Džonas Fenas, Įžvalgos ir supratimas, 4 iš 4

John Fenn, Insights and understanding, 4 of 4, 2/27/26

 Sveikinu visus,

Žodis „tzitzit“ (tsit-zit) reiškia „kutai“, kuriuos Dievas įsakė dėvėti ant senovės izraeliečių drabužių kaip Dievo žodžio, užrašyto Skaičių knygos 15:37-41,

priminimą:

 „Kalbėk izraelitams ir liepk jiems per kartas pasidaryti tzitzit (kutus) ant savo drabužių kampų, su mėlyna virvele ant kiekvieno tzitzit. Turėsite šiuos kutus, kad jie primintų jums Dievo žodį, vykdyti visus Jo įsakymus, kad jiems paklustumėte ir nesektumėte savo širdimi ir akimis, kad patenkintumėte savo geismus. Tada prisiminsite paklusti visiems mano įsakymams ir kad esate pašvęsti savo Dievui.“

 

Virvelės (kutai) turi būti pririštos tiesiai prie drabužių, o tai reiškia, kad negalima naudoti prisegamų kutų. Jų yra 4, po vieną kiekviename kampe, kiekvienas iš jų sudarytas iš 4 siūlų (vienas iš jų mėlynas), pervertų per kilpą, kad iš viso būtų 8. Tada prie 8 kutų viršuje padaromi 5 mazgai, taip sujungiant kutus (tzitzit) į vieną virvelę. Kadangi hebrajų abėcėlėje kiekviena raidė turi skaičių, pavadinimas „tzitzit“ hebrajų kalba taip pat yra skaičius 600. Įtraukus 5 mazgus prie 8 kutų, iš viso 13, gaunama 613 – Mozės įstatymo įsakymų skaičius, primenantis nešiotojui Viešpaties įsakymus.

 

Kodėl mėlynas siūlas?

Senovės Izraelyje kiekvieno izraelito drabužiai turėjo tzitzit kiekviename drabužių kampe. Laikui bėgant, drabužių stiliai keitėsi, ir dabar jie turi maldos skaras su tzitzit, dažniausiai plačiomis mėlynomis ir baltomis juostelėmis. Senovėje Dievas įsakė tarp baltų siūlų įdėti ir mėlyną siūlą. Mėlynas dažiklis buvo gaminamas iš čilazono sraigės, Murex rūšies, gyvenančios Viduržemio jūroje. Mėlyna yra dangaus ir Dievo spalva; ji kiekvienam izraelitui primena, kad jie yra Dievo kilmingieji, pašaukti kaip tauta būti kunigų karalyste (Išėjimo 19:6).

 

Ką padarė Dovydas

 

Visas 1 Samuelio 24 skyrius yra apie tai, kaip Dovydas nukirpo Sauliaus drabužio apvadą, tuo metu, kai Saulius atliko savo reikalus oloje, kurioje slėpėsi Dovydas. 5 eilutėje sakoma, kad Dovydą graužė sąžinė, o tai yra geras hebrajų kalbos žodžio „nakah“ vertimas. Tai reiškia „mušti, suduoti, sužaloti ar nubausti“. Dovydas jautėsi labai kaltas, kad nukirpo Sauliaus drabužio apvadą. Senovėje ir kai kuriose laidotuvėse šiandien žmogaus cicitas buvo nukerpamas , parodant, kad jis nebėra saistomas Mozės įstatymų. Pagal kai kurie papročiaus laidoja žmogų su maldos skara, bet su vienu iš cicitų pažeistu arba pašalintu, kad tai parodytų.

 

Dovydą graužė sąžinė, nes jis atliko laidotuvių ceremoniją, kurios metu nupjovė cicitą nuo Sauliaus apsiausto, sakydamas, kad jis yra miręs žmogus, atleistas nuo pareigos paklusti Dievo žodžiui – tiesioginė nuoroda į 1 Samuelio 15, kai Saulius sąmoningai nepakluso Viešpačiui – pagalvokite apie druskos bėrimą į  žaizdą! Dovydo atgaila buvo tokia galinga, kad pats Saulius atgailavo už bandymą nužudyti Dovydą ir nuėjo namo.

 

Ką padarė Morkaus 5 moteris

Mato 9:20, Morkaus 5:24-34 ir Luko 8:43-44 matome moterį, sergančią sunkia ir lėtine (12 metų) kraujavimo liga. „Išgirdusi apie Jėzų, ji palietė jo drabužius, nes ji sau pasakė: „Jei tik paliesiu jo drabužių apvadą, išgysiu.“ Jis jai pasakė: „Tavo tikėjimas tave išgydė.“

 

Keliais skyriais vėliau, Mato 14:35-36, mums sakoma: „Kai vietos žmonės atpažino, kad Jėzus ten yra, jie pranešė visiems aplinkui. Žmonės atnešė pas Jėzų savo ligonius ir maldavo leisti jiems bent paliesti Jo drabužių apvadą, ir visi, kurie jį palietė, pasveiko.“

 

Galima spėlioti, kad Mato 9 skyriuje pirmą kartą paminėta, jog ji palietė Jo drabužių apvadą (tzitzit) ir buvo išgydyta, Mato 14 skyriaus minios išgirdo, kaip ji buvo išgydyta, ir sekė jos pavyzdžiu, kupinos tikėjimo dėl jos tikėjimo ir veiksmų. Mes visko nežinome, bet žinome, kad tzitzit reiškia Dievo Žodį, ir ten, minioje, prieš jų akis, buvo Dievo Žodis kūne – visas Žodis, tobulai įvykdantis 613 įsakymų kūne – ir vien prisilietimas prie Gyvojo Žodžio per prisilietimą prie tzitzit išgydė daugelį žmonių.

 

Viešpaties vakarienė –didesnio bendruomeninio valgymo dalis

 

Daugelyje šių dienų surinkimų Viešpaties vakarienė švenčiama kaip atskira pamaldų dalis. Pirmajame amžiuje Viešpaties vakarienė buvo valgymo dalis. Mato 26:26: „Valgant Jėzus paėmė duoną, palaimino ją ir davė savo mokiniams sakydamas: „Imkite, valgykite: tai yra mano kūnas...“ Morkaus 14:22: „Valgant Jėzus paėmė duoną...“

 

Namų surinkime maistas yra neatsiejama bendravimo dalis ir kai kuriose kultūrose šiandien primena tai, kaip Jėzus šventė pirmąją „Viešpaties vakarienę“. Iš tiesų būtent šių bendruomeninių valgymų šventimas padėjo krikščionybei taip greitai augti visoje Romos imperijoje. Taip yra todėl, kad romėnų, graikų ir žydų kultūroje šie dideli šeimos ir draugų valgymai buvo pagrindinio Viduržemio jūros regiono gyvenimo socialinio audinio dalis pirmajame amžiuje. Kai žydai , graikai ir romėnai tapo krikščionimis, jie natūraliai įtraukė Kristų į bendruomeninius valgymus, į tai, ką jie darė visą savo gyvenimą.

 

Judaizme žydai nevalgydavo su pagonimis, bet turėjo savo bendruomeninį valgymą. Romėnai į graikus žiūrėjo iš aukšto, tačiau kiekviena kultūra turėjo savo bendruomeninius valgymus. Geras jų susibūrimo pavyzdys matomas Apaštalų darbų 18 skyriuje, kai buvo įkurtas surinkimas Korinte. Paulius

atvedė daug žydų iš sinagogos pas Jėzų, todėl jam reikėjo susitikti kažkieno kito namuose, o tai pasirodė esąs romėnas vardu Justas. Mums sakoma: „Ir daugelis korintiečių (graikų) taip pat įtikėjo ir buvo pakrikštyti“. Vėliau, 1 Korintiečiams 11:17-34, kai kurie iš šios rasiškai ir socialiai bei ekonomiškai mišrios tikinčiųjų grupės atsisakė valgyti su likusiais.

 

Romėnams bendruomeninis valgis buvo atviras šeimos nariams, draugams ir kaimynams, tačiau buvo suskirstytas pagal socialinę ir ekonominę padėtį. Graikai paprastai kviesdavo tik elito atstovus, o skurdesnės klasės buvo ignoruojamos. Žydai kviesdavosi tik žydus. Vakarienė buvo skirta prisiminti savo istoriją, susitelkti ties Dievo dalykais, sustiprinti savo unikalų tapatumą ir socialinius bei šeimos ryšius. Dabar įsivaizduokite šias 3 kultūras, sujungtas bendruomenės vakarienei. Jie visi buvo naujai įtikėję Jėzumi ir kiekvienas turėjo savo lūkesčius, kaip turėtų atrodyti šie valgymai. Be to, Korintas buvo jūrų uostas, ir buvo žinoma, kad miesto „baltųjų apykaklių“ darbuotojai niekada nebendravo su dokininkais, jūreiviais ir parduotuvių savininkais. Nenuostabu, kad Pauliaus pirmasis laiškas korintiečiams nagrinėjo bent 10 svarbių klausimų! Bent 3 iš jų susiskirstė į mažas, izoliuotas grupes, kurios nebendravo su kitais, ir dėl to kilo nesantaika!

