John Fenn. Kai suaugę vaikai nutraukia ryšius su tėvais, 1/4, Savaitės mintys, 2025-12/2025

 John Fenn. Adult children breaking contact with parents, 1/4, Weekly Thoughts 12/25

 

Sveikinu visus,

Yra tendencija, suaugusių vaikų gyvenime nutraukti ryšius su savo tėvais. Tačiau tai daugiau nei tuščios kėdės per gimtadienius ir šventes; šiame judėjime slypi

gilesnis ir piktesnis dvasinis planas.

 

Šioje serijoje nagrinėjama ši tendencija, ją identifikuojant, apibrėžiant, tyrinėjant priežastis ir siūlant keletą sprendimų. Taip pat apžvelgsime Biblijos pavyzdžius, tokius kaip sūnus palaidūnas, ir galbūt didžiausią pavyzdį Biblijoje – Dovydo ir jo sūnaus Abšalomo nesutarimus.

 

JAV 27 % suaugusių vaikų yra atsiskyrę nuo vieno ar abiejų savo tėvų. (Kornelio universitetas)

Iš tų 27 % 11 % yra atsiskyrę nuo savo motinos, o 26 % – nuo ​​savo tėvo. Likę 63 % (iš tų 27 %) nutraukė ryšius su abiem tėvais.

 

Jei buvo tikras smurtas, žinoma, jie turi atsiriboti dėl savo psichinės ir galbūt fizinės sveikatos. Tiems tėvams, kurie nesmurtavo, svarbu, kad jie išanalizuotų, kaip augino savo vaikus, nustatytų priežastinius veiksnius ir būtų pasirengę pripažinti savo atsiskyrusiam(-iems) vaikui(-ams) savo klaidas ir klaidas.

 

Ši problema iš dalies egzistuoja dėl socialinės žiniasklaidos iškilimo.

 

Šiandien jaunesnioji karta tėvų atjungimą laiko asmeninio augimo ir rūpinimosi savimi dalimi. Rūpindamasis savimi turiu omenyje savęs apsaugą nuo visų, kurie jiems meta iššūkį. Jie atsiriboja nuo visų, kurie nesutinka su jais arba ragina juos permąstyti, kuo jie tiki ir kodėl. Socialinės žiniasklaidos pasaulis yra narcisistinis, todėl jie mano, kad gyvenimas sukasi tik apie juos, o kartų santykiams skiriama mažai dėmesio. Be to, (JAV) švietimo sistema neišmokė vaikų mąstyti, samprotauti, diskutuoti ir nagrinėti skirtingas perspektyvas. Jie mokomi reaguoti emociniu, o ne samprotavimo lygmeniu.

 

Ši karta yra mokoma laikyti savo tėvus priešais ir pakeisti juos bet kuo, kas jiems sakys tai, ką jie nori girdėti. Priešingai, Paulius rašo, kad gerbiant tėvus duodamas pažadas: kad tau gerai seksis ir ilgai gyvensi žemėje. Efeziečiams 6:2-3

 

Abšalomas nutraukia bendravimą su savo tėvu, karaliumi Dovydu

Antroje Samuelio knygoje 15:1-6 Abšalomas sėdėjo prie miesto vartų ir priėmė sprendimus bei sprendimus už žmones, kuriuos paprastai būtų priėmęs jo tėvas karalius. Jis sakydavo žmonėms tai, ką jie norėjo girdėti,  teikdavo ir priimdavo ego skatinančius meilikavimus, o 6 eilutėje sakoma: „Taip Abašalomas pavogė Izraelio vyrų širdis.“

 

Suaugęs vaikas, kuris nutraukė bendravimą su savo tėvais, kaip ir Abšalomas, suburia aplink save žmones, kurie mąsto taip pat, kaip ir jie. Jie suburia žmones, kurie nori sutikti su jų kaltinimais tėvams. 4 eilutėje Abašalomas garsiai pasakė: „Jei tik būčiau paskirtas teisėju šalyje, būtų teisingumas.“

 

Jo veiksmai pakenkė tėvo autoritetui, jį pažemindami, ir visą tą laiką Dovydas stebėjo ir, be abejo, už jį meldėsi – tai suprantame iš to, kaip Dovydas meldėsi ir gedėjo, kai Abašalomas mirė.

 

Suaugę vaikai, kurie nutraukia ryšius su savo tėvais, apsupa save žmonėmis, kurie apeliuoja į jų ego, sako jiems, kad jie teisūs, kad jų veiksmai pateisinami. Kaip ir Abšalomas, jie paneigia viską, ko juos mokė tėvai.

 

Staiga jie supranta, kad yra visiškai vieniši, nors ir apsupti bendraminčių. Vieniši, nors ir apsupti žmonių, kurie teigia juos mylintys – o kai kurie neabejotinai taip ir daro – tačiau dažnai piktas žaidėjas pasinaudos šiais dalykais, kad juos manipuliuotų ir kontroliuotų, tuo pačiu teigdamas, kad juos myli ir rūpinasi tik jų gerove.

 

Atminkite, kaip Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, taip ir velnio panaudoti žmonės bandys padaryti žmones pagal savo paveikslą ir panašumą. Būtent tai ir yra manipuliavimo esmė – tapti panašiam į manipuliatorių, o tai suteikia jam visišką kontrolę.

 

Mes gyvename pasaulyje, kuriame jei tėvai sako „ne“ arba nustato tvirtas ribas ir lūkesčius, tai vadinama smurtu arba trauma. Jei tėvai nepatvirtina ir nesutinka su kiekviena mintimi ir jausmu, jie vadinami smurtaujančiais, valdingais, kontroliuojančiais, toksiškais arba nesaugiais. Socialiniai tinklai jiems tai sako, o daugelis influencerių atkartoja šiuos jausmus, sustiprindami jų trapias emocijas, o jie dar labiau užkietina savo širdis.

 

Ginčai, įvykiai ir taisyklės iš vaikystės verčia suaugusius vaikus perrašyti savo istoriją.

 

Perrašymas – tai įvykių iškraipymas iš konteksto. Pavyzdys: Kai tėtis susodino mus, keturis vaikus, ir pasakė, kad jis ir mama skiriasi, jis pasakė: „Skiriuosi su jūsų mama ir skirsiuosi su jumis, vaikai. Nebūsiu čia per beisbolo žaidimus, gimtadienius, šventes... Aš išsikraustau... Manęs čia nebus...“

 

Tuo metu ir daugelį metų po to viskas, ką galėjau matyti, buvo skausmas, kurį tie žodžiai sukėlė mums, keturiems vaikams, 11 (man), 9, 7 ir 5 metų. Kai paaugau, supratau, kad jis nebandė būti žiaurus, o bandė apibrėžti ir paaiškinti, ką skyrybos reiškia vaikams. Vaikai, kurie net nenutuokė, kas tai yra. Tačiau tuo metu šie žodžiai buvo suformuluoti kaip atstūmimas ir skausmas.

 

Kai suaugusiems vaikams pasakoma, kad konfliktai jų šeimoje buvo smurtas, jie perfiltruoja prisiminimus, manydami, kad patyrė smurtą. Bendravimo nutraukimas paprastai nėra susijęs su tuo, kad tėvai yra blogi, o jie geri. Iš tikrųjų tai yra apie tai, kaip skausmas formuoja jų požiūrį į gyvenimą.

 

Šie suaugę vaikai savo santykius su tėvais filtruoja per savo pačių skausmus, o jų tėvai dažnai savo patarimus filtruoja per savo pačių skausmus. Nėra tokio dalyko kaip tobulas tėvas, nei tobulas vaikas. Štai čia Dievo malonė, išmintis, charakteris ir Dvasia įeina į šeimos dinamiką. Jei Jam leidžiama. Štai čia tėvai, turėdami galimybę, turi būti atvirai pažeidžiami savo vaikų atžvilgiu.

 

Tėvams, kurie tai patyrė arba patiria dabar:

 

Jūsų vaikas kaltina jus dėl skausmo, kurio niekada neketinote jam suteikti. Kai jūsų vaikas jus „atšaukia“, jūsų duota meilė tampa kažkuo tamsesniu, nesuprastu ir iš konteksto išstumtu. Jie nemato laikų, kai buvote šalia jų. Jie nemato aukų. Jie mato istoriją, filtruotą per jų sukurtą ir tiek kartų kartotą skausmą, kad dabar ji jiems atrodo tikra.

 

Dar blogiau yra tai, kad kai tik jie patiki ta istorija, kiekvienas normalus ir nekenksmingas mamos ir tėčio bendravimas nuo to momento yra filtruojamas per tą iškreiptą prisiminimą. Tai reiškia, kad visi jų prisiminimai dabar virsta kažkuo, kas nebuvo tikra, arba buvo perrašyti jų mintyse ir emocijose.

