniai susirinkdavo
Kristaus Prisikėlimo dieną. Tai matome Apaštalų darbuose 20:7:
„Pirmą savaitės dieną, mokiniams susirinkus laužyti duonos,
Paulius mokė juos...“
Tai
vyko uostamiestyje Troadėje, dabartinėje Turkijoje. Tame pačiame
mieste, kur Apaštalų darbuose 16:7-10 Pauliui pasirodė
makedonietis, kuris maldavo: „Ateik čia ir padėk mums!“.
Aš
neturiu tikslo išskirti specialios savaitės dienos, nes laiško
Romiečiams 14 skyriuje tikinčiuosius, kurie išskiria vieną dieną
iš kitų, Paulius vadina „silpno tikėjimo žmonėmis“. Tačiau
vienas dalykas Apaštalų darbuose yra aiškus, jog ankstyvieji
krikščionys paskirdavo laiką iš anksto, pritaikydami savo
dienotvarkę taip, kad galėtų būti kartu su kitais tikėjimo
namiškiais, kuriems jie buvo įsipareigoję. Taigi, nebuvo taip: „Aš
ateisiu, jei nebūsiu po darbo labai pavargęs“, arba taip:
„Pasistengsiu ateiti, jei suspėsiu apsipirkti ir pasidėti
daiktus“. Jų širdyse šis susirinkimas užėmė labai svarbią
vietą, kokią ir turėtų užimti.
Apaštalų
darbuose 20:7 rašoma, kad jie rinkosi „laužyti duonos“.
Duonos
laužymas Apaštalų darbuose paminėtas penkis kartus. Jis reiškia
bendrą valgį arba gali reikšti Viešpaties vakarienę, kuri, kaip
žinote, buvo dalis didesnio valgymo tuomet, kai Jėšua vakarieniavo
kartu su Savo mokiniais. Visose Evangelijose ir Apaštalų darbuose,
netgi 1 Korintiečiams 11 skyriuje duonos laužymas nebuvo atskirtas
nuo pagrindinio valgio su atskiromis vienkartinėmis vynuogių sulčių
taurelėmis ir mažais duonos gabalėliais patiekiamais kaip
„bažnytinės ceremonijos“ dalis.
Viešpaties
vakarienės komunija (vert. bendravimas, dalyvavimas ) apaštalų
gyvenime buvo bendro valgymo dalis ir ji buvo atliekama valgio
pabaigoje – kaip tai darė pats Jėšua (tie 5 kartai paminėti:
Apd 2:42, 46; 20:7, 11; 27:35)
Aš
visada dalyvauju Viešpaties vakarienėje, nesvarbu kada ir kaip ji
švenčiama. Tikslas dalyvauti Viešpaties vakarienėje atspindi
platesnį faktą, kad tikintieji rinkosi su tikslu ir tai darė
reguliariai.
Jei
įdėmiai pastudijuosite Apaštalų darbų 20:6-12, aiškiai
pamatysite, kad tikintieji buvo pasišventę tiems susirinkimams.
7-oji
eilutė sako, kad jie susirinko pirmą savaitės dieną laužyti
duonos, o Paulius mokė juos ir, kad jis pamokslavo iki vidurnakčio.
Būtent tuo metu Eutichas užmigo sėdėdamas ant palangės, iškrito
pro langą ir užsimušė. Paulius nusileido iš trečio aukšto
žemyn ir prikėlė jį iš numirusių. Tada 11-oje eilutėje rašoma:
„Vėl
užlipęs aukštyn (į kambarį, kur jis pamokslavo prieš tai, kai
nusileido žemyn prikelti Eutichą), jis laužė ir valgė duoną.
Dar ilgai jis kalbėjo, lig pat aušros, ir tada iškeliavo“.
Aš
nebandau pasakyti, kad mūsų susirinkimai turi prasidėti vakarais,
atėjus vidurnakčiui turi būti kažkas prikeliamas iš mirusių
(tuo metu būtų galima paskelbti trumpą pertraukėlę ir nubėgti
pas nykštukus), ir toliau klausytis vieno žmogaus pamokslo iki
paryčių. Tačiau norėčiau pabrėžti, jog niekas nesiskundė ir
neklausinėjo, kodėl susirinkimas buvo toks ilgas. LOL.
Keletas
praktinių patarimų:
Tie,
kurie vedate susirinkimą nepamirškite jo tikslo. Jei pradedate 10
valandą ryte, tuomet suteikite 15-30 minučių žmonių suėjimui,
pasisveikinimui ir trumpam pabendravimui, tačiau neleiskite, kad tai
užsitęstų iki 45 ar 60 min. Gerbkite tai, kad visi čia susirinko
su tikslu, todėl pradėkite susirinkimą per daug neatsilikdami nuo
jam nustatyto laiko.
Pradėkite
su malda – tai padeda visiems susikoncentruoti ir yra puikus laikas
atiduoti savo poreikius Viešpačiui ir padėkoti už visus gerus
dalykus, kurie buvo išsakyti bendraujant.
Jei
esate vadovas, ar tiesiog tas, kuris pastebi jog kažkas visiškai
nukrypsta nuo temos ir eina ne ten, kur veda Viešpats ar nuolat
nepaliaujamai šneka ir dominuoja – nebijokite pertraukti ir
nukreipti diskusiją tinkame linkme, pagal tą tikslą, kurį turite
šiam susirinkimui.
Tai
galite padaryti taktiškai: „Tai gera mintis, bet grįžkime ten
nuo ko nukrypome“ arba „Ačiū, bet aš manau, kad pagrindinis
dalykas, kurį Viešpats įdėjo man į širdį yra...“ Jūs galite
nukreipti švelniai, o visi kiti, kurie yra jautrūs Šventajai
Dvasiai bus jums dėkingi.
Nepamirškite,
kad mūsų tikslas ne žmonių skaičius susirinkimuose, bet kad
Dievas darytų jame tai, ką nori daryti. Čia bus daug aspektų.
Visos susirinkimo dalys yra vertingos: bendravimas, maistas,
Viešpaties vakarienė, garbinimas, malda ir mokymas – svarbiausia
ne tai kiek mokoma, bet kiek išmokstama.
Tai
tiek mano pamąstymų... susirinkite su tikslu, nebijokite vesti į
tikslą, pradėkite laiku, leiskite Viešpačiui veikti... mūsų
susirinkimai turi tapti prioritetu mūsų dienotvarkėse, nes ten kur
mes susirenkame Jo vardu, ten ir Jis tarp mūsų.
Būkite
palaiminti,
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.