 

1 Korintiečiams 11:17-34 Paulius visa tai apibendrino, rašydamas jiems, kad jie sutelktų dėmesį į tikrąją priežastį, kodėl jie susirinko kartu: švęsti Jėzaus Kristaus gyvenimą, auką ir pažadus. Paulius daugybe žodžių ragino juos atidėti tai, kas skiria; savo išankstinius nusistatymus, išankstines nuostatas apie tai, kaip turėtų atrodyti tradicinis bendruomeninis valgis, ir sutelkti dėmesį į Jėzų. Paulius pakartoja tai, ką, jo teigimu, išmoko tiesiogiai iš Viešpaties: „Imkite duoną, kuri simbolizuoja sulaužytą kūną, ir vyną, kuris simbolizuoja pralietą kraują, ir valgykite kartu.“

 

Tiems, kurie pasirinko atsiskirti nuo kitų, Paulius pasakė: „Daug tarp  jūsų yra silpnų ir ligotų, daug žmonių mirė anksti, nes tinkamai neišskyrė Viešpaties kūno.“ Šiame kontekste Viešpaties kūno išskyrimas yra ne apie išgydymą, o apie Kristaus kūną. Kad Jis mirė ir prisikėlė už žydus, graikus ir romėnus, ir jei atmesite rasės, socialinius-ekonominius ir gyvenimo istorijos klausimus nuo esančiųjų kambaryje, galėsite sutelkti dėmesį į tai, ką Jėzus padarė kiekvienam dalyvaujančiam. Tai užtikrina tikrą bendruomenės valgymą.

 

Jei esate namų surinkime, galbūt Biblijos studijų ar maldos grupėje, apsvarstykite štai ką: valgykite kartu ir vienu metu, kai visi suvalgo didžiąją dalį savo valgio, bet vis dar kalbasi, valgo ir dalijasi, įeikite ir  perduokite duoną ir sultis arba vyną. Atkreipkite visų dėmesį ir atkreipkite dėmesį į vykstančius turiningus pokalbius, kaip Jėzus išgelbėjo kiekvieną žmogų, nesirūpindamas, kas jis yra ar iš kur jis atėjo, tik tuo, kad Jis myli kiekvieną – o tada po akimirkos apmąstymo ir širdies atgaivinimo, valgykite duoną, gerkite vynmedžio vaisių... ir tada tęskite pokalbius, apmąstymus rodydami palankumą kiekvienam dalyvaujančiam.

 

Daugiau įžvalgų ir supratimo kitą savaitę, kad užbaigtume ciklą. Iki tol, palaiminimai,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org 

 

2025 m. vasario mėn. naujienlaiškis

February 2025 Newsletter , John Fenn

 

Sveikinu visus,

 

Prieš tai, kai aš pasidalinsiu šia  pranašiška Viešpaties vizija, bus naudinga žinoti, ko Jo klausiau, nes vizija iš dalies buvo atsakymas į šiuos klausimus.

 

Tai  mintys, kurios sukosi mano galvoje, ir aš  dalinuosi jomis visiškai skaidriai. Viskas prasidėjo nuo to, kad paklausiau Viešpaties, ar Jis turi ką nors, kuo norėtų, kad pasidalinčiau su (šio) mano el. pašto naujienlaiškio skaitytojais. Tiksliau, ką nors pranašiško.

 

Tame pačiame pokalbyje, kuris vyko po sausio 19–23 d. Davoso konferencijos, klausiau Jo, kaip Europa atrodys ateityje, atsižvelgiant į pasaulio pabaigą. JAV jiems pasakė, kad po Antrojo pasaulinio karo susiformavusi priklausomybės nuo JAV struktūra baigė savo egzistavimą, kad ES turi būti nepriklausoma. Man buvo smalsu, nes Apreiškimas aiškiai atspindi  nepriklausomą Europą.

 

Taip pat galvojau, kad praėjusiame amžiuje imigracija buvo susijusi su persikėlimu į tautą ir asimiliacija į tą kultūrą. Anksčiau imigracija buvo skirta darbo vietoms, o pastaraisiais metais imigracija buvo skirta gauti socialines išmokas. Kai kurie tai darė siekdami pakeisti priimančiosios šalies kultūrą. Tas pats nutiko ir Europai. Trečiojo pasaulio imigrantai, kurie nesiasimiliuoja, atneša trečiojo pasaulio problemas į savo pirmojo pasaulio priimančiąją šalį. Tai netvaru, nes tos kultūros, o kai kuriais atvejais ir religijos, dažniausiai nesuderinamos su Vakarų šalių konstitucijomis ir įstatymais. JAV nutraukė nelegalią imigraciją ir deportavo nusikaltėlius, tikėdamasi, kad atvykę į JAV, asimiliuosis į Amerikos kultūrą.

 

Galvojau apie tai, kokia stipri JAV ekonomika, mažas nedarbas ir infliacija. Galvojau, kaip ES atsilieka nuo JAV ir Kinijos technologijų ir gamybos srityje, iš dalies dėl investicijų trūkumo ir dėl priklausomybės nuo senų pramonės šakų, tokių kaip automobilių ir vidutinio lygio technologijų sektoriai, su mažomis investicijomis į aukštąsias technologijas ar mokslinius tyrimus ir plėtrą. Apreiškimas aprašo nepriklausomą Europą, todėl, pranašiškai kalbant, senoji po Antrojo pasaulinio karo susiformavusi JAV priklausomybės struktūra turi išnykti.

 

Galvojau apie visa tai ir dar daugiau, kai kreipiausi į Viešpatį.

 

Klausiau Jo apie Europos ateitį, kaip bus suformuota jų „naujoji“ nepriklausomybė nuo JAV, stipresnės ES Komisijos ir Parlamento iškilimą ir panašiai. Kaip Jis dažnai darydavo, Jis apeidavo daugumą mano klausimų, pateikdamas man viziją apie didesnį Tėvo Dvasios judėjimą visame pasaulyje. Jis tai darė ir evangelijose; kažkas užduodavo Jam tiesioginį klausimą, o Jis apeidavo tą klausimą, kad pasiektų reikalo esmę.

 

Žinote, kaip tai būna; jūs klausiate Jo apie sąskaitą, kurią reikia sumokėti penktadienį, bet Jis į tai neatsako, o vietoj to kalba apie jūsų pyktį ant kolegos darbe.  😊 Mato 19:16-22 turtingas jaunuolis paklausė Jėzaus: „Gerasis mokytojau, ką turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ Užuot jam tiesiogiai atsakęs, Jėzus atsakė: „Kodėl vadini mane geru? Yra tik vienas geras – Dievas.“ Kitaip tariant, Jėzus tiesiai šviesiai pasakė: Vadindami mane geru, ar vadinate mane Dievu? Vyras neatsakė, todėl Jėzus tęsė, spręsdamas klausimą kitaip – ​​liepė jam parduoti viską, ką turi, ir sekti Juo. Toks metodas privertė vyrą pažvelgti tiesiai į  savo širdį, privertė jį susimąstyti, ar jis tiki, kad Jėzus yra Dievas kūne, ir jei taip, ar jo pinigai ir statusas iš tikrųjų svarbūs? Jėzus tą patį daro ir su mumis, nes Jis niekada nesikeičia. Jūs Jo paklausiate apie sąskaitą, o Jis kalba su jumis apie jūsų požiūrį. Jūs atkreipiate dėmesį į tai, ką kažkas padarė ne taip, o Jis to vengia ir vietoj to dirba su jumis, kad išmoktumėte  kontroliuoti savo išlaidas.

 

 

Regėjimas:

 

 

Aš sklandžiau  ore virš pajūrio miesto, žiūrėdamas į visokius namus ir biurų pastatus su keliais dangoraižiais. Skirtumas buvo tas, kad visi pastatai buvo vieno aukšto, išskyrus dangoraižius ir kelis kitus daugiaaukščius pastatus. Kairėje pusėje į miestą artėjo didžiulė vandenyno banga, daug kartų didesnė ir aukštesnė už visą miestą. Ji buvo susisukusi virš miesto, pasiruošusi kristi, lyg tai būtų scena iš katastrofos filmo. Tada pažvelgiau į bangos pagrindą ir pamačiau mažą bangą, susisukusią kaip didelė, judančią per miestą. Kai ji prasiveržė, ji nebuvo smarki, o švelni, kaip maža banga smėlėtame paplūdimyje, bet su ryžtinga jėga ji tekėjo į kiekvieną pastatą. Ji užpildė kiekvieną rūsį ir kiekvieną pirmąjį aukštą iki lubų, bet ne aukščiau, užpildydama gatves iki to paties lygio. Pirmame aukšte esančiuose pastatuose žmonės užsiėmė savo reikalais, vaikščiodami vandeniu taip pat lengvai, kaip ir įprastu oru. Nedaugelis žinojo, kad yra vandenyje. Niekas nedūsavo. Jie tiesiog užsiėmė savo reikalais. Vanduo buvo skaidrus, tyras ir prisotino viską, bet paliko viską visiškai sausą, normalią ir nepažeistą. Viskas toje bangoje buvo ramu ir švelnu.