 

Taigi akimirka, kurią jūs (tėvai) laikėte įprasta, yra filtruojama per tą skausmą ir tampa įrodymu, kad iškreipta versija, kuria jie tiki, yra tikra. Tai sustiprina jų neteisingą supratimą. Kai jie susiduria su jumis, jūs galiausiai kovojate su savo versija, kuri niekada neegzistavo ir egzistuoja tik jų mintyse. Jų jūsų versija dabar yra tvirtovė, iš kurios tik jie gali išeiti.

 

Galime paklausti savo suaugusio (-ų) vaiko (-ų): kuo mums tai buvo naudinga, išskyrus meilę jums?

 

Kuo mums tai buvo naudinga, kai atvedėte jus į šį pasaulį? Viskas, ką daro tėvai, daroma be atlygio ar įvertinimo pažado. Viskas išliejama į kiekvieną vaiką; Meilė, kantrybė, laikas, energija, nerimas, aukos – visa tai buvo daroma nežadant, kad jie kada nors ką nors duos atgal. Šiuos dalykus daro tėvai žinodami, kad jų vaikas užaugs ir susikurs savarankišką gyvenimą, turės savo ateitį. Tėvai nuo pat pradžių žinojo, kad ateis laikas, kai jie žengs žingsnį atgal, kad leistų savo vaikui gyventi savarankiškai ir nereikėtų mamos ar tėčio pagalbos.

 

Ir daugumos to vaikas neprisimins. Jie neįsivaizduoja tėvų naktinio budėjimo, streso, baimės, tėvų pasirinkimų dėl jų patogumo, meilės ir saugumo, o ne dėl savo patogumo. Niekas iš to nebuvo daroma tikintis atlygio.

 

Tėvai savo suaugusiam vaikui galėtų pasakyti: Užduokite sau sunkų klausimą. Kodėl mes tai padarėme? Mes tai padarėme, nes tu esi mūsų vaikas. Taigi, prieš kaltindami mus dėl tikrų ar tariamų netobulumų ir įtikinėdami save, kad esame jums skolingi tobulumą, paklauskite, kokia mums iš to nauda? Mes jus mylime, mes vis tiek pasirodėme ir toliau jus mylime. Kas iš to buvo naudinga, išskyrus meilę jums?

 

Tęsime nuo to kitą savaitę. Nepadėkite taško  tam vaikui! Tam tėvui/motinai! Iki kitos savaitės, palaiminimų,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

John Fenn; Dievas pateikia žmonėms pavyzdžius. 4/4, Paralelės. Savaitės mintys, 2025-12-22

John Fenn; God making examples of others. 4/4, Parallels. Weekly Thoughts, 12/22/25

 

Sveikinu visus,

 Apžvelgdami, kaip Viešpats naudojo ir naudoja kitų žmonių gyvenimus kaip pavyzdžius mums, negalime pamiršti Jėzaus pavyzdžio.

 

„...Kristus kentėjo už mus kaip pavyzdys, kad eitume Jo pėdomis.“ 1 Petro 2:21

 

„Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau.“ Jono 13:15

 

Ne kojų plovimo veiksmas, o platesnis Jo gyvenimo pavyzdys – tarnavimas kitiems.

 

Dvasinis augimas, kaip ir fizinis, vyksta etapais.

 

„Kaip naujagimiai trokškite tyro pieno, kad augtumėte savo išgelbėjimui.“ 1 Petro 2:2. Naujagimis yra 100 % priklausomas nuo motinos, kad gautų pieną, šilumą, pastogę, komfortą. Ir kūdikis prateka iš abiejų galų ( juokinga). Jie pridaro netvarkos.

 

Bet jie geria pieną ir auga; mes nežinome kaip, jie tiesiog tai daro. „Troškite tyro pieno.“ Tyro pieno, kad galėtumėte augti. Ne keisto skonio pieno, t. y. ne blogo mokymo. Ne kvailo mokymo. Ne mokymo, vedančio į vergiją, bet tyro, kuris padeda jums augti.

 

Laiške Galatams 4:19 Paulius rašė: „Mano vaikeliai, vėl dejuoju gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus.“

 

Galatijos surinkimas (bažnyčia) buvo vidurinėje šiuolaikinės Turkijos dalyje. Paulius lankėsi šiame regione per visas 3 savo keliones, aprašytas Apaštalų darbų knygoje. Pagrindiniai jo miestai buvo Listra, kur 14:8-9 buvo išgydytas luošas vyras, ir Derbė. Būtent  juos jis užtarė savo maldoje dejavimą prilygindamas gimdančios moters dejavimui.

 

Kai  ką nors užtariame

 

Kai jiems sunku  gyvenime ir su Viešpačiu, tai labai panašu į susitraukimų (kitaip sąrėmių) seriją: intensyvumas, poilsis, intensyvumas, poilsis. Visą tą laiką kūdikis auga (Kristuje). Kai reguliariai užtariame  tokį augimą šeimoje ir tarp draugų, mums reikia šio fizinio augimo pavyzdžio, kad suteiktų mums kantrybės, kai Kristus formuojasi juose. Susitraukimas, poilsis, susitraukimas, poilsis.

 

Kadangi Tėvas veikia žmoguje, tai, ką Jis daro, ne visada matoma žmogui, kuriam labiausiai rūpi, kad jie augtų Kristuje! Pauliaus maldos Efeziečiams 1:17-19 ir 3:15-20 yra apie tai, kad Tėvas atvertų jų supratimo akis ir sustiprintų juos jų vidiniame žmoguje, kad jie pažintų Kristaus meilę.

 

Tai nėra išorinis dalykas. Taip dažnai, kai meldžiamės už mylimą žmogų, norime pamatuoti pažangą. Tačiau tos pažangos nematysime. Kai Petras Mato 16:16-17 sušuko, kad Jėzus yra Kristus(Mesijas vert.), Jėzus pasakė, kad Tėvas jam tai parodė. Tačiau niekas nežinojo, ką Tėvas rodė Petrui, kol jis to neišsakė visiems.

 

Tas pats pasakytina ir apie mūsų artimuosius bei Tėvo darbą juose. Nesužinosime, kas vyksta, kol jie nebus pasirengę to išreikšti. Tad būkite kantrūs, Tėvas veikia.

 

1 Korintiečiams 3:1-3 Paulius juos bara vadindamas kūdikiais:

 

„Broliai, negalėjau į jus kreiptis kaip į tuos, kurie gyvena Dvasia, bet kaip į tuos, kurie dar tebėra pasaulietiški – kūdikiai Kristuje. Daviau jums pieno, o ne kieto maisto, nes dar nebuvote jam pasiruošę. Iš tiesų, jūs dar nesate pasiruošę. Jūs vis dar esate pasaulietiški. Jei tarp jūsų pavydas ir ginčai, argi nesate pasaulietiški? Argi nesielgiate kaip paprasti žmonės?“

 

Krikščionis pasakys, kad nėra kūdikis Viešpatyje, nes pažįsta Jį metų metus, galbūt dešimtmečius. Tačiau tai nėra dvasinio augimo matas. Jei žmogus gyvenime yra priešiškumas, ir jis  sako tai, ką sakė korintiečiai: „Aš esu Apolo“ ir „Aš esu Pauliaus“, jis vis dar kūdikis.

 

Žmogui gali būti 50 metų, jis metų metus dainavo solo, vadovavo sekmadieninės mokyklos skyriui, bet jei jis kelia nesantaiką, yra įsivėlęs į nesantaiką ir palaiko vieną pusę, kaip tai darė kai kurie korintiečiai, jis yra kūdikis.

 

Paulius 1 Korintiečiams 3:2 rašė, kad norėjo juos pamaitinti mėsa, bet jie negalėjo su to priimti. Tai yra žmonių problema, kai jie savo dvasinę brandą matuoja pagal tai, kiek jie žino. Jie mano, kad žinios yra lygu brandai, bet Biblijoje taip nesakoma. Joje sakoma, kad reikia augti, kad gyvenime turėtume  Dvasios vaisius ir turėtume Jo charakterio dievobaimingumą, kuris žymi brandą – būti Žodžio vykdytoju, o ne vien klausytoju.

 

Kad Pauliaus žodžius būtų galima pritaikyti mūsų laikams, galėtume sakyti, kad žmogus, kuris taip įsitraukia į tam tikrą mokymą, kad atstumia kitus, netgi atsiriboja nuo tų, kurie su juo nesutinka, ar pyksta ant tų, kurie su juo nesutinka, yra kūdikis Kristuje. Jie galbūt pažinojo Viešpatį dešimtmečius, bet pagal Dievo matus jie tėra kūdikiai.

 

 

Laiške efeziečiams 4:14-15 Paulius tai išdėstė taip:

 

 

„Kad nebebūtume kūdikiai, siūbuojami bangų ir blaškomi visokių mokymų vėjų, žmonių gudrumo ir apgaulingų kėslų. Verčiau, kalbėdami tiesą su meile, augtume ir visais atžvilgiais taptume brandžiu kūnu to, kuris yra galva – Kristus.“

 

 

Kūdikystės įrodymas nėra būti įžvalgiu žmogumi. Kūdikiai siūbuojami šen bei ten su...

