Džono Feno ir Barbaros liudijimas, 6/6

John Fenn, John & Barb's testimony, 6/6

 

Sveikinu visus,

 Ši dalis yra šiek tiek ilgesnė nei įprastai, bet tikiuosi, kad ji bus naudinga. Mums gyvenant tame mažame miestelyje Kolorado prerijoje Viešpats mus aplankė daug

kartų, mokydamas mus daugelio dalykų; kai kurie iš jų yra aprašyti „Gyventi sekant Dievo laikus“.

 Tą sausį, kai mūsų atlyginimas buvo 15 USD,

Barbara sumaniai sunaudodavo kiekvieną maisto gabalėlį namuose, derindama maistą, kad berniukai niekada nežinotų, kokios tuščios mūsų lentynos. Tačiau vieną dieną 4p.m. /16.00 val. ji  gana susierzinusi man pasakė: „Jau 16 val., o man reikia paruošti vakarienę iki 16:30, o mes neturime nieko, tiesiogine prasme nieko namuose valgyti. Ką tu ketini dėl to daryti?“

 

Ramiai jai pasakiau, kad patikrinau savo širdį, žinojau, kad esu Viešpaties valios centre, Jėzus Mato 6 skyriuje pasakė nesirūpinti, ką valgyti ar rengtis, nes Tėvas tuo pasirūpins, todėl Jis pasirūpins. Ji greitai pasiekė „ramybės tašką“, ir tuo viskas baigėsi. Po dešimties minučių, 16:10 val., sunkvežimiu atvažiavo keli žmonės iš mūsų surinkimo. Jie turėjo pieninę ir sakė, kad pajuto įkvėpimą nupirkti mums maisto ir duoti pieno. Jų sunkvežimis buvo pilnas maisto. Per 10 minučių mūsų tuščios lentynos ir tuščias šaldytuvas  visiškai užsipildė, net iki 5 galonų šviežio pieno. Ji galėjo pradėti vakarienę 16:30 / 16:30, kaip ir planavo.

 

Po kelių mėnesių ji pastebėjo nedidelę erdvę uždaroje namo, kurį nuomojomės, verandoje, kurioje  tilpo mažas šaldiklis (28 coliai / 0,71 m). Jos motyvas buvo niekada daugiau nepritrūkti maisto, ir ji nusprendė, kad tai buvo poreikis, o ne noras.

 

Gyvenome ūkininkų ir gyvulininkystės bendruomenėje...

 

Barbara turėjome maitinti 3 berniukus ir mane, ji paprašė Tėvo mažos šaldiklio dėžės, kuri tilptų į tą vietą. Po 2 dienų su ja susisiekė viena bažnyčios moteris. Jos draugė, kraustėsi  į užsienį verslo reikalais ir norėjo kam nors padovanoti  savo šaldiklį. Viena moteris iš mūsų surinkimo pajuto paskatą paklausti Barbaros, ar ji norėtų savo draugės šaldiklio. Jis puikiai jai  tiko. Tada Barbara pasakė maždaug taip: „Gerai, ačiū už tai, Tėve, dabar norėčiau jį pripildyti jautienos.“ Tą sekmadienį moteris, kurios šeima turėjo rančą, paklausė Barbarą, ar ji norėtų 1/4 jautienos (beveik 200 svarų / 90 kg.) – taip ji pripildė šaldiklį iki galo!

 

Tas pats modelis: nustatykite savo širdyje, ko jums reikia, tada pateikite konkretų prašymą, kad patenkintumėte tą poreikį, tada, laikas dėkojimui, išsipildymas, tada dar daugiau padėkos. Barbara dar labiau patobulino savo požiūrį, paklausdama Tėvo: „Tėve, ačiū už maistą, kurį žmonės mums atneša, bet didelė dalis jo nėra firminiai produktai, o kai kurie – pasenę. Gal galėtumėte padaryti taip, kad jie pradėtų mums tiekti firminius maisto produktus?“ Viskas iškart pasikeitė. Barbara yra gana nepaprasta.

 

Pavyzdys: Mes valgome tik ekologišką  be priedų žemės riešutų sviestą, ir ne kartą Barbarai trūko pinigų tam, tačiau berniukams reikėjo žemės riešutų sviesto. Eidama į parduotuvę Barbara dažnai dvejodavo, ar įtraukti žemės riešutų sviestą į maisto biudžetą. Taip nutikdavo iki tol, kol parduotuvėje ji ištiesdavo ranką link stiklainio lentynoje ir jausdavo sunkumą, tarsi sakydavo: „Nedaryk to“. Ji paklusdavo, ir sekmadienio rytą ant mūsų suolo atsirasdavo du stiklainiai mūsų firminių produktų, kuriuos kažkas surinkime pajuto norą mums nupirkti.

 

Mūsų rajone buvo gausiai auginami svogūnai ir mes dažnai rasdavome svogūnų pakelėje, iššokusių iš svogūnų sunkvežimio – daržovių „kelio žuvys“ padėjo mums prasimaitinti, be to plius - daržovės, kurias atnešdavo surinkimo žmonės. Tokie dalykai padėjo mūsų šeimai prasimaitinti tuos beveik 6 metus, kai buvome to surinkimo pastoriais.

 

Leiskite man pridurti štai ką apie poreikį ir troškimą.

 

Iš patirties išmokome, kad kai išlaikome teisingus prioritetus, apribodami savo prašymus poreikiais, Jis randa būdą, kaip patenkinti mūsų troškimus, kylančius iš poreikio patenkinimo. Visada sakau, kad Jis pereina nuo neapibrėžto prie konkretaus, bendraudamas su mumis. Pirmiausia savo dvasioje suvokiame kažkokį jausmą, o kai sutelkiame dėmesį į tai, suvokiame daugiau detalių, pavyzdžiui.

 

Tai tas pats, kas prašyti Jo patenkinti mūsų poreikį. Kai išreiškiame savo poreikius, Jis, regis, džiaugiasi galėdamas įtraukti kai kuriuos norus. Nedarykite iš to formulės, tiesiog kalbėkite su Juo.

 

Anksčiau pasakojau apie namą, kurį nuomojomės Tulsoje, sakydamas, kad mums reikia 3 miegamųjų, 2 vonios kambarių, garažo... labai tikrų poreikių. Kai buvome nuvesti į tą namą, ne tik poreikiai buvo patenkinti, bet ir Tėvas įtraukė norus – didesnę svetainę ir valgomąjį, nei tikėjomės, spalvų gama buvo tobula ir pranoko tą mažą kiekį, kurį buvome įvardiję kaip poreikį. Papildomi dalykai, tokie kaip medinės grindys virtuvėje, raudonų plytų židinys (mes ką tik minėjome židinį), mėsininko bloko stalviršiai, kurie tuo metu buvo madingi ir mums patiko, didžiulis šaldytuvas ir kt. Taigi, mes prašome patenkinti kelis tikruosius poreikius, o iš to Jis pateikia detales, kurios buvo troškimai. DIDELĖ pamoka.

 

Kai susijungia prigimtiniai ir dvasiniai dalykai, tada judate...

 

Gamtiniame pasaulyje Chrisas pradėjo patirti traukulius...

...kas dažnai nutinka brendimo metu vaikams su smegenų pažeidimais, mums buvo pasakyta, kad jam reikia specializuotos medicininės priežiūros. Jam taip pat reikėjo specialiojo ugdymo, kurio 1992 m. nesiūlė nė vienas iš 3 rajono mokyklų rajonų. Kiti 2 berniukai ir Barbara buvo pasistūmėję nuėję kiek įmanoma į priekį su namų mokymu ir panašiais dalykais. Surinkime įvyko krizė, kai vyresnysis buvo apkaltintas netinkamu elgesiu ir panašiais dalykais. Tai vyko „natūraliai“.

 

Būtent tada, kai dvasinis ir natūralus susikerta, žmogus žino, kad atėjo Viešpaties laikas pasikeitimams.

 

Dvasiškai mūsų širdys tapo didesnės nei mūsų bendruomenės. Jos rūpinosi tik mūsų mažu slėniu. Mūsų vizija išaugo ir norėjome pasiekti pasaulį. Šis pokytis mumyse buvo supratimo rezultatas, kad kol ir jei Chrisas nebus išgydytas, negalėsime vykti kaip misionieriai niekur už JAV ribų. Žinojome, kad kažkas turi pasikeisti, to reikalavo natūralūs įvykiai. Tačiau neturėjome dvasinio vadovavimo, todėl žinojome, kad negalima judėti, kol nebus duotas nurodymas.

 

Skaičių knygos 9 skyriuje matome šį procesą: šlovės debesis pakilo nuo palapinės kaip ženklas Izraeliui pradėti pakuoti daiktus. Kai jie susikrovė daiktus, debesis pajudėjo, todėl jie pajudėjo. Jaučiame debesies kilimą, bet neturime supratimo, kada ar kuria kryptimi jis judės. Leiskite jam pakilti, darykite tai, ką reikia pasiruošti – bet palaukite, kol iš tikrųjų pajusite, kaip šlovės debesis juda toliau, ir jūs seksite paskui.

 

Vieną dieną pasakiau Tėvui: „Jei mes negalime eiti, galbūt galėtumėte mane panaudoti apmokyti kitus, kurie galėtų eiti vietoj mūsų.“ Keista, bet Jis tiesiai šviesiai atsakė: „Kur tu visada jauteisi labiausiai patenkintas?“ Mintyse apžvelgiau visus darbus, kuriuos dirbau nuo paauglystės, ir bendras visų jų bruožas buvo tas, kad labiausiai mėgaujuosi mažomis žmonių grupėmis. Su tais nedaugeliu žmonių, su kuriais galėjau bendrauti ir juos pažinti. Nesvarbu, ar tai buvo tarnystė, ar statybos, darbas restorane, ar arklių dresavimas, man patiko mažos žmonių grupės, į kurias galėjau investuoti.

