Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2012 m. spalio 16 d., antradienis

Sujungtas, bet vienišas. 1 dalis


John Fenn, 2012 m. rugsėjo mėn. 28 d.,

Sveiki,
Mūsų sūnus Krisas mėgsta „padėti“ parduotuvėje. Aš paimu pirkinių vežimėlį ir traukiu jį iš priekio, o Krisas savo vežimėlyje laiko už rankenos taip, kad aš galiu traukti kartu ir jį, ir pirkinių vežimėlį. Nors Krisas yra 32 metų amžiaus, ant jo kaklo gimdymo metu buvo apsivyniojus bambos virkštelė ir to pasekmėje protiškai jis liko 4 metų amžiaus. Be to dar insultas, kurį jis patyrė būdamas 17 metų, atėmė jam galimybę naudoti kairę ranką, taigi jis atsiremia ant vežimėlio ir laukia, kada aš sustosiu, ir jis galės padėti sukrauti pirkinius į mūsų vežimėlį.

Palaimintas staigiu vaikišku nuoširdumu, jis ypač mėgsta posūkius, nes posūkiuose jis plačiai supasi ir šaukia „atsargiai, seni!“ arba „pasisaugokite, ponia“, arba tiems, kurie dėvi kaubojiškas skrybėles „atsargiai, kaubojai, čia aš atvažiuoju“. (Mūsų pasaulio dalyje, kaubojai yra realūs, ir nieko keisto sutikti vyrą ar moterį su skrybėle, pusbačiais ir pentinais parduotuvėje). Aš visada turiu jiems pasakyti „atleiskite mums“ užuot sakęs „pasisaugokite“, kaip sako jis, bet šitos pamokos jis niekad neišmoksta, taigi kitą kartą mes vėl viską pakartojame iš naujo: „Atsargiai, seni“... Juokinga. Gyvename mažame miestelyje, todėl dauguma pirkėjų ir pardavėjų mus pažįsta, ir netgi klausia manęs, kai ateinu apsipirkti vienas: „Kur šiandien jūsų padėjėjas?“

Leiskite man čia įterpti dėl tų, kurie klausė apie Kriso išgydymą – Krisas myli Viešpatį, ir Viešpats jam kalbėjo, kiek aš žinau, mažiausiai du kartus. Kriso tikėjimas yra toks: „Kai būsiu danguje, man nereikės vežimėlio ir aš galėsiu bėgioti“, ir „Jėšua pasakė man (kai aš būsiu danguje), Jis vaikščios su manimi po kalnus!”

Dėl smegenų traumos jis neturi laiko pojūčio. Kita savaitė jam tas pat kaip sekančios 3 dienos, ir 3 dienos – tokios pat kaip sekanti savaitė. Dėl to mums nepavyksta išmokyti jo, kad jis gali būti pagydytas dabar, taigi jam išgydymas nėra kažkas, ko jis trokšta. Jis žino, kad Jėšua vieną dieną vaikščios su juo po kalnus, kad Viešpačiui patinka traukiniai, ir kad jam nereikės vežimėlio, kai jis bus danguje, ir to jam pakanka. Visa kita yra, kaip yra ir jis yra laimingas.

Daug Viešpaties aplankymų įvyko mūsų svetainėje, kai Krisas miegojo tiesiog už kelių žingsnių. Vieno aplankymo metu Viešpats stovėjo mano kairėje, kai Krisas sėdėjo savo vežimėlyje mano dešinėje, Viešpačiui buvo visai nesunku paliesti Krisą, bet Jis to nepadarė, nutaręs pasitikti Krisą ten, kur siekia jo tikėjimas – kai jis bus danguje, jam nereikės invalido vežimėlio.

Laikykitės eilės
Vieną dieną, kai buvo padaryta šita nuotrauka, prieš mus eilėje stovėjo moteris su mažu vaiku pirkinių vežimėlio sėdynėje.

Mūsų praktika tokia, kad Krisas visada būna prieš mane pirkėjų eilėje, po to aš, o tada pirkinių vežimėlis. Aš išėmiau prekes iš vežimėlio ir padaviau jas Krisui, kuris padėjo dėlioti jas ant judančios juostos kasininkui. Jis visada būna nusiteikęs entuziastingai, ir pirma prekė tą dieną buvo skardinė, kurią jis numetė ant juostos, ir ta nuriedėjo kaip cilindro formos boulingo kamuolys link kasininko, atsitrenkdama su jėga, kurios pakaktų apversti straiką, jei tai būtų boulingo žaidimas.

