John Fenn, Kodėl dykuma? 1/3, Savaitės mintys, 2026-03-14

 John Fenn, Kodėl dykuma? 1/3, Savaitės mintys, 2026-03-14

 

Sveikinu visus,

Dažnai girdime posakį : „Aš einu per dykumą“. Kartais žmonės sako: „Dievas su manimi nekalba“ arba „Jaučiuosi taip, lyg Viešpats mane būtų palikęs“. Kartais

žmogus jaučiasi lyg būtų dykumoje, jei kurį laiką netarnavo Dvasios dovanomis ar nematė dvasinio sapno. Visa tai ir dar daugiau gali lydėti jausmą, kad esi sausoje dvasinėje dykumoje.

 

Mes lyginame savo dykumą su Izraeliu dykumoje.

 

Mes jaučiamės lyg būtume sausoje vietoje, bandydami pasiekti dvasinę Pažadėtąją žemę, kupiną išsipildymo, tikslo ir krypties, kuri suteiks mums ramybę ir artumą Dievui. 1 Korintiečiams 10:1-13 Paulius pabrėžia Izraelio klaidas, kad jie visi buvo po tuo pačiu Dievo debesiu, visi kartu perėjo per tą pačią jūrą, visi valgė tą pačią maną, visi „gėrė iš tos pačios Uolos, o ta Uola buvo Kristus“. Vis dėlto kai kurie iš jų nebuvo patenkinti Dievu, nes jie puolė į seksualinę nuodėmę, stabmeldystę ir geismą ilgėdamiesi santykinės gausos, kurią turėjo Egipte. Taigi kyla klausimas: kodėl dykuma ir ko turėtume iš jos tikėtis? Galbūt taip pat: koks turėtų būti mūsų požiūris, kai esame dvasinėje dykumoje?

 

Paminėjęs Izraelį dykumoje, Paulius 6 ir 11 eilutėse pasakė: „...tai jiems nutiko kaip pavyzdžiai, kad mus pamokytų...“ Graikiškas žodis „įspėti“ reiškia „atkreipti dėmesį, švelnus papeikimas, įspėjimas (atkreipti dėmesį)“. Kitaip tariant – pastebėkite, studijuokite, mokykitės ir nedarykite jų klaidų, kai esate savo dykumoje.

 

Apsvarstykite Izraelio patirtį dykumoje...

 

Viešpats davė Izraeliui 10 įsakymų ir likusią Mozės įstatymo dalį, kai Izraelis buvo dykumoje. Tuo metu, maždaug 1400 m. pr. Kr., jokia tauta nevaldė tos dykumos. Tai rodo, kad Dievo Žodis nepriklausė jokiai tautai. Jis buvo skirtas visiems, visiems, kurie norėjo Jį priimti. Taip pat galėtume sakyti, kad Jėzus (Dievo Žodis kūne) kabojo ant kryžiaus tarp žemės ir dangaus, ir toje tarpinėje vietoje, niekam nepriklausančioje, Jis sumokėjo kainą už visus.

 

Priešingu atveju, jei Dievas būtų davęs Žodį Izraeliui po to, kai jie apsigyveno Izraelio žemėje, jie būtų galėję pasakyti, kad jokia kita tauta negali turėti Dievo Žodžio. Jei Jėzų būtų nukryžiavę tik žydai, jie galėtų Jį laikyti išskirtinai savuoju. Tačiau Jėzaus nukryžiavime dalyvavo žydai ir pagonys (romėnai). Todėl asmuo, kuris yra Gyvasis Žodis savo dykumos viduryje, yra skirtas visiems, kurie Jį priims.

 

Taip pat pagalvokite...

 

Jei Dievo Žodis būtų buvęs duotas Izraeliui Izraelio žemėje, visos kitos tautos turėtų pasiteisinimą nepriimti Viešpaties. Jos galėtų pagrįstai sakyti, kad Jis yra tik Izraelio „dievas“. Tačiau Jis to nepadarė, todėl niekas neturi pasiteisinimo. Dykuma nėra pasiteisinimas prarasti tikėjimą Dievu, nes didžiausi Izraelio egzistencijos stebuklai įvyko jiems klajojant dykumoje. Jis perskyrė jūrą, pavertė nuodingą vandenį gaiviu, privertė vandenį lietis iš uolos, dieną tiekė debesį, o naktį – ugnį, davė manos, putpelių, jų drabužiai ir batai nesudildavo ir dar daug daugiau – visa tai Izraeliui esant dykumoje.

 

Mes taip pat turime ieškoti Jo stebuklų savo dykumoje. Kai kurie iš jų skundėsi, kaip Viešpats juos aprūpino (mana) – nebūkime tokie!

 

Šis Viešpaties, duodančio savo Žodį dykumoje, modelis yra priežastis, kodėl žmogus taip dažnai artėja prie Dievo ir jaučiasi dvasiškai stiprus tais laikais. Nors dykumoje, viduje jie yra stiprūs. Jie pastebi „mažus“ aprūpinimo stebuklus (kartais vos pastebimus), bet taip pat ir laiką, malonę bei daugybę kitų ženklų, kad Jis yra su jais, ir jie yra paguosti.

 

Prieš daugelį metų vedžiau Biblijos studijas vidutinio saugumo kalėjime. Biblijos studijose dalyvavę vyrai buvo padarę labai sunkius nusikaltimus ir buvo nuteisti iki gyvos galvos. Jie buvo dykumoje, kurią patys buvo susikūrę, ir joje liks iki mirties. Tačiau tie vyrai buvo laisvesni nei daugelis žmonių, gyvenančių įprastą gyvenimą už kalėjimo sienų. Jie buvo laisvi savo dvasia, savo siela, Viešpats buvo toks realus, toks maloningas jiems, ir jie tikrai demonstravo Viešpaties džiaugsmą ir ramybę kalėjimo ir jo sunkios kultūros viduryje.

 

Paulius vertino savo dykumos patirtis: „Jis man pasakė: ‘Tau gana mano malonės, nes mano stiprybė yra tobula (subrendusi, užbaigta, išbaigta) tavo silpnume.’ Todėl aš girsiuosi savo silpnumu, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.“ 2 Korintiečiams 12:9

 

Kiekvieno žmogaus patirtis dykumoje yra unikali ir labai asmeniška. Niekas kitas negali jos pasigirti, ir tai įrodo, kad mes tik keliaujame per ją, o tai svarbu prisiminti. Ėjimas per dykumą yra laikinas, tik gyvenimo tarpsnis. Kai mūsų vyriausią sūnų Chrisą, kuriam buvo tada 17 metų ištiko insultas, dėl kurio jis prarado galimybę judinti kairę ranką ir didelę dalį kairės kojos, Viešpats pasakė Barbarai: „Tegul tai būna akimirka, o ne visas gyvenimas.“ Tai reiškia, kad iš dangaus perspektyvos tai tik... trumpalaikė akimirka, ir Jis norėjo, kad ji pamatytų platesnę perspektyvą krizės įkarštyje.

 

Neturėtume pasilikti tokioje padėtyje, kur galėtume sakyti, kad esame aplinkybių aukos arba kad mūsų dykuma atsirado dėl kitų nuodėmių – ne. Neturėtume  sakyti: „Jei tik egiptiečiai būtų mus savanoriškai paleidę“ , „Jei tik pastorius nebūtų turėjęs romano su garbinimo vadove, nebūčiau toks piktas ant jų ir Dievo.“ „Jei pastorius nebūtų nusidėjęs, nesijausčiau taip, lyg visas mano dvasinis pasaulis būtų subyrėjęs.“ Ne.

 

Nesvarbu, kas ką ir kada darė, prisiminkite posakį: „Jei nebesijauti taip arti Dievo, kaip anksčiau, atspėk, kas pasikeitė?“ Izraelis turėjo eiti per dykumą, kad pasiektų Pažadėtąją žemę. Jėzaus nukryžiavimas privertė mokinius bėgti ištiktus šoko ir sumišimo. Tačiau atėjo prisikėlimo diena. Dykuma yra gyvenimo žemėje dalis, bet dykumos yra sezoninės.

 

Antrajame Petro laiške 1:4 Petras rašė: „...per kuriuos mums duoti be galo didingi ir brangūs pažadai, kad per juos galėtume tapti dieviškosios prigimties bendrininkais*...“ Mes laikome Dievo pažadus atsakyta malda, todėl darome viską, kad stovėtume „tikėjime“. Išvarinėjame demonus, prašome Tėvą angelų, galbūt pasninkaujame ir meldžiamės, laukdami pažado išsipildymo. *Graikiškai: koinos – bendravimas, turint kažką bendro.

 

Tačiau Jis sakė, kad pirmiausia juos duoda tam, kad galėtume būti Jo dieviškosios prigimties bendrininkai. Mano patirtimi, daugeliu atvejų, kuo greičiau susitelkiu į tai, kad labiau panašėčiau į Kristų ir augčiau, nekantriai laukdamas Jo pažado išsipildymo, tuo greičiau tas pažadas ištesimas. Užuot priėmęs klaidą, kad tik nuo manęs priklauso kovoti, stovėti, sudrausti, pasninkauti ir melstis, kad pamatyčiau atsakymą, aš sustoju ir artinuosi prie Jo. Tuo metu darau viską, ką galiu, kad ugdyčiau Kristaus charakterį ir dvasios vaisius, laukdamas pažado išsipildymo. Suderinkite savo širdį su Jo aukštesniu tikslu – duoti jums pažadą, kad galėtumėte bendrauti su dieviškąja prigimtimi, ir dykumos laikas labai greitai sutrumpės.