 

Tada Jis man pasakė:

 

Jis paskyrė mane Biblijos mokyklos direktoriumi didesnėje bažnyčioje su pradine ir K-12 klasės mokykla, kurioje didelis dėmesys skiriamas evangelizacijos veiklai, bet Jis nepasakė kur. Kiek galėdamas stengiausi ką nors rasti Kolorado valstijoje, niekas nepriminė to, ką Jis man apibūdino. Mes vis kreipėme savo širdis link Tulsos. „OI NE! Tik ne į Tulsą! Tik ne ten, kur tiek daug Biblijos mokyklų absolventų dirba degalinėse!“ (Aš tikrai tai pasakiau Tėvui). Bet mes negalėjome to paneigti. Paskambinęs draugui Tulsoje ir paaiškinęs, ką man sakė Tėvas, jis pasakė, kad tai skamba kaip buvimas „Victory Christian Center“, pastorius Billy Joe Daugherty.

 

Aš ten nuvažiavau 1992 m. rugsėjį, dalyvavau trečiadienio vakaro pamaldose, daugiau sužinojau apie surinkimą(bažnyčią), dalyvavau evangelizacijos veikloje, ir visa tai liudijo, kad mes turime būti to dalimi. Kai grįžau į Koloradą ir tai paliudijo Barbarai, 1992 m. gruodį persikėlėme į Tulsos apylinkes. Žinojau, kad būsiu jų Biblijos mokyklos direktoriumi, bet jie to nežinojo. Taigi gavau „įprastą“ darbą ir savanoriavome suaugusiųjų sekmadieninėje mokykloje. Maždaug po 18 mėnesių, 1994 m. vasaros pabaigoje, užmezgusi ryšius su kai kuriais sekmadieninės mokyklos darbuotojais, tapau Biblijos mokyklos direktoriaus pavaduotoju, o 1997 m. – vykdomuoju direktoriumi.

 

Ko mes išmokome „Victory“ mokykloje?

 

Tai buvo geriausi laikai, ir tai buvo blogiausi laikai, ( juokinga). Kitą savaitę prie šios 6 dalių serijos pridėsiu epilogą, kuriame pasidalinsiu kai kuriais mūsų patirtais sunkumais ir pamokomis santuokoje bei tuo, kaip mes augome per visa tai. Tačiau kol kas, būdami mega surinkimo (bažnyčios), kurioje, pasak vietinio laikraščio, tuo metu buvo 13 000 žmonių, vadovais, išmokome „profesionalios krikščionybės“. Štai ko mes išmokome. Profesionali tarnystės pusė JAV „Biblijos diržo sagtyje“. Tulsa, Oklahoma, Oralo Robertso, Kennetho Hagino, T. L. Osborno, Kathryn Kuhlman, Robertso Liardono, Carltono Pearsono, Motinos (Grace) Tucker ir Billy Joe Daugherty namai – tai tik keli pavyzdžiai.

 

Man labai patiko šis darbas, mokiau apie 600 studentų, kurie kasmet atvykdavo, dauguma jų dirbdavo ne visą darbo dieną, bet apie 130 – visą darbo dieną. Man patiko pavaduoti pastorių pamaldose, kai jo nebūdavo mieste. Man patiko lankytis pas kai kuriuos garsiausius vardus garsioje tarnystėje. Buvę studentai eidavo dirbti pas šiuos žmones ir girdėdavau jų istorijas. Kaimynas, iš kurio nusipirkome 3 arklius, tuo metu buvo didžiausios „išgydymo televizijos evangelisto“ apsaugos vadovas, todėl mačiau ir girdėjau daug užkulisių dalykų, kurie tiesiog nebuvo teisingi. Mačiau, kaip daug dėmesio skiriama išvaizdai ir tiesos slėpimui. Jei iškeldavai problemą, buvai apkaltinamas, kad turi problemą. (Skaitykite „Pirmosios bažnyčios sugrįžimas“)

Taip pat mačiau ir tuos, kurie prasmuko pro akis: moteris, kuri nusižudė – ji lankė vieną iš mano pamokų ir dainavo chore. Kaip tai atsitiko, kad niekas jos nepažinojo, o ji nepažinojo nė vieno pakankamai artimo žmogaus, kad galėtų ją sustabdyti? Nenoras finansiškai padėti ištikimiems nariams ir darbuotojams padengti nenumatytas išlaidas ir kita. Pradėjau ieškoti Tėvo, lygindamas Šventąjį Raštą su tuo, kaip profesionali auditorijų kultūra elgėsi su surinkimo žmonėmis. Pasiūliau keletą pakeitimų prastai parašytame pasiūlyme ir buvau papeiktas. Negalėjau pakeisti surinkimo iš vidaus, todėl ieškojau Viešpaties.

 

Tokia mūsų situacija mus labai išvargino.

 

Ypač santuoka ir santykiai su vaikais. Dirbau ilgas valandas, kartais 80 valandų per savaitę, ir 6 metus dirbau personalo darbuotoju. Chrisui, kuriam tais metais buvo 14–20 metų ir kuris nelankė mokyklos, namuose teko nešioti sauskelnes, nes Barbara nebuvo pakankamai stipri, kad jį užkeltų ant tualeto. Jis to nekentė ir reguliariai pykdavo ant mamos, netgi mušdavo ją iš nusivylimo, gėdydamasis, kad turi apsišlapinti. Dėl to Barbara labai įsitempė. Jie daug iškentė, leisdami man dirbti personalo darbuotoju, ir aš vis dar esu už visa tai dėkingas ir žinau, kad Viešpats taip pat.

 

Iki 1999–2000 mokslo metų

Ilgas valandas melsdavausi kalbomis, kad galėčiau išlieti savo dvasią mokiniams pamokose ir kitose pareigose. Man trūko energijos. Jau seniai naudojausi Zacharijo 4:6 citata: „Ne galybe ir ne jėga, bet mano Dvasia, – sako Viešpats“, bet platesnio konteksto man trūko. Zacharijo 4:1–6 pavaizduoti du alyvmedžiai (Žodis ir Dvasia), tiekiantys aliejų į didelį dubenį. Dubuo perpildytas skysčio išsilieja į vamzdį, nukreiptą  į mažas lempas, kurios degina aliejų. Perpildytas dubuo  užpildo lempas, bet iš aliejaus šaltinių, kurie viską maitina, visada lieka pilnas dubuo. Dubuo yra mūsų dvasia, pripildyta Dvasios aliejaus. Žmonės gauna tik perpildymą,(išsiliejimą) tai, kas yra mūsų dvasioje, dubenyje, skirta mums, kad mus kasdien palaikytų. Priėjome prie to, kad ėmiau duoti iš dubens, buvau per daug pavargęs ir užsiėmęs, kad turėčiau perpildymo(vert. išsiliejimo per kraštus).

 

Jei nebėra perpildymo, reikia sustoti ir papildyti dubenį, kitaip pradedi duoti kitiems tai, kas buvo skirta tau. 2000 m. gegužę atsistatydinau, visus šokiruodamas. Kurį laiką keliavau vienas, o tada C. Peteris Wagneris paprašė padėti jam įkurti Biblijos mokyklų asociaciją, kuri teiktų sertifikatus, o ne diplomus.

 

Netrukus, gyvendamas Tulsoje, kas 4–6 savaites keliavau į Kolorado Springsą, o vėliau, kai jis paskyrė mane savo Biblijos mokyklos Kanados nacionaliniu direktoriumi, – į Red Dirą, Albertą ir visą Kanadą. Visą kelią ieškojau, kaip Viešpats norėtų, kad mes „darytume bažnyčią“(angl.), koks būtų Jo kitas žingsnis ir mano vaidmuo jame. Kad ir kur keliaudavau, pastoriai ir Biblijos mokyklų direktoriai uždavinėjo tuos pačius 3 klausimus: Kaip auginti savo surinkimą (ar mokyklą)? Kaip apmokėti už tai? Kaip neleisti žmonėms palikti mano surinkimo (ar mokyklos)? Kiekvienas teigė esąs skirtingas, tačiau visi jie buvo vienodi.

 

2001 m. vasario 4 d.

 

Buvau Toronto apylinkėse, kai pamaldų metu, vidury garbinimo, mane aplankė Viešpats. Jis pasakė:

 „Žiūrėk, ką aš matau. Žmonės bėgioja pirmyn ir atgal į vieną ir į kitą susirinkimą, ieškodami įspūdingų dalykų, manydami, kad TAI yra antgamtiška, tačiau jie nepastebi antgamtinio darbo jų tarpe, net savo širdyse, nes mokinystės procesas YRA antgamtinis.“ ir „Kaip buvo pradžioje, taip turi būti ir dabar; aš judu santykiuose.“

 

Tų metų lapkričio 4 d. Viešpats vėl mane aplankė, liepdamas įkurti namų surinkimą (bažnyčią)  ir namų surinkimų  tinklą: „Ir struktūrizuoti ją taip, kad būtų lengviau kurti namų surinkimus visame pasaulyje.“ Tuo metu, 2001 m. pabaigoje, Petras pradėjo tai, kas tapo žinoma kaip NAR, Naujoji apaštalų reformacija, o aš ėjau kita kryptimi ir nesutikau su jo kryptimi. Aš atsistatydinau ir mes išsiskyrėme draugais, o jis toliau kūrė NAR ir mes įkūrėme Tarptautinį surinkimą ( bažnyčią) be sienų.

 

Kitą savaitę – epilogas, stresai ir santuokos išsaugojimo raktai! Iki tol – laiminu,

 

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org

2025 m. rugpjūčio mėn. naujienlaiškis

  2025  August Newsletter

 Sveikinu visus,

 

Viena iš šio mėnesio serijos studijų temų (žemiau -Jeremijas/Ezechielis) yra Viešpaties ištikimybė. Retai mačiau tiek daug asmenų ir šeimų, patiriančių tiek

daug sunkumų šią vasarą, be įprastų perėjimų, vykstančių vasarą. Buvo daug sukrėtimų, daug nusiraminimo ir sustiprėjimo.