. Naujausia doktrina. Kūdikiai negali atskirti tiesos nuo melo. Kūdikiai negali atskirti, to kas moko gudrumu, bandydamas juos užkabinti.

 

Kiek žmonių pasiduoda interneto dalykams ir iškelia juos aukščiau už skyrius ir eilutes, netgi aukščiau už sveiką protą! Bet kai kažkas rezonuoja mūsų dvasioje, tai įgauna prasmę dvasiai ir sielai. Tai nedirgina pojūčių, bet Tiesos Dvasia viduje sutinka, ir tas žmogus jaučia tą sutikimą, tą nusiraminimą, tą ramybę.

 

Tačiau dvasiniai vaikai yra per jauni ir nesubrendę, kad tai atpažintų. Pagalvokite, kaip mokome vaikus saugotis „ nepažįstamų žmonių“ – nebūti įviliotiems žmogaus į automobilį, kuris jiems siūlo saldainių arba teigia, kad klausia kelio. Galimas pavojus kylantis bendraujant su nepažįstamais žmonėmis, šito  mokomas kiekvienam vaikas. Tėvai aprūpina vaikus GPS , duoda jiems telefonus ir dar daugiau,  ne todėl, kad nepasitiki savo vaiku, bet todėl, kad supranta, jog vaikas neturi įžvalgumo, brandos ar patirties su nepažįstamaisiais.

 

Jei viską, kas mums nutinka, laikysime pavyzdžiu, iš kurio galime pasimokyti, Tėvas maloningai duos mums įžvalgų apie tai, ką padarėme ne taip, ir ką galėtume daryti ateityje ir dar daugiau.

 

Kai Jėzus liepė mokiniams saugotis fariziejų raugo, jie manė, kad Jis supyko, jog jie nepasiėmė pakankamai duonos. Jo atsakymas Morkaus 8:17 yra pavyzdys mums, kad atpažintume, ką Jis daro ir padarė mūsų ir kitų gyvenimuose: „Kaip jūs to nesusiejote? Ar jūs to nesuvokėte ir nesuprantate? Ar jūsų širdys užkietėjusios?“

 

Pažvelkime į visus aplink mus esančius pavyzdžius ir leiskime Viešpačiui mus mokyti, pataisyti, įkvėpti! Nauja tema kitą savaitę, iki tol – laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

2025 m. gruodžio mėn. naujienlaiškis

 December 2025 Newsletter

 Sveikinu visus,

 „Taika(liet.vert. ramybė) ir palankumas žmonėms“

 nereiškia, kad dangus sako: „Visi dabar tiesiog sutarkite vieni su kitais“. Nesupratimas, ką tai iš tikrųjų reiškia, prisidėjo prie surinkimo (bažnyčios)
 kultūros, kuri orientuota į patekimą į dangų. Mes pateksime į dangų ir aš to neatmetu. Tačiau tai ne vienintelė Naujojo Testamento realybės dalis.

 

Taika žemėje, palankumas žmonėms

 

Luko 2:8-14 pasakojama, kad vienišas angelas pasirodė piemenims už Betliejaus ribų, pranešdamas apie Jėzaus gimimą. „Ir staiga su angelu pasirodė gausi dangiška kariuomenė, skelbdama: „Taika žemėje, palankumas  žmonėms.““

 

Žodis „host. angl.“ Karaliaus Jokūbo ir kituose vertimuose yra senoji anglų kalba, reiškianti „kariuomenė“, ir yra keletas vertimų, kurie jį teisingai suprato. Tai buvo angelų armijos, pasirodžiusios piemenims, iš esmės sakydamos: Mes  nesame čia kovoti su žmonija, mes skelbiame taikos sutartį, dangus turi gerą valią žmonijai.

 

Kai gyvename susitelkę į tai, kad vieną dieną pateksime į dangų, galime pamiršti didesnę tiesą: Dangus atėjo pas mus. „Nebijok, mažoji kaimene! Tėvas  pamėgo tave ir panoro jums atiduoti karalystę.“ Luko 12:32, graikų vertimas. Apreiškimo 21 skyriuje dangus ateina į žemę. Mūsų apsilankymas danguje, kai mirštame, yra laikinas, nes pats dangus su savo piliečiais, dangiškąja Jeruzale, nusileis į žemę. Paulius rašė Efeziečiams 2:22, mes, tikintieji, tiek žydai, tiek pagonys, esame statomi kaip Dievo buveinė – per Kristų mumyse.

 

Didesnė tiesa yra ne ta, kad mes einame pas Jį, o ta, kad Jis atėjo pas mus ir įkūrė savo karalystę kiekviename žmoguje, kuris atgimsta iš naujo. „Kristus jumyse – šlovės viltis.“ Jei pakeisime savo mąstymą, kad jau dabar turime Kristų mumyse, tai tiesa, kad Dievo karalystė matoma mano gyvenime dabar, pakeis mūsų požiūrį į gyvenimą. Dangaus karalystė auga ir plinta į kitus jau dabar per Kristų manyje. Žinojimas, kad mumyse yra Kristus, neleis mums bijoti demonų. Tai reiškia, kad esame dauguma bet kokioje situacijoje, bet kokiame susitikime, bet kokiomis aplinkybėmis. Mumyse yra Kristus, dangaus karalystė gyvena manyje. Ką žmogus gali man padaryti? Net blogiausiu atveju, kas man gali nutikti, galiausiai vis tiek pateksiu į dangų. Bet dabar turime galvoti, kad dangaus karalystė yra manyje: turiu Tėvo galia paremtą valdžią naudoti Jo Sūnaus vardą prieš demonus, įgalinti kitų išgijimą, leisti žmonėms žinoti, kad Dievas sudarė taikos sutartį tarp Jo ir žemės per savo Sūnaus gimimą ir auką kuris buvo tikras  Dievas ir tikras Žmogus.

 

Todėl mes esame dangaus karalystės, kuri atėjo , kad gyventų manyje, ambasadoriai. Paulius rašė apie tai 2 Korintiečiams 5:16-19, iš dalies taip: „Dievas (Tėvas) Kristuje sutaikino pasaulį su savimi, nebekaltindamas jų dėl nuodėmių, ir davė mums sutaikinimo tarnystę. Todėl mes esame Kristaus pasiuntiniai, kurie sako: „Susitaikykite su Dievu“.

 

Kiekviena evangelizacijos pastanga, kiekvienas stebuklas, kurį Jis daro mūsų ir kitų gyvenime, ir tai, kaip mes susidorojame su sunkumais, net malonė ir laikas mūsų gyvenime, kurį pastebi netikintys aplink mus, yra Tėvo pastangos, kad žmonės susitaikytų su Juo. Nes Jėzaus gimimo metu Betliejuje Jis pasiuntė savo armijas į žemę skelbdamas dangaus žinią, kad dabar egzistuoja sutartis tarp dangaus ir žemės. Dievas Tėvas iš dangaus sako: „Taika ( ramybė  liet.vert.) palankumas( gera valia liet.vert.) žmonėms.“

 

Kaip Kristus tapo Jėzumi? Izaijo 9:6-7:

 

Nes mums gimė kūdikis, mums duotas sūnus, ir valdžia bus ant jo pečių. Jo vardas bus  Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas*, Ramybės Kunigaikštis. Jo valdžia ir ramybė be galo didės Dovydo soste ir jo karalystėje, kad ją sutvarkytų ir įtvirtintų teisumu ir teisingumu nuo šiol ir per amžius. Kareivijų Viešpaties uolumas tai įvykdys.

 

Sūnus egzistavo su Tėvu prieš sukuriant laiką ir buvo duotas , kad gimtų vaiku žemėje. Todėl jo titulas yra „pateptasis“ arba „Kristus“. Jis buvo duotasis Sūnus. Jis tapo gimusiu vaiku. Jėzus yra vardas, kurį jam davė Gabrielius, kai pasakė Marijai, kas įvyks. Luko 1:31: „Ir štai tu pradėsi savo įsčiose sūnų ir pavadinsi jį vardu Jėzus.“

 

*Kita detalė yra ta, kad kai kuriose angliškose versijose, tokiose kaip Karaliaus Jokūbo versija ir tos, kurios išverstos iš... Izaijo 9:6 ištraukoje sakoma, kad duotasis Sūnus, kuris taps gimusiu kūdikiu, bus vadinamas „amžinuoju Tėvu“. Tai nesėkmingas hebrajų žodžio „Avi Ad“, reiškiančio „amžinybės turėtojas“ arba „turintis amžinybę“, vertimas. Žodžio „tėvas“ vartojimas 1611 m., kai buvo išleista Karaliaus Jokūbo versija, reiškė šaltinį, šeimininką, lygiai taip pat, kaip Paulius sakė korintiečiams: „Net jei ir būtumėte turėję dešimt tūkstančių mokytojų Kristuje, neturėtumėte daug tėvų. Nes aš pagimdžiau jus per Evangeliją.“ Tai nėra tiesioginis tėvas, bet Jėzaus apibūdinimas kaip mūsų tikėjimo Autorius, pirmas ir per amžius.