 

Pirmame aukšte ir vieno aukšto pastatuose gyvena ir dirba „paprasti“ žmonės. Vanduo palietė viską ir visus, nesvarbu, ar jie tai suvokė, ar ne – vanduo buvo Dievo Dvasia. Stebėdamas galvojau apie Labano žodžius Jokūbui Pradžios 30:27: „Iš patirties žinojau, kad Viešpats mane palaimino dėl tavęs.“ Vieni suprato, kad Dievas juos laimina, kiti nežinojo, kad gauna Dievo žmonėms teikiamą naudą ir perteklių iš malonės. Ir jie buvo visur, tarsi slapti agentai, dirbantys kartu su visais kitais, Dievo žmonės buvo šviesa ir nešė Dievo palankumą visur, kur jie eidavo, nesvarbu, ar jie, ar kiti tai suvokė. Nepaisant to, Jis juos prižiūrėjo.

 

Tai kalbėjo man, kad ateityje Tėvo žmonėms bus suteikta tokia malonė, kad bus apčiuopiamų tos malonės įrodymų, nors kai kurie, o gal net dauguma, nesupras, kodėl tiek daug šviesos, kodėl reikalai jiems taip laimingai klostosi, kodėl tiek daug malonės ir  palaiminimų.  Tai privertė mane labiau suvokti Kristų manyje, kurį visur nešiojuosi, nes Jis yra mano dvasioje, ir suvokti, kad su Kristumi manyje esu dauguma bet kokioje situacijoje: turiu įgaliojimus naudoti Vardą prieš demonus. Jei susiduriu su situacija, į kurią niekas nežino atsakymo, turiu Kristaus protą. Galiu būti nepriklausomas nuo aplinkybių, žinodamas, ką reiškia  klestėti ir būti pažemintu, nes visa galiu Kristuje. Žinokite tai.

 

Didesnė banga užliejo miestą smarkiau, bet nė vienas pastatas nebuvo sugriautas, nors kai kurie buvo apgadinti nuo pradinio srauto, ir kažkaip žinojau, kad jie bus atstatyti kitaip nei anksčiau. Vanduo užliejo dangoraižius ir kitus pastatus, o paskui nusistovėjo pirmame aukšte. Atsitiktinai supratau, kad dangoraižiai yra vyriausybinės institucijos, žemesni daugiaaukščiai pastatai, susiję su vyriausybe – ypač vyriausybės departamentais ir politika. Dauguma pastatų nebuvo apgadinti, o tai rodo, kas yra dabar, kas bus Apreiškimo įvykių metu. (Su nedideliais pokyčiais, matomais nedidelėje žaloje)

 

Įdomu tai, kad stebėdamas, kaip vanduo pradėjo kilti į dangoraižius ir kitus daugiaaukščius pastatus,  mačiau,  kad  jis nekilo gatvėse. Jis kilo tik iš visų tų daugiaaukščių pastatų vidaus, iš vienų labiau nei kitų, iš apačios į viršų – gatvėje ir vieno aukšto pastatuose jis išliko apie 3 m gylio, bet kilo tik aukštuose pastatuose.

 

Kai vanduo pradėjo pildyti aukštesnius pastatus iš apačios į viršų, pro langus mačiau žmones, rėkiančius ir lipančius laiptais į aukštesnius aukštus, kad išvengtų vandens, nes labai bijojo sušlapinti net drabužių kraštus. Pastatai išliko, bet kai kurie žmonės daugiaaukščiuose pastatuose ir dangoraižiuose mėgo vandenį, o apatiniuose dangoraižių aukštuose su šypsenomis ir džiaugsmu ėmėsi savo reikalų. Tačiau žmonės viršutinėse pastatų dalyse, kurios nebuvo po vandeniu, dirbo, kad liktų viršutiniuose aukštuose ir atkurtų savo darbo dieną, kaip visada. Tada vizija išnyko.

 

Jis užbaigė šiais žodžiais ir išėjo:

 

„Europa turi tapti nepriklausoma, kad atliktų savo vaidmenį paskutiniaisiais laikais, ir Tėvo Dvasia palies viską ir visus. Laukia daug sumaišties ir konfliktų, bet jūs turėtumėte stebėti, ką darau, kai Tėvo Dvasia pripildo žemę savo žiniomis ir šlove. Ar neskaitėte?“ Eilutę, į kurią jis rėmėsi, jis nurodė Habakuko 2:14: „Nes žemė bus pilna Viešpaties pažinimo ir šlovės, kaip vandenys pripildo jūrą.“ Jei perskaitysite Habakuko 2 skyrių, pamatysite, kad jame kalbama apie gėrį ir blogį bei Viešpaties triumfą prieš blogį. Vandenyno bangų, lūžtančių ant pastatų, vizija yra tiesiogiai susijusi su vykstančia ir įvyksiančia gėrio ir blogio kova.

 

Mažesnė banga, kuri nebuvo pastebėta, simbolizuoja Tėvo Dvasią, judančią per pasaulį, keisdama jį, keisdama žmones, daugiausia paprastus žmones. Kristaus kūno palaiminimai, tekantys kitiems, yra tik šalutinis Jo Dvasios, išliejamos ant „paprastų“ žmonių, gyvenančių savo gyvenimą, produktas. Savo knygoje „Pirmosios Bažnyčios sugrįžimas“ atkreipiu dėmesį, kad kai Dievo Dvasia išliejama žemėje, visuomenių laisvė, išradimai ir kūrybiškumas yra to rezultatas. Kai vyriausybės sustabdo Dievo Dvasią, tada , nėra kūrybiškumo, nėra išradingumo. Tik priespauda.

 

Didesnė banga taip pat yra Dievo Dvasia, veikianti Europos institucijas, kurias simbolizuoja daugybė dangoraižių, iškilusių virš paprastų žmonių vieno aukšto pastatų, bet aš supratau, kad Jo atsakymas susijęs su pasauliniu Jo Dvasios judėjimu. Žmonės viršutinėse dangoraižių dalyse buvo valdžioje, nors kai kurie mylėjo vandenį  liko ten, kur buvo, arba keliavo aukštyn tiek, kiek galėjo pasilikti vandenyje, bet dauguma bėgo nuo juos veikiančio vandens/Dievo Dvasios.

 

Mano dėmesys sutelktas ne tiek į politines naujienas, kiek į tai, ką Tėvas daro aplink... pasaulį Jo Dvasia. Vyriausybės, žinoma, yra paveiktos, kaip matyti vizijoje. Tačiau didesnė naujiena yra tai, ką daro Tėvas. Šiomis dienomis matome LABAI daug žmonių ateinančių pas Viešpatį. Girdėjau vieną kinų namų surinkimo (bažnyčios) vadovą sakant, kad, jų manymu, 1 milijonas kinų KAS MĖNESĮ ateina pas Viešpatį, ir visi jie yra namų surinkimuose (bažnyčiose). Vakaruose matome krikščionis, norinčius tikrų, realių santykių, todėl jie renkasi namuose bendrystei, maistui, maldai, mokymui ir dalijimuisi tuo, ką daro Viešpats.

 

Mane stebina, kad paklausiau Viešpaties apie politiką, o Jis pasirinko man parodyti, ką Tėvas daro visame pasaulyje, kas supurtys viso pasaulio politiką. Tai mums sako nesikoncentruoti į antraštes, o labiau į mažą bangą, užpildančią „vidutinių“ žmonių namų ir verslo rūsius ir pirmuosius aukštus. Esame tarp tų, kurie labiau vertina tai, kad mus pažįsta Dievas, nei tai, kad mus pažįsta žmonės.

 

   Atsparus tikėjimas;

 

Mūsų sūnus Brianas parašė labai gerą knygą apie savo tikėjimo dekonstrukciją ir rekonstrukciją pavadinimu: Atsparus tikėjimas; Tvirtai stovėti puolusiame pasaulyje. Jis norėjo papasakoti savo istoriją, savo tikėjimo krizę, kad žmonės, kurių artimieji „pasitraukė nuo Viešpaties“, „nukrypo nuo tikėjimo“ arba šiuo metu „dekonstruoja“ savo tikėjimą, galėtų suprasti šį procesą. Mudu su Barbara, žinojome, kad jis kovoja su sunkumais, bet nežinojome, su kuo. Esame dėkingi Viešpačiui, kad jis vedė jį per dekonstrukcijos procesą, ir skatiname kitus tėvus pasitikėti, kad Viešpats daro tą patį su jų artimaisiais.

 

Manau, kad „Atsparus tikėjimas“ turėtų būti kiekvieno žmogaus skaitinių rinkinyje, galbūt kaip šaltinis kam nors pažįstamam. Pagalvokite apie visus krikščionis, kuriuos paveikė sutuoktinis, vaikas ar anūkas, atsitraukęs nuo savo tikėjimo, ir suprasite, kad beveik kiekvieną tai palietė. Labai dažnai, kaip ir aukščiau aprašyto vyro atveju, tai nebūtinai yra visiškas Viešpaties atmetimas, bet labai gilus ir privatus širdies procesas, kurio metu ištiriami visi Dievu vadinamų dalykų aspektai. Toks savojo tikėjimo dekonstravimo procesas gali būti labai sveikas, kaip pasirodė esąs Brianui, nes jis padėjo jam atrasti savo tikėjimą Viešpačiu be visų įpakavimų ir surinkimo (bažnyčios) kultūros. Tik Jėzus. Tik Tėvas.

