John Fenn, 2012 m. spalio mėn. 5 d.,
Sveiki,
Šią
savaitę turiu kai ką jums prisipažinti. Bet visų pirma leiskite
man papasakoti, kaip aš patekau į tą situaciją.
Liepos
mėnesį mes su Barbara skridome iš Bilings (Montana) į Tulsą su
persėdimu Mineapolyje. Barbara atsisėdo prie lango, o aš šiek
tiek toliau. Šalia mūsų, tiesiai priešais Barbarą atsisėdo
dvidešimties metų jaunuolis.
Montanoje
yra daug rančų, ir todėl daug kaubojų, ir tas jaunuolis atrodė
panašus į juos, tik vietoj skrybėlės buvo užsidėjęs beisbolo
kepurę. Tačiau jei pažįstate rančas ir kaubojus, tai žinote,
kad pakeliui į didelį miestą išvykstant iš rančos, kaubojaus
skrybėlę dažnai pakeičia kepurė.
Aš
susidomėjau mūsų bendrakeleiviu
Be
abejonės tai buvo tikras kaubojus: tvarkingai sušukuoti trumpi
plaukai, beisbolo kepurė, kelnių kišenėje – skardinė kramtomo
tabako, švarūs nauji apsitempę, į apačią platėjantys džinsai
- kliošai, o tai reiškia, kad jie gali apgaubti jo pusbačius.
Didelė sidabrinė diržo sagtis, ir nors buvo liepos mėnuo jis
vilkėjo vakarietiško stiliaus marškiniais su ilgomis rankovėmis.
Jis vadino stiuardesę „ma‘am“ (vert. mandagus kreipinys „mama,
ponia“). Iš tiesų įdomu! Aš spėliojau, ko jis vyko į
Mineapolį, bet greitai gavau atsakymą.
Kai
tik kaubojus atsisėdo, jis paprašė lėktuvo palydovės alaus, kurį
jinai visiems dalino, kai mes dar stovėjome prie įėjimo. Tada jis
ėmė rašyti sms žinutes. Jis buvo dešiniarankis, ir jo telefonas
tarp keleivių kėdžių buvo man gerai matomas. Jo nykščiai lakstė
po klaviatūrą, ir jis laikė telefoną tokiu būdu, kad tiesiog
prašyte prašėsi, jog užmesčiau akį į jų pokalbį.
Atsiprašau,
Viešpatie
Aš
tai ir padariau. Pirmas tekstas, kurį aš pamačiau buvo: „Tu
visada kritikuoji mane, kaip aš apsirengęs. Tu visada kritikuoji
mane prie mano draugų“. Vardas tekste buvo panašus į Jenny, ir
jis atsakinėjo kažkaip taip: „Ne, aš nekalbėsiu apie tai, kol
nesusitiksime“. Aš supratau, kad skaitau ginčą tarp merginos ir
vaikino, buvau šiek tiek sunerimęs, bet ir susidomėjęs. Jie
nenaudojo sutrumpinimų ir simbolių, rašė pilnus žodžius – tai
buvo tikras pasikalbėjimas susirašinėjant, ir aš įsibroviau į
jų privačią erdvę.
Aš
pasakiau sau kažką panašaus: „Žinai,
tau nereikia skaityti to teksto, bet atleisk, Tėve, aš pasimelsiu
už juos“, staigiai suvokdamas kaip kvailai elgiuosi... (trumpai
pasimeldžiau už kaubojų ir Jenny)... tada apibendrinau pavogtus
žvilgsnius į jų pokalbį.
Kaubojus
nepasidavė, jis
ketino paaiškinti rašydamas žinutes, kodėl jis kritikavo savo
merginos aprangą paskutinio pasimatymo metu ir kodėl jis kritikavo
ją prie draugų, nors žinojo, kad už penkių minučių jis turės
išsijungti telefoną.
Aš
norėjau jam pasakyti, kad pirmiausia, jei nori išlipti iš duobės,
nustok kasti! Tiesiog atsiprašyk, suprask, kad ji jaučiasi
nesaugiai dėl tavęs ir jūsų santykių, ir liaukis rašyti, nes
niekas tavęs nepasitiks oro uoste!
Bet
neeeeee, jam reikėjo atsakyti... taigi, ji priminė, kaip jam
nepatiko tai, ką ji pasakė ir tas restoranas, kuriame ji pasirinko
valgyti paskutinio jų pasimatymo metu, o jis atsakė, kad tiesiog
nori jai padėti ir kad ji įskaudina žmones - ir kaip Pirmojo
Pasaulinio Karo pilotas, pašautas tame seno modelio Biplan lėktuvėlyje,
jis jau buvo arti to, kad greitai užsidegs ir kris žemyn liepsnose.
Greitai
aš buvau jo pasaulyje, mano protas virė ieškodamas atsakymų,
laukdamas sekančio Jenny atsakymo. Mano pulsas padažnėjo, aš
stengiausi nukreipti savo dėmesį į lėktuvo žurnalą ir
apsimečiau skaitančiu, bet toliau žvilgčiojau, ką jis rašė...
paskubėk Jenny, jie greitai uždarys duris!
Mano
galvoje greitai praskrido idėja, prisipažinti jam apie savo
žvilgčiojimą ir pasiūlyti patarimą, bet sugalvojau geriau. Tuo
metu lėktuvo durys užsivėrė, visi elektroniniai prietaisai buvo
išjungti ir padėti, kėdžių atlošai buvo teisingose pozicijose,
mes nuo paauglystės išmokome kaip užsisegti ir atsisegti kėdžių
diržus, ir mes pakilome.