 

Hebrajams 10:5-10 - Kai Kristus paliko dangų, kad būtų pradėtas Marijoje:

 

„Kai Kristus atėjo į pasaulį, Jis tarė (savo Tėvui): Aukos ir atnašų Tu nenorėjai, bet paruošei man kūną. Deginamųjų aukų ir atnašų už nuodėmes Tu nenorėjai. Tada Aš tariau: ‘Štai ateinu vykdyti Tavo valios, Dieve (kaip knygos rietime apie mane parašyta).’ (10 eil.) Jo valia mes esame pašventinti Jėzaus Kristaus kūno atnaša vieną kartą visiems laikams.“ Ir dėl to  Jis buvo pradėtas Marijos įsčiose.

 

Paulius Filipiečiams 2:6-8 rašo apie Kristų, kuris save apiplėšė, kad taptų žmogumi:

 

„Jis, būdamas Dievo pavidalu, nelaikė grobiu būti lygiam Dievui. Bet apiplėšė save, priimdamas tarno pavidalą, panašų į žmones. Ir tapdamas žmogaus pavidalu, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki mirties ant kryžiaus.“

 

Kodėl dieviškas prasidėjimas? Jam reikėjo žmogaus kūno. Jam reikėjo apvaisinti Marijos kiaušinėlį savimi, padarydamas Kristų Jėzų visiškai Dievu ir taip pat visiškai žmogumi. Tėvas prasidėjimo metu suteikia vaiko lytį ir kraują. Todėl Jėzus gyveno ir tarnavo kaip žmogus, kupinas Šventosios Dvasios, o ne kaip dieviškasis Dievo Sūnus. Ne, Jis buvo apiplėšęs save nuo visų teisių ir privilegijų, kurios lydėjo Dievo Sūnaus buvimą, kad galėtų būti visiškai žmogumi. Nuostabi malonė.

 

Jėzus pasakė mokiniams Jono 16:12-13: Jis turėjo dar daug ką pasakyti, bet Jis laukė, kol ateis Šventoji Dvasia, kuri yra Tiesa. Tada Jėzus tarė: „Ji jus įves į visą tiesą, nes ji nekalbės iš savęs, bet kalbės vien apie tai, ką girdi, ir jums apreikš, kas bus ateityje.“ Jėzus, dabar įžengęs į dangų, vis dar yra žmogus, vis dar Dievas ir veda mus per Šventąją Dvasią į savo tiesą. Tėvo karalystė atėjo pas žmoniją. 1 Korintiečiams 15:28 sakoma, kad kai visa bus pajungta Jėzui, Jis grąžins karalystę Dievui Tėvui, kad Jis galėtų būti „viskas visame kame“ arba „visa visame“. Tada viskas grįš prie Dievo Tėvo, viso gėrio Šaltinio.

 

Jėzaus Gimtadienis ( vert.Kalėdos); pagoniškos šaknys, o ne tikroji Jo gimimo data

 

Kai kurie ginčijasi dėl šventimo datos  dėl įvairių priežasčių – nuo ​​to, kad tai nėra tikroji Jo gimimo data, iki pagoniškų šventės šaknų. Tačiau mes ne visada švenčiame savo gimtadienius tikslią dieną, todėl veidmainiška naudoti šią priežastį.

 

Kai žmogus pradeda šią šventę  matuoti pagal pagoniškas šaknis, jis pirmiausia turi ištirti, atrasti ir tada nebevartoti visko aplinkui, turinčio pagoniškas šaknis. Kaip tai padaryti? Net mūsų (angl. vert.) mėnesiai ir savaitės dienos turi pagoniškas šaknis. Sausis pavadintas Janu vardu, vasaris – pagoniškos šventės, vadinamos „Februa“, kovas – karo dievo Marso vardu ir taip toliau. Nuo antradienio iki šeštadienio dienos vadinamos dievų ir deivių vardais (angl.) (sekmadienis – saulės, pirmadienis – mėnulio).

 

Gimtadienio tortai yra apvalūs ir su žvakėmis, nes senovės graikai gamino apvalius tortus mėnulio deivei Lunai pagerbti, uždegdavo žvakes, o gimtadienio švenčiantys žmonės jas užpūsdavo, melsdamiesi jai išsakydavo savo norus ir palinkėjimus – jų maldos dūmams kylant į Luną.

 

Mes nesame senovės graikai, romėnai, vokiečiai ar kiti pagonys. Ką darome, darome Viešpačiui, pagerbdami ir prisimindami didžiulę Dievo sūnaus dovaną – tapimą žmogumi ir gimimą pačiomis kukliausiomis aplinkybėmis.

 

Pauliaus buvo paklausta apie tas pačias problemas: šventes ir maistą, kuris pirmą kartą buvo paskirtas šventykloje to meto dievams ir deivėms. Jis sakė, kad kiekvienas turėtų būti įsitikinęs savo protu, nes „žinome, kad nėra dievų, tik vienas Dievas, kuriam esame ir kuriam tarnaujame“ (1 Kor 8, 4–7). Jis taip pat sakė neieškoti kaltės tuose, kurie įsitikinę kitaip nei mes, bet vaikščioti meilėje.

 

Nuostabi malonė! Kas blogo pasirinkti dieną ir ją švęsti! Man nesvarbu, ką senovės pagonys veikė tą dieną ar su savo medžiais, jie nesu aš! Žinau, kad dievai ir deivės yra niekas, nes, kaip rašė Paulius, mumyse yra Kristus. Švęskite, kaip norite, arba ne. Būkite visiškai įsitikinę savo protu, bet neieškokite kaltės kituose dėl jų pasirinkimų. Jie atsako, kaip sakė Paulius, Jėzui, o ne jums. (Romiečiams 14, 10–14)

 

Pastaba: nepamirškite mūsų CWOWI programėlės, kuri gali būti jums palaiminimas.

 

Fenn šeima: Esame jums dėkingi. Artėjant metų pabaigai, mes „prisimename“ Jo ištikimybę, parodytą per jūsų ištikimas maldas ir aukas. Paulius rašė 2 Korintiečiams 8:4-5, kad jų aukos paskatino juos prisijungti prie Pauliaus tarnystės, ir taip yra iki šiol su jūsų parama ir Viešpaties mums duota tarnyste.

 

Ačiū! Linksmo Jėzaus Gimtadienio ir laimingų Naujųjų metų!

 

John, Barb, Brian, Amy

John Fenn, Dievas rodo pavyzdį kitiems; 3/4, Apsilankymai, Vadovai. Savaitės mintys 2025-12-13

 John Fenn, God making examples of others; 3/4, Visitations, Leaders. Weekly Thoughts 12/13/25

 

Sveikinu visus,

 Šiuolaikinės visuomenės ieško pavyzdžių, kaip gyventi visose netinkamose vietose. Popkultūra yra akivaizdus pavyzdys. Taigi, atrodo, kad krikščionims neįprasta žiūrėti į senovės vyrus ir moteris kaip į gerus ir blogus pavyzdžius,

tačiau tų senovės žmonių gyvenimai yra aprašyti Šventajame Rašte, kad galėtume gyventi ir mokytis.

 

Dovydo gyvenimas nuo Galijoto iki Batšebos, nuo jo sūnaus Abšalomo maišto iki Saliamono yra aprašytas visiems. Jo emociniai kalneliai šiais įvairiais gyvenimo laikotarpiais yra Psalmėse, kad visi galėtų juos matyti. Kitų pergalės ir nesėkmės buvo išsamiai aprašytos kaip pavyzdžiai mums. Nuo Abraomo, kai jis pagimdė kūdikį su Hagara, iki Izraelio dykumoje, iki Malachijo laikų kunigų, iškraipiančių Raštą pagal savo geismus – visa tai yra gero, blogo ir bjauraus pavyzdžiai.

 

Prieš daugelį metų patyriau porą apsilankymų, kurių metu Viešpats mane mokė apie teismą.

 

Tuo metu paklausiau apie Ananiją ir Sapfyrą, kurių mirtys, aprašytos Apaštalų darbų 5:1-11, visiems įskiepijo Dievo baimę, kaip pavyzdį, ko nereikėtų daryti.

 

„Kodėl buvai toks griežtas Ananijui ir Sapfyrai?“ – paklausiau. „Atminkite, kad mano kūnas tuo metu buvo sutelktas Jeruzalėje (išskyrus tuos, kurie buvo išsklaidyti po Sekminių). Tai, ką jie siekė įvesti, negalėjo būti leidžiama.“

 

Bažnyčios vienybė tais pirmaisiais metais buvo tokia stipri, kad veidmainystė buvo tarp jų negirdėta. Tai buvo iki tol, kol Ananijas ir Sapfyra nusprendė visiems meluoti apie savo auką. Viešpats juos iš karto nuteisė, abu krito negyvi po 3 valandų, patvirtinę savo  melą tiesiai  Petrui. Viešpats man pasakė:

 

„Prisimink, mano sūnau. Teismo lygis visada lygus patepimo lygiui.“

 

Tada paprašiau Jo apibrėžti „patepimą“. Jis atsakė: „Galite manyti, kad tai yra akivaizdus Dievo buvimas.“ Iškart pradėjau galvoti ne tik apie Jo buvimą pamaldose, bet ir apie žmogaus gyvenime, akivaizdų buvimą palaiminimo, malonės, laiko pavidalu. Supratau „patepimą“ kaip daugiau nei Jo buvimą, jaučiamą pamaldose, bet ir žmogaus gyvenime. Akivaizdus reiškia „matomą, akivaizdų ar apreikštą“.