 

 

„Zoom“ susitikimai:

 

 

Trečiadienio vakaras, kovo 11 d., ir šeštadienio rytas, kovo 14 d. Išsamesnės informacijos ieškokite aukščiau.

 

 

Konferencija Nyderlanduose: balandžio 30–gegužės 3 d., žr. aukščiau esančią nuorodą. Susirinksime apie 100 žmonių iš daugelio tautų, kad kartu praleistume turiningą savaitgalį, turėdami pakankamai laiko geriau pažinti vieniems kitus labai atsipalaidavusioje, šeimai draugiškoje kaimo aplinkoje. Šios konferencijos/rekolekcijos tarnauja visam žmogui: dvasiai, sielai ir kūnui, kad pasisotintų ir atsigaivintų.

 

 

Tulsos konferencija: spalio 16–18 d., žr. aukščiau esančią nuorodą. Manau, kad vienas geriausių mūsų konferencijų/rekolekcijų aspektų yra tai, kad visi valgome kartu. Per keletą valgymų mes susipažįstame vieni su kitais ir užmezgame draugystę, kuri tęsiasi ir pasibaigus savaitgaliui. Jei anksčiau lankėtės darbo ar surinkimo(bažnyčios )konferencijose – tai ne tai. Tai šeimos susibūrimas ramioje atmosferoje, dalijimasis tuo, kas rūpi, laiko skyrimas klausimams ir atsakymams bei asmeninėms maldoms. Prisijunkite prie mūsų!

 

Asmeninis maldos prašymas:

 

Chrisas per artimiausias 2 savaites grįš į savo senus grupinio gyvenimo namus, kurie buvo uždaryti po Covid. Grįžimas yra daug geresnis Chrisui, nes jie buvo pastatyti galvojant apie neįgaliųjų vežimėlius. Prašymas skirtas padėjėjams. Chrisas yra labai orientuotas į žmones ir prisiriša prie savo padėjėjų, kurie nesikelia kartu su juo. Mes dar nesusitikome su naujais, mums nepažįstamais. Didžiąją kovo dalį turėsime praleisti mokydami padėjėjus Chriso pomėgių ir nemėgstamų dalykų bei mokydami jį susipažinti su naujais dalykais. Taip pat žinokite, kad meldžiuosi už jus , kai parašote man apie tai  el. laiškuose, už  jūsų maldos poreikius ir mes visi labai vertiname jūsų finansines aukas – labiau, nei jūs manote! Ačiū!

 

Laiminu!

 

Johnas ir Barb, Brianas ir Amy

John Fenn, Įžvalgos ir supratimas, 2026- 02

 John Fenn, Insights and understanding, 3/4,

 Sveikinu visus,

Kai dirbau Biblijos mokyklos direktoriumi dideliame  mega surinkime( vert. bažnyčioje),  maždaug 1998 ar 1999 m., dalyvavau  vienos

žinomos mokytojos, kviestinės pranešėjos savaitės trukmės konferencijoje. Dėl mano pareigų mudu su Barbara sėdėjome pirmoje eilėje, kelios vietos nuo pastoriaus. Vienu metu pranešėja paprašė susirinkusiųjų prieiti ir palikti ant pakylos 100 dolerių grynaisiais arba jai išrašytus čekius kaip tikėjimo ženklą. Kai sakau „prašė“, esu mandagus. Greičiau šaukė, ragino, primygtinai kvietė, pamokslavo apie tai, ir visa tai su pasmerkimo doze tiems, kurie nepakluso. Viso to tikslas buvo gauti iš Dievo tai, ko trokštama: pagijimo, finansinio prasiveržimo, mylimo žmogaus išgelbėjimo ar kažko kito.

 

Barbara ir aš buvome pasibaisėję jos manipuliacijomis ir dar labiau pasibaisėjome, kai vyresnieji surinkimo personalo darbuotojai atsistojo ir padarė taip, kaip ji prašė. Savo didelei gėdai aš taip pat atsikėliau ir palikau sąskaitą ant pakylos – tai tapo paskutiniu „žmonių baimės“ aktu mano gyvenime. Grįždamas į savo vietą, žvilgtelėjau į pastorių, norėdamas, kad jis sustabdytų šitas nesąmones. Tačiau tuo pačiu metu jaučiau jo ir mano tiesioginio viršininko (pastoriaus pavaduotojo) spaudimą paklusti.

 

Po kurio laiko po tų susirinkimų sulaukiau gąsdinančio pastoriaus skambučio. Kai savo biuro telefone pamačiau skambinančiojo ID, sustingau iš baimės, bet kaip tik tada Viešpats man prabilo: „Aš esu tas, kuris tave čia pastatė, ir tik aš galiu tave pašalinti.“ Visa baimė būti atleistam išnyko, atėjo ramybė ir aš atsiliepiau į skambutį. (Nebuvau atleistas)

 

Pagrindinis mokymo ; „Duokite 100 dolerių, kad jūsų malda būtų išklausyta“ –  šaknys glūdi ankstesniame „Tikėjimo žodžio“ mokyme apie šimteriopą grąžą.

 

Ši frazė yra iš Morkaus 4:1-20, palyginimo apie sėjėją (sodintoją). 1-8 eilutėse Jėzus moko palyginimo apie sėjėją, sėjantį sėklą: „Vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant akmenuotos žemės, bet, neturėdami žemės, vos sudygę, išdžiūvo. Kiti nukrito tarp erškėčių (piktžolių), ir piktžolės nusmelkė sėklą, todėl ji niekada neužaugo iki reikiamo dydžio. O 8 eilutėje kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių – vieni trisdešimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, o dar kiti šimteriopą derlių.

 

13-20 eilutėse Jis išsamiai aptarė šią temą privačiai su mokiniais, aiškindamas, kad žemė simbolizuoja žmogaus širdį ir įvairias sąlygas, kurias Žodis (Jėzus yra Žodis) patiria, kai yra pasodintas širdyse. Apie gerą dirvą Jis pasakė antrą kartą 20 eilutėje; „Vieni 30, kiti 60, kiti 100 kartų“. Likusi skyriaus dalis iki 34 eilutės yra susijusi su šiuo palyginimu, įskaitant nurodymą būti atidiems, ką girdime, ir kad pagal tai, kaip vertiname Dievo dalykus, Jis mums atlygins. (24 eilutė)

 

Tikėjimo žodžio (TŽ) mokytojai iš konteksto ištraukė „100 -iopą grąžą“ ir pavertė ją mokymu apie davimą – duoti, kad gautum –  jei duosi 10 dolerių, Dievas tau grąžins 100 arba 1000 dolerių. Akivaizdu, kad tai neteisinga. Štai ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas: „vieni 30-iopą, kiti 60-iopą, kiti 100-iopą  grąžą“.

 

Tai buvo įprastas žemės ūkio derliaus vertinimas.

Ūkininkai kalbėdavo apie 30, 60 ar 100- iopą grąžą iš savo derliaus įvairiais metais. „100 kartų grąža“ nėra matematinis teiginys, o veikiau užbaigtumo, brandos, geriausio, ką galima gauti iš konkrečios situacijos, posakis. Pagalvokite,  jei sėkla nukrenta ant akmeningos žemės ir tik sudygsta, tai yra geriausia, ką ji galėjo padaryti tokioje situacijoje. Jei sėkla nukrenta tarp erškėčių ir piktžolių ir išdygsta, bet užspringsta, tai yra geriausia, ką sėkla galėjo padaryti tokioje situacijoje.

 

Gera širdis yra kaip gera žemė ir duoda 100- riopą derlių– ne pažodinį kiekį, o tai reiškia brandą ir pilnatvę. Ji davė didžiausią ir geriausią derlių, kokį galėjo, nes turėjo gerą dirvą. Šiandien mes naudojame 10 arba 100 tokiu pačiu būdu. Pavyzdžiui: skalėje nuo 1 iki 10, kaip įvertintumėte savo bendravimą su mūsų komandos nariu šiandien? Arba: kokia ji graži (ar koks jis gražus)? 6 arba 8? Kaip jums patinka mūsų produktas skalėje nuo 1 iki 100? Jūs nesakote, kad skaičių 10 arba 100 radote kaip matematinę formulę, o kaip didžiausio ir geriausio atitikmens. Taip Jėzus naudojo procentus.

 

Kartą kažkur skaičiau apie ūkininką, kurio pasėlius užklupo kruša. Tačiau tai nebuvo visiškas nuostolis, nes jis sugebėjo nuimti pakankamai derliaus, kad sumokėtų bankui skolą ir pragyventų kitais metais. Tačiau aplinkiniai ūkininkai buvo visiškai sužlugdyti, negalėdami mokėti paskolų įmokų. Nors ūkininkas buvo labai nusivylęs savo derliumi, draugas atkreipė dėmesį, kad jo padėtis yra daug geresnė nei bet kurio kito ūkininko toje vietovėje, sakydamas, kad jis gavo 100 kartų didesnę grąžą – geriausią, kokią tik galėjo gauti esant tokioms aplinkybėms.