Dar
vieną alaus, ma'am
Kai
tik jis galėjo vėl įjungti savo telefoną, jis tai padarė, vėl
ir vėl iš naujo skaitinėdamas pokalbio su Jenny žinutes, nors
negalėjo nei išsiųsti, nei gauti naujų, tuo metu gurkšnodamas
dar tris alaus bokalus. Kai tik mes nusileidome, telefonas vėl
veikė, ir vėl prasidėjo rašymas. Aš dar stipriau ir nuoširdžiau
tuo metu meldžiausi už jį, nes pastebėjau, kad dėl keturių
alaus lėktuve, ir oro uoste laukiančios
Jenny bei
susirašinėjimo prieš dvi valandas, jam reikėjo maldos.
Svetimas
gyvenimas
Mano
nuodėmė, kuomet žvilgčiojau į Kaubojaus ir Jenny gyvenimą,
leido man gyventi per juos svetimą gyvenimą. Svetimas yra
apibūdinamas taip:
„Gyventi
tarsi per kažką kitą, neturint pačiam to patyrimo, bet naudojant
kieno nors kito patyrimus kaip savo“.
Per
juos aš galėjau pergyventi iš naujo seną ginčą, kurį mes su
Barbara turėjome, kai buvome dvidešimties, kai aš tik mokiausi
tiesiog nustoti kasti besiginčydamas ir negilinti duobės, kurioje
sėdėjau... (oi, aš ir vėl mokiausi skaitydamas jų tekstus, aš
vėl buvau tame laike, kai mūsų sūnūs dar buvo vaikai.
Aš
sujungtas, todėl aš esu
Žmonės
gyvena svetimą gyvenimą nuo tada, kai Adomas ir Ieva atsisėdo prie
pietų stalo ir papasakojo savo vaikams apie gyvenimą Rojaus sode.
Tai nebūtinai nuodėmė, nors kaip kiekviena Dievo duota dovana, ji
gali būti panaudota nuodėmingai, faktiškai – tai Dievo duota
mūsų vaizduotės dalis. Knygos, filmai, televizija, radijas,
internetas ir dar daugiau, įsiskverbia į mūsų vaizduotę ir mes
žmonės pramogaudami gyvename svetimą gyvenimą.
Bet
šiandien, kai tiek daug būdų susijungti su žmonėmis, daugelis
paėmė šituos momentinius svetimus patyrimus ir pavertė gyvenimo
stiliumi. Dėl to jie gyvena „kitur“- virtualioje erdvėje, taip
atmesdami žmones, kurie yra arti jų. Kai kurie yra taip stipriai
„kitur“, kad užmiršo, kas jie yra, kokie turėtų būti jų
tikrieji prioritetai, ir netgi prarado socialinius įgūdžius su
realiais žmonėmis.
Patirti
Dievą svetimu būdu
Per
kelis metus mes patyrėme, ką reiškia gyventi svetimu būdu nuo
dviejų valandų šeštadieniais žiūrėdami filmą iki to, kaip
gyvenimo stiliaus, kuomet esi įtrauktas į žmonių gyvenimus per
socialinius tinklus, „draugus“ ir dar daugiau. Mūsų emocijos
plaukė kaip tikrose draugystėse, nors mes galėjome laikyti nuo
draugų atstumą. Mes jautėme tai, ką jie jautė, mes rūpinomės,
džiaugėmės, meldėmės kartu su mūsų virtualiais draugais. Mes
gyvenome svetimą gyvenimą per juos.
Tada
mes eidavome į surinkimą ir tikėjomės patirti Dievą svetimu būdu
- per garbinimą, pamokslavimą ar mokymą, per visokius patyrimus.
Liūdna, bet dažniausiai
patirdavome surinkimą, o ne Dievą
-
tai rezultatas būti tokio „svetimo“ nusiteikimo. Jų santykiai
su Viešpačiu tapo paviršutiniški ir jie nesuprato kodėl.
Surinkimas nuobodus, jie nežinojo kaip susijungti garbinime, Žodyje,
jie nejautė Jo Buvimo.
Tu
negali patirti nei pažinti Dievo svetimu būdu
Jų
vaikščiojimas su Dievu turi tą patį lėkštumą kaip ir jų
santykiai su Facebook draugais ir dėl tos pačios priežasties:
santykiai teisingiausi, kai bendraujama betarpiškai. Kitais
žodžiais, tu
negali iš tiesų pažinti asmens (arba Dievo) jeigu tu pažįsti
juos tik svetimu būdu.
Taigi,
kai kurie žmonės ieško pranašo, kad gautų žodį, susirinkimo,
kur matomi angelai, šventų šiurpuliukų ir dar daugiau, kad
patirtų kažką tikro savo tikėjimo gyvenime. Krikščionys, kurie
kaip jūs galvojate yra tvirti, staiga ima abejoti, ar Dievas yra
realus – tai dėl to, kad jų tikėjimas buvo svetimas, netikras
Viešpaties pažinimas. Jie gyveno savo tikėjimo gyvenimą per kitų
ausis ir akis bei kitų žmonių patyrimą, užuot iš tiesų pažinus
Viešpatį ir Tėvą patiems.
Ir
štai čia, aš pratęsiu kitą savaitę... nes mano namų surinkimo
draugams kitą savaitę tai turėtų būti gera tema studijoms ir
diskusijoms, jeigu jūs pasirinksite šią temą. Iki susitikimo.
Palaiminimai,
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.