 

Jis tęsė: „Daugelis šaukiasi Tėvo, kad atsiųstų prabudimą, bet aš jums sakau tiesą: jei Tėvas atneštų atgimimą šiai tautai, visoje šalyje būtų daug, daug Ananijų ir Sapfyrų (mirusiųjų)“.

 

Viešpats tuo metu parodė jiems pavyzdį, tačiau vėliau Apaštalų darbų 7 skyriuje jis leido Sauliui iš Tarso persekioti tikinčiuosius ir dalyvauti jo egzekucijoje. Apaštalų darbų 8:1-3 sakoma, kad Saulius „naikino“ surinkimą (bažnyčią), įsiverždamas į namus, suimdamas vyrus ir moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą. Graikiškas žodis, verčiamas „sunaikinti“, yra „elymaineto“ – šiame žodyje galite įžvelgti anglišką žodį „eliminate“. Tikintieji rinkdavosi namuose anuomet, kaip ir šiandien didžiojoje pasaulio dalyje, todėl įėjimas į namus ir žmonių gabenimas į kalėjimą naikino tą (namų) surinkimą ir ištisas šeimas.

 

Tačiau Viešpats sustabdė persekiojimą, kai pasirodė Sauliui (Pauliui) už Damasko ribų, neleisdamas persekiojimui plisti ir leisdamas Evangelijai plisti už Jeruzalės ribų. Paulius sakė, kad Viešpats parodė jį kaip pavyzdį per malonę ir kaip pavyzdį tiems, kurie vėliau įtikės Viešpačiu.

 

Ar yra dalykų mūsų praeityje, kurie verčia mus bijoti kada nors grįžti prie tos (tų) nuodėmės (-ių)? Ar Viešpats mus apribojo ar sustabdė, pasirinkdamas parodyti mums savo išgelbėjimą ir paversdamas tuos dalykus klaidų pavyzdžiais, kurių niekada nereikėtų kartoti?

 

Laiške žydams 10:32-33 sakoma: „Prisiminkite tas ankstyvąsias dienas, kai pirmą kartą buvote apšviesti ( Viešpaties), ir prisiminkite didelius sunkumus, kuriuos tuo metu patyrėte, kartais net viešai demaskuojami ir persekiojami.“

 

Tos dienos turi būti mums pavyzdžiai, kad mes niekada jau ten nesugrįšime ir kad matytume Jo malonę tarp mūsų.

 

Panagrinėkime, kodėl jos buvo duotos kaip pavyzdžiai visiems, pateikdami šiuolaikinį pavyzdį.

 

1995–1996 m. buvo paviešintas prezidento Clintono romanas su Baltuosiuose rūmuose dirbančia stažuotoja. Paklausiau Tėvo, kodėl Jis leido atskleisti šį privatų skandalą.

 

„Aš leidau, kad jo romanas būtų matomas... nes jis atstovauja savo kartos nuodėmėms, kurios yra geismas ir godumas. Aš leidau, kad kai kurie, pamatę jo gyvenimą, galėtų pasakyti: „Matote, jis toks pat kaip aš“, ir tęsti savo kelią, arba „Matote, jis toks pat kaip aš“, ir atgailauti bei pakeisti savo kelius.“

 

Šios klaidos buvo leistos atskleisti, kad būtų papeiktos visų akivaizdoje, kaip mokė Paulius, kad kiti bijotų ir pasimokytų iš jų pavyzdžių.

 

Štai kas nutinka, kai pastoriaus nuodėmė atskleidžiama – kad būtų pavyzdys kitiems. 1 Timotiejui 5:19-20 Paulius rašo: „Nepriimk kaltinimo prieš vyresnįjį be dviejų ar trijų liudytojų. Kas nusideda, tą papeik kitų akivaizdoje, kad visi kiti bijotų.“

 

Todėl, kai matome atskleistą pastoriaus svetimavimą ar dvasinį smurtą, neturime  tai apkalbinėti ar bambėti visuomenėje. Socialinė žiniasklaida puola asmenį asmeniškai. Dievo tikslas yra parodyti pavyzdį, „kad kiti bijotų“. Viešo nuodėmės atskleidimo kontekstas susiaurintas iki lyderių – jis nesako atskleisti bažnyčios nario nuodėmės visai bendruomenei. Paulius rašo konkrečiai apie lyderius.

 

Žinia apie Ananijo ir Sapfyros mirtį būtų patekusi į vietinių naujienų pranešimus taip, kaip pastoriaus nesėkmė šiandien patenka į naujienas. Ar mes juos laikome pavyzdžiais prieš savo akis, apmąstome Viešpaties teismą ir išnagrinėjame savo gyvenimą? Ar kada nors sakome tai, ką reguliariai sakydavo mano tėvų karta: „Aš einu tik dėl dievo malonės.“?

 

Kitą savaitę – apsilankymas, kuriuo retai dalinuosi, apie tai, kaip Viešpats moko mus remdamasis pavyzdžiais iš mūsų pačių gyvenimo. Iki tol, laiminu,

 

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

.

John Fenn, Dievas pateikia žmonėms pavyzdžius. Mūsų praeitis. 2/4, 12/5/25

  John Fenn, God making examples of people. Our past life. 2/4, 12/5/25

 

 Sveikinu visus,

Praėjusią savaitę pasakojau, kaip Izraelis gavo daug mažiau Dievo apreiškimo nei mes, turintys Jėzų. Tėvas praeityje „daugeliu būdų ir dalimis“ kalbėjo senovės

Izraeliui, bet šiomis paskutinėmis dienomis apreiškė savo sūnų: „Jei matėte mane, matėte Tėvą“ (Jn 14, 9). Izraelis to neturėjo.

  

Mozės įstatymas buvo apreiškimas 3 kategorijose:

Garbinimas, moralė ir higiena 613 įstatymuose

 

Moralinis įstatymas moko apie elgesį. 613 Mozės įstatymų buvo apibendrinti 10 įsakymų. Tie 10 buvo apibendrinti 2 dalyse; Pirmieji 4 buvo susiję su meile Dievui. Paskutiniai 6 buvo susiję su meile artimui, pagrindinis įsakymas tame skyriuje buvo „gerbk savo tėvą ir motiną“. Likę įsakymai nemeluoti, nežudyti, nevogti, negeisti, nesvetimauti kyla iš pirmojo įsakymo gerbti mamą ir tėtį. Morkaus 12:28-31

 

Kai Dievas Izraeliui davė tai, kas jiems buvo visiškai nauji apreiškimai apie Dievo standartus, Jis pateikė žmonėms pavyzdžius, kai jie pasirinko pažeisti tuos įstatymus. Kai įstatymas buvo duotas, teismas turėjo būti vykdomas pagal tą įstatymą. Tai tarsi tėvas, grasinantis griežtai drausminti vaiką, nors tokia nėra jų prigimtis. Kai jis pateikia grasinimą, jis privalo jo laikytis. Jei jie to nepadaro, mokydami vaiką paklusti, jie  parodo, kad mama ir tėtis nėra savo žodžio žmonės. Dievas YRA  žodis, todėl, kai įstatymas buvo duotas, Jis turėjo jį vykdyti drausmindamas.

 

Tarp pavyzdžių, kuriuos Dievas pateikė žmonėms, priskiriamiems garbinimo kategorijai:

 

Korachas ir 250 levitų, kurie metė iššūkį kunigystės tvarkai, aprašytai Skaičių knygos 16 skyriuje. Žemė atsivėrė ir juos prarijo. Kitas pavyzdys – Nadabas ir Abihuvas, Aarono sūnūs, kurie aukojo „keistą ugnį“ ant aukuro ir buvo nedelsiant Viešpaties nubausti mirties bausme.

 

Moralės įstatymo laužymo pavyzdys buvo vyras, per šabą rinkęs malkas. Skaičių knygos 15:31–36. Dievas ką tik buvo baigęs juos mokyti apie įstatymo laužymo pasekmes 31 eilutėje, bet vyras ignoravo Dievą ir tyčia sulaužė įsakymą. Jis buvo užmėtytas akmenimis.

 

Dievas mums pateikė mūsų praeities klaidų ir Savo malonės mums pavyzdį.