 

Leiskite man pasakyti kitaip. Kartais, dėl sudėtingos situacijos, gausite tik 30-riopą grąžą – bet tai yra geriausia, ką galite padaryti tokioje situacijoje. Kartais „piktžolės“ galėjo išaugti ir trukdyti sandoriui ar šeimos situacijai, ir dėl to gavote tik 60 -riopą gražą nuo to, ko tikėjotės.  Bet tokioje situacijoje 60 kartų buvo geriausia, ką galėjai padaryti. Dievo malonės dėka tu gavai daugiausia, ką galėjai gauti toje situacijoje.

 

Tokie dalykai mūsų gyvenime nutinka nuolat – Dievo malonė sunkiose situacijose – ir mes turime pradėti suprasti, kad nors dažnai negauname viso trokštamo „derliaus“, Jo malonės dėka gavome visavertį derlių, kurį galėjome gauti, atsižvelgiant į situaciją. Galbūt tai tik 30 ar 60 kartų, bet tai buvo aukščiausias ir geriausias įmanomas rezultatas toje situacijoje.

 

Ar velnias gali girdėti tavo maldos kalbą? (Ir ar yra maldos kalba, kuria kalbamės su velniu?)

1 Korintiečiams 13:1: „Jei ir kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės...“ Romiečiams 8:26-27 mums sakoma, kad mūsų silpnumas yra tas, kad nežinome, kaip melstis taip, kaip turėtume, todėl Šventoji Dvasia prisijungia prie mūsų, kad melstumėmės „pagal Dievo valią“, kalbėdami kalbomis.

 

Svarbiausia šios eilutės mintis yra ta, kad kalbos skirtos Tėvui, ne velniui. Yra intensyvių užtarimo maldų kalbomis, kurių metu žinote, kad stipriai užtariate ką nors, ir Tėvas naudoja tą maldą, kad padėtų prispaustiesiems išsivaduoti iš demoniškų jėgų ir sustiprėti dvasiškai bei emociškai, bet malda skirta Tėvui. Pamenu, kartą mačiau, kaip garsus televizijos pamokslininką atvedė moterį, kuriai reikėjo išlaisvinimo  ir liepė miniai ištiesti rankas į ją ir melstis kalbomis „prieš velnią“. Ne, tai nesakoma Naujajame Testamente; skirtos Tėvui. Velnias neklykia išgirdęs tavo maldos kalbą. Jis nebijo. Jam tai skamba kaip ir bet kuri kita žmonių ar angelų kalba – iš kurių jis atėjo.

 

Galėtume paklausti: ar velnias supranta amerikiečio, vokiečio, kino, ispano ar italo žodžius? Taip, nes velnias ir jo pakalikai yra visoje planetoje. Taigi, ar jis supranta ir angelų kalbas, iš kurių jis atėjo? Taip, žinoma. Jei persikelsiu į Vokietiją ir man reikės kalbėti vokiškai, aš augau su amerikietiška anglų kalba ir ją prisiminsiu. Tad koks skirtumas, jei velnias supranta, ko meldžiuosi Tėvui, nesvarbu, ar tai mano gimtoji kalba, ar dangaus duota kalba, kurios niekada neišmokau?

 

Vieną kartą, kai Jis mokė mane kai kurių iš šių dalykų, paklausiau Viešpaties: „Kodėl kalbos? Tai taip prieštaringa ir nesuprantama.“ Jis atsakė (sutrumpintai): „Jei galite tai priimti, žemė buvo perduota žmogui, todėl didžiąja dalimi Tėvas ir aš žemėje veikiame kvietimu. Nors mes išlaikome savo, kaip Kūrėjo, teisę. Tačiau žmogus nežino, kaip melstis taip, kaip turėtų. Tėvas turėjo rasti būdą apeiti žmogaus nežinojimą, kad Jo valia žemėje būtų įvykdyta. Jis tai daro duodamas žmogui kalbą, kurios jis niekada neišmoko, apeidamas jo nežinojimą ir užpildydamas tą kalbą savo valia, savo emocijomis ir savo troškimais, jų dvasioje. Tada jie meldžiasi Jam, užbaigdami ciklą ir padarydami sandorį teisėtą. Nes iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tą dieną niekas negalės mūsų kaltinti. Viskas bus atskleista, kad buvo padaryta teisingai ir dorai.“

 

Tai gali būti penas daug ką apmąstyti, šiandien užteks, kitą savaitę užbaigsiu ciklą. Iki tol, laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu john@cwowi.org

John Fenn. Įžvalgos ir supratimas, 2 iš4, Vestuvės, išorinė tamsa. Savaitės mintys 2/4, 2026-02-14

 John Fenn. Insights and understanding, 2/4, Wedding, outer darkness. Weekly Thoughts 2/4, 2/14/26

 

Sveikinu visus,

 Mato 22:1-14 palyginime apie vestuves svečiai susirinko, bet vienas svečias nevilkėjo vestuvinio drabužio.

  Paklaustas, kodėl, jis netenka žado. Įsakoma jį išmesti į išorinę tamsą, kur verksmas ir dantų griežimas. Jėzus baigia sakydamas: Nes daug pakviestų, bet mažai išrinktų.

 

Palyginimas prasideda taip: „Dangaus karalystė panaši į karalių, kuris iškėlė savo sūnui vestuves.“ Jėzus akivaizdžiai kalba apie Tėvą ir save patį. 3 eilutėje sakoma: „Jis siuntė tarnus pakviesti svečius (buvo laikas pradėti), bet jie neatėjo.“ Pirmajame amžiuje šeimininkas turėjo paprotį siųsti priminimus apie artėjančią didžiąją dieną. 4–5 eilutėse rašoma, kad karalius atsiuntė daugiau tarnų ir papasakojo pakviestiesiems apie visą jiems paruoštą maistą ir aprūpinimą; „Bet jie nekreipė į tai dėmesio.“ Pažodžiui: „Jie nekreipė dėmesio į kvietimą“ ir grįžo dirbti savo ūkius ir darbus.

 

6–7 eilutėse sakoma, kad kai kurie iš tų žmonių siaubingai elgėsi su pasiuntiniais ir net kai kuriuos nužudė. Karalius supyko ir pasiuntė savo armijas žudyti tuos, kurie nužudė jo tarnus ir sunaikinti jų miestą. Tai akivaizdi nuoroda į tai, ką (Senojo Testamento) pranašai patirdavo nuo netikinčių Izraelio žydų. Taigi 8–10 eilutėse karalius nurodo savo tarnams pakviesti tuos, kurie iš pradžių nebuvo pakviesti ( palyginime pagonys), ir  pasakė, kad buvo pakviesti ir geri, ir blogi.

 

11–12 eilutėse karalius pastebi, kad kažkas... be vestuvinio drabužio ir klausia, kaip jis ten pateko. Vyras neteko žado.

 

Vestuviniai drabužiai Rytuose

 

Tuo metu buvo paprotys, kad karalius, rengiantis vestuves, arba „įprastų“ vestuvių šeimininkas visiems svečiams duotų lengvą lininį paltą. Šis paprotys išliko ir šiuolaikinėje Kinijoje, kur nuotaka ir jaunikis svečiams dažnai dovanoja vestuvinius paltus ar kitas dovanas, kad parodytų dėkingumą už atvykimą į jų vestuves. Jėzaus laikų karalių ir „įprastų“ vestuvių metu šeimininkas duodavo lengvą lininį paltą, kad visi svečiai būtų tinkamai apsirengę ir lygūs, kad  visi būtų apsirengę vienodai, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties. Dėvint pateiktus vestuvinius drabužius, vestuvėse nebuvo matyti, jokio rango, jokio socialinio statuso, karalius ar šeimininkas visus sulygindavo tai ypatingai  dienai, kad visi galėtų laisvai susimaišyti ir bendrauti.

 

Vyras be tokių vestuvinių drabužių išsiskyrė, aiškiai parodydamas, kad jis bandė atvykti į vestuves savo noru. Tai simbolizuoja žmogų, bandantį prasimušti į dangų, savu būdu į Avinėlio vestuvių vakarienę. Vyrui buvo suteikta galimybė prisipažinti, bet jis tylėjo. „Tegul taip sako Viešpaties išpirktieji“ – Psalmės 107:2 eilutėje teigiama, bet vyras tylėjo. Jis dar nebuvo išpirktas ir bandė pats patekti į (dangų) vestuvių puotą. Romiečiams 10:9-10, kuris buvo parašytas praėjus kuriam laikui  po Jėzaus palyginimo Mato evangelijoje, taip pat sakoma, kad tikime širdimi, bet išpažįstame išgelbėjimui lūpomis. Vyras tylėjo, tai reiškia, kad jis nebuvo išgelbėtas.

 

 

Išorinė tamsa

 

Tada karalius jį suėmė ir išmetė į „išorinę tamsą“, kur verksmas ir dantų griežimas. Tais laikais, kaip ir daugelyje pasaulio vietų šiandien, nebuvo gatvių žibintų. Vestuvių puota būdavo visiškai  apšviesta daugybe aliejinių lempų, bet jos neapšviesdavo gatvių. Terminas „išorinė tamsa“ buvo pirmojo amžiaus terminas, vartojamas, kai kas nors buvo išmetamas iš verslo ar namų, t. y. „išspirtas į gatvę“ arba „išspirtas ant šaligatvio“. Jie buvo ten, kur   šviesa,  ir atsidūrė ten, kur tamsa, verksmas  ir dantų griežimas“... šis terminas buvo  vartojamas apibūdinti labai supykusį žmogų. Pakeiskite  jį šiuolaikiniais terminais ir įsivaizduokite žmogų, išmestą iš užeigos, baro ar restorano ir išeinantį į gatvę, keikiantį ir spjaudantį iš pykčio dėl savo likimo. Tačiau būtent jo paties veiksmai paskatino kitus jį išmesti.