 

 

Kitą savaitę; Švelnumas dykumoje. Iki tol – laiminu!

 

 

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

Kur Dievo baimė?

 Where is the Fear of God? 

March 6, 2026 by CWOWI

 

Sveikinu visus,

 

Kai buvau vaikas, gyvenome kaime, o arklių ferma ribojosi su mūsų sklypo galu. Turėjome apie 2,5 akro (1 hektarą) žemės su upeliu ir keliais vaismedžiais ant kalvos kitoje upelio pusėje. Prie galinių durų tėtis pastatė mums keturiems vaikams sūpynes ir smėlio dėžę. Kaimyninėje arklių fermoje gyveno katė, kuri reguliariai atklysdavo į mūsų sklypą ir naudojo mūsų smėlio dėžę , lyg tai būtų kraikas jos reikalams atlikti. Mano tėtis nekentė tos katės, nes visada turėdavome išvalyti smėlio dėžę, kad  galėtume vėl joje žaisti.

 

Vieną vakarą žaidžiau smėlio dėžėje, kai tėtis įsiveržė pro galines duris su šautuvu rankoje. Net nežinojau, kad name yra ginklas. Nedvejodamas jis dar kartą prakeikė katę, nusitaikė, kai ji ėjo palei mūsų galinę tvorą maždaug už 110 jardų (100 m) ir vienu šūviu ją nužudė. Tą akimirką išsigandau savo tėčio. Tuo metu man tikriausiai buvo 6 ar 7 metai,  tėčio baimė  man buvo nauja emocija. Pažinojau jį kaip tą, su kuriuo grūmėmės su šunimi, kaip tą, kuris kirpdavo man plaukus rūsyje, kaip tą, kuris išmokydavo mane paspausti rankas ir blizginti batus – nepažinojau jo kaip vyro su ginklu, kuris gali nužudyti katę! Tai buvo apreiškimas.

 

Kai turėjome arklių

 

Pasakiau savo sūnums negalvoti apie savo arklius kaip apie milžiniškus augintinius. Sakiau jiems, kad jie gali mylėti savo arklį ir manyti, kad jų arklys myli juos, bet niekada nepamirštų, kad tai 1000 svarų sveriantis gyvūnas (453 kg). Mylėkite juos, bet niekada nepamirškite jų galios.

 

Skaičių knygoje 16:9, kai Korachas ir jo draugai, levitų kunigai, sukilo prieš Mozės ir Aarono vadovavimą, Mozė jo paklausė: „Ar manai, kad maža, jog Viešpats išsirinko tave iš bendrijos tarnauti Padangtėje ir tarnauti bendrijai?“ Jeremijo knygoje 23:32 Viešpats sako apie netikrus pranašus: „Jie klaidina mano žmones savo melu ir „lengvabūdiškumu“.“ Žodis „lengvabūdis“ yra „pachazuth“, reiškiantis lengvabūdiškumą, išlaidumą, lengvabūdiškumą, nerūpestingumą.

 

Bendras šių pavyzdžių bruožas yra apreiškimo trūkumas: man tai buvo , kad mano tėvas galėtų nužudyti. Mano sūnums, kad jų žirgai galingi. Korachui, kad jie yra atsakingi Dievui. Viešpats apreiškė save Izraeliui per Egipto marus, stebuklus dykumoje – nes Jo galios apreiškimas turėjo įžiebti žmoguje Dievo baimę. Šiandien Jo galios apreiškimas, Jo aukščiausias ir geriausias galios panaudojimas, buvo tada, kai Jis prikėlė Jėzų iš numirusių. Turėdami tai, turime matyti, žinoti, suprasti ir leisti tam įsiskverbti į mūsų būtį, Jo galiai, apreikštai, kai Jis mus išgelbėjo. Išgelbėjo mus nuo pragaro, kalėjimo, nuodėmės – kad ir kas tai būtų – Jis išgelbėjo mus per Savo galingos galios panaudojimą, kai prikėlė Jėzų iš numirusių, o tai galiausiai privertė mus atgimti savo dvasioje. Kai galvojame apie tą galią savo gyvenime, kuri mus taip dramatiškai pakeitė, Dievo baimė yra natūralus atsakas. Kartkartėmis tai atgaivinkite! Gyvenkite tuo! Gyvenkite su pagarba tam, ką Jis padarė mumyse, dėl mūsų, su mumis! Kai tai žinome, pradedame mokymosi kelią.

 

Lengvabūdiškas požiūris į Dievo dalykus daugelyje šiandieninių surinkimų ir internete atsispindi „žodžių“, kuriuos pranašai ar kiti tarnai vadina žodžiais iš Dievo, dažnume. Tai dažnai atsispindi pastorių ir tarnautojų  sugedime ir amoralume. Tai atsispindi atsainiame familiariame tų, kurie Visagalį Dievą Tėvą vadina „tėčiu“, bendravime, kai neteisingai suprantamame žodžio „aba“ vartoseną pirmajame amžiuje. Šis Dievo baimės trūkumas užkerta kelią apreiškimui mokyme, apreiškimui garbinime, apreiškimui šventam gyvenimui.

 

Nekalbu apie tai, kad reikia bijoti Tėvo ar Viešpaties vien todėl, kad nusidedame čia ir ten, ar net jei žmogus kovoja su kažkuo jam įprastu. Ne, kalbu apie atsainų žiūrėjimą į Dievo dalykus krikščioniškoje kultūroje. Daugelis auditorinių surinkimų iškeitė Dvasios tekėjimą į šou , akivaizdų Dievo buvimą (patepimą) į emocijas, o gilų pasinėrimą į Dvasią garbinant – į dūmus ir lazerius.

 

Prieš kelis dešimtmečius įsigalėjo mintis, kad surinkimai neturėtų mesti iššūkio žmonėms pamaldose ir turėtų viską, kas geriausia, kad pritrauktų žmones prie Kristaus. Kongregacija surinkdavo milijonus  tikro itališko marmuro fojė rengti arba milijoną ar daugiau už geriausiai garso sistemai, o daugelis jų bendruomenėje negalėdavo sumokėti nuomos. Prioritetai buvo pakeisti nuo rūpinimosi tikra surinkimu į  rūpinimąsi pastatu, vadinamu surinkimu. Išvaizda tapo svarbiausia. Vardan aktualumo baigėsi kvietimai prie altoriaus, Dievo baimė ir absoliutų mokymai. Dievo dalykai tapo sistema, formule, suplanuotu profesionaliu pristatymu.

 

„Nutilk ir žinok, kad aš esu Dievas“

 

Tai  iš Psalmės 46:10 ir atsako į klausimą: „Kaip galiu gauti (apreiškimą) apie Dievo baimę?“

 

Nutilk ir žinok, kad aš esu Dievas. Nutilk ir pagalvok, nuo ko Jis tave išgelbėjo. Nurimk ir apmąstyk, kur būtum be Jo. Pagarbi  baimė, garbinimas yra natūrali reakcija į asmeninį apreiškimą. Būtent toje tyloje mes apmąstome, ieškome, nukreipiame dėmesį žemyn į savo dvasią, kur Jis apsireiškia. Vienas rabinas pasakė: Tyla yra galingiausia malda. Rabinas Šimonas, Gamlielo sūnus, pasakė: „Visas savo dienas augau tarp išminčių ir neradau nieko geresnio už tylą.“ Daugelis rabinų rašo, kad tyla yra pagrindinis būdas susisiekti su Dievu.

 

Tyla yra ne tik garso nebuvimas, tai yra asmens būsena,

 

Visiška  savo būties  tylos būsena, savęs atvedimas į pabaigą, kad sėdėtum, stovėtum, dirbtum Jo akivaizdoje. Kai žmogus tyli savo būtyje, jis gali dirbti, jis gali sėdėti – tai yra būties būsena, o ne garso nebuvimas.

 

Senovės kunigai, atlikdami aukas šventykloje, visai nekalbėjo – tai darė choras – žmonės – bet kunigai, aukodami Dievui, visai nekalbėjo. Jie turėjo būti bendrystės su Viešpačiu būsenoje per tylą – stebėdami, apmąstydami – bet aktyviai atlikdami savo darbą. Tai yra nusižeminimo prieš Dievą būsena, tyla Jo akivaizdoje, jaučiant baimę ir pagarbą Visagaliui.

 

Kai kas tai galėtų pavadinti meditacija arba proto perkėlimu į neutralią padėtį, kuri leidžia  apmąstyti vidines mintis, nukreipti mintis į žmogaus dvasią. 1 Samuelio 1:10-13 Ona tyliai meldėsi už sūnų, kurį pažadėjo pašvęsti Viešpačiui. Kunigas Elis matė, kaip jos lūpos šiek tiek juda, bet negirdėjo jokio garso. Dievas išgirdo jos maldą. Pradžios 21:15-17 Hagara ir paauglys Izmaelis išsiunčiami į dykumą. Ten, vandeniui pasibaigus, ji paguldo jį po krūmu ir nueina, sakydama sau, kad negali pakęsti matyti mirštančio sūnaus. Tačiau 17 eilutėje Viešpats jai du kartus sako: „Aš girdėjau berniuko balsą“.