 

Mes taip pat patyrėme sunkių laikų, ir kaip Izraelis, Jis atleido mums mūsų nuodėmes, bet Jis leido mums kentėti savo pačių blogų sprendimų pasekmes kaip pavyzdžius, kad daugiau tuo keliu neitume. Ir galbūt dar svarbiau – pamatyti Jo malonę, pamatytume, iš ko buvome išgelbėti.

 

Jis atleidžia mums nuodėmes, bet leidžia mums išlaikyti praeities nuodėmių ir teismo dėl klaidų prisiminimą, kad jos galėtų būti mums pavyzdžiais, kad galėtume iš jų pasimokyti. Mūsų gyvenimas praeityje ir dabartyje yra pavyzdys ne tik mums, bet ir kitiems, kaip matyti iš Didžiojo pavedimo:

 

„Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visas tautas... mokydami jas laikytis visko, ką esu jums įsakęs...“ Mato 28:19-20. Tai reiškia, kad mūsų gyvenimai yra pavyzdžiai, kuriuos Dievas naudoja mokydamas kitus savo kelių, kad atvestų juos pas Jį.

 

Paulius sakė, kad jo praeitis ir jam parodyta malonė buvo pavyzdys visiems: 1 Timotiejui 1:12-16 jis rašė, kad jis buvo „didžiausias “ tarp nusidėjėlių, nes persekiojo surinkimą. Jis sakė, kad sulaukė gailestingumo dėl dviejų dalykų: pirma, nes persekiojo surinkimą nežinodamas ir netikėdamas; antra, kad Viešpats norėjo, jog jo gyvenimas būtų pavyzdys tiems, kurie dėl to ateis pas Viešpatį.

 

Paulius sakė, kad jis buvo „vyriausias“ tarp nusidėjėlių. Jis vartojo graikišką žodį „protos“, reiškiantį pirmiausias, svarbiausias, vadovaujantis. Kiekvienas žmogus, prisimenantis praeitį, savo mintyse turi idėją, kokios „blogos“ yra nuodėmės, ir labai dažnai tos idėjos apie „blogas“ nuodėmes yra nuodėmės, kurias jie padarė prieš pažindami Viešpatį arba net po to. Tačiau Paulius sakė, kad surinkimo (bažnyčios) persekiojimas padarė jį vyriausiu tarp nusidėjėlių – pirmuoju ir svarbiausiu iš nusidėjėlių.

 

Žodis, išverstas „pavyzdys“, yra „hupotuposis“ ir reiškia „nusibrėžti sekimo modelį“ arba prototipą. Iš dalies dėl to Paulius 1 Korintiečiams 4:16 ir 11:1 rašė: „Sekite manimi, kai aš seku Kristumi“. Taip pat žr. 1 Tesalonikiečiams 1:6-7; 2:13-14; 2 Timotiejui 1:13; Titui 2:7; Hebrajams 6:12.

 

Jei jis yra pirmasis ir svarbiausias tarp nusidėjėlių, nes persekiojo bažnyčią, tai ir mes turime taikyti tą matą sau. Pasak Pauliaus, didžiausia nuodėmė yra surinkimo(bažnyčios) persekiojimas. Jis tai suprato galbūt nuo pat pradžių, nes kai Apaštalų darbų 9:1-9 jis buvo apakintas ir parkrito ant žemės mūsų Viešpaties spindesio akivaizdoje, jis paklausė: „Kas tu esi, Viešpatie?“

 

Viešpats atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.“ Jėzus tikinčiųjų persekiojimą priėmė ir priima asmeniškai. „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.“ Jėzus buvo danguje. Paulius suimdavo tikinčiuosius, padėjo įvykdyti mirties bausmę Steponui Apaštalų darbų 7 skyriuje ir, matyt, dar daug daugiau. Būtent jo persekiojimas Apaštalų darbų 8:1-2 privertė visus tikinčiuosius, išskyrus apaštalus, išsikelti iš Jeruzalės. Manoma, kad tai buvo 10 000 žmonių!

 

Didžiajame pavedime matome, kad mūsų gyvenimai yra pavyzdys kitiems. Mes nešiojamės Kristų savyje, šlovės viltį. Esame stebimi, matomi, pažymėti. Kai kurie gali mus pakankamai gerai pažinti, kad sužinotų mūsų istoriją prieš Kristų ir su Kristumi. Taip pat pagalvokite, kad jei jums sunku atleisti sau  savo praeitį arba sunku patikėti, kad Jėzus jums tikrai atleido, prisiminkite Paulių. Jis atleido Pauliui, kuris Jį persekiojo. Jis tikrai atleido jums!

 

 

Kita savaitė: Ananijas, Sapfyra ir kiti... iki tol – laiminu,

 

Jonas

John Fenn, Dievas pateikia žmonėms pavyzdžius, 1/4, Savaitės mintys, 2025-11-29

 John Fenn, God making examples of people, 1/4, Weekly Thoughts, 11/29/25

 Sveikinu visus,

 Esu vyriausias iš 4 vaikų, kurių amžiaus skirtumas yra maždaug 2 metai. Kai mokiausi  vidurinėje mokykloje vyresnėse klasėse, mama atsiprašė, kad elgėsi su

manimi kaip su suaugusiuoju, aiškindama, kad esu tiesiog labai  didelis, todėl ji pamiršo, kad vis dar esu vaikas. (Nuo 11 iki 18 metų, po to, kai mano tėtis paliko šeimą. Esu 198 cm ūgio, 88 cm ūgio)

 

Pirmasis vaikas – pirmas kartas, kai tėvai yra tėvai. Kai Chrisui, mūsų pirmagimiui, buvo vos pora mėnesių, jis verkdavo vidury nakties. Nežinojome, kodėl – šlapias? Alkanas? Norėjo būti lovoje su mama ir tėčiu? Susierzinusi Barbara paprašė pagalbos draugės, kuri buvo keturių vaikų mama. Jeanne paprašė Barb parodyti jai, kaip Chrisas yra aprengtas ir apklotas naktį. Ji padarė išvadą: „Chrisui šalta.“ „Geriau jį uždenk.“ Taip ir padarėme, ir Chrisas iškart pradėjo miegoti visą naktį. Iš kur mums žinoti, kad jam šalta? Jis buvo mūsų pirmagimis. Buvome jauni ir kvaili, juokinga.

Mes pirmagimiai esame tėvams  eksperimentas. Mes pirmą kartą jie susiduria su problema, ką daryti, kai randa kūdikį žaidžiantį purve. Manau, kai išsipurvindavau, mama palikdavo visus savo darbus, panikoje nuplaudavo mane vonioje, išvalydavo mano burną stipriausiu namuose esančiu muilu, tikėdamasi, kad nesusirgsiu. Kai gimė mano jauniausias brolis ir sesuo, ji tikriausiai gūžtelėdavo pečiais ir pasakydavo: „Tai tik purvas“ ir grįždavo prie to, ką darė.

 

Kalbant apie drausmę...

Už tą patį prasižengimą, kurį vaikystėje gudavau per užpakalį, mano jaunesni broliai ir seserys gaudavo daug švelnesnę drausmę. Kokie dvigubi standartai! Jie gaudavo: „Gali eiti į rungtynes, bet ne į šokius po jų.“ Tikrai? Mane būtų daužę per užpakalį, savaitę negalėčiau žiūrėti  televizoriaus, savaitę nevalgyčiau deserto IR būčiau negalėjęs eiti į rungtynes. ARBA šokius.

 

Paukščiai ir bitės...

 

Kai 4 metų vaikas klausia: „Iš kur atsiranda kūdikiai?“, tėvai jam paaiškina 4 metų lygiu. Kai tam vaikui sukanka 14 metų ir jis nori konkrečių atsakymų apie kūdikius ir vyro bei moters santykius, tėvai jam paaiškina visiškai kitu lygiu. 4 metų vaikas gauna vienokio lygio apreiškimą, keturiolikmetis – kitokio.

 

Panašiai Viešpats laikė Izraelį savo pirmagimiu. *„Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau ir pašaukiau savo sūnų iš Egipto.“ Tėvo galvoje Izraelis buvo pagimdytas, gimė perplaukęs jūrą. Izraelis Jo akyse tuo metu buvo vaikas. *Ozėjo 1:1

 

Būdami pirmagimiais vaikais, jie gavo pirmąjį Viešpaties ir Jo kelių apreiškimą. Jie yra kaip 4 metų vaikai, mes esame kaip 14 metų vaikai. Jie gavo patį pagrindinį Dievo ir Jo kelių apreiškimą, mes gauname ir gauname daug aukštesnį apreiškimą.

 

Hebrajams 1: 1-3 mums sakoma:

 

„Dievas kalbėjo įvairiais būdais ir daugeliu atvejų (dalimis, čia ir ten) mūsų tėvams (per pranašus). Bet šiomis paskutinėmis dienomis Jis kalbėjo mums per savo Sūnų, kurį Jis padarė visko paveldėtoju, per kurį Jis sukūrė visatą, kuris yra Jo (Tėvo) šlovės spindesys ir Jo (Tėvo) charakterio atvaizdas, ir kuris visa palaiko Savo (Tėvo) galios žodžiu...“

 

Jėzus yra aukščiausias Tėvo apreiškimas; Jis yra Tėvo galios Žodis. Tai mums parodo, kad Tėvas apreiškė savo kelius Izraeliui kaip 4 metų vaikui, o visas Jo charakterio apreiškimas buvo atskleistas Jo Sūnaus, tapusio kūnu, asmenyje; Jėzuje kristuje.