 

Jeremijas pranašavo,

 Kad Jeruzalė gali būti apsaugota nuo karaliaus Nebukadnecaro rūstybės, nes Dievas norėjo jų pasigailėti. Tačiau buvo ir kitų vadinamųjų pranašų, kurie sakė karaliui, kad Viešpats pakils kaip senais laikais ir nugalės Nebukadnecarą. Jeremijas negalėjo pakeisti jų nuomonės, nes karalius ir žmonės LABAI norėjo tikėti, kad Dievas ne tik jų pasigailės, bet ir apgins.

 

Jeremijas stebėjo, kaip Nebukadnecaras išsivežė į Babiloną didžiąją dalį gyventojų, įskaitant Danielių ir Ezechielį. Jam buvo leista pasilikti, o Nebukadnecaras netgi įsakė jį saugoti, kad nenukentėtų. Tačiau Dievas jam pažadėjo, kad Izraelis bus atkurtas. „Raudose“ (laidotuvių giesmės už kritusį Judą) Jeremijas pastebi:

 

„Dėl Viešpaties gailestingumo mes nesame sunaikinti, nes Jo gailestingumas niekada nesibaigia. Jis atnaujinamas kiekvieną rytą; didelė tavo ištikimybė. Viešpats yra mano dalis, – sako mano siela. – Todėl aš Juo pasitikėsiu.“ Raudų 3:22–24

 

Žodis „siela“ čia reiškia emocijas ir mintis. Būna laikų, kai esame tokie prislėgti arba nežinome, ką daryti, kad visos kitos mūsų įsitikinimų struktūros sugriūva, mūsų vienintelė išeitis – priimti sprendimą viską atiduoti Jam. Štai kodėl mes Viešpatį paverčiame savo vienintele dalimi.

 

Žodis „dalis, porcija“ šioje eilutėje yra būtent tai, ką jis sako– valgis lėkštėje, kurį kažkas jums padeda kaip jūsų dalį tam valgymui. Tai yra tai, ką jūs turite valgyti. Nors  rūpesčiai ir problemos yra šios dienos duona, tačiau yra Viešpaties  pažadas, kad nebūsime išbandyti labiau, nei galime pakelti.

 

Tačiau žmogaus prigimtis nenori valgyti to, ką Jis mums padalino lėkštėje, todėl mūsų akys ieško garnyrų – duonos, salotų, desertų, o, mes mėgstame desertus, tų saldžių „žodžių“, kuriuos kažkas čia pasakė apie Jėzų, atėjusį išgelbėti mane iš mano dalies, sapną, kurį kažkas turėjo , apskaičiavimą apie Jo sugrįžimą ten, tie puikūs garnyrai, ar ne?

 

Bet tai ne mūsų dalis. Tai ne tai, ką Viešpats padėjo ant mūsų lėkštės. Atkreipkite dėmesį į eilutę, kurią Jeremijas parašė: „Viešpats yra mano dalis, sako mano siela.“ Mano siela sako. Tai reiškia, kad mūsų sprendimas turi būti nusigręžti nuo saldžių desertų, kitų garnyrų, į kuriuos dedame savo viltis, yra mūsų valios aktu padaryti Viešpatį savo dalimi. Turime priimti sprendimą atidėti visus tuos garnyrus į šalį ir sutelkti savo sielą į mums skirtą dalį.

 

Tai galime padaryti tik tada, jei žinote, kad žinote: „Didi Tavo ištikimybė, didelė Tavo ištikimybė, rytas po ryto matau naują gailestingumą.“

 

Po Jo ištikimybės pareiškimo eilutė baigiasi taip: „Todėl mano viltis Jame.“ Mūsų viltis nėra susijusi su rezultatu, kurio troškome, bet dabar matome jį nuplėštą. Mūsų viltis buvo nublokšta į žemę, ir mes turime nuspręsti atidėti savo įsitikinimų struktūrą ir nusimesti save iki savo tikėjimo branduolio: Mano viltis yra Jame. Ne tuo, ką Jis žada. Ne tuo, kuo aš tikėjau apie Jį, bet dabar abejoju. Jame. Tik Jis vienas yra mano, kur slypi mano viltis. Su Juo.

 

Kai visi pažadai atimami, kai tai, kuo tikėjote ir manėte žinantys apie Dievą Tėvą, apverčiama aukštyn kojomis, viskas, kas lieka, yra „Viešpats yra mano dalis“.

 

Kartais, kaip ir Jeremijas, kenčiame dėl kitų sprendimų. Kiti išgyvena pereinamuosius laikotarpius – nuo to, kai vaikai auga  iki gyvenimo pabaigos priežiūros. Visais atžvilgiais Jis yra ištikimas, pažada eiti su mumis per slėnį, o ne tai, kad Jis ištrauks mus iš to slėnio. Pasitikėkite Juo.

 

Daugelis žmonių internete sako, kad paėmimas įvyks šių metų rugsėjį. Tai būtų gražu, bet nematau Rašto eilučių, kuriose būtų sakoma, kad laikas jau atėjo. Tarp jų paminėtini Luko 21:24 ir Romiečiams 11:25, kuriuose Jėzus ir Paulius sakė, kad pabaiga neįvyks, „kol neįeis pagonių pilnatvė“. Nesu tikras, ar jau pasiekėme pagonių, ateinančių pas Viešpatį, pilnatvę.

 

Mes visi esame vos per vieną širdies dūžį nuo Jėzaus atėjimo pas mus, todėl gyvenkite taip, lyg Jis ateitų šiandien, ir valgykite tą dalį, kurią Jis jums skyrė. Jeremijas nenorėjo savo dalies, matydamas Jeruzalę griuvėsiuose, bet kai visas jo gyvenimas ir visa, ką jis mylėjo, buvo sunaikinta, jis pasakė: „Viešpats yra mano dalis“ ir „Todėl mano viltis  Jame.“

 

KWOWI – Ugandoje matome, kaip našlaičiai apgyvendinami  šeimose, kurios atitinka jų globos sistemos reikalavimus, ir šį mėnesį jie užbaigs šį perėjimą. Kenijoje matome, kaip mūsų globojami vaikai auga, daugelis jų nori mokytis vidurinėje mokykloje ir (arba) kolegijoje. Kol kas neturime oficialios politikos tiems, kurie nori įgyti aukštąjį išsilavinimą, tačiau be išankstinio įspėjimo ar prašymo

suteikėme finansavimą keliems vaikams. Jei norėtumėte paaukoti į bendrą KWOWI fondą šiems vaikams padėti, tai būtų didžiulė palaima. Pavyzdžiui, vienas semestras vien vidurinei mokyklai kainuoja apie 300 USD už mokslą, knygas ir reikmenis. Metuose yra 3 semestrai, tad iš viso tai yra daug daugiau nei remti jaunesnius vaikus pradinėje mokykloje, tačiau išsilavinimas yra geriausias būdas išbristi iš visą gyvenimą trunkančio skurdo.

 

Mums tai įtemptas kelionių metas, per ateinančias 8 savaites numatyta 4 kelionės. Chrisui sekasi gerai, bet mes labai vertiname maldas dėl jo ramybės, kol mūsų nėra. Sakome jam, kad turime eiti ir papasakoti žmonėms apie Jėzų, o jis visada sako: „Viskas gerai, tėti, eik.“ Toks paprastas tikėjimas žmogaus, kuris protiškai maždaug 4 metų, nors fiziškai 45, tačiau visada nori įtikti Viešpačiui.

 

Ačiū už jūsų aukas ir maldas!

 

John ir Barb, Brian ir Amy

John Fenn, Johno ir Barb liudijimas, 5/6 d., sunkūs laikai

 John Fenn, John & Barb's testimony, 5/6, hard times, Weekly Thoughts

 Sveiki visi,

Praėjusią savaitę baigiau apie tai, kad Chrisas, būdamas maždaug 5 metų,  pirmą kartą atsisėdo savo lovoje  ir pradėjo kalbėti. Netrukus jis pradėjo vaikščioti su

vaikštyne ir įtvarais, kurie buvo išlieti iš plastiko ir tilpo po jo pėda, kulnu ir blauzdos nugara. Jis nebuvo visiškai pasveikęs, bet tapo valdomas.

Chrisas per televizorių matydavo bėgiojančius vaikus ir sakydavo tokius dalykus kaip: „Kai pateksiu į dangų, bėgsiu taip.“ Kiekvieną vakarą, kai jis grįžta namo ir paguldome jį miegoti, sakau: „Jo žaizdomis...“, o Chrisas atsako: „Aš buvau išgydytas“. Tačiau iš jo buvo pavogta galimybė suprasti laiką apie kažką, kas įvyko prieš 2000 metų ir paveikė jį dabar. Kai jam buvo 21-eri, vieną dieną jis labai susijaudinęs atšliaužė koridoriumi „kareivio“ stiliumi: „Tėti! Tėti! Žinai, ką man pasakė Jėzus? Jis sakė, kad vaikščios su manimi per kalnus, taip, valio, būtent tai jis ir pasakė (juokėsi, kikeno iš susijaudinimo), Jis eis su manimi per kalnus (juokėsi iš susijaudinimo)...“

 

Laikas nuo laiko  Viešpats mane aplankydavo, kad paaiškintų, kodėl žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis, sunku išgyti. Kai  tas apsilankymas įvyko,  Jėzus stovėjo mano kairėje, aš  sėdėjau, o Chrisas sėdėjo mano dešinėje savo neįgaliojo vežimėlyje. Chrisas gyvena patenkintas laukdamas dangaus, jis neturi protinių gebėjimų „tikėti“ išgydymu, ir mes, kaip tėvai, tame ilsimės, nes negalime nei pakeisti jo valios, nei perduoti jam aukštesnių žinių apie tikėjimą.