 

Būtent toje jaunojo Izmaelio mirties tyloje Viešpats jį išgirdo. Būtent Onos tylioje maldoje Viešpats ją išgirdo. Toroje parašyta, kad kai Sara juokėsi Viešpaties akivaizdoje, kai Jis pasakė jai, kad ji turės sūnų, Pradžios 18:12-13, ji juokėsi tyliai sau – bet Viešpats ją išgirdo.

 

Pastebėjau, kad dažniausiai, kai esu Dvasioje ir Viešpats ateina manęs aplankyti, Jis ateina būtent tada, kai esu tylus. Dažnai Jį matau mūsų susirinkimuose, kai garbiname. Mačiau Jį namų surinkimuose, dažnai garbinimo metu. Tačiau dažniausiai asmeniškiausi mano momentai su Juo, kuriais niekada nesidalijau su niekuo, vyksta tada, kai esu tylus.

 

Paulius 1 Korintiečiams 14:10 rašė, kad šiame pasaulyje yra daug balsų ir nė vienas nėra beprasmis. Apsvarstykite galimybę išjungti tuos balsus, įskaitant ir savo. Taip, nustokite kalbėti. Senovėje chasidų judaizmo Breslovo šakoje jie praktikavo tylą, vaikščiodami po laukus. Taip pat yra „taanit dibbur“, reiškiantis „žodžių pasninką“. Mes pasninkaujame valgydami, žiūrėdami televizorių, pasninkaujame saldumynų. Apsvarstykite galimybę kurį laiką pasninkauti žodžiais. Judaizme giliausia, asmeninė malda vadinama „tefillah be-lachash“ arba „tyli malda“, paremta Onos tylia širdies malda 1 Samuelio knygos 1 skyriuje.

 

Apsvarstykite tylą, kad įgytumėte arba susigrąžintumėte Viešpaties baimę. Surinkime jos nerasite. Ir... kai mintys nuklysta, suvaldykite jas, kad sutelktumėte dėmesį į Viešpatį. Pastebėjau, kad Viešpats yra tobulas džentelmenas tuo, kad Jis nekalba tol, kol aš kalbu. Aš tai naudoju, kai uždedu rankas ant ko nors maldai. Sakau jiems tylėti – nesimelsti, nesimelsti kalbomis – tylėti, kol jie kalba, Jis to nedarys. Nepradėsiu už juos melstis, kol jie nenutils. Tada Jis gali į juos ir juose tekėti.

 

Ir baigiu šias 1 puslapio „Mintis“ apie Dievo baimę, kitą kartą tęsiu susijusia tema: Kodėl dykuma? Iki tol, palaiminimai,

 

John Fenn

Džonas Fenas, Įžvalgos ir supratimas, 4 iš 4

John Fenn, Insights and understanding, 4 of 4, 2/27/26

 Sveikinu visus,

Žodis „tzitzit“ (tsit-zit) reiškia „kutai“, kuriuos Dievas įsakė dėvėti ant senovės izraeliečių drabužių kaip Dievo žodžio, užrašyto Skaičių knygos 15:37-41,

priminimą:

 „Kalbėk izraelitams ir liepk jiems per kartas pasidaryti tzitzit (kutus) ant savo drabužių kampų, su mėlyna virvele ant kiekvieno tzitzit. Turėsite šiuos kutus, kad jie primintų jums Dievo žodį, vykdyti visus Jo įsakymus, kad jiems paklustumėte ir nesektumėte savo širdimi ir akimis, kad patenkintumėte savo geismus. Tada prisiminsite paklusti visiems mano įsakymams ir kad esate pašvęsti savo Dievui.“

 

Virvelės (kutai) turi būti pririštos tiesiai prie drabužių, o tai reiškia, kad negalima naudoti prisegamų kutų. Jų yra 4, po vieną kiekviename kampe, kiekvienas iš jų sudarytas iš 4 siūlų (vienas iš jų mėlynas), pervertų per kilpą, kad iš viso būtų 8. Tada prie 8 kutų viršuje padaromi 5 mazgai, taip sujungiant kutus (tzitzit) į vieną virvelę. Kadangi hebrajų abėcėlėje kiekviena raidė turi skaičių, pavadinimas „tzitzit“ hebrajų kalba taip pat yra skaičius 600. Įtraukus 5 mazgus prie 8 kutų, iš viso 13, gaunama 613 – Mozės įstatymo įsakymų skaičius, primenantis nešiotojui Viešpaties įsakymus.

 

Kodėl mėlynas siūlas?

Senovės Izraelyje kiekvieno izraelito drabužiai turėjo tzitzit kiekviename drabužių kampe. Laikui bėgant, drabužių stiliai keitėsi, ir dabar jie turi maldos skaras su tzitzit, dažniausiai plačiomis mėlynomis ir baltomis juostelėmis. Senovėje Dievas įsakė tarp baltų siūlų įdėti ir mėlyną siūlą. Mėlynas dažiklis buvo gaminamas iš čilazono sraigės, Murex rūšies, gyvenančios Viduržemio jūroje. Mėlyna yra dangaus ir Dievo spalva; ji kiekvienam izraelitui primena, kad jie yra Dievo kilmingieji, pašaukti kaip tauta būti kunigų karalyste (Išėjimo 19:6).

 

Ką padarė Dovydas

 

Visas 1 Samuelio 24 skyrius yra apie tai, kaip Dovydas nukirpo Sauliaus drabužio apvadą, tuo metu, kai Saulius atliko savo reikalus oloje, kurioje slėpėsi Dovydas. 5 eilutėje sakoma, kad Dovydą graužė sąžinė, o tai yra geras hebrajų kalbos žodžio „nakah“ vertimas. Tai reiškia „mušti, suduoti, sužaloti ar nubausti“. Dovydas jautėsi labai kaltas, kad nukirpo Sauliaus drabužio apvadą. Senovėje ir kai kuriose laidotuvėse šiandien žmogaus cicitas buvo nukerpamas , parodant, kad jis nebėra saistomas Mozės įstatymų. Pagal kai kurie papročiaus laidoja žmogų su maldos skara, bet su vienu iš cicitų pažeistu arba pašalintu, kad tai parodytų.

 

Dovydą graužė sąžinė, nes jis atliko laidotuvių ceremoniją, kurios metu nupjovė cicitą nuo Sauliaus apsiausto, sakydamas, kad jis yra miręs žmogus, atleistas nuo pareigos paklusti Dievo žodžiui – tiesioginė nuoroda į 1 Samuelio 15, kai Saulius sąmoningai nepakluso Viešpačiui – pagalvokite apie druskos bėrimą į  žaizdą! Dovydo atgaila buvo tokia galinga, kad pats Saulius atgailavo už bandymą nužudyti Dovydą ir nuėjo namo.

 

Ką padarė Morkaus 5 moteris

Mato 9:20, Morkaus 5:24-34 ir Luko 8:43-44 matome moterį, sergančią sunkia ir lėtine (12 metų) kraujavimo liga. „Išgirdusi apie Jėzų, ji palietė jo drabužius, nes ji sau pasakė: „Jei tik paliesiu jo drabužių apvadą, išgysiu.“ Jis jai pasakė: „Tavo tikėjimas tave išgydė.“

 

Keliais skyriais vėliau, Mato 14:35-36, mums sakoma: „Kai vietos žmonės atpažino, kad Jėzus ten yra, jie pranešė visiems aplinkui. Žmonės atnešė pas Jėzų savo ligonius ir maldavo leisti jiems bent paliesti Jo drabužių apvadą, ir visi, kurie jį palietė, pasveiko.“

 

Galima spėlioti, kad Mato 9 skyriuje pirmą kartą paminėta, jog ji palietė Jo drabužių apvadą (tzitzit) ir buvo išgydyta, Mato 14 skyriaus minios išgirdo, kaip ji buvo išgydyta, ir sekė jos pavyzdžiu, kupinos tikėjimo dėl jos tikėjimo ir veiksmų. Mes visko nežinome, bet žinome, kad tzitzit reiškia Dievo Žodį, ir ten, minioje, prieš jų akis, buvo Dievo Žodis kūne – visas Žodis, tobulai įvykdantis 613 įsakymų kūne – ir vien prisilietimas prie Gyvojo Žodžio per prisilietimą prie tzitzit išgydė daugelį žmonių.

 

Viešpaties vakarienė –didesnio bendruomeninio valgymo dalis

 

Daugelyje šių dienų surinkimų Viešpaties vakarienė švenčiama kaip atskira pamaldų dalis. Pirmajame amžiuje Viešpaties vakarienė buvo valgymo dalis. Mato 26:26: „Valgant Jėzus paėmė duoną, palaimino ją ir davė savo mokiniams sakydamas: „Imkite, valgykite: tai yra mano kūnas...“ Morkaus 14:22: „Valgant Jėzus paėmė duoną...“

 

Namų surinkime maistas yra neatsiejama bendravimo dalis ir kai kuriose kultūrose šiandien primena tai, kaip Jėzus šventė pirmąją „Viešpaties vakarienę“. Iš tiesų būtent šių bendruomeninių valgymų šventimas padėjo krikščionybei taip greitai augti visoje Romos imperijoje. Taip yra todėl, kad romėnų, graikų ir žydų kultūroje šie dideli šeimos ir draugų valgymai buvo pagrindinio Viduržemio jūros regiono gyvenimo socialinio audinio dalis pirmajame amžiuje. Kai žydai , graikai ir romėnai tapo krikščionimis, jie natūraliai įtraukė Kristų į bendruomeninius valgymus, į tai, ką jie darė visą savo gyvenimą.