Tada aš pastebėjau moterį stovinčią prieš mus, kuri padūkusiai spausdino savo šauniu telefonu, visiškai ignoruodama savo dviejų metų vaiką pasodintą vežimėlyje ir kasininko veiksmus, kuriam reikėjo paimti moters kortelę ir nuskenuoti prekes. Aš pažiūrėjau į ją, tada į kasininką, kuris tyliai žiūrėjo į pirkėją klausiančiu žvilgsniu: „Ponia, eilėje yra dar kiti žmonės ir visi laukia jūsų“. Ji ignoravo savo dviejų metų vaiką, kuris žaidė su plastikiniais užkandžių maišeliais, kuriuos reikėjo pakrauti į pirkinių vežimėlį, o kasininkas nenuleido akių nuo mažos mergaitės, kad įsitikintų, jog ji nepačiups maišelio ir neišbers jo turinio ant grindų.

Aš pasižiūrėjau atgal, dar trys žmonės taip pat įdėmiai žiūrėjo į moterį, kuri vis rašė pasinėrusi į savo pasaulį. Sujungta, bet vieniša. Apsupta, bet atsiribojus. Galiausiai kasininkė mandagiai pasakė: „Prašau jūsų kortelės“ ir moteris sugrįžo į žemės planetą, pažymėjo savo kortelę ir pabaigė pirkimą, neapsidairius aplinkoje, kuri ją supo, nepastebėjusi nei akių žvilgsnių, nei kasininko galvos purtymo.

Taigi ši serija yra apie pasekmes, kai esi sujungtas, bet gyveni pasaulyje, kuris nesusijęs su realiais žmonėmis, realiais santykiais, realiu augimu ir asmeniniu tobulėjimu. Daug studijų buvo padaryta ir daug parašyta apie technologijų poveikį visuomenei, bet man rūpi krikščionys ir jų augimas Kristuje, ir kaip tai atsiliepia mums tikintiesiems.

Krikščionys, bendravimas, netikros draugystės
Technologija leidžia mums, nusiųsti žinutę Twiter'iu, elektroninį laišką, draugišką tekstą, greitą žinutę telefonu ar per Skype ir kada tik norime susijungti su žmonėmis iš viso pasaulio, nors aš vėl ir vėl girdžiu, kad krikščionys yra tarp tų, su kurias sunkiausia iš tiesų atvirai pabendrauti. Pradedant verslininku baigiant žmogumi surinkime, neatsisėdus kartu iš tiesų bandyti pažinti vienas kitą yra taip sunku, kaip pagauti drugelį plikomis rankomis; tu manai, kad jis nutūpė ant gėlės, bet kai tik tu priartėji, jis nuskrenda ant kitos gėlės, ir tu lieki su tuščiomis rankomis ir nusivylęs.

Jūs tikriausiai patyrėte arba stebėjote, kad žmonės pasako dalykus elektroniniuose laiškuose, kurių jie niekada nepasakytų akis į akį būdami su tuo asmeniu. Aš neseniai atsidariau Tulsa TV stoties internetinį puslapį, nes jie geriausiai pateikia tiksliausias oro prognozes; jų pagrindinis straipsnis buvo apie vietinius profsąjungų narius norinčius įkurti profsąjungas, kurios atstovautų juos darbe. Straipsnis buvo iliustruotas kelių žmonių susirinkimo kambaryje nuotraukomis.

Aš atsiverčiau pasiskaityti komentarus; žmonės komentavo labai šiurkščiai, minėdami vieno žmogaus didelį pilvą, šiurkštų ir nemalonų kito vyro žvilgsnį, kaip jie atrodė tingiai ir t.t.

Paviršutiniški žmonės, dar labiau paviršutiniški kaip krikščionys
Aš sulaukiau panašių komentarų apie šios Savaitės mintis ir mano naujienlaiškį. Žmonės, kurie prenumeruoja straipsnius metus ar du staiga įsižeidė dėl kažko, ką aš parašiau, pasiuntė man šiurkštų ir įžeidžiantį elektroninį laišką ir išsiregistravo. Galbūt jie jau buvo gavę kokius 50, ar 100, o gal net 200 elektroninių laiškų per pastaruosius porą metų, bet jei aš parašiau vieną dalyką, su kuriuo jie nesutinka, arba jie perskaitė kažką kitaip nei aš parašiau (ir to visai neturėjau omenyje), arba gal straipsnis „užlipo jiems ant mazolio”, arba ten, kur jie buvo sužeisti praeityje, ir staiga, aš gaunu iš jų bjaurų, pilną pykčio, šiurkštų elektroninį laišką.

Jie užmiršta tą faktą, kad jų gyvenimas buvo pakeistas kitais 99 ar 199 elektroniniais laiškais/ mokymais per pastaruosius porą metų – taip pat reguliariais laiškas nuo manęs ir netgi kai kuriais atvejais pasikeitimais asmeniniais laiškais leido šiek tiek familiarumo, bet elektroninio laiško distancija ir anonimiškumas leido jiems „trinktelėti tiesiai į kaktą“ ir nekęsti be baimės, kad bus atgalinė reakcija. Kaip ir tie žmonės, kurie rašė komentarus anksčiau paminėtame straipsnyje, jie niekada to nepasakytų jei susitiktume veidas į veidą.