 

Trokštu tarnystės, bet turiu išmaitinti šeimą: picų pristatymas

 

1984 m. pradėjome lankyti surinkimą, kuriame manęs netrukus  paprašė  tapti asocijuotuoju pastoriumi. Jie   negalėjo man sumokėti, bet  aš buvau įkūręs picų pristatymo restoraną ir iš to gaudavau atlyginimą.

 

Jie man pažadėjo, kad pastorius parduos savo verslą ir išeis į pensiją, o mane paaukštins vyresniuoju pastoriumi, mokėdami visą atlyginimą. Pradėjau rengti pirmadienio popietės „išgydymo mokyklos“ susirinkimus. Visada ateidavo 15–20 žmonių, sėdėdavome ratu, o aš kiekvieną savaitę dėstydavau po vieną išgydymo punktą. Tuo metu pradėjau tarnauti Dvasios apraiškoje, kurią Biblija vadina dvasių atpažinimu. Plačiai atmerktomis akimis mačiau natūralų pasaulį, bet tuo pačiu metu mačiau ir Viešpaties karalystę. Kartais žinodavau žmogaus motyvus dėl kažko, ką jis teigė, bet dažniausiai matydavau Viešpaties karalystę.

 

Pavyzdžiui, matydavau ugnies liežuvį ant žmogaus.

Ugnies liežuviai visada būdavo maždaug 46 cm aukščio, o virš jų kybojo daugybė mažų ugnies liežuvėlių, sklandančių virš žmogaus galvos. Tada matydavau ir girdėdavau Tėvo žodžius jiems arba šviesos spindulį, krintantį ant žmogaus, ir matydavau bei girdėdavau Tėvo žodžius jiems. Kartais tai nutikdavo daugeliui kiekviename susirinkime. Balandžio mėnesį Viešpats pirmą kartą mane aplankė sekmadienio ryto pamaldų metu. Tai buvo pirmas kartas, kai Jį pamačiau, ir tai aprašiau knygoje „Gyventi sekant Dievo laikus“, todėl čia nesileisiu į detales.

 

Tačiau svarbu žinoti, kad šie dvasiniai dalykai vyko balandį ir visą vasarą, nes 1986 m. birželį pastorius ir jo žmona sėdėjo mūsų svetainėje ir sakė, kad persigalvojo; jis neketina išeiti į pensiją ir kad aš neturiu ateities kartu su jais. Dvasioje mačiau kaip milžiniška ranka atliko kažką panašaus į karatė smūgį, ir nusileido tarp jo, jo žmonos ir Barbaros bei manęs. Žinojome, kad esame atleisti. Tačiau toliau tarnavome surinkime, tarsi niekas nebūtų pasikeitę, suprasdami, kad dvasiškai esame atleisti, bet... natūralioje aplinkoje niekas nepasikeitė.

 

Tai labai pamokantis atsitikimas.

 

Daugelis žmonių dvasioje jaučia, kad jų darbo laikas baigėsi, bet užuot laukę, kol Viešpats atvers kitas duris, jie pasiduoda ir tada stebisi, kodėl kenčia trūkumą. Vien tai, kad debesis pakyla nuo to darbo, dar nereiškia, kad laikas išeiti. Jis naudoja laiką tarp malonės pabaigos ir debesies pasitraukimo, kad augintų jus kantrybe, malone ir nuoseklumu. Jei neišmoksite pamokos, Jis vėliau jus pastatys į tokią padėtį, kurioje turėsite dar vieną galimybę augti. Turite laukti, kol debesis pasitrauks, ir nesitraukti, kai pajusite jį pakylantį. Darykite tai, kas teisinga natūralioje aplinkoje, teikdami paraiškas, atnaujindami gyvenimo aprašymą ir panašiai, bet nejudėkite, kol neatsivers kitos durys.

 

Tai mums buvo labai sunkus metas. Žinojau, kad Viešpats mane sugrąžins į nuolatinę tarnystę, bet nežinojau kur. Jis mane lankė ir mokė, bet finansiškai ir dėl gyvenimo krypties buvo labai sunku. Tų metų spalį, 1986 m., pasirodė Viešpats... mano trumpos kelionės į Meksiką metu (buvau pasiųstas surinkimo). Tas Viešpaties aplankymas pakeitė mano gyvenimą amžiams. Vėlgi, tai yra aprašyta knygoje „Gyventi sekant Dievo laikus“. (parašykite man el. laišką, kad gautumėte PDF failą,  aš jums jį atsiųsiu.)

 

Per šį laiką pardavėme piceriją, likome skolingi IRS ir ieškojome advokatų dėl Chriso smegenų traumos. Susidūrėme su visomis pasekmėmis to, kaip būna, kai augini protiškai atsilikusį ir fiziškai neįgalų vaiką.  Ta 1986-ųjų vasara ir ruduo ypač Barbarai buvo labai sunkūs. Jėzus mane aplankė, bet jos pirmagimis sūnus neišgijo. Teisininkai peržiūrėjo ligoninės įrašus ir pasakė, kad tai akivaizdžiai buvo aplaidumas, ir jie manė, kad galime gauti  septynženklę sumą. Teisininkai mums sakė, kad gausime kelių milijonų dolerių kompensaciją, Jėzus mane aplankė ir atvėrė man akis į Jo karalystę, neturėjome pinigų ir pardavinėjome asmeninius daiktus savaitiniuose garažų išpardavimuose, kad pavalgytume ir sumokėtume už Chriso terapijas, mūsų laikas tame surinkime baigėsi, bet neturėjome kur eiti... ir dar daugiau. Mes tiesiog negalėjome visko padaryti, todėl atsisakėme ieškinio.

 

Po 8 tokių mėnesių, 1987 m. vasario 1 d., sekmadienį, Viešpats man pasakė:

 

„Pasiruoškite persikelti iki mėnesio pabaigos.“ Mes paklusome, sudėjome tai, kas liko, į dėžes ir laukėme. Po 2 sekmadienių į biurą paskambino (nes mūsų telefonas buvo atjungtas) dėl surinkimo pietryčių Kolorade pastoriaus pareigų. Mano dvasia pašoko ir mes susitarėme dėl mano apsilankymo. Tai buvo dulkėtas mažas ūkininkų miestelis rytų Kolorado prerijoje, bet mūsų dvasia pakilo ir mes žinojome, kad tai Jis.

 

Mes naudojomės skolintu automobiliu, bet kraustėmės už 2,5 valandos kelio, todėl mums reikėjo savo automobilio. Aptarėme ir  meldėmės dėl savo poreikio: 4 durų automobilio su automatine pavarų dėže, oro kondicionieriumi, geros būklės ir pakankamai didelio mums visiems 5. Po dienos, pakeliui į kažkur pravažiavau pro naudotą automobilį, ir mano dvasia pakilo, todėl apsisukau ir įėjau į aikštelę. Tarp daugelio automobilių buvo senesnis baltas 4 durų 1977 m. „Chevy Impala“,  jis atrodė geros būklės, nors jam 10 metų. Atėjo aikštelės savininkas, ir mes apie jį pasikalbėjome, o aš pasakiau, kad norėčiau jį nupirkti, bet reikia sumokėti įmokas.

 

Savininkas man pasakė, kad automobilis priklauso  moteriai iš  surinkimo ir kad jis jai daro paslaugą, parduodamas jį pagal konsignaciją. Paaiškėjo, kad ta moteris buvo bendra draugė, kuri pažinojo mane iš ankstesnio mano tarnavimo. Mano sąlygos buvo tokios, kad neturėjau pradinio pinigų ir negalėjau pradėti mokėti 90 dienų, bet automobilio man reikėjo nedelsiant. Ji meldėsi vieną dieną, savo dvasioje pajuto, kad tai Viešpats, ir  paskambino į surinkimo biurą, kad pasakytų, jog ji man parduos automobilį.

 

Pamoka buvo tokia, kad net Dievas negali pajudinti stovinčio automobilio. Mes pasimeldėme, išdėstėme savo poreikius, tada pradėjau ieškoti automobilio. Mes darome tai, ką galime padaryti  daryti fiziniame pasaulyje, o tada Jis veikia. Tai galime matyti iš Jėzaus, kuris susodino tūkstančius žmonių į 50 ir 100 žmonių grupes, tada Jis padaugino kepalų ir žuvų. Jis liepė jiems surasti ir pripildyti 6 vandens indus, tada Jis pavertė vandenį vynu.

 

Persikraustymas...

 

Persikraustėme 1987 m. kovo 1 d. Persikraustėme į mažą namą šalia surinkimo pastato, o mažu turiu omenyje kvadratinį namą, turintį 2 miegamuosius, 1 vonios kambarį, kurio pamatai svyravo taip, kad kai mūsų jauniausio sūnaus butelis nukrito ant grindų, jis nuriedėjo namo centro link. Pirmosiose pamaldose dalyvavo 7 žmonės. Po poros savaičių jų buvo 10 ir džiaugėmės, kad jų skaičius pasiekė dviženklį skaičių! Per beveik 6 metus, kuriuos ten praleidome, augdami keliavome per 4 pastatus ir vykdėme daug bendruomenės evangelizacijos programų.

 

Visą šį laiką mes su Barbara toliau mąstėme kaip įprasta  „Tikėjimo žodžio“ judėjime, nes matėme jame gėrį – Dievo žodžio vientisumą, bet jautėmės labai atskirti nuo tų, kurie buvo praradę pusiausvyrą. Turėdami neįgalų sūnų, būdami neturtingi, atmetę keletą galimybių verslo pasaulyje, kurios būtų mus praturtinę, neatitikome „Tikėjimo žodžio“ pastoriaus įvaizdžio. Buvome per labai susitelkę ieškoti ir glaustis prie Viešpaties, kad būtume dėl to susirūpinę, bet tai reiškė prarasti kai kuriuos draugus.