 

Judaizme žydai nevalgydavo su pagonimis, bet turėjo savo bendruomeninį valgymą. Romėnai į graikus žiūrėjo iš aukšto, tačiau kiekviena kultūra turėjo savo bendruomeninius valgymus. Geras jų susibūrimo pavyzdys matomas Apaštalų darbų 18 skyriuje, kai buvo įkurtas surinkimas Korinte. Paulius

atvedė daug žydų iš sinagogos pas Jėzų, todėl jam reikėjo susitikti kažkieno kito namuose, o tai pasirodė esąs romėnas vardu Justas. Mums sakoma: „Ir daugelis korintiečių (graikų) taip pat įtikėjo ir buvo pakrikštyti“. Vėliau, 1 Korintiečiams 11:17-34, kai kurie iš šios rasiškai ir socialiai bei ekonomiškai mišrios tikinčiųjų grupės atsisakė valgyti su likusiais.

 

Romėnams bendruomeninis valgis buvo atviras šeimos nariams, draugams ir kaimynams, tačiau buvo suskirstytas pagal socialinę ir ekonominę padėtį. Graikai paprastai kviesdavo tik elito atstovus, o skurdesnės klasės buvo ignoruojamos. Žydai kviesdavosi tik žydus. Vakarienė buvo skirta prisiminti savo istoriją, susitelkti ties Dievo dalykais, sustiprinti savo unikalų tapatumą ir socialinius bei šeimos ryšius. Dabar įsivaizduokite šias 3 kultūras, sujungtas bendruomenės vakarienei. Jie visi buvo naujai įtikėję Jėzumi ir kiekvienas turėjo savo lūkesčius, kaip turėtų atrodyti šie valgymai. Be to, Korintas buvo jūrų uostas, ir buvo žinoma, kad miesto „baltųjų apykaklių“ darbuotojai niekada nebendravo su dokininkais, jūreiviais ir parduotuvių savininkais. Nenuostabu, kad Pauliaus pirmasis laiškas korintiečiams nagrinėjo bent 10 svarbių klausimų! Bent 3 iš jų susiskirstė į mažas, izoliuotas grupes, kurios nebendravo su kitais, ir dėl to kilo nesantaika!

 

1 Korintiečiams 11:17-34 Paulius visa tai apibendrino, rašydamas jiems, kad jie sutelktų dėmesį į tikrąją priežastį, kodėl jie susirinko kartu: švęsti Jėzaus Kristaus gyvenimą, auką ir pažadus. Paulius daugybe žodžių ragino juos atidėti tai, kas skiria; savo išankstinius nusistatymus, išankstines nuostatas apie tai, kaip turėtų atrodyti tradicinis bendruomeninis valgis, ir sutelkti dėmesį į Jėzų. Paulius pakartoja tai, ką, jo teigimu, išmoko tiesiogiai iš Viešpaties: „Imkite duoną, kuri simbolizuoja sulaužytą kūną, ir vyną, kuris simbolizuoja pralietą kraują, ir valgykite kartu.“

 

Tiems, kurie pasirinko atsiskirti nuo kitų, Paulius pasakė: „Daug tarp  jūsų yra silpnų ir ligotų, daug žmonių mirė anksti, nes tinkamai neišskyrė Viešpaties kūno.“ Šiame kontekste Viešpaties kūno išskyrimas yra ne apie išgydymą, o apie Kristaus kūną. Kad Jis mirė ir prisikėlė už žydus, graikus ir romėnus, ir jei atmesite rasės, socialinius-ekonominius ir gyvenimo istorijos klausimus nuo esančiųjų kambaryje, galėsite sutelkti dėmesį į tai, ką Jėzus padarė kiekvienam dalyvaujančiam. Tai užtikrina tikrą bendruomenės valgymą.

 

Jei esate namų surinkime, galbūt Biblijos studijų ar maldos grupėje, apsvarstykite štai ką: valgykite kartu ir vienu metu, kai visi suvalgo didžiąją dalį savo valgio, bet vis dar kalbasi, valgo ir dalijasi, įeikite ir  perduokite duoną ir sultis arba vyną. Atkreipkite visų dėmesį ir atkreipkite dėmesį į vykstančius turiningus pokalbius, kaip Jėzus išgelbėjo kiekvieną žmogų, nesirūpindamas, kas jis yra ar iš kur jis atėjo, tik tuo, kad Jis myli kiekvieną – o tada po akimirkos apmąstymo ir širdies atgaivinimo, valgykite duoną, gerkite vynmedžio vaisių... ir tada tęskite pokalbius, apmąstymus rodydami palankumą kiekvienam dalyvaujančiam.

 

Daugiau įžvalgų ir supratimo kitą savaitę, kad užbaigtume ciklą. Iki tol, palaiminimai,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org 

 

2025 m. vasario mėn. naujienlaiškis

February 2025 Newsletter , John Fenn

 

Sveikinu visus,

 

Prieš tai, kai aš pasidalinsiu šia  pranašiška Viešpaties vizija, bus naudinga žinoti, ko Jo klausiau, nes vizija iš dalies buvo atsakymas į šiuos klausimus.

 

Tai  mintys, kurios sukosi mano galvoje, ir aš  dalinuosi jomis visiškai skaidriai. Viskas prasidėjo nuo to, kad paklausiau Viešpaties, ar Jis turi ką nors, kuo norėtų, kad pasidalinčiau su (šio) mano el. pašto naujienlaiškio skaitytojais. Tiksliau, ką nors pranašiško.

 

Tame pačiame pokalbyje, kuris vyko po sausio 19–23 d. Davoso konferencijos, klausiau Jo, kaip Europa atrodys ateityje, atsižvelgiant į pasaulio pabaigą. JAV jiems pasakė, kad po Antrojo pasaulinio karo susiformavusi priklausomybės nuo JAV struktūra baigė savo egzistavimą, kad ES turi būti nepriklausoma. Man buvo smalsu, nes Apreiškimas aiškiai atspindi  nepriklausomą Europą.

 

Taip pat galvojau, kad praėjusiame amžiuje imigracija buvo susijusi su persikėlimu į tautą ir asimiliacija į tą kultūrą. Anksčiau imigracija buvo skirta darbo vietoms, o pastaraisiais metais imigracija buvo skirta gauti socialines išmokas. Kai kurie tai darė siekdami pakeisti priimančiosios šalies kultūrą. Tas pats nutiko ir Europai. Trečiojo pasaulio imigrantai, kurie nesiasimiliuoja, atneša trečiojo pasaulio problemas į savo pirmojo pasaulio priimančiąją šalį. Tai netvaru, nes tos kultūros, o kai kuriais atvejais ir religijos, dažniausiai nesuderinamos su Vakarų šalių konstitucijomis ir įstatymais. JAV nutraukė nelegalią imigraciją ir deportavo nusikaltėlius, tikėdamasi, kad atvykę į JAV, asimiliuosis į Amerikos kultūrą.

 

Galvojau apie tai, kokia stipri JAV ekonomika, mažas nedarbas ir infliacija. Galvojau, kaip ES atsilieka nuo JAV ir Kinijos technologijų ir gamybos srityje, iš dalies dėl investicijų trūkumo ir dėl priklausomybės nuo senų pramonės šakų, tokių kaip automobilių ir vidutinio lygio technologijų sektoriai, su mažomis investicijomis į aukštąsias technologijas ar mokslinius tyrimus ir plėtrą. Apreiškimas aprašo nepriklausomą Europą, todėl, pranašiškai kalbant, senoji po Antrojo pasaulinio karo susiformavusi JAV priklausomybės struktūra turi išnykti.

 

Galvojau apie visa tai ir dar daugiau, kai kreipiausi į Viešpatį.

 

Klausiau Jo apie Europos ateitį, kaip bus suformuota jų „naujoji“ nepriklausomybė nuo JAV, stipresnės ES Komisijos ir Parlamento iškilimą ir panašiai. Kaip Jis dažnai darydavo, Jis apeidavo daugumą mano klausimų, pateikdamas man viziją apie didesnį Tėvo Dvasios judėjimą visame pasaulyje. Jis tai darė ir evangelijose; kažkas užduodavo Jam tiesioginį klausimą, o Jis apeidavo tą klausimą, kad pasiektų reikalo esmę.