 

Tačiau net ir tai nėra visiškas apreiškimas, nes mes esame uždaroje sistemoje, taip sakant, o žmogaus amžius baigiasi Jam sugrįžus. „Dabar mes esame Dievo sūnūs, bet dar nebuvo apreikšta, kuo būsime.“ Nes kai Jis ateis, mes būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra. „Ir kiekvienas, kas turi tokią viltį, apsivalo.“ 1 Jono 3:2-3

 

Šis žmonių valdymo laikas baigsis, ir tada įvyks didesnis Tėvo ir Viešpaties apreiškimas: mes matysime Jį visoje šlovėje, be žmogaus mirtingo, žemiško kūno uždangos, dengiančios mus, nes mūsų dangiški kūnai galės matyti ir tapti Jo visos šlovės dalimi. Nuostabu!

 

Grįžtant prie Izraelio kaip Jo jaunojo pirmagimio

 

Būdami pirmagimiais, kuriems buvo suteiktas ribotas tikrosios Tėvo prigimties apreiškimas, jie dažnai sulaukdavo griežtesnio elgesio su jais. Mano pavyzdyje mes esame Izraelio jaunesnieji broliai ir seserys. Iš tiesų, Paulius 1 Korintiečiams 10:6 ir 11 rašo, kad tai, kas nutiko Izraeliui, buvo pavyzdys mums. Galime į tai žiūrėti taip pat, kaip pirmagimis gauna griežtesnę drausmę nei vėlesni broliai ir seserys, o jaunikliai tai, kas nutiko pirmagimiui, laiko įspėjimu ir pavyzdžiu sau.

 

Izraelis gimė, kai jie išėjo iš jūros 1400 m. pr. Kr., maždaug prieš 4000 metų. Nebuvo šiuolaikinio... bendravimo, kelionių,  maisto, sveikatos priežiūros ar išsilavinimo. Jie gyveno kultūroje, kurioje vergais buvo laikomi visą gyvenimą. Jie gyveno kultūroje, kurioje vyrai, moterys ir vaikai buvo žudomi kare tyčia ir be gailesčio. Jie gyveno laikais, kai monarchija pakeitusi ankstesnio karaliaus šeimą  žiauriai nužudydavo ankstesnius valdovus. Jie gyveno iškrypusių pagoniškų praktikų amžiuje – nuo ​​kūdikių ir suaugusiųjų aukojimo iki įvairių formų savęs žalojimo.

 

Dievas tam nepritaria, bet Jis turėjo su tuo susidoroti, nes su tuo turėjo susidurti ir Jo sūnus Izraelis. (Tas pats pasakytina ir apie Paulių, rašantį apie vergiją Romos valdžioje; Dievas to netoleruoja, bet Jis turi su tuo susidoroti, nes žmonės prekiauja žmonėmis.) Taigi Dievas sukūrė įstatymus, kaip Izraelis turėtų spręsti šiuos klausimus.

 

Jei turite 4 vaikus ir jūsų vyriausias vaikas pirmą kartą gyvenime pavagia šeimos automobilį nakčiai, jo bausmė bus daug griežtesnė nei tikroji jo tėvų prigimtis. Tačiau jis turi būti pavyzdys jaunesniems broliams ir seserims, nes šio poelgio pobūdis gali turėti mirtinų pasekmių.

 

Jei jūsų vaikas grįžta namo iš mokyklos ir kalba apie klasės draugus, įsivėlusius į nusikaltimą ar pavojingą elgesį, ar net apie ką nors, kas pasiekia nusikalstamumo lygį, jums tektų susidoroti su tuo vaiku ir tais, kurie daro jam įtaką drastiškai, galbūt agresyviai. Jūsų reakcija neatspindi jūsų tikrosios prigimties, bet jūs netoleruojate tokio elgesio ir turite sukurti taisykles savo vaikui, kaip su tuo elgtis.

 

Kartais kitų veiksmai verčia jus daryti tai, ko nenorite.

 

Pažvelkite į tai: net Laiške žydams 10:5-6 sakoma, kad Dievas nesidžiaugė Senojo Testamento aukomis ir deginamosiomis aukomis, tačiau Jis vis tiek įtraukė jas į Mozės įstatymą. Savo Sūnaus siuntimas yra ta vieta, kur Jis rado malonumą. Tas pats ir su Izraeliu. Dievas vienu lygmeniu apreiškė save ir savo kelius tėvams „daugeliu atvejų ir įvairiais būdais“, bet galutinis apreiškimas, pilnas savęs apreiškimas, yra Jėzus.

 

Ši serija yra apie pavyzdžius, kuriuos Tėvas arba Viešpats pateikė tam tikriems žmonėms Biblijoje, ir kodėl jie yra mums pavyzdžiai. Naujajame Testamente Jis taip pat daug kartų pateikė mums pavyzdžių.

 

Nuo to pradėsime kitą savaitę. Iki tol, palaiminimų,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

2025 m. lapkričio mėn. naujienlaiškis

 November 2025 Newsletter

 Sveikinu visus,

 Krikščionys visame pasaulyje klausia apie dirbtinio intelekto (DI) reikšmę mūsų gyvenime. Daugelis klausia, ar tai žvėries ženklas, kiek turėtume jį naudoti, o kiti

klausia, ar jis geras, ar blogas? Mano širdyje yra noras pasidalinti apie tai , kaip jį naudoja pasaulio dvasia Šėtono tikslams. Tačiau Dievas gali  naudoja jį ir geriems tikslams.

 

Viskas , kas sukurta , yra sukurta per JĮ ir JAM. Kompiuteriai gaminami iš rūdos, išgautos iš Dievo sukurtos žemės. Ištekliai nėra nei geri, nei blogi; tai, kaip naudojami Žemės ištekliai, yra gerai arba blogai. Problema yra ta, kaip naudojami ištekliai ir žinios.

 

Babelės bokštas ir DI

 

„Visi žemės gyventojai kalbėjo viena kalba“(liet. vert.) Pradžios 11:1

 

Šis sakinys originalo kalboje pažodžiui reiškia „vienų lūpų ir vieno žodžio“. Tai reiškia, kad žodžiai buvo tariami ir vartojami sakinyje visame pasaulyje vienodai. Hebrajų kalbos žodis „davar“, išverstas kaip „kalba“, reiškia „reikalas“. Tai rodo, kad jie buvo vieningi savo reikale, įskaitant ir Babelio bokšto statybą.

 

6 eilutėje Viešpats komentuoja: „Iš tiesų, žmonės yra viena ir turi vieną kalbą, ir tai tik pradžia to, ką jie darys; jiems nebus nieko neįmanomo, ką jie įsivaizduoja.“

 

Nors Šėtonas jau seniai naudoja nesantaiką ir neapykantą, kad sukeltų susiskaldymą, jo didesnis tikslas buvo suvienyti žmoniją kalba, kaip tai buvo Babelės atveju, kad jis galėtų valdyti, nes karalystė turi būti viena, kad joje būtų tvarka.

 

Kompiuteriai; jie nėra nei geri, nei blogi.

 

Jie pagaminti iš žemės medžiagų, kurias sukūrė Dievas. Būdami Kristuje, Dievas juos reiškia geriems. Tačiau Šėtonas iškreipia visus Dievo dalykus, kad žmonija juos panaudotų nuodėmei ir blogiui. Šėtono planas yra suvienyti pasaulį po juo. Jei mes visi būtume viena (kompiuterio) kalba, jis galėtų geriau valdyti tuos, kurie yra jo karalystės dalis.

 

Žinoma, jį siutina tai, kad krikščionys nėra jo karalystės dalis. Tačiau tai nesustabdo jo nuo Dievo duotų kompiuterinių technologijų naudojimo siekiant savo tikslo – suvienyti pasaulį viena kalba. Nors Apreiškimo įvykiai sutelkti į Izraelį ir Europą, dvasia, kuri stengiasi suvienyti žmoniją viena kalba  yra  visame pasaulyje, nes jis yra „šio pasaulio dievas“. 2 Korintiečiams 4:4

 

666 ir žvėries ženklas

 

Apreiškimo 13:1–10 apaštalas pastebi, kad yra garbinamas žvėris, kuris kariauja su šventaisiais ir reikalauja, kad žmonės jį garbintų. Šis pasakojimas baigiasi 10 eilutėje. 11–18 eilutėse jis mato kitą žvėrį, turintį pirmojo žvėries galią ir verčiantį garbinti pirmąjį žvėrį. Šis antrasis žvėris kalba ir daro apgaulingus stebuklus bei įkuria ekonominę sistemą. Norėdamas dalyvauti, žmogus pirmiausia turi pareikšti jam ištikimybę, o tada apdovanojamas ženklu ant kaktos arba riešo, kuris leidžia jam pirkti arba parduoti.

 

Galima teigti – aš ne argumentuoju, tik pateikiu galimybę – kad antrasis žvėris yra dirbtinio intelekto politiškai kontroliuojama ekonomika, kuriai reikalingas elektroninis „ženklas“ žmonėms, norintiems pirkti ir parduoti. Apaštalas Jonas rašė krikščionims Romos imperijoje, kuri buvo suvienyta pagal 1 Cezario (karaliaus) ir 1 Romos teisę. I amžiaus pabaigoje Romos imperija apėmė Vakarų Europą, Turkiją, Artimuosius Rytus ir Šiaurės Afriką. Todėl, norėdami suprasti Apreiškimą mūsų laikais, daugelį įvykių apsiribojame tuo, kas prilygsta atgimusiai Romos imperijai.

 

666 yra štai kas: 6 yra žmogaus skaičius: 3 įtakos sferos, kurių kiekvienas diktatorius siekė per amžius: valdyti politikoje, teisėje ir religijoje. 666. Būtent Europos kontekste veiks 666 ekonominė sistema. Nepaisant to, jos dvasia, bandanti suvienyti visą pasaulį tokį, kokį jį žinome, vis dar egzistuoja.

 

Štai kodėl vyriausybės per ateinančius kelerius metus imsis daugiau žingsnių, kad pereitų prie skaitmeninės ekonomikos. Grynieji pinigai negali būti atsekami, juos brangu pagaminti, perkelti ir laikyti. Tinkamose rankose krikščionims tai nėra problema. Tačiau jei politinė sistema atsigręžia prieš žydus, krikščionis ir politinius priešus, skaitmeninė valiuta gali būti naudojama užblokuoti žmonėms galimybę pirkti ar parduoti, ji gali sekti jų judėjimą ir gyvenimo detales ir daug daugiau. Už šios valiutos slypinti dvasia aktyviai bando šiandien suvienyti visą pasaulį .

 

Nors diktatoriai bandė valdyti žmonių skaičiumi 666: politika, teisė, religija, galėtume sakyti, kad Jėzus yra tikrasis 777 valdovas. Politiškai, nes Jėzus valdys žemę kaip jos Karalius, pagal įstatymą, nes Jis vykdys savo įstatymą geležine lazda (priverstinis teisumas), ir pagal religiją, nes Jis reikalauja garbinimo kaip Viešpats ir Karalius. (Zacharijo 14)

 

 

Per visą istoriją diktatoriai galėjo valdyti politiškai ir pagal savo įstatymus, bet jie niekada negalėjo valdyti religijos. Pavyzdžiui, Nebukadnecaras, kuris pirmiausia kovojo, o vėliau pagerbė Izraelio Dievą, tačiau nereikalavo, kad visa jo karalystė garbintų tik Jį. Taip pat nacistinės Vokietijos karas prieš žydus, krikščionis ir politinius oponentus, nes jie norėjo, kad visi giedotų :„(Šlovė Hitleriui). Jie valdė 66, bet ne 666. Nuodėmės žmogus sieks daryti tą patį, sukeldamas karą prieš tikinčiuosius paskutiniais šio amžiaus metais.

 

Stebime, kaip vystosi technologijos. Nebijome, ką Šėtonas turi omenyje, bet stebime. Atsargiai naudojame technologijas tam palaiminimui, kuriam jos ir skirtos, o ne vartams į dvasinį išsiblaškymą ir nuodėmę.

 

Nusiplaukite akis šituo: Prabudimas, pokalbis su Tėvu

 

„Tėve, dėkoju Tau už Tavo malonę man ir mano šeimai“, – sakau (viduje) beveik kiekvieną rytą pabudęs. Tai tapo automatiška, tačiau išlieka nuoširdu. Tada priduriu: „Ir dėkoju Tau už tuos, kurie mus palaiko, meldžiasi už mus ir mūsų darbą Tavyje.“

 

Tai sakydamas Tėvui, pereinu prie tylios maldos dvasioje po nosimi už šeimos narius, o tada prie problemų, kurios liko neišspręstos praėjusią dieną. Tada melstis už tuos, kurie prašė maldos, tada už tuos, kurie mus remia finansiškai ir maldoje, ir galiausiai už žmones, kuriuos Jis atneša mano mintyse, kai tyliai meldžiuosi už juos dvasioje. Visada, visada esu dėkingas ir Jam tai sakau. Kad ir kas nutiktų, aš dėkoju – už viską dėkokite. Ne visada UŽ viską, bet VISUOSE dalykuose. 1 Tesalonikiečiams 5:18

 

Romiečiams 1 aprašomas pats pagrindinis būdas pažinti Dievą – pažinti, kad Jis yra Kūrėjas. 21 eilutėje sakoma: „Žinodami (Jis yra Kūrėjas), jie nepripažino Jo kaip Dievo ir nebuvo Jam dėkingi, bet tapo bedieviai (tuščiaširdžiai) savo mintimis, ir jų širdys aptemo.“

 

Mūsų kultūroje Padėkos Dievui diena tapo padėka, visiškai atsieta nuo Dievo Kūrėjo. Žmonės yra dėkingi už viską, ką turi, manydami, kad savo rankose jie turi gyvenimą. Žmonės yra dėkingi visatai už viską, ką turi. Bendraukime savo širdimis, kad pažintume ir dėkotume Tėvui kaip Kūrėjui, mūsų Kūrėjui, pirmiausia. Būkime dėkingi JAM. Pažvelkime į pusiau pilną taurę, o ne į tą dalį, kuri dar nepripildyta.

 

CWOWI:

 

Viršuje rasite pranešimus apie mūsų 2026 m. Talsos konferenciją, vyksiančią spalio 16–18 d. Šie kelių dienų susibūrimai skiriasi nuo kitų konferencijų tuo, kad praleidžiame tiek daug laiko kartu – valgome, garbiname, mokome, meldžiamės individualiai ir dalijamės tokia turininga bendryste! Be to, mūsų Europos konferencija, vyksianti balandžio 30–gegužės 3 d. Helvoirte, Nyderlanduose, skleidžia tą pačią bendrystės ir turtingumo Kristuje dvasią.

 

Pastaba apie šio mėnesio mokymų ciklą:

 

Nuo Ezros iki Esteros; Gyvenimų atstatymas, sienų atstatymas ir Dievo pažadų tesėjimas. Baigiame Senojo Testamento apžvalgą, apimančią laiką, kai Izraelis paliko Babiloną, kad atkurtų miestą ir šventyklą. Aptariame viską – nuo ​​Nehemijo, kuris atsisakė būti atitrauktas nuo savo darbo Viešpačiui, iki to, kaip Ezra mokė Žodžio su visiems suprantama prasme, iki to, kaip Dievas ištesėjo 900 metų senumo pažadą. Ši serija paskatins jus išlikti susikaupusiems, o ne blaškytis, ir kaip leisti Viešpačiui atstatyti gyvenimą. Ši serija skirta visiems, kurie atkuria savo gyvenimą arba meldžiasi už kitus!

 

KWOWI Kenija:

 

 Pirmasis tolesnis susitikimas po verslo planavimo seminaro vyks maždaug tuo metu, kai gausite šią informaciją. Šie susitikimai yra mažesni, netgi individualūs, siekiant padėti šiems tėvams apibrėžti ir patobulinti verslą, kurį jie planuoja pradėti savo namuose. Mes tai darome papildomai prie jūsų paramos vaikams daugelyje šių namų; labai ačiū! Jų gyvenimai keičiasi į gerąją pusę!

 

Fenn šeima:

 

 Chrisas man nuolat primena, kad mūsų tikėjime turi būti vaikiškas paprastumas. Kitą mėnesį jam sukaks 46 metai, nors protiškai jam apie 4 metai. Penktadieniais, kai mudu su juo tvarkome reikalus, jis klausosi grojaraščių, kuriuos turiu telefone. Spurgų žmogus, Psalty dainuojamoji giesmė ir kiti yra tame sąraše. Krisui reguliariai, turiu omenyje kiekvieną savaitę, akyse susigraužia ašaros, kai skamba tokia daina kaip „Aleliuja“ arba „Jėzus mane myli, žinau“.

 

Jo akys prisipildo ašarų, ir jis pro jas nusijuokia, vos įstengdamas ištarti: „Jėzus mane myli“... man akyse susikaupia ašaros vien tai pasakius. Likite prie savo tikėjimo paprastumo arba grįžkite prie jo.

 

Su mumis viskas gerai , artėjant metų pabaigai susitelkiame į esminius dalykus: paprastą tikėjimą, šeimą, bendrystę su tais, kuriuos taip vertiname ir mylime. Meldžiamės už jus! Ačiū, kad esate mūsų gyvenimo dalis!

 

Su Padėkos diena!

 

Johnas ir Barbara, Brianas ir Amy