 

Skurdas – tai mentalitetas, o ne banko sąskaita.

 

Viena vertus, Dievas galingai veikė tarp mūsų, ir Viešpats reguliariai mus lankydavo, mokydamas mane daugelio dalykų. Tačiau fiziškai gyvenome varganai, gyvenome nuo aukos iki aukos. Barbara buvo priskirta prie  kelių jaunų mamų, kurios prašė socialinės paramos gauti maisto talonus ir nemokamą pieną bei sūrį iš vyriausybės mažas pajamas turinčioms šeimoms.

 

Reikia pripažinti, kad Barbara nutarė, jog skurdas yra mąstysena, o ne banko sąskaita. Ji visko atsisakė, sakydama, kad patikės Tėvui mūsų poreikius, įskaitant pieną, sūrį ir kitą maistą, kurį siūlė tos labdaros programos.

 

Galiu pasakyti, kad per tą laiką, kai ten praleidome, mums niekada nieko netrūko. Tačiau vis tiek jautėmės vieniši, atitrūkę nuo Tikėjimo žodžio ir draugų, susitelkdami į savo gyvenimo su Tėvu ir Viešpačiu esmę. Vieną sausį surinkimui  buvo sunku sumokėti  pastato nuomą, ir likusius pinigus man , nes mano atlyginimas buvo 15 dolerių. Penkiolika dolerių, tai ne rašybos klaida. Bet Jis pasirūpino...

 

Kaip Jis pasirūpino, ir grįšime į Talsą, Biblijos diržo sagtį, kitą savaitę. Iki tol, laiminu,

John Fenn

cwowi.org

Džono ir Barbaros liudijimai, 4/ 6 d., tikėjimo krizė, Jėzaus apsilankymai

  John Fenn, John & Barb's testimonies, 4/6, crisis of faith, Jesus visits

 Sveikinu visus,

 Mes susituokėme 1978 m. rugsėjį, o kitą kovą (1979 m.) Barbara pastojo  Chrisu. Gegužę, kai ji buvo trečią mėnesį nėščia ir kentėjo visus pirmojo nėštumo

laikotarpio  negalavimus, emocijas ir pykinimą, važiavome į vakarus per JAV iš Šarlotės, Šiaurės Karolinos, į Tulsą, Oklahomą. (1020 mylių / 1640 km). Aš vairavau išsinuomotą sunkvežimį, o ji sekė paskui, vairuodama mūsų mažą automobilį. Tai nebuvo smagi kelionė, ji buvo pilna sustojimų, kad Barbara galėtų vemti pakelėje,  bijodama grįžti pas mamą ...(juokinga)

 

Prieš išvykdami iš Šarlotės, buvome pasakę Tėvui, kad kai gims Chrisas , nenorime gyventi bute. Paklausėme, ar galėtume išsinuomoti namą, ir Jis atsakė: „Gali išsinuomoti namą... o po to aš tau duosiu rančą.“ Išmokta pamoka. Rančos nebuvo dar 19 metų. Pastebėjome, kad Jis dažnai palieka didelius laiko tarpus tarp pažado ir jo išsipildymo.

 

Mes buvome įpratę užrašyti  savo poreikius ant popieriaus, taip ir padarėme.

 

Net būdami 22 metų supratome, kad meldžiantis reikia būti sąžiningiems, atskirti poreikį nuo noro. Tam reikia nuoširdaus pokalbio savo širdyje. Jei pasakai Tėvui, kad tau kažko reikia, kai tai iš tikrųjų yra noras, Jis ne visada atsakys, ypač jei tas noras kyla iš geismo/godumo. Jei norai yra teisūs, pastebėjome, kad Jis dažnai atsako. Psalmių 37:4 sakoma, kad Jis duoda mums širdies troškimus, o ne širdies geismus. Tai turi būti teisūs norai, paprastai tiesiogiai susiję su išreikštu poreikiu. Filipiečiams 4:19 sakoma, kad Jis aprūpina mus pagal savo turtus danguje.

 

Mūsų poreikiai  buvo tokie: 3 miegamieji (1 mums, 1 kūdikiui, 1 mūsų tėvų apsilankymui), bent 1 vonios kambarys ir antras vonios kambarys kitiems 2 miegamiesiems, garažas automobiliui, buitinė technika, išskyrus skalbimo mašiną ir džiovyklę. Juos nupirktume, kai ten būsime.

 

Skiltyje „troškimai“ užrašėme žemės atspalvių spalvų apdailą, kiliminę dangą (ne medines ar plyteles), židinį, langą virš virtuvės kriauklės. Abu sąrašus pateikėme Tėvui ir paėmėme valdžią velniui, uždraudėme jam ką nors sugadinti, ir paprašėme Tėvo atsiųsti angelus, kad jie atliktų tai, ką turi atlikti. Tyliai viduje, pasimeldęs, pasakiau sau, o vėliau ir Barbarai: „Būtų malonu pradėti sodinti sodą, nes ten būsime pavasarį. (Gegužės mėnesį).“

 

Atvykę į Talsą, susitarėme apžiūrėti nuomojamą namą. Važiuojant į tą susitikimą, mano žvilgsnis užkliuvo už ženklo su užrašu „Išnuomojama“ priešais namą kairėje. Mano dvasia pašoko ir aš greitai sustabdžiau. „Štai ir viskas.“ „Šiuos namus mums paruošė Tėvas.“ Nusprendėme, kad teisinga ir tinkama laikytis mūsų susitarimo dėl  naujų namų, ir taip ir padarėme. Nuvykę ten patvirtinome, kad jie mūsų dvasioje „mirę“, ten nėra jokios gyvybės, todėl žinojome, kad turime nuomotis naujus  namus. Taip ir padarėme, ir juose buvo viskas, ką buvome įtraukę į savo poreikių IR troškimų sąrašą – žemės spalvos, kilimas, židinys, langas virš kriauklės.

 

Namas netgi turėjo sodą, augantį už namo, ir mes buvome sužavėti. Po kelių dienų, kai įsikraustėme, viskas buvo švaru ir tobula, bet sodas buvo nupjautas iki šaknų. Buvau apstulbęs. „Kas nutiko?“ – paklausiau Tėvo ir tą dieną išmokau dar vieną pamoką:

 

„Tu nepakankamai įvertinai Mane, įtraukdamas sodą į savo maldą, (nors aš jį parūpinau), todėl jis liko neapsaugotas, ir velnias paskatino žmones jį sunaikinti.“

 

Pirmiausia yra malonė, kuri yra Tėvo arba Viešpaties apreiškimas. Tikėjimas yra mūsų atsakas į tą malonę/apreiškimą. Kai Tėvas pasakė: „Galite išsinuomoti namą Tulsoje“, tai buvo... malonė/apreiškimas. Kaip Jėzus sakė Jono 15:7, kai Jis kalba žmogui, šis gali prašyti, ko nori, dėl to, ką Jis pasakė, ir tai bus padaryta.

 

Pavyzdžiui, Nojus gavo apreiškimą apie tvaną ir įsakymą pastatyti arką, todėl viskas, ko jam reikėjo šiai užduočiai, buvo suteikta. Mes gavome įsakymą išsinuomoti namą, todėl turėjome atsiliepti į tą malonę/apreiškimą su pakankamu tikėjimu, kad įtrauktume ir sodą. O aš buvau mažatikis.

 

1979 m. gruodį gimė Chrisas – „mėlynas kūdikis“.

 

Po daugiau nei 15 valandų gimdymo Chrisas gimė skubaus Cezario pjūvio būdu, virkštele buvo apvyniota aplink kaklą. Tiems, kurie išmano apie tokius dalykus, jo APGAR (angl.) balas buvo 4. Mes nieko nežinojome, būdami pirmą kartą tėvais. Kai jam buvo 4 mėnesiai, mama pastebėjo, kad kažkas negerai su jo raumenų tonusu, bet mes atmetėme jos pastabas. Tačiau ir būdamas 6 mėnesių jis negalėjo normaliai sėdėti, buvo kaip skudurinė lėlė ir nepratarė nė žodžio.

 

Birželio mėnesį... 1980 m. Barb nuvdžė Chrisą pas gydytoją (jam buvo 6 mėnesiai). Mes persikėlėme į Boulderio, Kolorado, apylinkes ir toli nuo  šeimos, o surinkime( bažnyčioje), kur lankėmės, „City on the Hill“, pastorius Steve'as Shank'as,  tik pradėjome susirasti draugų. Geras surinkimas, geri pastoriai. Gydytojas Barbarai pasakė, kad Chrisas serga cerebriniu paralyžiumi (CP).

 

, tai yra smegenų pažeidimas gimdymo ir (arba) gimimo metu. Gydytojas liepė jai apgyvendinti jį (globos) namuose „ir pamiršti, kad jį kada nors turėjome“. Jis sakė, kad nėra jokios priežasties, kodėl negalėtume gimdyti ir turėti normalių vaikų, todėl apgyvendinkite šį vaiką globos  namuose ir pamirškite, kad jį kada nors turėjome.

 

Barbara paskambino man į darbą verkdama ir tiesiog sugniuždyta. Tą vakarą mes išmaudėme 6 mėnesių Chrisą, paguldėme jį ant puraus vonios kilimėlio, kad nusausintų, ir uždėjome ant jo rankas, atmesdami gydytojo diagnozę ir patarimus, įsakėme Chrisui  išgyti. Bet... kai Chrisui buvo beveik 5 metai, jis vis dar niekada nebuvo atsisėdęs, niekada nepratarė nė žodžio ir galėjo tik ridinėtis po  grindis kaip rąstas, rankomis stumdamas save, kad pakeistų kryptį.

 

Vieną vakarą, kai dirbau iki vėlumos, Barbara pasiekė savo lūžio tašką.