 

Žinote, kaip tai būna; jūs klausiate Jo apie sąskaitą, kurią reikia sumokėti penktadienį, bet Jis į tai neatsako, o vietoj to kalba apie jūsų pyktį ant kolegos darbe.  😊 Mato 19:16-22 turtingas jaunuolis paklausė Jėzaus: „Gerasis mokytojau, ką turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ Užuot jam tiesiogiai atsakęs, Jėzus atsakė: „Kodėl vadini mane geru? Yra tik vienas geras – Dievas.“ Kitaip tariant, Jėzus tiesiai šviesiai pasakė: Vadindami mane geru, ar vadinate mane Dievu? Vyras neatsakė, todėl Jėzus tęsė, spręsdamas klausimą kitaip – ​​liepė jam parduoti viską, ką turi, ir sekti Juo. Toks metodas privertė vyrą pažvelgti tiesiai į  savo širdį, privertė jį susimąstyti, ar jis tiki, kad Jėzus yra Dievas kūne, ir jei taip, ar jo pinigai ir statusas iš tikrųjų svarbūs? Jėzus tą patį daro ir su mumis, nes Jis niekada nesikeičia. Jūs Jo paklausiate apie sąskaitą, o Jis kalba su jumis apie jūsų požiūrį. Jūs atkreipiate dėmesį į tai, ką kažkas padarė ne taip, o Jis to vengia ir vietoj to dirba su jumis, kad išmoktumėte  kontroliuoti savo išlaidas.

 

 

Regėjimas:

 

 

Aš sklandžiau  ore virš pajūrio miesto, žiūrėdamas į visokius namus ir biurų pastatus su keliais dangoraižiais. Skirtumas buvo tas, kad visi pastatai buvo vieno aukšto, išskyrus dangoraižius ir kelis kitus daugiaaukščius pastatus. Kairėje pusėje į miestą artėjo didžiulė vandenyno banga, daug kartų didesnė ir aukštesnė už visą miestą. Ji buvo susisukusi virš miesto, pasiruošusi kristi, lyg tai būtų scena iš katastrofos filmo. Tada pažvelgiau į bangos pagrindą ir pamačiau mažą bangą, susisukusią kaip didelė, judančią per miestą. Kai ji prasiveržė, ji nebuvo smarki, o švelni, kaip maža banga smėlėtame paplūdimyje, bet su ryžtinga jėga ji tekėjo į kiekvieną pastatą. Ji užpildė kiekvieną rūsį ir kiekvieną pirmąjį aukštą iki lubų, bet ne aukščiau, užpildydama gatves iki to paties lygio. Pirmame aukšte esančiuose pastatuose žmonės užsiėmė savo reikalais, vaikščiodami vandeniu taip pat lengvai, kaip ir įprastu oru. Nedaugelis žinojo, kad yra vandenyje. Niekas nedūsavo. Jie tiesiog užsiėmė savo reikalais. Vanduo buvo skaidrus, tyras ir prisotino viską, bet paliko viską visiškai sausą, normalią ir nepažeistą. Viskas toje bangoje buvo ramu ir švelnu.

 

Pirmame aukšte ir vieno aukšto pastatuose gyvena ir dirba „paprasti“ žmonės. Vanduo palietė viską ir visus, nesvarbu, ar jie tai suvokė, ar ne – vanduo buvo Dievo Dvasia. Stebėdamas galvojau apie Labano žodžius Jokūbui Pradžios 30:27: „Iš patirties žinojau, kad Viešpats mane palaimino dėl tavęs.“ Vieni suprato, kad Dievas juos laimina, kiti nežinojo, kad gauna Dievo žmonėms teikiamą naudą ir perteklių iš malonės. Ir jie buvo visur, tarsi slapti agentai, dirbantys kartu su visais kitais, Dievo žmonės buvo šviesa ir nešė Dievo palankumą visur, kur jie eidavo, nesvarbu, ar jie, ar kiti tai suvokė. Nepaisant to, Jis juos prižiūrėjo.

 

Tai kalbėjo man, kad ateityje Tėvo žmonėms bus suteikta tokia malonė, kad bus apčiuopiamų tos malonės įrodymų, nors kai kurie, o gal net dauguma, nesupras, kodėl tiek daug šviesos, kodėl reikalai jiems taip laimingai klostosi, kodėl tiek daug malonės ir  palaiminimų.  Tai privertė mane labiau suvokti Kristų manyje, kurį visur nešiojuosi, nes Jis yra mano dvasioje, ir suvokti, kad su Kristumi manyje esu dauguma bet kokioje situacijoje: turiu įgaliojimus naudoti Vardą prieš demonus. Jei susiduriu su situacija, į kurią niekas nežino atsakymo, turiu Kristaus protą. Galiu būti nepriklausomas nuo aplinkybių, žinodamas, ką reiškia  klestėti ir būti pažemintu, nes visa galiu Kristuje. Žinokite tai.

 

Didesnė banga užliejo miestą smarkiau, bet nė vienas pastatas nebuvo sugriautas, nors kai kurie buvo apgadinti nuo pradinio srauto, ir kažkaip žinojau, kad jie bus atstatyti kitaip nei anksčiau. Vanduo užliejo dangoraižius ir kitus pastatus, o paskui nusistovėjo pirmame aukšte. Atsitiktinai supratau, kad dangoraižiai yra vyriausybinės institucijos, žemesni daugiaaukščiai pastatai, susiję su vyriausybe – ypač vyriausybės departamentais ir politika. Dauguma pastatų nebuvo apgadinti, o tai rodo, kas yra dabar, kas bus Apreiškimo įvykių metu. (Su nedideliais pokyčiais, matomais nedidelėje žaloje)

 

Įdomu tai, kad stebėdamas, kaip vanduo pradėjo kilti į dangoraižius ir kitus daugiaaukščius pastatus,  mačiau,  kad  jis nekilo gatvėse. Jis kilo tik iš visų tų daugiaaukščių pastatų vidaus, iš vienų labiau nei kitų, iš apačios į viršų – gatvėje ir vieno aukšto pastatuose jis išliko apie 3 m gylio, bet kilo tik aukštuose pastatuose.

 

Kai vanduo pradėjo pildyti aukštesnius pastatus iš apačios į viršų, pro langus mačiau žmones, rėkiančius ir lipančius laiptais į aukštesnius aukštus, kad išvengtų vandens, nes labai bijojo sušlapinti net drabužių kraštus. Pastatai išliko, bet kai kurie žmonės daugiaaukščiuose pastatuose ir dangoraižiuose mėgo vandenį, o apatiniuose dangoraižių aukštuose su šypsenomis ir džiaugsmu ėmėsi savo reikalų. Tačiau žmonės viršutinėse pastatų dalyse, kurios nebuvo po vandeniu, dirbo, kad liktų viršutiniuose aukštuose ir atkurtų savo darbo dieną, kaip visada. Tada vizija išnyko.

 

Jis užbaigė šiais žodžiais ir išėjo:

 

„Europa turi tapti nepriklausoma, kad atliktų savo vaidmenį paskutiniaisiais laikais, ir Tėvo Dvasia palies viską ir visus. Laukia daug sumaišties ir konfliktų, bet jūs turėtumėte stebėti, ką darau, kai Tėvo Dvasia pripildo žemę savo žiniomis ir šlove. Ar neskaitėte?“ Eilutę, į kurią jis rėmėsi, jis nurodė Habakuko 2:14: „Nes žemė bus pilna Viešpaties pažinimo ir šlovės, kaip vandenys pripildo jūrą.“ Jei perskaitysite Habakuko 2 skyrių, pamatysite, kad jame kalbama apie gėrį ir blogį bei Viešpaties triumfą prieš blogį. Vandenyno bangų, lūžtančių ant pastatų, vizija yra tiesiogiai susijusi su vykstančia ir įvyksiančia gėrio ir blogio kova.

 

Mažesnė banga, kuri nebuvo pastebėta, simbolizuoja Tėvo Dvasią, judančią per pasaulį, keisdama jį, keisdama žmones, daugiausia paprastus žmones. Kristaus kūno palaiminimai, tekantys kitiems, yra tik šalutinis Jo Dvasios, išliejamos ant „paprastų“ žmonių, gyvenančių savo gyvenimą, produktas. Savo knygoje „Pirmosios Bažnyčios sugrįžimas“ atkreipiu dėmesį, kad kai Dievo Dvasia išliejama žemėje, visuomenių laisvė, išradimai ir kūrybiškumas yra to rezultatas. Kai vyriausybės sustabdo Dievo Dvasią, tada , nėra kūrybiškumo, nėra išradingumo. Tik priespauda.

 

Didesnė banga taip pat yra Dievo Dvasia, veikianti Europos institucijas, kurias simbolizuoja daugybė dangoraižių, iškilusių virš paprastų žmonių vieno aukšto pastatų, bet aš supratau, kad Jo atsakymas susijęs su pasauliniu Jo Dvasios judėjimu. Žmonės viršutinėse dangoraižių dalyse buvo valdžioje, nors kai kurie mylėjo vandenį  liko ten, kur buvo, arba keliavo aukštyn tiek, kiek galėjo pasilikti vandenyje, bet dauguma bėgo nuo juos veikiančio vandens/Dievo Dvasios.