 

Palyginime tai yra neišgelbėto žmogaus, išoriškai žvelgiančio į tuos, kurie noriai priėmė ir kvietimą, IR šeimininko parūpintą vestuvių drabužį, paveikslas.

 

Galbūt prisimenate, kad Pradžios 3:21 Viešpats Dievas padarė Adomui ir Ievai odinius drabužius, pridengiančius jų (nuodėmės) nuogumą. Efeziečiams 5:27 sakoma, kad vyrai turi mylėti savo žmonas kaip Kristus myli bažnyčią, kad galėtų ją sau pristatyti „be dėmės ir raukšlės“ ant drabužių. Apreiškimo 19:7-14 apie tikinčiuosius danguje Avinėlio vestuvių vakarienės metu sakoma: „Jiems buvo duota puiki, švari  balta drobė.“ „ta drobė yra šventųjų teisumas.“ Tie patys šventieji, aprašyti 14 eilutėje, vis dar vilkėdami vestuviniais drabužiais, lydi Viešpatį ant žirgų Armagedone, Jam sugrįžtant.

 

Daug pakviestųjų, bet maža išrinktųjų.

 

Aukščiau minėjau paprotį, kai šeimininkas siunčia priminimus prieš vestuvių puotos dieną. Suprantama, kad svečiai, priėmę kvietimą,... atvyksta ir gauna vestuvių drabužį. Tai reiškia, kad išrinktieji yra tie, kurie priima IR laikosi dalyvavimo sąlygos. Jie pasirenka priimti kvietimą ir todėl yra išrinkti būti įleisti – tuo tarpu vyras, kuris atsisakė vestuvių drabužio ir atsisakė išpažinti savo kaltes, buvo išmestas. Daugelis pakviestų, bet nedaugelis pakviestųjų laikosi kvietimo reikalavimų. Tikri Jėzaus tikintieji ir priėmė kvietimą, IR įvykdė sąlygą.

 

Apsvarstykite garsųjį Jono 3:16: Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, kad visi, kurie Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.

 

 Kvietimas yra toks, nes Dievas mus pakvietė, duodamas mums savo Sūnų. Reikalavimas yra tikėti tuo Sūnumi. Kvietimas yra duotas, bet nedaugelis įvykdys kvietime pateiktą reikalavimą.

 

 

Kryžius dykumoje

 

Izraeliui pradėjus žygiuoti per dykumą, Viešpats duoda jiems labai konkrečius nurodymus, kaip jie turi keliauti. Jų bendra kryptis yra į rytus, atvykus iš Egipto ir keliaujant į rytus iki Izraelio. Skaičių knygos 1:50 Jis sako „įsikurti stovyklą aplink Padangtę“ už šeimos vėliavų, o levitai – centre. Padangtė su dienos debesiu ir nakties ugnies stulpu buvo pačiame stovyklos centre. Antrame skyriuje pateikiami Dievo nurodymai, kuri gentis žygiuoja pirmyn ir kuria Padangtės puse. 3–9 eilutėse Viešpats sako, kad „rytinė pusė, link saulėtekio“, bus Judas, Isacharas ir Zabulonas, iš viso 186 400. Tai yra didžioji dalis gyventojų, todėl tai buvo ilga kolona, ​​žygiuojanti paskui genčių vėliavas.

 

Šiaurinė ir pietinė pusės buvo maždaug vienodos. Pietinės gentys buvo Rubenas, Simeonas ir Gadas, kurių buvo 151 450. Šiaurinė buvo Danas, Ašeras ir Naftalis, kurių buvo 157 600. Tai buvo tarsi 2 stulpai arba rankos, kylančios iš centrinės palapinės, lygiai taip pat, kaip Judas, Isacharas ir Zabulonas buvo ilgoji 186 400 atšaka, besitęsianti toli į rytus. Vakaruose buvo mažiausia iš visų, kurią sudarė Efraimas ir pusė Manaso bei Benjamino genčių, kurių buvo 108 100. Jei žiūrėsite į tai iš viršaus, tai sudaro tobulą kryžių, su Judu, kuris veda koloną  saulėtekio link , kaip įsakė Viešpats.

 

Dar vienas kryžius...

Beveik Po 1000 metų Judas atsiduria Babilono nelaisvėje, nes didžiąją dalį gyventojų Nebukadnecaras paėmė į nelaisvę ir ten išgabeno. Tarp jų yra Danielius ir Ezechielis. Kai kurie greitai atmeta savo tikėjimą, o kiti lieka ištikimi. Ezechielio 9:4 Viešpats liepia Ezechieliui eiti ir uždėti ženklą ant tų, kurie verkia matydami savo brolių nuodėmes, galvų, pažymėdami juos kaip priklausančius Dievui. Žodis „ženklas“ yra „tav“ arba „taw“ ir per amžius buvo išreiškiamas skirtingai, bet dažnai kaip + arba X.

 

Žymės ant kaktos (arba riešo) vėliau buvo naudojamos Romėnų, kai jie ėmė nelaisvėn žmones, darydami juos vergais, atimdami jų vardus ir ištatuiruodami skaičių ant galvos ar riešo. Apreiškimo 666 eilutėje teigiama, kad tie, kurie gauna tą ženklą, yra tos ekonominės ir politinės sistemos vergai. Romiečiams 16:22-23 sužinome, kas užrašė Pauliaus diktuotą laišką romiečiams: „Aš, Tercijus, šio laiško užrašytojas, sveikinu jus... Erastas, miesto iždininkas...“ Jus sveikina  ir brolis Kvartas.“

 

Paulius rašė romiečiams iš Korinto, nes ten buvo rastas vardas Erastas,  teigiama, kad jis iš tikrųjų buvo miesto iždininkas. Vardas „Tercijus“ yra romėniškas skaičius 3, o Kvartas – romėniškas skaičius 4, rodantis, kad Kristuje socialinė ir ekonominė padėtis nieko nereiškia, nes didysis apaštalas turėjo su juo dirbantį iždininką ir du vergus – nuostabi malonė.

 

Daugiau kitą savaitę, o iki tol – laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

John Fenn. Įžvalgos ir supratimas, 1 iš 4, Savaitės mintys

 John Fenn. Insights and understanding, 1/4, Weekly Thoughts,

 

Sveikinu visus,

Man patinka studijuoti žydų kultūrą Biblijoje, nes tai suteikia kontekstą ir supratimą apie dalykus, kurių kitaip nesuprastume. O kai kurie dalykai neturi

nieko bendra su kultūra: kartais pamokslininkas ištraukia eilutę iš konteksto ir iškreipia jos prasmę pritaikydami  pamokslui, knygai ar interneto paieškai, todėl tai, ką laikome iš Dievo, iš tikrųjų taip nėra. Taigi tikiuosi, kad, ką rašau, bus smagu ir bent dalis to bus nauja informacija.

 

Šioje serijoje aptarsime: Ar velnias gali suprasti jūsų maldos kalbą? Kas yra šimteriopas  grąžinimas? Kas yra „išorinė tamsa“? Kokia „švarios drobės“ reikšmė Avinėlio vestuvių Puotoje? Kodėl Steponas sakė matęs Jėzų, stovintį Dievo dešinėje? Ir dar daugiau!

 

Mes negalime pažinti Jo aukštesnių kelių?

 

Daugelis pamokslininkų pamokslą apie Dievo paslaptis grindė Izaijo 55:7-11:

 

„Tegul nedorėliai palieka savo kelius ir neteisieji savo mintis. Tegul jie atsigręžia į Viešpatį, mūsų Dievą  ir jis pasigailės jų,  nes jis mielai atleis. „Nes jūsų mintys nėra mano mintys, ir jūsų keliai nėra mano keliai“, – sako Viešpats. „Kaip dangūs yra aukščiau už žemę, taip mano keliai yra aukščiau už jūsų kelius ir mano mintys – už jūsų mintis. Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus ir negrįžta į ją, kol nepalaisto  žemės, nepadaro jos vešlios ir klestinčios, kad ji duotų sėklos sėjėjui ir duonos valgytojui, taip ir mano žodis, išeinantis iš mano burnos, negrįš pas mane tuščias, bet įvykdys tai, ko trokštu, ir pasieks tai, kam jį siunčiau.“

 

Visada dėmesys sutelkiamas į tai, kad mes negalime pažinti aukštesnių Dievo kelių. Jo keliai yra aukštesni, Jo mintys yra aukštesnės, o mes, paprasti žmonės, negalime pažinti šių aukštesnių dalykų. Tačiau pažiūrėkite, kas iš tikrųjų sakoma: „Tegul nedorėlis atmeta (palieka, atsuka nugarą ir palieka) savo kelius ir savo (neteisias) mintis, ir Viešpats... atleis. „Juk mano mintys nėra jūsų mintys, ir jūsų keliai nėra mano keliai.“

 

Ši ištrauka iš tikrųjų liepia mums palikti savo kelius ir mintis ir pakilti prie Jo aukštesnių kelių ir minčių. Tai nėra teiginys, kad Jis yra per aukštai, o mes per žemai, veikiau kvietimas palikti savo kelius ir mintis ir pakilti prie Jo kelių ir minčių.