 

Chrisas buvo viršuje lovelėje, nors jam buvo beveik 5 metai, nes jis tiesiog iškrisdavo iš įprastos lovos. Ji verkdama išliejo savo širdį Tėvui, maldaudama išgijimo ir maldaudama atsakymų. Staiga iš viršaus ji išgirdo: „Mamyte! Mamyte, žiūrėk!“ Ji užbėgo laiptais aukštyn, o Chrisas sėdėjo savo lovoje ir kalbėjo. Tai buvo tikras stebuklas ir dėl kažkokios priežasties tik dalinis išgijimas.

 

Nuo to laiko Chrisas beveik nustoja kalbėti, lol,  jis nuolat komentuoja sunkvežimius, automobilius, traukinius, žmones, viską, kas vyksta aplinkui. Jis niekada nebuvo sutikęs nepažįstamojo ar šuns, kuris jam nepatiktų. Psichiškai jam yra apie 4 metus, bet jis supranta kai kuriuos dalykus ir daugiau.

 

Atgal į 1984–1985 m.

 

Daugeliui „Tikėjimo žodžio“ šalininkų iškilo klausimas, ar kreiptis į gydytoją, turėti draudimą, vartoti vaistus ir panašiai prieštarauja tikėjimui. Chriso (naujasis) gydytojas jam paskyrė kineziterapiją, ergoterapeutą ir logopedą. Chrisui tuo metu buvo 6 metai, jis buvo kalbus, bet jam reikėjo pagalbos skaitant kai kurias raides.

 

Dėl šio klausimo kreipiausi į Viešpatį, nes būtent Jo žaizdos mums parūpino išgijimą kaip atpirkimo dalį. Jis man pasakė: „Tai neprieštarauja tavo tikėjimui, nes terapija veikia kartu su gydymu, o ne prieš jį.“ Paklausiau, ką Jis turėjo omenyje. „Jos skatina kūno dalis judėti taip, kaip jos yra sukurtos, todėl jos veikia kartu su gydymu, o ne prieš jį.“ Paklausiau skyriaus ir eilutės, ir Jis atsakė: „Ar nesupranti, kodėl liepiau vyrui su padžiūvusia ranka ištiesti ją arba luošajam pasiimti savo lovą ir vaikščioti? (Morkaus 3: 1-5, 2: 1-12)

 

Mes savo kelionės metu išmokome tiek daug  apie Viešpaties kelius. Tikiuosi, kad pasidalijimas  šiomis pamokomis  taip pat padės jums geriau tai pažinti. Kitą savaitę – apie Chriso troškimą dangaus, o ne išgijimo, apie laiko tarpus tarp Jo pažadų ir dar daugiau! Iki tol, laiminu,

 

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org

Džono ir Barbaros liudijimai, 3/6 d., Barbaros išgelbėjimas

 John Fenn. John & Barb's testimonies, 3/6, Barb gets saved

 Sveikinu visus,

Vedu Barbarą pas Viešpatį

 Mudu su Barbara nuo pat pradžių vienas kitam nuoširdžiai patikome. Mes vienas kitą prajuokiname, ir juokiamės daug, net ir dabar po tiek metų. Mes mylime

gamtą ir daugelio  pasimatymų metu kalbėdavomės apie bendro gyvenimo kūrimą, vaikus, drausmę ir visus dalykus, apie kuriuos jauna pora turėtų kalbėtis, kai susipažįsta. Vienas iš tų dalykų, apie kuriuos su ja kalbėjausi, buvo Viešpats.

 Daugelį mūsų pasimatymų, ypač pirmuosius 6 mėnesius, mes sėdėdavome ant sofos jos rūsyje, ir aš prieštaravau kiekvienam jos argumentui prieš tikėjimą Dievu. Kai ją sutikau, ji buvo ateistė, o dar blogiau – ji domėjosi labai tamsiais dalykais. Tačiau 1974–1975 m. rudenį ir žiemą ji matė Tėvo buvimą mano gyvenime ir Jėzuje. Vieną dieną, kai ji buvo visiškai viena, ji pasakė: „Dieve, jei tu esi tikras ir tai, ką Jonas sako apie tave, yra tiesa, tuomet geriau įrodyk save dabar...“ Ji pasakojo, kad ją apgaubė debesis, prisotintas Jo besąlyginės meilės buvimo, ir ji žinojo, kad žinojo, jog Jėzus ir Tėvas yra tikri. Ji niekada nesidairė atgal. Nuo pat pradžių ji troško teisumo, atgailos ir šventumo, ir dabar yra tokia pat uoli, kaip ir tada.

 

Vasarą, kai baigiau vidurinę mokyklą (Barbara buvo metais atsilikusi), aš ir dar du vaikinai nuėjome į ežero namelį , kad atsiskyrę  pakrikštytume vienas kitą ežere. Tą savaitgalį pirmą kartą išgirdau Viešpaties balsą. Tėvas man buvo kalbėjęs daug kartų, bet aš niekada anksčiau nebuvau girdėjęs Jėzaus. Paskutinėje dainoje vienoje Nancy Honeytree albumo „Evergreen“ pusėje buvo Larry Norman parašyta daina, pavadinta „Aš esu tavo tarnas“.

 

Kovojau su blogu savęs vertinimu ir negalėjau patikėti, kad Viešpats kada nors galėtų mane kam nors panaudoti.

 

Aš, taip sakant,  padėjau savo gyvenimą ant altoriaus, prašydamas Jo mane panaudoti, jei Jis norėtų, nors privačiai nemačiau, kaip tai galėtų būti. Kai daina „Aš esu Tavo tarnas“ baigėsi tarsi garsus kalbėtojas visai mano esybei, Jis tarė: „Aš tave myliu, Jonai.“ Buvau taip nustebęs, kad atsakiau: „Aš, aš, aš irgi tave  myliu, Viešpatie.“ „Atsiverskite Jono 14:27.“ „Dabar Viešpatie?“ „Taip, dabar.“

 

Aš atsakiau: „Aš jums palieku ramybę; ne kaip pasaulis duoda, aš duodu. Tenebūkštauja jūsų širdys  ir nebijo.“ Tą akimirką, kad ir kaip neįmanomai tai skambėtų, žinojau, kad Jis priėmė mano pasiūlymą Jam tarnauti taip, kaip Jis panorės.

 

Tiek Barbaros šeima, tiek mano buvo susiję su Indianos universitetu, todėl mūsų studijų vieta buvo beveik iš anksto nulemta. 1977 m. rugpjūtį aš ten pradėjau antrus studijų metus, o Barbara pradėjo pirmuosius. Aš gyvenau brolijoje, o ji – bendrabutyje, maždaug už 4,8 km vienas nuo kito. Rugsėjį ji buvo mano kambaryje, kai meldėmės dėl savo ateities. Dabar žinojome, kad esame pašaukti tarnauti ir 4 metų studijos nežavėjo, bet buvome paklusnūs savo tėvams.

 

Meldžiantis ji išvydo save stovinčią su Viešpačiu, atsisukusią į kalnus.

 

Jis uždėjo rankas jai ant pečių ir pasuko, kad pamatytų priešais esančią preriją. Ji buvo pilna kviečių, o kiekviena kviečių galvutė buvo žmogaus veidas. Tuo pačiu metu aš pranašavau tai, ką Jis man sakė. Jis pasakė, kad nori, jog nuvyktume į Boulderį, Kolorado valstijoje, kuris yra Uolinių kalnų papėdėje. Jis taip pat pasakė: „Tavo tėtis per Kalėdų atostogas nutrauks mokėjimą. Noriu, kad praleistum laiką pasninkaudamas ir melsdamasis, ir aš tave išmokysiu daugelio dalykų.“ Tada privačiai man Jis pasakė: „Jūs galėsite susituokti  kitais metais šituo metu.“

 

Ji išėjo iš mano brolijos 00:30 val., ir aš palydėjau ją iki durų, tada stebėjau, kol ji išėjo iš namų teritorijos, išėjo į gatvę  ant šaligatvio. Atvykusi į savo bendrabutį, ji paskambino susijaudinusi, nes pasakė, kad du dideli angelai ją palydėjo namo. Ji sakė, kad jie vilkėjo plačias kelnes ir apsiaustus, ir žmonės ją apeidavo, kai ji sutikdavo ką nors einantį tuo pačiu šaligatviu. Ji sakė, kad vos tik ji uždėjo ranką ant bendrabučio durų rankenos, jie pasitraukė.

 

Kaip ir buvo pasakęs Viešpats, tėtis per Kalėdų atostogas nutraukė mokėjimą. 1978 m. sausį gyvenau namuose, buvau devyniolikmetis, metęs koledžą, pasninkavau, meldžiausi, lankiau maldos susirinkimus, dėjau rankas ant visų, kuriems reikėjo išgydymo. Tuo metu Viešpats sutelkė dėmesį į tai, kad mokytų mane apie išgydymą, ir aš tapau žinomas kaip rajono „guru“. Barbara tęsė savo pirmuosius studijų metus Indianos universitete. Iki vasario mėnesio mano mama labai nusivylė manimi, sveikas ir alkanas devyniolikmetis, kuris pasninkavo  ir meldėsi, ir per tas 90 dienų ji du kartus kreipėsi į Viešpatį, ir kiekvieną kartą Jis jai sakydavo: „Būk kantri. Tai iš Manęs.“

 

Kovo mėnesį, jausdama, kad mano pasninko ir maldos laikas artėja prie pabaigos, pasipiršau Barbarai ir mes suplanavome vestuvių datą rugsėjį, pagal Viešpaties žodį, duotą prieš 6 mėnesius. Taigi, štai aš buvau bedarbis, be automobilio, gyvenau namuose su mama ir po 6 mėnesių turėjau susituokti. Barbaros tėvai, kaip pastebėjo mama,  manė, kad mes išprotėjome.