 

Mano dėmesys sutelktas ne tiek į politines naujienas, kiek į tai, ką Tėvas daro aplink... pasaulį Jo Dvasia. Vyriausybės, žinoma, yra paveiktos, kaip matyti vizijoje. Tačiau didesnė naujiena yra tai, ką daro Tėvas. Šiomis dienomis matome LABAI daug žmonių ateinančių pas Viešpatį. Girdėjau vieną kinų namų surinkimo (bažnyčios) vadovą sakant, kad, jų manymu, 1 milijonas kinų KAS MĖNESĮ ateina pas Viešpatį, ir visi jie yra namų surinkimuose (bažnyčiose). Vakaruose matome krikščionis, norinčius tikrų, realių santykių, todėl jie renkasi namuose bendrystei, maistui, maldai, mokymui ir dalijimuisi tuo, ką daro Viešpats.

 

Mane stebina, kad paklausiau Viešpaties apie politiką, o Jis pasirinko man parodyti, ką Tėvas daro visame pasaulyje, kas supurtys viso pasaulio politiką. Tai mums sako nesikoncentruoti į antraštes, o labiau į mažą bangą, užpildančią „vidutinių“ žmonių namų ir verslo rūsius ir pirmuosius aukštus. Esame tarp tų, kurie labiau vertina tai, kad mus pažįsta Dievas, nei tai, kad mus pažįsta žmonės.

 

   Atsparus tikėjimas;

 

Mūsų sūnus Brianas parašė labai gerą knygą apie savo tikėjimo dekonstrukciją ir rekonstrukciją pavadinimu: Atsparus tikėjimas; Tvirtai stovėti puolusiame pasaulyje. Jis norėjo papasakoti savo istoriją, savo tikėjimo krizę, kad žmonės, kurių artimieji „pasitraukė nuo Viešpaties“, „nukrypo nuo tikėjimo“ arba šiuo metu „dekonstruoja“ savo tikėjimą, galėtų suprasti šį procesą. Mudu su Barbara, žinojome, kad jis kovoja su sunkumais, bet nežinojome, su kuo. Esame dėkingi Viešpačiui, kad jis vedė jį per dekonstrukcijos procesą, ir skatiname kitus tėvus pasitikėti, kad Viešpats daro tą patį su jų artimaisiais.

 

Manau, kad „Atsparus tikėjimas“ turėtų būti kiekvieno žmogaus skaitinių rinkinyje, galbūt kaip šaltinis kam nors pažįstamam. Pagalvokite apie visus krikščionis, kuriuos paveikė sutuoktinis, vaikas ar anūkas, atsitraukęs nuo savo tikėjimo, ir suprasite, kad beveik kiekvieną tai palietė. Labai dažnai, kaip ir aukščiau aprašyto vyro atveju, tai nebūtinai yra visiškas Viešpaties atmetimas, bet labai gilus ir privatus širdies procesas, kurio metu ištiriami visi Dievu vadinamų dalykų aspektai. Toks savojo tikėjimo dekonstravimo procesas gali būti labai sveikas, kaip pasirodė esąs Brianui, nes jis padėjo jam atrasti savo tikėjimą Viešpačiu be visų įpakavimų ir surinkimo (bažnyčios) kultūros. Tik Jėzus. Tik Tėvas.

 

 

„Zoom“ susitikimai:

 

 

Trečiadienio vakaras, kovo 11 d., ir šeštadienio rytas, kovo 14 d. Išsamesnės informacijos ieškokite aukščiau.

 

 

Konferencija Nyderlanduose: balandžio 30–gegužės 3 d., žr. aukščiau esančią nuorodą. Susirinksime apie 100 žmonių iš daugelio tautų, kad kartu praleistume turiningą savaitgalį, turėdami pakankamai laiko geriau pažinti vieniems kitus labai atsipalaidavusioje, šeimai draugiškoje kaimo aplinkoje. Šios konferencijos/rekolekcijos tarnauja visam žmogui: dvasiai, sielai ir kūnui, kad pasisotintų ir atsigaivintų.

 

 

Tulsos konferencija: spalio 16–18 d., žr. aukščiau esančią nuorodą. Manau, kad vienas geriausių mūsų konferencijų/rekolekcijų aspektų yra tai, kad visi valgome kartu. Per keletą valgymų mes susipažįstame vieni su kitais ir užmezgame draugystę, kuri tęsiasi ir pasibaigus savaitgaliui. Jei anksčiau lankėtės darbo ar surinkimo(bažnyčios )konferencijose – tai ne tai. Tai šeimos susibūrimas ramioje atmosferoje, dalijimasis tuo, kas rūpi, laiko skyrimas klausimams ir atsakymams bei asmeninėms maldoms. Prisijunkite prie mūsų!

 

Asmeninis maldos prašymas:

 

Chrisas per artimiausias 2 savaites grįš į savo senus grupinio gyvenimo namus, kurie buvo uždaryti po Covid. Grįžimas yra daug geresnis Chrisui, nes jie buvo pastatyti galvojant apie neįgaliųjų vežimėlius. Prašymas skirtas padėjėjams. Chrisas yra labai orientuotas į žmones ir prisiriša prie savo padėjėjų, kurie nesikelia kartu su juo. Mes dar nesusitikome su naujais, mums nepažįstamais. Didžiąją kovo dalį turėsime praleisti mokydami padėjėjus Chriso pomėgių ir nemėgstamų dalykų bei mokydami jį susipažinti su naujais dalykais. Taip pat žinokite, kad meldžiuosi už jus , kai parašote man apie tai  el. laiškuose, už  jūsų maldos poreikius ir mes visi labai vertiname jūsų finansines aukas – labiau, nei jūs manote! Ačiū!

 

Laiminu!

 

Johnas ir Barb, Brianas ir Amy

John Fenn, Įžvalgos ir supratimas, 2026- 02

 John Fenn, Insights and understanding, 3/4,

 Sveikinu visus,

Kai dirbau Biblijos mokyklos direktoriumi dideliame  mega surinkime( vert. bažnyčioje),  maždaug 1998 ar 1999 m., dalyvavau  vienos

žinomos mokytojos, kviestinės pranešėjos savaitės trukmės konferencijoje. Dėl mano pareigų mudu su Barbara sėdėjome pirmoje eilėje, kelios vietos nuo pastoriaus. Vienu metu pranešėja paprašė susirinkusiųjų prieiti ir palikti ant pakylos 100 dolerių grynaisiais arba jai išrašytus čekius kaip tikėjimo ženklą. Kai sakau „prašė“, esu mandagus. Greičiau šaukė, ragino, primygtinai kvietė, pamokslavo apie tai, ir visa tai su pasmerkimo doze tiems, kurie nepakluso. Viso to tikslas buvo gauti iš Dievo tai, ko trokštama: pagijimo, finansinio prasiveržimo, mylimo žmogaus išgelbėjimo ar kažko kito.

 

Barbara ir aš buvome pasibaisėję jos manipuliacijomis ir dar labiau pasibaisėjome, kai vyresnieji surinkimo personalo darbuotojai atsistojo ir padarė taip, kaip ji prašė. Savo didelei gėdai aš taip pat atsikėliau ir palikau sąskaitą ant pakylos – tai tapo paskutiniu „žmonių baimės“ aktu mano gyvenime. Grįždamas į savo vietą, žvilgtelėjau į pastorių, norėdamas, kad jis sustabdytų šitas nesąmones. Tačiau tuo pačiu metu jaučiau jo ir mano tiesioginio viršininko (pastoriaus pavaduotojo) spaudimą paklusti.

 

Po kurio laiko po tų susirinkimų sulaukiau gąsdinančio pastoriaus skambučio. Kai savo biuro telefone pamačiau skambinančiojo ID, sustingau iš baimės, bet kaip tik tada Viešpats man prabilo: „Aš esu tas, kuris tave čia pastatė, ir tik aš galiu tave pašalinti.“ Visa baimė būti atleistam išnyko, atėjo ramybė ir aš atsiliepiau į skambutį. (Nebuvau atleistas)

 

Pagrindinis mokymo ; „Duokite 100 dolerių, kad jūsų malda būtų išklausyta“ –  šaknys glūdi ankstesniame „Tikėjimo žodžio“ mokyme apie šimteriopą grąžą.

 

Ši frazė yra iš Morkaus 4:1-20, palyginimo apie sėjėją (sodintoją). 1-8 eilutėse Jėzus moko palyginimo apie sėjėją, sėjantį sėklą: „Vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant akmenuotos žemės, bet, neturėdami žemės, vos sudygę, išdžiūvo. Kiti nukrito tarp erškėčių (piktžolių), ir piktžolės nusmelkė sėklą, todėl ji niekada neužaugo iki reikiamo dydžio. O 8 eilutėje kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių – vieni trisdešimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, o dar kiti šimteriopą derlių.

 

13-20 eilutėse Jis išsamiai aptarė šią temą privačiai su mokiniais, aiškindamas, kad žemė simbolizuoja žmogaus širdį ir įvairias sąlygas, kurias Žodis (Jėzus yra Žodis) patiria, kai yra pasodintas širdyse. Apie gerą dirvą Jis pasakė antrą kartą 20 eilutėje; „Vieni 30, kiti 60, kiti 100 kartų“. Likusi skyriaus dalis iki 34 eilutės yra susijusi su šiuo palyginimu, įskaitant nurodymą būti atidiems, ką girdime, ir kad pagal tai, kaip vertiname Dievo dalykus, Jis mums atlygins. (24 eilutė)

 

Tikėjimo žodžio (TŽ) mokytojai iš konteksto ištraukė „100 -iopą grąžą“ ir pavertė ją mokymu apie davimą – duoti, kad gautum –  jei duosi 10 dolerių, Dievas tau grąžins 100 arba 1000 dolerių. Akivaizdu, kad tai neteisinga. Štai ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas: „vieni 30-iopą, kiti 60-iopą, kiti 100-iopą  grąžą“.