 

Tai atitinka Naujojo Testamento realijas, įskaitant Romiečiams 12:1-2, kuriame sakoma aukoti savo kūnus kaip gyvą auką, patirti metamorfozę, atnaujinant savo protą Jo keliams ir mintims, ir taip galėsime vaikščioti pagal gerą, priimtiną ir visapusišką Dievo valią. Izaijo 55:7-11 Jis kviečia mus pakilti prie Jo kelių ir minčių.

 

Kai buvau paauglys, mačiau tai  ir mano širdis  buvo sutelkta į Psalmę 103:7: „Jis apreiškė savo kelius Mozei;“ „savo  darbus Izraelio vaikams.“ Tie „darbai“ buvo stebuklai, kuriuos Izraelio žmonės matė klajodami dykumoje. Net paauglystėje mačiau krikščionis, gyvenančius nuo stebuklo iki stebuklo, o tarp jų – žemas slėnis, tikėjimo vingiai. Tačiau Mozė pažino Dievo kelius. Jei pažįstame Jo kelius, stebuklai įvyks. Galime gyventi eidami Jo keliais ir sekdami Jo mintimis, nes esame visiškai atsižadėję savųjų.

 

 

Kodėl Steponas matė Jėzų, stovintį Tėvo dešinėje?

 

 

Visas Apaštalų darbų 7 skyrius pasakoja apie Stepono suėmimą ir gynimąsi prieš Sinedrioną. Jo kankinystė įvyko taip, kaip aprašyta 55–59 eilutėse:

 

 

„O Steponas, kupinas Šventosios Dvasios, pakėlė akis į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. „Štai“, – tarė jis, – „matau atvirą dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje.“ Tai išgirdę, jie užsidengė ausis ir, garsiai šaukdami, visi puolė jį, ištempė iš miesto ir pradėjo užmėtyti akmenimis.“ Tuo tarpu liudytojai patiesė savo drabužius po kojų jaunuoliui, vardu Saulius, o Steponas, užmėtomas akmenimis, meldėsi: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ Tada, atsiklaupęs, sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Tai pasakęs, jis užmigo.“

 

Kodėl Steponas pamatė Jėzų stovintį, o ne sėdintį Dievo dešinėje? Kodėl tai juos taip supykdė, kad jie ištempė jį iš miesto ir nuteisė mirtimi? Tai iš Izaijo 3:13: „Viešpats stovi, kad bylinėtųsi (kaltintų), stovi, kad teistų žmones.“ Yra dar keletas eilučių, kuriose kalbama apie Jį stovintį arba kylantį teisti.

 

Judaizme Dievo teismas matomas dviem veiksmais: atsistojant arba atsistojant ir atsisėdant. Atsistojimas yra kaltinimas kaltinamajam, tai yra nusikaltimo, dėl kurio Viešpats pateikia savo argumentus, apkaltinimas. Tai matyti Izaijo 2:19-21 ir 33:10. 19 eilutėje: „Jie bėgs į uolų plyšius ir žemės olas, bijodami Viešpaties ir Jo Didenybės šlovės, kai Jis pakils baisiai sudrebinti žemę.“ Tai vyksta tada, kai Dievas išeina kaltinti, pateikti kaltinimus kaltiesiems. Jis atsistoja, kad tai padarytų.

 

Jo kaltinimas yra nepaneigiamas, nes Jis yra Tiesa. Todėl kaltinimas yra nuosprendis. Dievo apkaltintas asmuo iš karto žino, kad kaltinimas yra teisingas ir tikslus visais atžvilgiais. Tada Dievas atsisėda, kad vykdytų savo teismą.

 

Kai Steponas pamatė Jėzų, stovintį Tėvo dešinėje, visas Sinedrionas suprato, kad Viešpats kaltina JUOS, o ne Jį. Vietoj to, jis niekada nematė Jėzaus atsisėdančio. Jų likimas priklausė nuo jų reakcijos į stovintį Jėzų. Ir vis dėlto Steponas suteikė malonę. Kodėl? Nes mirdamas jis sako: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės.“ Kitaip tariant: „Viešpatie, atmesk kaltinimus prieš juos, nelaikyk jų atsakingais.“ Kai Steponas atleido juos nuo nužudymo nuodėmės, kaltinimas/teismas buvo panaikintas. Byla nutraukta. Kad ir kokios kitos nuodėmės tą dieną būtų įskaitytos Sinadreono nariams, Stepono nužudymas nebus viena iš jų.

 

Štai ką tai reiškia jums ir man.

 

Štai kodėl Naujajame Testamente sakoma, kad Jėzus sėdi Tėvo dešinėje. (Kolosiečiams 3:1, Hebrajams 10:12, 12:2, 1 Petro 3:22) Jėzus nekaltina savųjų. Jis užnešė „jis panaikino ranka užrašytą kaltinimą, kuris buvo prieš mus,  prikaldamas jį prie savo kryžiaus“. Kryžius panaikino visus kaltinimus prieš mus, kurie kartu su Jėzumi buvo prikalti prie kryžiaus. Todėl Jėzus sėdi šalia Tėvo. Dabar Jis prižiūri tikinčiųjų kūną, kuris priėmė Jo sumokėtą kainą už kaltinimus ir išteisinimą tiems, kurie tiki. (Apaštalų darbų 13:39, 1 Korintiečiams 6:11) Esame išteisinti tikėjimu Kristumi.

 

Visi kaltinimai, visos bausmės buvo atmestos, todėl Jis nestovi tam, kad kaltintų. Tiesą sakant, tai yra geriau nei tai, nes 1 Korintiečiams 6:11 sakoma: „...dabar esame išteisinti Viešpaties Jėzaus vardu Dievo Dvasia“. Išteisinimas reiškia ne tik atleidimą, ne tik atmestus kaltinimus, kurie buvo jums pateikti, bet ir tai, kad stovite prieš teismą taip, lyg jokių kaltinimų niekada nebūtų buvę. Teisėjas mus išteisina, nes esame nuplauti Jo krauju. Visa yra nauja ir visa nauja yra iš Dievo.

 

Jėzus stovi kaltinti ir sėdasi teisti. 2 Korintiečiams 5:10 sakoma: „Nes mes visi turime pasirodyti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas gautų, ką darė būdamas savo kūne – gera ar bloga.“ Taigi mes neateiname prieš stovintį Jėzų, kuris galėtų stoti mus kaltinti, bet be jokių kaltinimų prieš mus. Jėzus sėdi, kad teistų tai, ką padarėme būdami savo kūne. Tai ne pragaro grėsmė, nes mes jau esame Jo Karalystės dalis. Tėvas gali pagauti savo vaiką darant bloga, bet nėra grėsmės, kad vaiko gali   išsižadėti, tik šeimoje vyksta atsiskaitymas. Tai yra Kristaus teismo krasė. Ne remiantis kaltinimu, o remiantis tuo, ką padarėme nuo tada, kai buvome Jame.

 

Taigi, jei tikėjote, kad Kristaus teismo krasė yra dėl padarytų nuodėmių ir jūs   galite nebūti įleisti į dangų, dabar matote tiesą. Jūs jau esate karaliaus vaikas, Jis jūsų neišmes. Jis sėdi Tėvo dešinėje. Tėvas buvo Kristuje, sutaikydamas mus su savimi. Sena praėjo, visa yra nauja, ir kas nauja, tai iš Dievo.

 

Nuostabi malonė!

Daugiau kitą savaitę, o iki tol, laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

John Fenn, „Tai ne apie tai, kad patektume į dangų“, 2/2, „Tyrumas, o ne tobulumas“, 1/31, „Savaitės mintys“

 John Fenn, It isn't about us going to heaven, 2/2, Purity not perfection, 1/31, Weekly Thought 

Sveikinu visus,

Dalinausi mintimis apie tai, kaip Naujojo Testamento metu  dėmesys sutelkiamas į Tėvo valios vykdymą mūsų gyvenime, o ne į „Viešpatie, paimk mane ! “. Apreiškimo

pabaigoje matome dangų, nusileidžiant į žemę, o ne žemę, kylančią į dangų. Didžioji dalis Naujojo Testamento yra sutelkta į dangaus karalystės atėjimą į žemę. Turėkime tą patį mąstymą. (Apr 21, 2)

 

„Tėve, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas“ – taip Jėzus pradėjo savo mokymą apie maldos modelį, kurį vadiname Viešpaties malda.

Visa kita toje maldoje yra tiesiogiai siejama su „teesie šventas tavo vardas“ ir kyla iš jo.