 

Balandį mama grįžo namo iš maldos susirinkimo.

bažnyčioje ir pasakė:

 

„Viešpats man kalbėjo. Turėtum skristi į Tulsą, Oklahomą.“ Ji paskambino savo kelionių agentei ir suorganizavo skrydį kitam rytui. Tai įvyko labai greitai. Išskridau kišenėje su 9 doleriais (visais savo pinigais pasaulyje) ir mamos kreditine kortele. Išsinuomojau automobilį, radau motelį ir vieninteliai 2 dalykai, apie kuriuos buvau girdėjęs Tulsoje, buvo Oralo Robertso universitetas (ORU) ir Biblijos mokykla pavadinimu „Rhema“, kuri buvo pradėjusi veiklą prieš 4 metus. Pateikiau paraišką dėl darbo ORU, bet jaučiau, kad sunkumas darėsi vis didesnis, kai rašiau tą paraišką, todėl jos neužbaigiau ir išėjau iš biuro. Tada nuėjau į „Rhema“, kur buvo filmuojama televizijos laida su mokytoju Kennethu Heigenu, ir sėdėjau ten, kaip auditorijos narys. Nieko nežinojau apie „Rhema“.

 

Tą vakarą, neturėdamas jokio nurodymo ir kišenėje  tik  su 7 likusiais doleriais, atsiklaupiau ir meldžiausi, klausdamas Tėvo, ko Jis nori, kad daryčiau. Mačiau viziją, tarsi kybočiau virš upės, kuri buvo užblokuota užtvanka. Po to užtvankos vartai atsidarė ir ištryško vandens srovė, o ant vandens plūduriavo raidės, sudarančios žodį  „Šarlotė“. Tada viskas baigėsi. Paskambinau mamai ir paklausiau, kas yra Šarlotėje, o ji pasakė, kad ji Šiaurės Karolinoje ir ten yra tarnystė, vadinama „PTL klubu“. Ji sakė, kad mūsų kaimynė Betty anksčiau tą dieną jai pasakojo, kad ji siurbė dulkes savo namuose, kai Viešpats atsistojo prie jos dulkių siurblio galo ir pasakė: „Siunčiu Džoną į PTL klubą“. Mama pasakė: „sutarta“, ir kitą dieną aš jau skridau lėktuvu iš Tulsos į Šarlotę. Dirbdamas ten, būčiau maždaug 15 valandų kelio automobiliu nuo namų.

 

Įėjau į PTL klubo įdarbinimo biurą ir pasakiau moteriai, kad Viešpats liepė man ten atvykti, o ji pažvelgė į mane taip, lyg būtų tai girdėjusi jau maždaug 1000 kartų. Ji pasakė, kad įdarbinimas įšaldytas ir jie nesamdo darbuotojų. Vis dėlto paklausiau, į kokį darbą pretenduoju, ir  pažvelgė į mane lyg klaustų: „ar negirdėjai, ką sakiau?“, bet pasakė: „Eik ten ir pasimelsk dėl to“, o ji parodė į stalą per kambarį. Aš nuėjau, o Tėvas tarė: „Pradėk dirbti „Gidu“.“ Taip ir padariau, ir grįžau prie jos.

 

Ji atrodė lyg būtų pamačiusi vaiduoklį.

 

Ji pasakė: „Kol tu ten buvai, Viešpats man kalbėjo ir liepė tave įdarbinti. Palaukite minutėlę.“ Ji kelioms minutėms dingo biure, o tada grįžo sakydama, kad ką tik gavo žinią, jog jie samdo du gidus. Ji mane palydėjo tiesioginiam pokalbiui. Pamatę, kad mano specialybė Indianos universitete yra „Poilsio ir parkų administravimas“, jie pakvietė mane į antrą pokalbį su „Heritage USA“ skyriaus direktoriumi ir direktoriaus pavaduotoju.

 

Tai buvo didelis statinių kompleksas, kuriame šiandien veikia kiti tarnavimai. Anuomet jame buvo stovyklavietė, amfiteatras, nameliai prie ežero ir panašiai. 1978 m. gegužės 8 d. buvau įdarbintas „parko reindžeriu“. Paskirtas „ekskursijų vadovo“ pareigoms, supratau Viešpaties kelius. Jis yra sumanus ir išmintingas versle. Atsisakęs  „parko reindžerio“ pareigų, nebūčiau gavęs darbo, bet,  Viešpats norėjo kad,  kreipčiausi dėl ekskursijų vadovo pareigų, nes tai buvo atviri vartai Jo tikrajam tikslui.

 

Per daugelį metų supratau, kad Jis norėtų, jog imčiausi darbo, kuris nebuvo tas, kurį, Jis man buvo numatęs,  bet Jis man jį paruošė. Iš patirties gana dažnai pastebėdavau, kad Jam reikėjo, jog būčiau įdarbintas, todėl, kad  kai jau buvau įdarbintas, Jis galėjo nukreipti manė ten, kur Jis norėjo, kad būčiau, – bet Jis turėjo dirbti su žmonių laisva valia. Daugelis krikščionių atsisako darbų, į kuriuos Viešpats veda, nes tai nebūna tai, ko, jų manymu, Jis nori,  nesuvokdami, kad Jis tiesiog bando juos įdarbinti, kad galėtų juos nukreipti kitur, kai jie jau pradės dirbti.

 

Kodėl Tulsa?

 

1978 m. rugpjūtis buvo mėnuo prieš mūsų vestuves. Aš meldžiausi, Tėvui , o Ji s mokė mane, kaip būti vyru, kaip elgtis su žmona ir panašiai. Beveik iš karto po to Jis pridūrė: „Beje, priežastis, kodėl tave pasiunčiau į Tulsą, yra ta, kad noriu, jog kitais metais vyktum į Rhemą.“ Buvau apstulbęs, nes buvau susimąstęs, kodėl į Tulsą turėjau vykti keliais  mėnesiais anksčiau, balandį.

 

Nedelsdamas paskambinau mamai, kuri kaip tik pietavo su drauge, kurios nematė kelias savaites. Ji papasakojo draugei, ką man pasakė Viešpats, o ji atsakė: „Vakar vakare, kai meldžiausi, Viešpats man pasakė, kad siunčia Joną į Biblijos mokyklą ir nori, kad aš už ją sumokėčiau. Pasakyk jam, kad atsiųstų man priėmimo laišką, ir aš sumokėsiu už visus metus.“ (aš tai padariau, ir ji ištesėjo savo pažadą)

 

Su Barbara susituokėme 1978 m. rugsėjį, žinodami, kad kitą vasarą turėsime persikelti į Tulsą. Tačiau tie metai PTL klube buvo geri „jaunavedžių metai“. Mūsų bendras gyvenimas prasidėjo visą dieną kelio automobiliu nuo tėvų namų, o tai buvo labai sveika, (juokinga).

 

Kitą savaitę; Chrisas gimė su smegenų pažeidimu ir pakeliui įvyko keli stebuklai.

 

Iki tol, laiminu,

Džonas Fennas

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org

.

Džono Fenno liudijimai, 2/6, susitikimas su Barbara,

 John Fenn, John & Barb's testimonies, 2/6, Meeting Barb,

 Sveikinu visus,

 Skyrybos verčia vaikus galvoti visokius dalykus.

Tėčio išėjimas paveikė mus visus 4 vaikus skirtingai. Mums buvo 11, 9, 7, 5 metai ir mes atitikome

vaikų vaidmenis, kurie taip dažnai siejami su disfunkcinėmis šeimomis: buvome didvyriai, klounai, atpirkimo ožiai, o mažoji sesutė buvo talismanas – tokia tvarka. Tačiau slapta, širdyje, ieškojau tėvo. Mano gyvenimas tiesiog subyrėjo. Mūsų draugų rate buvo mano amžiaus berniukas Emersonas, vis dar geras draugas, ir kitas, Tripas, vis dar draugas, ir kiekvienos iš jų šeimos buvo pakankamai malonios, kad įtrauktų mane į daugelį šeimos veiklų. Tripo tėvai mums buvo žinomi kaip „dėdė Del ir teta Betsy“, buvome tokie artimi.

 

Visų mano draugų tėčiai buvo aktyvūs, todėl jaučiausi labai nejaukiai ir vienišas. Kai tėtis pasakė: „Skiriuosi su tavo mama ir jumis, vaikais“, kontekstas, per kurį supratome pasaulį, subyrėjo. Man nerūpėjo mokykla. Mečiau skautus, dailės pamokas, būgnų pamokas, plaukimo pamokas (mano mokytoja norėjo, kad treniruočiausi varžyboms), o vėliau mečiau nardymo ir skraidymo pamokas. Man tiesiog neberūpėjo. Širdyje buvau įstrigusi apatijoje visam gyvenimui, troškau tik  tėvo.

 

Kai man buvo 14 metų, prekybos centro gyvūnų parduotuvėje pamačiau parduodamą mažą beždžionėlę ir labai jos norėjau. Ji buvo mažiausia iš kelių parduodamų, labiausiai trapi ir silpniausia iš tos grupės, glaudėsi prie kitų beždžionių – ji buvo emociškai panaši į mane. Aš su ja tapatinausi. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje gyvūnų parduotuvėse buvo galima nusipirkti egzotiškų augintinių. Mama suprato, kad man skauda, ir vėliau pasakė, kad manė, jog rūpinimasis ja atneš šiek tiek išgijimo, ir ji buvo teisi.

 

Aš ją pavadinau Tilly, ir su dideliu narvu, kurį pastatė kaimynas (dar vienas draugo tėvo figūra), Tilly ir aš tapome neišskiriami. Greitai pripratinau ją prie narvo, ir  su jos petnešomis ir pavadėliu mes su ja eidavome į lauką. Ji mėgo būti medžiuose, o naktį gaudydavo aplink verandos šviesą skraidančius kandis ir vabalus.

 

Žvelgdama atgal, matau, kaip Tėvo ranka parūpino visus tuos mano draugų ir Tilly tėčius.

 

Ji man davė kažką, dėl ko galėčiau gyventi. Ją turėjau tik apie metus. Ji mirė ant mano kelių pakeliui pas veterinarą. Vėliau jis pranešė, kad jos žarnyne buvo įgimta liga, kuri su amžiumi suaktyvėjo, ir tai galiausiai lėmė jos mirtį. Po kelių savaičių man sukako 15 metų (gegužę).

 

Buvo 1973-ieji, mano antrųjų studijų metų pradžia, Barbaros pirmakursės metų pradžia. Buvau kaip visada apatiškas, gavau penkiolika pirmajame algebros semestre ir vis dar ieškojau tėvo. Lankiau vokiečių kalbos pamokas, kurie buvo vieni iš tų, kurie mane labai sudomino, nes beveik buvau gimęs Vokietijoje. Mano tėtis 1957–1958 m. buvo dislokuotas netoli Štutgarto, o mama grįžo namo manęs gimdyti. Tėtis buvo atleistas maždaug tuo pačiu metu. Anuomet jauniems vyrams buvo privaloma dvejų metų karinė tarnyba. Kai mama ir tėtis norėdavo pasakyti ką nors, ko nenorėdavo, kad mes, vaikai, išgirstume, jie kalbėdavo vokiškai, todėl labai norėjau tos kalbos  išmokti.

 

Vokiečių kalbos kursuose susipažinau su Janny, Romos katalike (vis dar labai gera draugė). Susibūrėme poromis atlikti klasės projektus ir tapome gerais draugais. Vieną dieną lyginome bažnyčias – ji Romos katalikų, o aš – episkopalinę – supratome, kad mūsų sekmadienio ryto pamaldose naudojama ta pati liturgija. Ji pasakė: „Aš pažįstu Dievą, slypintį už liturgijos.“ Tai mane sudomino. Norėjau pažinti Dievą Tėvą, bet nebuvau tikras. Stebėjau, kaip jos vaikinas Vicas (ir būsimas vyras) ir ji meldėsi už savo gyvenimo reikalus, ir į visus klausimus, po vieną, buvo atsakyta. Pamačiusi visas tas išklausytas maldas ir atidaviau savo širdį Viešpačiui ir Tėvui.

 

Stovėjau namuose savo miegamajame tą dieną, kai įsitikinau, kad visi yra išėję iš namų, kai garsiai tariau: Jėzau, jei Tu tari paskutinį žodį mano gyvenime, tuomet prasminga dabar Tau tarnauti. Kad ir ką kas apie mane manytų, svarbu, kad tu tartum paskutinį žodį ir būtum už mane, aš tau atiduodu savo gyvenimą, daryk su manimi, ką nori“ ir panašiai.

 

Susitikimas su Barbara būnant 15 metų amžiaus

 

Kai man buvo 15 metų, per Janny, Tėvas mane patraukė prie Jėzaus, 1973 m. rugsėjį, kai buvau 15 metų, mano klasiokė, Barb kaimynė ir geriausia draugė Margaret pakvietė mane į savo mokyklos rudens išleistuves. Man buvo 15 metų, tad dar negalėjau vairuoti, todėl mama mane paleido prie jų namų, o Margaret tėtis tą vakarą parvežė mane namo.

 

Mama man išnuomojo šviesiai mėlyną smokingą – buvo aštuntojo dešimtmečio pradžia, tad marškiniai buvo su raukiniais. Turėjau afrikietišką šukuoseną, kuri natūraliai kilo iš mano ilgų garbanotų plaukų. Tuo metu jie buvo tapę labiau šviesūs nei raudoni, o breketai sutvarkė mano išsikišusius dantis.

 

Kadangi esame kaimynės, Barbara atėjo pas Margaret, kad pamatytų, kaip mes apsirengėme geriausiais išleistuvių drabužiais. Ji ką tik buvo pasipuošusi... 15 metų ir pradėjusi lankyti devintą klasę, nusiėmė breketus. Nepamenu Margaret suknelės, bet Barbara vilkėjo kaštoninės spalvos megztinį ir mėlynus džinsus, ir buvo tokia pat elegantiška ir stilinga kaip visada: „Ooo, Margaret, jis...“

„hot“(  amer.). Ooo Margaret, jis aukštas. Ooo Margaret, žiūrėsim kas dabar bus ? Ir panašiai. Iš to putlaus dvylikamečio su išsikišusiais dantimis, vilkinčio bjaurų žalią vilnonį kostiumą, tapau aukštu, lieknu penkiolikmečiu su ilgais plaukais, primenančiais aštuntojo dešimtmečio pradžios afro šukuoseną. Čia jau ne kvailys ! juokinga.

 

Daugiau niekada neturėjau pasimatymo su Margaret.

 

Taip, brendimas keičia bjaurias mergaites ir bjaurius berniukus, ir kai susipažinau su Barbara, viskas buvo savaime suprantama. Su Margaret reguliariai matydavomės per pamaldas visus mokslo metus, bet su Barbara vėl susitikome tik kitą vasarą.

 

Tą 1974-ųjų vasarą Margaret (16) ir Barb (15) dviračiais nuvažiavo 4 mylias nuo savo  iki mano namų, kad mane aplankytų. Dar 4 mylios į vakarus žinojau apie patvinusį upelį ir mums kilo mintis juo paplaukioti. Visi važiavome dviračiais palei upelį, kuris tekėjo per užmiesčio klubo golfo aikštyną,  upelio krantai buvo tvarkingi, todėl buvo lengva išlipti, eiti prieš srovę ir vėl grįžti atgal. Žvelgiant atgal, buvo stebuklas, kad nenuskendome. Žinojome, kad plūduriuodami turime laikyti kojas arti savęs, kad neįsipainiotume į povandenines šakas, bet vau, tai buvo kvaila.

 

Tą vasarą buvo ir kitų bendrų dviračių žygių, tačiau lūžio taškas atėjo vasaros pabaigoje, kai Barbara susilaužė nosį. Tą vasarą gavau vairuotojo pažymėjimą ir nuvažiavau paplaukioti į vieną iš Barbaros ir Margaret draugių baseinų. Mūsų buvo turbūt apie 10, o baseinas nebuvo prižiūrimas, todėl vanduo buvo vientisai žalias. Bet kam tai rūpėjo? Prieš porą savaičių plaukėme užtvindytu upeliu, tai kas, jei nematėte savo rankos priešais veidą?

 

Tačiau būtent toje tamsoje bendra draugė Kim (vis dar gera draugė) netyčia spyrė Barbarai į nosį ir ją sulaužė. Visi išsiskirstė, kai Barbaros tėvai nuvežė ją pas gydytoją. Barbara man labai patiko, bet buvau toks drovus, kad iki tol neturėjau pakankamai drąsos pasakyti apie savo jausmus. Nejaučiau, kad Viešpats mane nukreiptų pas Barbarą, bet minioje žmonių ji buvo ta, su kuria norėjau pabūti ir geriau pažinti. Mes suartėjome nuo pat pradžių.

 

Galėjau nusipirkti savo automobilį: 1965 m. GTO su „Thrush“ duslintuvais ir „Hurst“ pavarų perjungimo svirtimi. (Tai ką nors reikš tik keliems iš jūsų, kuriuos pažįstu). Mane galėdavote girdėti atvažiuojant iš už kelių kvartalų. Nuoširdžiai nerimavau dėl Barbaros, bet elgiausi labai droviai. Norėdamas jai pasakyti, kad ji man patinka, bet neturėdamas pakankamai drąsos vienas nuvažiuoti iki jos namų, pakviečiau savo draugą Tonį Kuką, kad pasiimčiau jį su savimi. Barbara buvo sutrikusi, nes jos nosis buvo užklijuota balta juosta per nosies tiltelį ir dalį veido, bet ji matė, kad ji man patinka, nors ir stebėjosi mano ketinimais, nes buvau toks drovus. Galbūt ji vis dar matė manyje šiek tiek to kvailio. Jai vis dar buvo 15, o man vos 16.

 

Po poros savaičių jai pasidarė geriau, ir aš sukaupiau drąsos pakviesti ją į pasimatymą. Nuėjome į kiną ir, nenorėdama, kad vakaras baigtųsi, važiuodama pro „Dunkin' Donut“ kavinę paklausiau, ar ji norėtų spurgos. Įvažiavome, aš išleidau paskutinius grynuosius ir kurį laiką sėdėjome kalbėdamiesi. Tą vakarą palydėjau ją iki durų, ir kadangi aš buvau 190 cm ūgio, o ji tik 160 cm, ji užlipo ant laiptelio prie galinių durų ir mes pasibučiavome atsisveikindami.

 

Vėliau ji pasakė, kad tą akimirką žinojo, jog ištekės už manęs. Ji sakė, kad skriste įskrido į savo  namus. Aš buvau pirmasis vaikinas, su kuriuo ji susitikinėjo, ir kuris atidarė jai duris, nebandžiau jos per daug spausti ir nuoširdžiai norėjau tiesiog būti su ja. Po poros savaičių, kai aš bandžiau sugalvoti savo žodžius ir padovanoti jai savo klasės žiedą – bandžiau paprašyti jos „išlikti stabiliai“ – ji galiausiai tiesiog pačiupo žiedą ir tarė: „Ar tu bandai prašyti manęs išlikti stabiliai?“ „Taip!“ Kaip visada tiesmukai, juokingai, bet nuo to laiko mūsų santykiai vystėsi „tvirtai(stabiliai)“. Susituokėme po 4 metų, 1978 m. rugsėjį. Štai,  kaip greitai bėga laikas.

 

Kitą savaitę Barbara buvo išgelbėta, o mes įgijome patirties apie Dvasios dovanas. Iki tol, laiminu.

Džonas  Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com ir john@cwowi.org

.