 

Tai buvo įprastas žemės ūkio derliaus vertinimas.

Ūkininkai kalbėdavo apie 30, 60 ar 100- iopą grąžą iš savo derliaus įvairiais metais. „100 kartų grąža“ nėra matematinis teiginys, o veikiau užbaigtumo, brandos, geriausio, ką galima gauti iš konkrečios situacijos, posakis. Pagalvokite,  jei sėkla nukrenta ant akmeningos žemės ir tik sudygsta, tai yra geriausia, ką ji galėjo padaryti tokioje situacijoje. Jei sėkla nukrenta tarp erškėčių ir piktžolių ir išdygsta, bet užspringsta, tai yra geriausia, ką sėkla galėjo padaryti tokioje situacijoje.

 

Gera širdis yra kaip gera žemė ir duoda 100- riopą derlių– ne pažodinį kiekį, o tai reiškia brandą ir pilnatvę. Ji davė didžiausią ir geriausią derlių, kokį galėjo, nes turėjo gerą dirvą. Šiandien mes naudojame 10 arba 100 tokiu pačiu būdu. Pavyzdžiui: skalėje nuo 1 iki 10, kaip įvertintumėte savo bendravimą su mūsų komandos nariu šiandien? Arba: kokia ji graži (ar koks jis gražus)? 6 arba 8? Kaip jums patinka mūsų produktas skalėje nuo 1 iki 100? Jūs nesakote, kad skaičių 10 arba 100 radote kaip matematinę formulę, o kaip didžiausio ir geriausio atitikmens. Taip Jėzus naudojo procentus.

 

Kartą kažkur skaičiau apie ūkininką, kurio pasėlius užklupo kruša. Tačiau tai nebuvo visiškas nuostolis, nes jis sugebėjo nuimti pakankamai derliaus, kad sumokėtų bankui skolą ir pragyventų kitais metais. Tačiau aplinkiniai ūkininkai buvo visiškai sužlugdyti, negalėdami mokėti paskolų įmokų. Nors ūkininkas buvo labai nusivylęs savo derliumi, draugas atkreipė dėmesį, kad jo padėtis yra daug geresnė nei bet kurio kito ūkininko toje vietovėje, sakydamas, kad jis gavo 100 kartų didesnę grąžą – geriausią, kokią tik galėjo gauti esant tokioms aplinkybėms.

 

Leiskite man pasakyti kitaip. Kartais, dėl sudėtingos situacijos, gausite tik 30-riopą grąžą – bet tai yra geriausia, ką galite padaryti tokioje situacijoje. Kartais „piktžolės“ galėjo išaugti ir trukdyti sandoriui ar šeimos situacijai, ir dėl to gavote tik 60 -riopą gražą nuo to, ko tikėjotės.  Bet tokioje situacijoje 60 kartų buvo geriausia, ką galėjai padaryti. Dievo malonės dėka tu gavai daugiausia, ką galėjai gauti toje situacijoje.

 

Tokie dalykai mūsų gyvenime nutinka nuolat – Dievo malonė sunkiose situacijose – ir mes turime pradėti suprasti, kad nors dažnai negauname viso trokštamo „derliaus“, Jo malonės dėka gavome visavertį derlių, kurį galėjome gauti, atsižvelgiant į situaciją. Galbūt tai tik 30 ar 60 kartų, bet tai buvo aukščiausias ir geriausias įmanomas rezultatas toje situacijoje.

 

Ar velnias gali girdėti tavo maldos kalbą? (Ir ar yra maldos kalba, kuria kalbamės su velniu?)

1 Korintiečiams 13:1: „Jei ir kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės...“ Romiečiams 8:26-27 mums sakoma, kad mūsų silpnumas yra tas, kad nežinome, kaip melstis taip, kaip turėtume, todėl Šventoji Dvasia prisijungia prie mūsų, kad melstumėmės „pagal Dievo valią“, kalbėdami kalbomis.

 

Svarbiausia šios eilutės mintis yra ta, kad kalbos skirtos Tėvui, ne velniui. Yra intensyvių užtarimo maldų kalbomis, kurių metu žinote, kad stipriai užtariate ką nors, ir Tėvas naudoja tą maldą, kad padėtų prispaustiesiems išsivaduoti iš demoniškų jėgų ir sustiprėti dvasiškai bei emociškai, bet malda skirta Tėvui. Pamenu, kartą mačiau, kaip garsus televizijos pamokslininką atvedė moterį, kuriai reikėjo išlaisvinimo  ir liepė miniai ištiesti rankas į ją ir melstis kalbomis „prieš velnią“. Ne, tai nesakoma Naujajame Testamente; skirtos Tėvui. Velnias neklykia išgirdęs tavo maldos kalbą. Jis nebijo. Jam tai skamba kaip ir bet kuri kita žmonių ar angelų kalba – iš kurių jis atėjo.

 

Galėtume paklausti: ar velnias supranta amerikiečio, vokiečio, kino, ispano ar italo žodžius? Taip, nes velnias ir jo pakalikai yra visoje planetoje. Taigi, ar jis supranta ir angelų kalbas, iš kurių jis atėjo? Taip, žinoma. Jei persikelsiu į Vokietiją ir man reikės kalbėti vokiškai, aš augau su amerikietiška anglų kalba ir ją prisiminsiu. Tad koks skirtumas, jei velnias supranta, ko meldžiuosi Tėvui, nesvarbu, ar tai mano gimtoji kalba, ar dangaus duota kalba, kurios niekada neišmokau?

 

Vieną kartą, kai Jis mokė mane kai kurių iš šių dalykų, paklausiau Viešpaties: „Kodėl kalbos? Tai taip prieštaringa ir nesuprantama.“ Jis atsakė (sutrumpintai): „Jei galite tai priimti, žemė buvo perduota žmogui, todėl didžiąja dalimi Tėvas ir aš žemėje veikiame kvietimu. Nors mes išlaikome savo, kaip Kūrėjo, teisę. Tačiau žmogus nežino, kaip melstis taip, kaip turėtų. Tėvas turėjo rasti būdą apeiti žmogaus nežinojimą, kad Jo valia žemėje būtų įvykdyta. Jis tai daro duodamas žmogui kalbą, kurios jis niekada neišmoko, apeidamas jo nežinojimą ir užpildydamas tą kalbą savo valia, savo emocijomis ir savo troškimais, jų dvasioje. Tada jie meldžiasi Jam, užbaigdami ciklą ir padarydami sandorį teisėtą. Nes iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tą dieną niekas negalės mūsų kaltinti. Viskas bus atskleista, kad buvo padaryta teisingai ir dorai.“

 

Tai gali būti penas daug ką apmąstyti, šiandien užteks, kitą savaitę užbaigsiu ciklą. Iki tol, laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu john@cwowi.org

John Fenn. Įžvalgos ir supratimas, 2 iš4, Vestuvės, išorinė tamsa. Savaitės mintys 2/4, 2026-02-14

 John Fenn. Insights and understanding, 2/4, Wedding, outer darkness. Weekly Thoughts 2/4, 2/14/26

 

Sveikinu visus,

 Mato 22:1-14 palyginime apie vestuves svečiai susirinko, bet vienas svečias nevilkėjo vestuvinio drabužio.

  Paklaustas, kodėl, jis netenka žado. Įsakoma jį išmesti į išorinę tamsą, kur verksmas ir dantų griežimas. Jėzus baigia sakydamas: Nes daug pakviestų, bet mažai išrinktų.

 

Palyginimas prasideda taip: „Dangaus karalystė panaši į karalių, kuris iškėlė savo sūnui vestuves.“ Jėzus akivaizdžiai kalba apie Tėvą ir save patį. 3 eilutėje sakoma: „Jis siuntė tarnus pakviesti svečius (buvo laikas pradėti), bet jie neatėjo.“ Pirmajame amžiuje šeimininkas turėjo paprotį siųsti priminimus apie artėjančią didžiąją dieną. 4–5 eilutėse rašoma, kad karalius atsiuntė daugiau tarnų ir papasakojo pakviestiesiems apie visą jiems paruoštą maistą ir aprūpinimą; „Bet jie nekreipė į tai dėmesio.“ Pažodžiui: „Jie nekreipė dėmesio į kvietimą“ ir grįžo dirbti savo ūkius ir darbus.

 

6–7 eilutėse sakoma, kad kai kurie iš tų žmonių siaubingai elgėsi su pasiuntiniais ir net kai kuriuos nužudė. Karalius supyko ir pasiuntė savo armijas žudyti tuos, kurie nužudė jo tarnus ir sunaikinti jų miestą. Tai akivaizdi nuoroda į tai, ką (Senojo Testamento) pranašai patirdavo nuo netikinčių Izraelio žydų. Taigi 8–10 eilutėse karalius nurodo savo tarnams pakviesti tuos, kurie iš pradžių nebuvo pakviesti ( palyginime pagonys), ir  pasakė, kad buvo pakviesti ir geri, ir blogi.

 

11–12 eilutėse karalius pastebi, kad kažkas... be vestuvinio drabužio ir klausia, kaip jis ten pateko. Vyras neteko žado.

 

Vestuviniai drabužiai Rytuose

 

Tuo metu buvo paprotys, kad karalius, rengiantis vestuves, arba „įprastų“ vestuvių šeimininkas visiems svečiams duotų lengvą lininį paltą. Šis paprotys išliko ir šiuolaikinėje Kinijoje, kur nuotaka ir jaunikis svečiams dažnai dovanoja vestuvinius paltus ar kitas dovanas, kad parodytų dėkingumą už atvykimą į jų vestuves. Jėzaus laikų karalių ir „įprastų“ vestuvių metu šeimininkas duodavo lengvą lininį paltą, kad visi svečiai būtų tinkamai apsirengę ir lygūs, kad  visi būtų apsirengę vienodai, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties. Dėvint pateiktus vestuvinius drabužius, vestuvėse nebuvo matyti, jokio rango, jokio socialinio statuso, karalius ar šeimininkas visus sulygindavo tai ypatingai  dienai, kad visi galėtų laisvai susimaišyti ir bendrauti.

 

Vyras be tokių vestuvinių drabužių išsiskyrė, aiškiai parodydamas, kad jis bandė atvykti į vestuves savo noru. Tai simbolizuoja žmogų, bandantį prasimušti į dangų, savu būdu į Avinėlio vestuvių vakarienę. Vyrui buvo suteikta galimybė prisipažinti, bet jis tylėjo. „Tegul taip sako Viešpaties išpirktieji“ – Psalmės 107:2 eilutėje teigiama, bet vyras tylėjo. Jis dar nebuvo išpirktas ir bandė pats patekti į (dangų) vestuvių puotą. Romiečiams 10:9-10, kuris buvo parašytas praėjus kuriam laikui  po Jėzaus palyginimo Mato evangelijoje, taip pat sakoma, kad tikime širdimi, bet išpažįstame išgelbėjimui lūpomis. Vyras tylėjo, tai reiškia, kad jis nebuvo išgelbėtas.

 

 

Išorinė tamsa

 

Tada karalius jį suėmė ir išmetė į „išorinę tamsą“, kur verksmas ir dantų griežimas. Tais laikais, kaip ir daugelyje pasaulio vietų šiandien, nebuvo gatvių žibintų. Vestuvių puota būdavo visiškai  apšviesta daugybe aliejinių lempų, bet jos neapšviesdavo gatvių. Terminas „išorinė tamsa“ buvo pirmojo amžiaus terminas, vartojamas, kai kas nors buvo išmetamas iš verslo ar namų, t. y. „išspirtas į gatvę“ arba „išspirtas ant šaligatvio“. Jie buvo ten, kur   šviesa,  ir atsidūrė ten, kur tamsa, verksmas  ir dantų griežimas“... šis terminas buvo  vartojamas apibūdinti labai supykusį žmogų. Pakeiskite  jį šiuolaikiniais terminais ir įsivaizduokite žmogų, išmestą iš užeigos, baro ar restorano ir išeinantį į gatvę, keikiantį ir spjaudantį iš pykčio dėl savo likimo. Tačiau būtent jo paties veiksmai paskatino kitus jį išmesti.

 

Palyginime tai yra neišgelbėto žmogaus, išoriškai žvelgiančio į tuos, kurie noriai priėmė ir kvietimą, IR šeimininko parūpintą vestuvių drabužį, paveikslas.

 

Galbūt prisimenate, kad Pradžios 3:21 Viešpats Dievas padarė Adomui ir Ievai odinius drabužius, pridengiančius jų (nuodėmės) nuogumą. Efeziečiams 5:27 sakoma, kad vyrai turi mylėti savo žmonas kaip Kristus myli bažnyčią, kad galėtų ją sau pristatyti „be dėmės ir raukšlės“ ant drabužių. Apreiškimo 19:7-14 apie tikinčiuosius danguje Avinėlio vestuvių vakarienės metu sakoma: „Jiems buvo duota puiki, švari  balta drobė.“ „ta drobė yra šventųjų teisumas.“ Tie patys šventieji, aprašyti 14 eilutėje, vis dar vilkėdami vestuviniais drabužiais, lydi Viešpatį ant žirgų Armagedone, Jam sugrįžtant.

 

Daug pakviestųjų, bet maža išrinktųjų.

 

Aukščiau minėjau paprotį, kai šeimininkas siunčia priminimus prieš vestuvių puotos dieną. Suprantama, kad svečiai, priėmę kvietimą,... atvyksta ir gauna vestuvių drabužį. Tai reiškia, kad išrinktieji yra tie, kurie priima IR laikosi dalyvavimo sąlygos. Jie pasirenka priimti kvietimą ir todėl yra išrinkti būti įleisti – tuo tarpu vyras, kuris atsisakė vestuvių drabužio ir atsisakė išpažinti savo kaltes, buvo išmestas. Daugelis pakviestų, bet nedaugelis pakviestųjų laikosi kvietimo reikalavimų. Tikri Jėzaus tikintieji ir priėmė kvietimą, IR įvykdė sąlygą.

 

Apsvarstykite garsųjį Jono 3:16: Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, kad visi, kurie Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.

 

 Kvietimas yra toks, nes Dievas mus pakvietė, duodamas mums savo Sūnų. Reikalavimas yra tikėti tuo Sūnumi. Kvietimas yra duotas, bet nedaugelis įvykdys kvietime pateiktą reikalavimą.

 

 

Kryžius dykumoje

 

Izraeliui pradėjus žygiuoti per dykumą, Viešpats duoda jiems labai konkrečius nurodymus, kaip jie turi keliauti. Jų bendra kryptis yra į rytus, atvykus iš Egipto ir keliaujant į rytus iki Izraelio. Skaičių knygos 1:50 Jis sako „įsikurti stovyklą aplink Padangtę“ už šeimos vėliavų, o levitai – centre. Padangtė su dienos debesiu ir nakties ugnies stulpu buvo pačiame stovyklos centre. Antrame skyriuje pateikiami Dievo nurodymai, kuri gentis žygiuoja pirmyn ir kuria Padangtės puse. 3–9 eilutėse Viešpats sako, kad „rytinė pusė, link saulėtekio“, bus Judas, Isacharas ir Zabulonas, iš viso 186 400. Tai yra didžioji dalis gyventojų, todėl tai buvo ilga kolona, ​​žygiuojanti paskui genčių vėliavas.

 

Šiaurinė ir pietinė pusės buvo maždaug vienodos. Pietinės gentys buvo Rubenas, Simeonas ir Gadas, kurių buvo 151 450. Šiaurinė buvo Danas, Ašeras ir Naftalis, kurių buvo 157 600. Tai buvo tarsi 2 stulpai arba rankos, kylančios iš centrinės palapinės, lygiai taip pat, kaip Judas, Isacharas ir Zabulonas buvo ilgoji 186 400 atšaka, besitęsianti toli į rytus. Vakaruose buvo mažiausia iš visų, kurią sudarė Efraimas ir pusė Manaso bei Benjamino genčių, kurių buvo 108 100. Jei žiūrėsite į tai iš viršaus, tai sudaro tobulą kryžių, su Judu, kuris veda koloną  saulėtekio link , kaip įsakė Viešpats.

 

Dar vienas kryžius...

Beveik Po 1000 metų Judas atsiduria Babilono nelaisvėje, nes didžiąją dalį gyventojų Nebukadnecaras paėmė į nelaisvę ir ten išgabeno. Tarp jų yra Danielius ir Ezechielis. Kai kurie greitai atmeta savo tikėjimą, o kiti lieka ištikimi. Ezechielio 9:4 Viešpats liepia Ezechieliui eiti ir uždėti ženklą ant tų, kurie verkia matydami savo brolių nuodėmes, galvų, pažymėdami juos kaip priklausančius Dievui. Žodis „ženklas“ yra „tav“ arba „taw“ ir per amžius buvo išreiškiamas skirtingai, bet dažnai kaip + arba X.

 

Žymės ant kaktos (arba riešo) vėliau buvo naudojamos Romėnų, kai jie ėmė nelaisvėn žmones, darydami juos vergais, atimdami jų vardus ir ištatuiruodami skaičių ant galvos ar riešo. Apreiškimo 666 eilutėje teigiama, kad tie, kurie gauna tą ženklą, yra tos ekonominės ir politinės sistemos vergai. Romiečiams 16:22-23 sužinome, kas užrašė Pauliaus diktuotą laišką romiečiams: „Aš, Tercijus, šio laiško užrašytojas, sveikinu jus... Erastas, miesto iždininkas...“ Jus sveikina  ir brolis Kvartas.“

 

Paulius rašė romiečiams iš Korinto, nes ten buvo rastas vardas Erastas,  teigiama, kad jis iš tikrųjų buvo miesto iždininkas. Vardas „Tercijus“ yra romėniškas skaičius 3, o Kvartas – romėniškas skaičius 4, rodantis, kad Kristuje socialinė ir ekonominė padėtis nieko nereiškia, nes didysis apaštalas turėjo su juo dirbantį iždininką ir du vergus – nuostabi malonė.

 

Daugiau kitą savaitę, o iki tol – laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com