 

Grįžkime į Edeno sodą, kai Adomas davė vardus gyvūnams. (Pradžios 2, 18–20) Rabinai sako, kad Adomas jiems davė vardus, žinodamas kiekvieno gyvūno charakterį, prigimtį ir vietą kūrinijoje bei jo rūšį. Tą patį darome ir šiandien, vienas iš geriau žinomų atvejų gali būti dinozauro pavadinimas „Tyrannosaurus Rex“ arba „baisus driežas“, apibendrinant jo charakterį, apžiūrėjus jo kaulus.

 

Kai Jėzus pasakė „ teesie šventas tavo vardas“, dėmesys sutelkiamas ne į konkretų vardą, o veikiau į visų Jo Būtybės savybių santrauką. Žmonės nukrypsta nuo temos ginčydamiesi dėl tikrojo Dievo vardo, nepasitenkindami „Tėvu“ ar net „Jėzumi“, visiškai nesuprasdami, kad „šventas tavo vardas“ reiškia visą Jo prigimtį ir charakterį. Vartojimas „Tėvas“ visiškai apibendrina Jo charakterį, prigimtį, meilingą gerumą ir teisingumą Jo Būtyje.

 

Panašiai mes vadinami krikščionimis, pirmą kartą paminėti Apaštalų darbų 11:26. Titulas „krikščionis“ pažodžiui reiškia „Kristaus giminaitis“, bet vartojamas kaip Kristaus pasekėjas. Turėdami šį identifikatorių, galime sakyti, kad Kristaus savybės yra mumyse ir mes esame skirti Jo naudojimui. Žodžiai „pašventinimas“ arba „atskirtas naudojimui“ ir žodis „šventas“ dažnai laikomi sinonimais. Aš tai pasakyčiau taip: šventumas priklauso dieviškumui. Šventumas yra šventumo būsena.

 

Tyrumas, bet ne tobulumas

Esate šventas, nebūdamas tobulas. Tyrumas yra mūsų dvasioje, mūsų siela atnaujinama, kad kasdien mąstytume vis labiau kaip Jis, o mūsų kūnai padaryti gyva auka. „Šį lobį mes turime moliniuose induose (žemiškuose kūnuose), kad šlovė būtų Dievo, o ne mūsų.“ 2 Korintiečiams 4:7 atskleidžia šią paslaptį. Tai ne apie mus. Tai apie Jį. Taigi nenukreipkite akių į save.

 

Kai Jėzus Mato 5:38-48 savo didžiajame pamokyme apie meilę tiems, kurie mūsų nemyli, pasakė, Karaliaus Jokūbo versijoje : „Būkite tobuli, kaip jūsų Tėvas danguje yra tobulas.“ Žodis „tobulas“ 1611 m. anglų kalboje reiškia „subrendęs, pilnas“, o ne taip, kaip mes jį vartojame šiandien, reiškiantį, kad nėra jokių netobulumų. Graikiškas žodis „teleios“ reiškia „pilnas“ arba „subrendęs“. „Būkite subrendę (meile), kaip jūsų Tėvas danguje yra subrendęs (meile).“ Jis visada veda mus link didesnės meilės šventumo rėmuose.

 

Tėvo malonė yra tokia didžiulė, kad kai mums apreiškiama mūsų  nuodėmės gelmė, vos galime ją suvokti. Žmogiškas polinkis yra atsigręžti į praeities ar dabarties nuodėmes ir daryti išvadą, kad esame pasmerkti pragarui, nepaisant Naujojo Testamento realybės. Jie tiki savo baimėmis ir abejonėmis, o ne Dievu. Šis procesas, žinoma, yra augimo Kristuje dalis, kurią kiekvienas iš mūsų turime daryti. Taip, Jo malonė yra didžiulė. Ir taip, mes nusidėjome ir toliau nusidedame, ir galbūt Jam pasakėme žodžius, kaip mažylis, isterijos priepuolio metu  kalbėdamas su tėvais, kurie verčia mus bijoti, kad Jį įžeidėme daugiau nei gali leisti malonė. Tačiau būti šventam reiškia tai, kaip Jis mus atkūrė ir atvedė į Savo šeimą, o ne mūsų netobulumus.

 

Jis mus suplanavo, kai dar buvome Jo mintyse prieš prasidedant laikams. 2 Timotiejui 1:9 sakoma apie Tėvą: „Jis mus išgelbėjo ir pašaukė šventu pašaukimu ne pagal mūsų darbus, bet pagal savo paties nutarimą ir malonę, kuri buvo mums duota Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus.“

 

Per vėlu ginčytis.

 

Tai tas pats, kaip kažkas man sakytų, kad krikštas Šventąja Dvasia ar išgydymai ne šiandienai. Per vėlu, aš jau gavau Šventąją Dvasią, atvėriau aklųjų akis, atvėriau kurčiųjų ir nebylių ausis ir kalbą – aš jau vaikštau tame, ko, jų teigimu, šiandien nėra. Taip pat ir tas, kuris sako, kad per daug nusidėjo ir yra pasmerktas pragarui, nors visa širdimi myli Jėzų. Per vėlu, Jis jau atkūrė tavo dvasią, o tai reiškia, kad Kristus yra tavyje. Per vėlu, Jis jau padarė tave vienu iš savo vaikų, karališkosios šeimos dalimi. Per vėlu; Jis matė kiekvieną mūsų nuodėmę ir vis tiek amžinaisiais laikais mums davė Kristų. Vau.

 

Ši tiesa mums tampa suprantama, kai suprantame: „Dangaus karalystė yra kaip lauke paslėptas lobis, kurį žmogus rado ir paslėpė. Iš džiaugsmo jis išėjo, pardavė visa, ką turėjo, ir nusiperka tą lauką. Vėlgi, dangaus karalystė yra kaip pirklys, ieškantis gražių perlų. Radęs labai brangų perlą, jis išėjo, pardavė visa, ką turėjo, ir jį nusipirko.“

 

Šiuose palyginimuose Jėzus yra žmogus, kuris randa perlą  lauke (pasaulyje).

 

Jėzus yra pirklys, kuris keliavo toli ir rado „labai brangų“ perlą, o tada pardavė viską, ką turėjo, ir jį nusipirko. MES esame brangus perlas, kurį Jis nupirko savo krauju. Matote, mums jau per vėlu. Jis mus jau išgelbėjo prieš amžinuosius laikus.

 

1 Korintiečiams 6:9 Paulius teigia, kad neteisieji (tie, kurie nepažįsta Jėzaus) neįeis į dangaus karalystę. Tada jis išvardija neteisiųjų gyvenimo būdą, norėdamas įsitikinti, kad jie žino, apie ką jis kalba. Palaidūnų, svetimautojų, homoseksualistų, žmonių išnaudotojų, vagių, girtuoklių, turto prievartautojų ir maištininkų gyvenimo būdas nepaveldės Dievo karalystės. Tada jis sako:

 

„Kai kurie iš jūsų buvote tokie (įrodydamas, kad jis kalbėjo apie gyvenimo būdą, o ne apie individualias nuodėmes, padarytas pažinus Kristų). Bet dabar esate nuplauti, dabar esate pašventinti, dabar esate išteisinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu Dievo Dvasios.“ 11 eil. Nuplauti, atskirti, išteisinti. Išteisinimas yra nuostabus žodis. Tai nereiškia, kad asmuo buvo apkaltintas nusikaltimu, o vėliau jo įrašas buvo ištrintas. Tai teisinis terminas, reiškiantis teisėjo teiginį, kad iš pat pradžių nebuvo jokių kaltinimų. DABAR mes esame išteisinti, rašė Paulius.

 

Kai kurie užstringa ties tuo, ką padarė,  po to, kai išpažino Viešpatį. Jų dvasia tyra, bet tas lobis yra labai prislėgtoje sieloje ir kūne, įpratusiame nusidėti. Būtent tokį procesą Paulius aprašo Romiečiams 12:1-3, kur jis sako, kad paverskime savo kūną gyva auka, tada patirsime metamorfozę, keisdami savo mąstymą, ir tada galėsime „išbandyti (įeiti) į gerą, priimtiną ir tobulą (tobulą) Dievo valią“.

 

„Nebijok, mažoji kaimene! Tėvas panoro (graikiškai: Tėvas pamėgo) duoti jums karalystę.“ Luko 12:32

 

Jėzaus teiginys neturėjo nieko bendra su mūsų netobulumais. Ne! Tėvas visa tai žino, visa tai matė, visa tai pasirūpino ir VIS DAR nusprendė dėl  Savo geranoriškumo atiduoti mums karalystę. Tyrumą, o ne tobulumą. Tobulumas ateis, ir Jis turi ilgalaikę perspektyvą. Kalbama apie tai, kaip mes einame savo keliu, siekdami, kad Jo valia būtų vykdoma žemėje, kaip ir danguje, dabar mūsų gyvenime. Dangaus karalystė dabar yra mumyse. Gyvenkime ja, parodydami aplinkiniams mūsų Tėvo ir Viešpaties kelius.

 

Baigsiu tuo, ką sakiau jau dešimtmečius: kiekvienas gali sakyti, kad yra krikščionis. Tačiau Tėvas savo išmintimi padarė taip, kad teisumas būtų įrodytas santykių rėmuose. Būtent tuose santykiuose matome, kaip Tėvo valia vykdoma žemėje, kaip ji yra danguje.

 

Nauja tema kitą savaitę,  iki tol, laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com