Kai kurie krikščionys tiesiog pasitraukia nuo realaus bendravimo, nes mano, kad mašinos jų iš tiesų klauso. Mašinos niekada nemeta jiems iššūkio, neverčia jų mąstyti, arba ištirti savo nuosavą širdį. Mašinos yra saugios ir santykiai per šias mašinas yra saugūs. Jos leidžia išlaikyti distanciją tarp žmonių, kai kas nors priartėja per arti, kas gali sužeisti.

Žmonija dar niekada nebuvo taip susijungusi kaip dabar, nors 25% amerikiečių neturi artimų draugų ir kitiems 75% vidutiniškai draugų skaičius nukrito nuo 4 iki 2, tuo metu kai technologijų galimybės mus sujungti išaugo (2006 liepos mėn. Amerikos Sociologų Apžvalga).

Draugystės iliuzija
Mašinos suteikia mums draugystės iliuziją nereikalaudamos draugystės. Mūsų mašinos suteikia mums klaidingą jausmą, kad esi sujungtas, netikro intymumo jausmą. Tu gali rasti žinutes facebook'e „Aš šiandien peršalau“, ir pajusti gailestį tam žmogui, netgi pakelti jį maldoje, kad greičiau pasveiktų, ir tu jautiesi sujungtas su juo. Asmuo gali parašyti tau per Twiter'į, kad jis išlaikė šiandien egzaminą, gavo 95%, o tu gali pasiųsti jam trumpą žinutę su sveikinimais.

Ir kol tai yra gerai, tol tai vyksta, tai paprastai YRA tiek kiek yra (ne daugiau). Asmuo, kuris rašo: „Sveik, meldžiuosi už tave“ facebook'e, ir Twiter'yje: „Sveikinimai, geros kloties!“ gali gyventi vienišas, būti linkęs į savižudybę, be surinkimo, be šeimos, be darbo ar draugų, bet jungtis, kurią teikia mums mašinos, suteikia klaidingą draugystės jausmą.

Dėl to daugeliu atvejų, kuo daugiau asmuo susijungęs, tuo labiau jis jaučiasi vienišas. Kaip maisto valgymas, kai tu dar pusiau sotus nuo praeito valgymo, tu neragauji maisto ir nesimėgauji juo, nes ten nėra vidinio pasitenkinimo. Tas pats tuštumo jausmas, kai mes neturime tikrų veidas į veidą draugų, bet tik stiprų draugų tinklą Internete. Mes esame vieniši, bet bijome intymumo.

Ir štai pasirodo Viešpats
Daugelis krikščionių nemoka būti vieni su savimi pačiais, ir todėl nemoka būti vieni su Viešpačiu. Jie bėga žodžio pas pranašą, nes jie iš tiesų nepažįsta Viešpaties, ir nemoka būti vieni, ir vieni su Viešpačiu. Jie bėga į susirinkimus atsakymų, sąmoningai užmiršdami ir atmesdami faktą, kad Kristus gyvena juose ir yra tiek artimas, kiek tu skiri laiko ir pastangų Jį pažinti.

Kaip ta moteris eilėje prie kasos, tuo momentu ji buvo užliūliuota gyvenimo, tuo momentu jos dėmesys nebuvo nukreiptas į dukrą, ar pirkimo procesą, jos dėmesys buvo sutelktas susijungti su kažkuo per bevielį ryšį, nes tai lengva, patogu ir nepavojinga.

Nors mes suprantame, kad didieji tikėjimo žmonės mokėjo būti vieni: Abraomas, kuris žiūrėjo į žvaigždes ir gavo apreiškimą, kad jis turės tiek palikuonių, kiek yra žvaigždžių danguje. Jaunas piemuo Dovydas vienas laukuose prie Betliejaus, bendravo su Viešpačiu atsiskyręs. Jėšua atsiskirdavo, išeidavo į dykumą ar kalnus, ar ramią vietą, kur Jis galėjo būti vienas su Tėvu ir melstis.

Tavo gyvenimo statistika! Kaip mes galime ugdyti mūsų gyvenimą su Viešpačiu, kai esame sujungti elektroniniu būdu su tokia daugybe? Kaip mes galime ugdyti asmeninį atsiskyrimą ir tikras draugystes? Kaip mes surasime mūsų tikslą ir vaidmenį, ir kokį vaidmenį tame vaidina mūsų santykiai? Kokie kiti technologijos poveikiai draugystei?

Štai čia aš pratęsiu sekančią savaitę. Iki.

Palaiminimai,

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą