Į save susitelkęs? 2 dalis

John Fenn, 2010 m. gegužės mėn. 22 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Praeitą savaitę

Aš apibūdinau į save susitelkusio žmogaus gyvenimą, panaudodamas Biblijoje aprašyto jaunojo valdytojo pavyzdį. Šiandien aš pateiksiu kitus pavyzdžius ir tokio gyvenimo požymius, o po to trečiame laiške baigsiu šią temą.

Iš išorės jaunasis turtingasis valdytojas pavyzdingai tikėjo Izraelio Dievu. Jis  nuo vaikystės laikėsi visų įsakymų, rūpestingai šventė šventes ir aukojo aukas už visas savo nuodėmes, kurias padarydavo, ir be abejonės, šelpė vargšus, kaip liepė Įstatymas.

Tačiau ši religinė ir kitokia veikla tai - tik išorinis fasadas, kuris buvo matomas ir darė įspūdį kitiems. Savo viduje jis mylėjo pinigus, savo socialinį statusą ir turtingus draugus. Kai jaunuolis aiškino Jėzui, koks puikus tikintysis jis buvo, Jėzus prasiskverbė pro šį fasadą. Jis liepė jaunuoliui parduoti viską, ką jis turi, atiduoti pinigus vargšams ir sekti Jį.

Jis buvo susitelkęs į save, bet vylėsi, kad gali turėti amžiną gyvenimą, o šiame gyvenime mylėti pinigus ir šio pasaulio dalykus. Todėl jis buvo įskaudintas Jėzaus žodžių ir pasitraukė pilnas liūdesio.

Pavyzdys

Mokiau tą savaitgalį Biblijos mokykloje. Aš, tas kuris mane pakvietė dėstyti mokymo kurso ir dar du žmonės po pamokų nuėjome į restoraną pavalgyti ir atsisėdome prie sienos, laukdami kol mus pakvies ir pasodins prie staliuko.

Įėję pamatėme didelę šeimą, kuri sėdėjo prie kelių staliukų sustumtų kartu viduryje patalpos. Aš staiga labai nustebau, nes pamačiau beveik už kiekvieno asmens stovinčius angelus, o vienas iš jų akivaizdžiai visiems vadovavo.

Kai mano akys atveriamos matyti Viešpaties sferą, tam visada yra svarbus tikslas. Todėl aš paklausiau vadovaujančio angelo: „Ar tu esi atsakingas už šitą šeimą?“ ir jis atsakė, kad - taip.

Aš pasakiau: „Manau, kad jie pažįsta Viešpatį“. Jis atsakė: „Taip, bet jie gyvena toli gražu žemiau to lygio, kurį Tėvas jiems turi“. Aš norėjau sužinoti daugiau ir paklausiau: „Ką nori tuo pasakyti?“

Dabar supratau, kad mes keturiese sėdėjome salės pakraštyje, aš pasisukau į kairę ir kalbėjau su angelu. Buvau Dvasioje, todėl kalbėjo mano dvasinis žmogus. Jį matė mano dvasinis žmogus, ir girdėjau jį savo dvasinėmis ausimis. Kai tai man atsitinka, tai lyg dvi erdvės persidengia vienu metu paraleliai, bet jos nėra viena kitos matomos. Aš matau abi erdves plačiai atmerktomis akimis, tiesiog dvi erdves tuo pačiu metu, ir galiu matyti viską tiksliai, net detales.

Tam žmogui, pas kurį svečiavausi ir kitiems dviems aš atrodžiau išsiblaškęs ir suglumęs. Aš dairiausi šen bei ten, žiūrėjau į kairę nuo savęs. Angelas aiškino: „Jie lanko bažnyčią, bet jie neskaito Biblijos savaitės metu ir nedaug skiria laiko maldai. Jie pasinėrę į pasaulį ir jį myli. Jie pripildo savo gyvenimą žaidimų, ir savo tvarkaraštį veiklos dėl jų pačių. Jie neturi laiko niekam daugiau“.

Aš paklausiau, kaip į tai žiūri angelai, jis pasakė: „Daug daugiau džiaugsmo būti atsakingu už tokius žmones, kaip tu“. Aš atsakiau, kad galvoju, jog gal būt atvirkščiai, jie turėtų būti daugiau užsiėmę su tikinčiaisiais, kurie nevaikščioja šviesoje, kurią pažįsta. Jis atsakė: „Ne, neužmiršk, kad nuo pačių žmonių priklauso, kiek jie nori būti įtraukti į savo Tėvo reikalus. Be to, žinok, kad tau atseikėjama pagal tai, kiek tu vertini dalykus danguje (Mk 4:24). Taigi mes su tais žmonėmis nesame labai užsiėmę“.

Aš kalbėjau mintimis pusiau sau, pusiau angelui, kad Tėvas turbūt turi tikslą visam šitam įvykiui, ir tada Šventoji Dvasia patraukė mano dėmesį į 12 metų berniuką sėdintį stalo gale. Atrodė, kad jis ir jo draugai yra per daug „cool“, kad sėdėtų kartu su suaugusiais.

Kai angelo akys įdėmiai stebėjo berniuką, jo veido išraiškoje buvo kažkas reikšmingo, todėl aš paklausiau, ar viskas gerai? Jis atskleidė tikrąjį savo apsilankymo tikslą: „Jeigu viskas toliau vyks kaip dabar ir nepasikeis, šis berniukas mirs sulaukęs 15 metų auto avarijoje“. Kai jis kalbėjo, virš stalo pasirodė ekranas. Aš pamačiau šitą berniuką skrendantį iš savo transporto priemonės į purvą, o jo automobilį besiverčiantį ore ir krintantį ant jo, ši scena sustingo, kai jo galva palietė žemę.

Šiuo momentu mane pakvietęs renginio organizatorius pastebėjo, kad aš išsiblaškęs ir tylus, ir paklausė, kas atsitiko. Aš papasakojau jam viską, ir jis pasakė, kad jau daug metų, kai jis sutinka kai kuriuos žmones, jo širdis nuliūsta ir jis staiga ima sielvartauti bei verkti, tik niekada nežinojo, kodėl taip vyksta. Vos tik mums įėjus į patalpą, jis pamatė šitą šeimą ir vėl tai pajuto.

Mes tada supratome dar vieną priežastį, kodėl aš matau angelus, tai buvo atsakymas į mano draugo klausimą. Ir dabar mes žinojome, kad tai, ką jis jautė buvo dangaus liūdesys dėl žmogaus, kuris gyvena žemiau to lygio, kurį jam yra paruošęs Jo Tėvas. Tai buvo kvietimas melstis už jį. Tuomet mes iš karto ėmėme melstis už tą šeimą ir prašėme Tėvą, kad būtų išvengta avarijos ir kad Jis pažadintų juose norą ieškoti Jo ir gyventi dėl Jo visa širdimi.

Simptomai: Ar tu pažįsti?

Ar tu pažįsti žmones, kurie, kuomet kalbi telefonu su jais, visada viskas sukasi apie juos. Jie iš tiesų nesidomi tavimi ir tavo gyvenimu, nes kai tu pradedi pasakoti apie save, jie visada nukreipia pokalbį apie tai, kas vyksta jų pačių gyvenime?

Ar tu pažįsti žmones, kurie turi emocinių poreikių, todėl visada nerimauja dėl mažų dalykėlių, kurie iš tiesų nėra svarbūs ar labai su jais susiję, vietoj to, kad rūpintųsi tikrai svarbiais dalykais savo ar kitų gyvenime, tikrais poreikiais?

Ar tu pažįsti ką nors, kuris jaučiasi, kad yra vertas, kad būtų sutelkiamas dėmesys į jį, dėl tų sunkumų, kuriuos jis patiria savo gyvenime, gyvenimo vingių ir to, ką jis patyrė anksčiau?

Ar tu pažįsti žmonių, kurie žiūri į Dievą, kitus, bažnyčią iš tokios perspektyvos: ką jie daro, ir ko jie nedaro dėl jų? Ar tu pažįsti žmonių, kurie neturi nei vieno, kuris kalbėtų dalykus į jų gyvenimus, ir neturi nei vieno, į kurio gyvenimą jis kalbėtų?

Ar tu pažįsti žmonių, kurie negali pasakyti, ką Jėzus daro jų gyvenime, bet gali greitai ir noriai papasakoti apie paskutinį matytą filmą, ar apsilankymą restorane?

Stebina

Aš stebiuosi, kad tiek daug iš tų, kurie skelbiasi, kad yra Jėzaus mokiniai - Žmogaus, kuris taip pat yra ir Dievas, kuris atėjo į žemę gyventi ir atiduoti savo gyvenimą dėl kitų - tačiau jų gyvenimas visai nepanašus į tai. Kaip gali kažkas vadintis Jo mokiniu ir negyventi taip kaip Jis?

„Meilė gali būti atpažinta tik pagal veiksmus, kuriuos ji paskatina atlikti. Krikščioniška meilė visų pirma skirta Dievui ir išreiškia save per paklusnų Jo įsakymų vykdymą. Savivalė, savo norų vykdymas yra Dievo meilės paneigimas“ (Pastabos apie laišką Tesalonikiečiams, Hogg ir Vine, p.105)

Turtingasis jaunuolis sakė, kad jis myli Dievą, bet pasirodė, kad šio pasaulio dalykus mylėjo daugiau, o tai reiškia, kad daugiau net už žmones. Viešpaties kvietimas parduoti viską, ką turi ir išdalinti vargšams nebuvo vienatinis labdaros veiksmas, bet pirmenybės suteikimas žmonėms ir gyvenimui prieš daiktus ir tarnavimą. Jėzus norėjo, kad jis pamatytų tuos, kuriems jis davė. Jis norėjo kad to jaunuolio širdis būtų paliesta jų poreikių, o tada ateitų ir sektų Jį.

Kitą savaitę aš pabaigsiu šią seriją mintimis kaip pakeisti į save nukreiptą gyvenimą.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Į save susitelkęs krikščionis. 1 dalis

John Fenn, 2010 m. gegužės mėn. 15 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Labas visiems,

Iš išorės - be priekaištų (tobulas)

Akivaizdžiai jis buvo tobulas tikintysis; sąžiningas versle, tobulas sūnus, ištikimas visuose Dievo dalykuose, tačiau jis žinojo, kad kažko trūksta. Kaip daugelis jaunų uolių žmonių (jis buvo vos perkopęs dvidešimt) jis savo energiją liejo į Dievo darbą.

Jis sekė klestėjimo mokymu, tikėjo, kad jei tu klesti savo versle tai reiškia, kad Dievo palaiminimas yra ant tavęs; tačiau viduje jis jautė tuštumą ir negalėjo suprasti kodėl, nes jis juk darė viską, ką mokytojai sakė jam daryti.

Tačiau nuovokiai akiai buvo aišku, kad visas jo gyvenimas sukosi apie jį patį. Jis buvo didis bosas, visada pagarbiai rūpinosi darbuotojų interesais, ir pjovė atlygį stambiais čekiais, ir visai nesvarbu kaip jis jaudinosi dėl savo naujausio projekto, kaip pagerinti darbuotojų gyvenimą, vis tiek tai buvo nukreipta į jį patį. Jis neturėjo artimų draugų, nebuvo nei vieno, kuris kalbėtų žodžius į jo gyvenimą, jis buvo sala žmonijos jūroje.

Jis buvo įpratęs mąstyti apie savo poreikius ir troškimus visų pirma. Jis susidarydavo pats savo gyvenimo tvarkaraštį ir buvo toks užpildytas tuo, ką darė, kad turėjo labai mažai laiko kam nors kitam.

Bet, kaip aš sakiau, jei jūs būtumėte jį pamatę, jūs būtumėte linktelėję jo pusėn ir pasakę: „Čia eina Dievo palaimintas žmogus“.

Siurprizas!

Aš čia pasakoju apie jauną turtingą valdininką, kurio apsisprendimo momentas aprašytas trijose iš keturių Evangelijų - atrodo, jog Autorius nori, kad mes pasimokytume iš šito žmogaus. Jo egocentriškas gyvenimas yra taip pat tobulas pavyzdys mūsų dienų egocentriško (vert.: nukreipto į save) tikinčiojo gyvenimo (Mt 19;16-30,Mk 10:17-22, Lk 18:18-30).

Jėzus, ką tik dėjo rankas ant vaikų sakydamas „Iš tiesų sakau jums, kas nepriims Dievo Karalystės kaip kūdikis, niekaip neįeis į ją!”, turtingas jaunas valdytojas atėjo, tai yra pribėgo, atsiklaupė prieš Jį ir paklausė Jo: „Gerasis Mokytojau, ką man daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Mes skaitome šį pokalbį nesuvokdami, kad tai buvo tikras pasikalbėjimas, kai kiekvienas asmuo žiūri į vienas kitą, kalba vienas kitam, patyli, reaguoja ir atsako.

Kai jis pavadino Jėzų „Gerasis Mokytojau“, Jėzus nedelsiant atsakė: „Kodėl tu vadini mane geru; tik vienas Dievas yra geras“. Kitaip sakant, ar tu vadini mane Dievu, vadindamas mane geru?

Mes skaitome sekančioje eilutėje, bet tai buvo klausimas, kuriam reikėjo atsakymo. Po to turėjo būti ilga pauzė, kol jaunasis turtingasis valdytojas kontempliavo Jėzaus klausimą. Matote, tai buvo dalyko esmė. Ar jis vadino Jėzų Dievu vadindamas jį geru? (nes nei vieno nėra gero, tik Dievas).

Tyla.

To laiko mokytojai sakydavo, jei tu esi palaimintas versle, tai Dievo palaiminimas yra ant tavęs, ir jei dalykai einasi prastai, tai tu turi slaptą nuodėmę, tai yra nusidėjai, arba tavo tėvai, arba tėvų tėvai nusidėjo, nuodėmė, arba giminės prakeikimas neleidžia tau įeiti į tai, ką Dievas turi tau paruošęs. (Žinoma, Jėzus nemokė to tada, kaip ir dabar, bet tai buvo populiaru tomis dienomis ir mūsų – taip pat).

Išoriškai palaiminti, tais retais momentais giliame asmeniniame atvirume su savimi pačiais, nakties tyloje, jie turi pripažinti sau, kad yra tušti ir lėkšti. Aš manau, kad būtent todėl tas jaunasis turtingasis valdytojas pribėgo ir atsiklaupė prie Jėzaus kojų su desperatišku klausimu: „Ką aš turiu daryti, kad turėčiau amžinąjį gyvenimą?“.

Mylėdami pasaulio sėkmę, ir dalyvaudami jo reikaluose, bet kita vertus, taipogi mylėdami ir Dievą, savo viduje jie yra nepatenkinti ir klausia Dievo, kas gal būt yra negerai. Jiems tai didelis galvosūkis - kaip taip gali būti, kad jie taip labai palaiminti Dievo, o jaučiasi tokie tušti? Jie žino, kad jų meilė Dievui yra tik drungna ir jie norėtų Jį mylėti daugiau, bet nesupranta, ar jie tiesiog išaugo iš jaunatviško uolumo, ar jiems iš tiesų kažko trūksta? Jie įtaria kažką, bet nežino, kaip pagydyti savo širdį. Jie galvoja, ar tai įmanoma užsidirbti pragyvenimui kaip suaugusiam žmogui, rūpintis šeima ir kartu išlaikyti savo pirmapradį degimą dėl Dievo.

Jėzus pasakė Mk 4:19: „Pasaulio rūpesčiai, turtų apgaulė ir sukilę geismai kitiems dalykams ateina ir užgožia žodį ir jis tampa bevaisis“. Tai yra palyginimas apie sėjėją, kuris sėja Žodžio sėklas, bet išauga piktžolės; pasaulio rūpesčių piktžolės, turtų apgaulė ir daiktų geismas pakyla ir nustelbia Dievo Žodžio augalą - tai ne tai, kad kažkas yra nustelbtas, bet kad kažkas kitas užauga ir dominuoja mūsų gyvenimuose.

Gerasis Mokytojas = Dievas?

Šio žmogaus prote vyko mūšis tarp Dievo meilės ir pinigų meilės. Kai jis neatsakė, ar jis tiki, kad Jėzus yra Dievas, Viešpats nusileido iki lygio, kur jis galėjo tą žmogų pasiekti. Jėzus pasakė jam: „Tu žinai Įsakymus; nepaleistuvauk, nežudyk, nevok, nemeluok, nekaltink kitų dėl savo klaidų, gerbk savo tėvą ir motiną“. Ir jaunuolis atsakė, kad viso to laikosi jau nuo vaikystės.

„Jėzus tai pastebėjęs, pamilo jį ir tarė“. Į tai dažnai neatkreipiama dėmesio, praleidžiama. Žodis „pastebėjęs“ ,o tai  reiškia rimtai, nuoširdžiai pažiūrėjo, arba „žiūrėjo susikaupęs, su tikslu“. Žodis „meilė“, čia yra „agapao/agape‘‘, tai reiškia Dievo besąlygišką meilę. Tai sutinkame Jono 3:16 – Tėvas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo vienatinį Sūnų. (Mk 10:21)

Jėzus intensyviai ir su tikslu, atidžiai žiūrėjo į jį su besąlygiška meile. Kalbant apie turtą, jo žvilgsnis turėjo pakeisti žmogaus širdies prioritetus tiesiog tuo metu, kaip tai atsitiko su Matu, kai reikėjo tik pažiūrėti ir pakviesti „Ateik ir sek manimi“, ir jis paliko savo brangų pinigų keitimo verslą. Tas žvilgsnis turėjo tą patį poveikį Petrui, Jokūbui, Jonui, kai Jėzus pakvietė juos palikti savo verslą ir sekti Jį. (Lk 5:10-11)

Jis galėjo Jėzui tiesiai neatsakyti jei vadindamas jį geru, jis būtų vadinęs jį Dievu, taigi Viešpats pažvelgė į Jį su intensyvia besąlygiška meile, suteikdamas jam galimybę įvertinti savo širdį ir atsakyti.

Tyla.

Taigi Jėzus dar kartą pasilenkė prie jo su malone: „Vieno dalyko tau trūksta: eik, parduok viską, ką turi, išdalink vargšams, ir tu turėsi lobį danguje,tada ateik ir sek mane“.

Jėzus nepasikeitė, Jis tebedaro tokius dalykus ir šiandien. Jis siekia, kad mes augtume, tai daro vienu būdu, stebi mus, po to vėl iškelia problemą ir parodo mums mūsų širdis kitu būdu.

Klausimas toks, kur buvo jo lobis: ar jis vertino žemės turtus daugiau nei dangaus turtus? Jaunuolis buvo tarp labiausiai nepasiturinčių žmonių, ir mes šiandien pažįstame tokių žmonių.

Jie nevertina dangaus turtų, jie myli žemės turtus. Išoriškai ir pokalbyje jie myli Dievą. Ir dar kaip jie gieda šlovinimo giesmes bei dalyvauja Dievo reikaluose bažnyčioje! Jei jie nebūtų taip susikoncentravę į save, jie to nedarytų, nes juk niekas kitas taip gerai nepatenkina jų poreikių. Bet iš tikrųjų - jie myli žemės turtus labiau nei dangiškus.

Žmonės, tokie  kaip šis, teoriškai žino, kad jie gali jausti gyvenimo pilnatvę, gyvendami dėl kitų, bet niekad nepatyrė tokio gyvenimo stiliaus ir tai juos gąsdina. Ar galite įsivaizduoti kokia tai būtų buvusi „nauja nežinoma teritorija“ jaunam valdytojui staiga tapti benamiu Jėzų sekančiu mokiniu?

Jis galėjo būti komandos dalimi, kai buvo siunčiami po du gydyti ligonių, prikelti mirusių, išvaryti demonų. Jis būtų galėjęs girdėti žodžius tiesiai iš Jėzaus lūpų, bet šitie dalykai nebuvo jam tokie svarbūs, kaip JO nuosavybė ir tai, ko JIS norėjo gyvenime, būtent JO planai ir siekimai, kuriuos JIS norėjo vykdyti iki SAVO mirties.

Ar Jėzus yra vertas?

Kai Jėzus privertė jį pasižiūrėti į savo širdį, pasakyta, kad jis „nusiminė“. Graikiškas žodis „lupeo“ yra aktyvus veiksmažodis ir reiškia: „sukelti skausmą, sielvartą, nerimą“. Galima suprasti, kad šis skausmas jau buvo jo širdyje ir Viešpats tik iškėlė jį į paviršių. Tai, ką jis kontempliavo giliai savo širdyje ankstyvomis ryto valandomis. Tas, kuris pažįsta širdies paslaptis iškėlė į dienos šviesą. Intensyvi tiesos šviesa sukėlė žmogui didelį skausmą, nes jis buvo labai turtingas.

Taip pat pasakyta „nuliūdęs“, tai reiškia - pilnas sielvarto. Tai buvo širdies skausmas, kuris iškilo, kai Jėzus apšvietė to jaunuolio širdį, tai buvo ir emocinis skausmas, kurį sukėlė mintis, kad reikia pakeisti savo gyvenimą ir nesiekti nieko kito, tik dangiško atlyginimo.

Lk 18:24 pasakyta „Ir kai Jėzus pamatė, kad jis buvo labai nusiminęs, Jis pasakė: „Kaip sunku turtingam žmogui įeiti į Dangaus Karalystę…”“

Bet Jėzus pasakė, kad tai įmanoma su Dievo jėga. Ir štai čia yra sprendimas. Į save susikoncentravęs (egocentriškas) tikintysis pirmiausia turi atvirai pasižiūrėti į savo širdį, po to Dievo artume ir su Jo jėga transformuoti savo širdį ir gyvenimą taip, kad turėtų reikiamą tyrumą.

Bet nesuklyskime, turtingasis jaunasis valdininkas turėtų padaryti šitą sprendimą pats, nejausdamas jokių šlovės gūsių, ir nelaukdamas jokio pranašo patvirtinančio žodžio, kad būtent tai jis turi padaryti.

Ne, jis pats uždėjo šitą stabą ant savo širdies altoriaus, taigi tik jis pats gali jį iš ten ir pašalinti. Ir tai jis turi padaryti vienas pats, Viešpaties akivaizdoje, kuris stebi, myli ir laukia... tik tuomet jis tikrai žinos, kad seka Dievą visa savo širdimi ir daro tai, kas yra teisinga.

Sekančią savaitę pavyzdžiai apie į save susikoncentravusį gyvenimą mūsų dienomis, ir kaip pakeisti savo gyvenimą dėl Dievo.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Dievo Karalystė. 3 dalis

John Fenn, 2011 m. vasario mėn. 19 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Išeinant

Vienas geriausių būdų nustatyti, kas yra Karalystės kultūra, o kas nėra, tai palyginti tai, ką sako Žodis ir kaip gyveno Naujojo Testamento rašytojai su šiandienos bažnyčios kultūra. Kai šitie požymiai yra nustatomi, asmuo gali ieškoti kitų žmonių, kurie pripažįsta Karalystės kultūrą ir vertybes.

5 elementai: Žodis, Garbinimas, Malda, Bendravimas, Evangelizacija

Žodis tuomet:

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo ir bendravimo su apaštalais (vert. iš angl.), duonos laužymo (valgymo kartu) ir maldų“.

„Kaip nieko nenutylėjau, kas naudinga, bet kalbėjau ir mokiau jus tiek viešumoje, tiek po namus“ (Paulius).

„Įeinantį Petrą Kornelijus pasitiko ir, puldamas po kojų išreiškė jam pagarbą“.

„Paulius gyveno savo išsinuomotame name ištisus dvejus metus ir priiminėdavo visus , kurie pas jį ateidavo. Jis skelbė Dievo Karalystę ir labai drąsiai, netrukdomas mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų...“

„Tad kaip bus broliai? Kai susirenkate, kiekvienas turi giesmę ar pamokymą, ar kalbą, ar apreiškimą. Tegul viskas tarnauja ugdymui.“

(Apd 2:42; 20:20; 10:25; 28:30-31; 1 Kor14:26).

Mes galime matyti, kad lyderiai buvo su žmonėmis, jų namuose, ir netgi po to kai buvo užrašytas mūsų Naujasis Testamentas, jie vis dar mokė Žodžio būdami tarp žmonių jų namuose. Jie susitikdavo namuose, todėl susirinkime visi galėjo dalyvauti, ir mokymas vyko diskusijos forma.

Žodis šiandien:

Auditorijose surenkamos didelės grupės tam, kad vienas žmogus savaitė po savaitės pamokslautų tai, ką jam kalba Dievas. Sakykla yra tik vienas būdas bendrauti su žmonėmis. Todėl nėra jokios diskusijos, jokio dalyvavimo, galimybės paklausti ar mesti iššūkį pranešėjui.

Išvada: Mes matome nuoseklumą tame, kaip Jėzus mokė žmones jų namuose, įvairiose jų gyvenimo situacijose, ir mes matome tai Apaštalų darbuose ir Naujojo Testamento laiškuose. Taigi taip kaip Jėzus, lyderiai susitikdavo su žmonėmis namuose, dalinosi Žodžiu mažose grupėse ir dalyvavo diskusijose. Tai matome visame Naujajame Testamente, ir tai yra Karalystės kultūra. Priešingas elgesys - tai jau kita kultūra ir vertybių sistema.

Garbinimas tuomet:

„Tad kaip bus, broliai? Kai susirenkate, kiekvienas turi giesmę (psalmę)...“

„Ir nepasigerkite vynu, kuriame yra pasileidimas, bet būkite pilni dvasios, kalbėdami sau psalmėmis, himnais, ir dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį“.

„Kristaus Žodis tegu tarpsta jumyse. Mokykite ir įspėkite vieni kitus visokeriopa išmintimi, su dėkinga širdimi giedokite Viešpačiui psalmes, himnus ir dvasines giesmes.“

(1 Kor 14:26; Ef 5:18-19; Kol 3:16).

Čia reikėtų paminėti, kad yra žinomi namų, kuriuose susirinkdavo bažnyčios, šeimininkų vardai: Justas Korinte – Apd 18:7, Akvila ir Priskilė Efeze – 1 Kor 16:8,19; Filemonas Kolosuose - Fil 2.

Garbinimas dabar vyksta auditorijose su išrinktais dainininkais ir muzikantais, kurie stovi prieš auditoriją. Garbinimo komanda veda kongregaciją, užuot susirinkimo adoracija būtų tikrasis Viešpaties garbinimas. Garbinimui yra skiriamas specialus laikas, užuot leidus jam plaukti laisvai iš žmonių širdžių ir pabaigti jį tada, kai Dvasia norės.

Išvada: Karalystės kultūra ir vertybės yra tokios, kad žmonės garbina individualiai ir mažose namų grupėse. Jie kartais gieda žinomas giesmes, psalmes, himnus, o kartais spontaniškai, kai asmuo arba visa grupė gieda iš Dvasios paraginimo.

Malda tuomet:

„...Jis pasiėmė Petrą, Joną bei Jokūbą ir užkopė į kalną melstis...“.

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų...“.

„Taigi Petras buvo laikomas kalėjime. O bažnyčia nepaliaujamai meldėsi už jį Dievui...(ir kai buvo išlaisvintas angelo) ...tai supratęs , jis atėjo prie Morkumi vadinamo Jono motinos Marijos namų , kuriuose daug susirinkusių meldėsi“.

„išėjome už miesto prie upės, kur pagal paprotį buvo maldos vieta“.

(Lk 9:28; Apd 2:42; 12:5,12; 16:13).

Yra daug eilučių su nurodymais melstis kalbomis, melstis už vyriausybę, vienas už kitą, dvasinius lyderius ir t.t., bet esmė yra ta, kad yra individuali malda ir laisvė melstis kartu mažose grupėse, namuose, ar prie upės, ar kur nors kitur, kur mums patogu.

Malda šiandien yra sutelkta pastate. Kai bažnyčia turi naktinę maldą, ji yra pastate. Kai susirenka užtarėjų grupė, malda vyksta pastate. Parduodama tūkstančiai knygų apie tai, kaip melstis, o grupių maldos namuose dažnai nuvertinamos.

Išvada: Sistema, kur pastorius yra vienas iškilęs virš visų piramidės struktūroje, ir diktuoja savo valią ir kontrolę kongregacijai, reiškia, kad žmonės, kurie meldžiasi ne pastate turi būti kontroliuojami arba stebimi iš arti. Karalystės kultūra – tai susirinkimai namuose su žmonėmis, kurie pažįsta ir myli vienas kitą, vertina, gerbia, ir daug daugiau pasitiki Kristumi, kuris yra žmonėse.

Bendravimas tuomet: Bendravimas, kaip mokoma ir pamokslaujama Naujajame testamente yra šventas. Pradedant Jėzaus dalyvavimu vestuvių pokylyje, ir baigiant valgymu namuose NT namų bažnyčiose bendravimas yra šventas.

Nors kai kurie arogantiški krikščionys valgė savo namuose prieš ateidami į susirinkimą Justo namuose ir kituose, valgymas buvo tų bažnyčių susirinkimų dalis. Paulius rašė: „Argi neturite savo namų valgyti ir gerti? O gal norite paniekinti Dievo bažnyčią ir sugėdinti stokojančius? Kas man belieka sakyti? Pagirti? Ne! Už tai nepagirsiu!”(1 Kor 11:22)

Bendravimas buvo ir yra dalis Karalystės kultūros. Štai viena iš priežasčių, kad mes turėsime „vestuvių pokylį su Avinėliu“...valgymas kartu, buvimas kartu, bendravimas, kalbėjimasis, dalinimasis Karalystės kultūroje yra šventa.

Bendravimas dabar yra kažkas, kas vyksta „po to“. „Po tarnavimo mes turėsime bendravimą“ - tarsi bendravimas būtų dar viena programa tvarkaraštyje. Tikras bendravimas nėra įmanomas auditorijoje, nes bendravimas yra besitęsiantys, nenutrūkstami santykiai.

Išvada: Karalystės vertybės ir bendravimo kultūra yra geriausiai pademonstruojama namuose, darbo vietoje, įvairiose kasdieninio gyvenimo situacijose, ne tik tam skirtu laiku po susirinkimo. Tikslas yra žmonės, o ne pastatai. Taip prasidėjo ir taip baigsis laikai.

Evangelizmas tada: Evangelizmas, kaip mokė Jėzus ir praktikavo lyderiai, buvo tarsi ratai ratuose. Vidinis ratas – šeima, tai matome, kai Andrėjus pristato savo brolį Petrą Jėzui. Kitas ratas – draugai/bendruomenė, tai matome, kai Pilypas pristato savo draugą Natanaelį Jėzui. Dar kitas ratas - bendradarbiai. Juos matome, kai Petras pasakoja apie Jėzų Jokūbui ir Jonui, kuris taip pat paliko savo žvejybos verslą ir sekė Viešpatį.

Kitas ratas - Dievo ieškotojai, žmonės, kurie jau tiki į Dievą, bet ne Jėzų Kristų, tokie kaip Lidija Filipuose, kuri „garbino Dievą“ , bet dar nebuvo atgimusi. Tai tie patys pas kuriuos ėjo Paulius. Štai kodėl jis visų pirma ėjo į sinagogas. Jis ieškojo žmonių, kurie jau tikėjo Dievą, bet dar Ne Jėzų.

Išorinis ratas yra svetimi žmonės, kurie yra tau draugiški, arba kaip Jėzus apibūdino juos, tai - ramybės sūnūs. Bet jeigu jie atstumia mūsų Viešpaties liudijimą, buvo liepta eiti kur nors kitur. (Jn 1:40-48; Lk 5:3-11; Mt 10:12-15; Lk 9:5-9; Apd 16:14-15; 17:1-2,10-11; 18:4-8; 19:8-9)

Evangelizmas dabar tai davimas dešimtinių asmeniui, kuris dėl kažkokių priežasčių tarnauja tarp tikinčiųjų auditorijoje, arba plėtros programos skirtos liudyti netikintiems, kad atvestume juos pas Viešpatį ir po to į bažnyčią.

Išvada: Karalystės kultūra ir vertybės yra nukreiptos į žmones. Jos yra natūralios ir organiškos. Karalystės kultūrą atstovauja žmonės liudijantys tai, ką Jėzus padarė jų gyvenime, iš šeimos draugams, bendradarbiams, Dievo ieškotojams, ir atviriems ramybės sūnums ir dukterims, apie kuriuos mokė Jėzus, ir kurių ieškojo Paulius.

Ką tu dabar darai?

Kai žmogus suvokia, kad Karalystės kultūra randa atgarsį jo dvasioje daug labiau nei moderni bažnyčios kultūra, prasideda perėjimas. Jie gilinasi Žodyje, ieško mokymo ir žmonių, kurie panašūs į juos.

Kai tik įvyksta perėjimas iš bažnyčios kultūros į Karalystės kultūrą, žmogus turi siekti tikslingų santykių (santykių su intencija), dažnai pasikviesti žmones kavai, valgiui, maldai, šlovinimui. Štai taip viskas prasideda. Kartais per ilgus priešpiečius tinka aptarti savo dvasinę kelionę, tokia pradžia taip pat įmanoma. Tu gali net nežinoti ir tik pabendravus su kitu žmogumi tampa aišku, kad jūs turite tas pačias Karalystės vertybes.

Viską darykite su tikslu, su intencija. Suteikite bendravime pirmenybę tiems žmonėms, kuriems priimtinos tos pačios Karalystės vertybės... Prašykite Tėvą, kad sutiktumėte tokius žmones savo kelyje. Kelionė tampa gyvenimo stiliumi!

Sekančią savaitę... daugiau palyginimų apie Karalystės principus ir kaip surasti panašius į save.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Dievo Karalystė. 2 dalis

John Fenn, 2011 m. vasario mėn. 12 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Prisiminkime praeitos tekstą, kad Jėzus yra Karalius Dievo karalystėje, ir Jis praleisdavo vakarus žmonių namuose valgydamas ir gerdamas tai, kas prieš Jį buvo padedama, keliaudavo su jais ir sėdėdavo kartu prie laužo. Koks Karalius! Kokia tai karalystė, kurioje buvo vertinamas paprastas žmogus ir jis turėjo kažką pasiūlyti Karaliui.

Jėzus mokė apie Dievo karalystės kultūrą ir vertybes žmonių kasdieniniame gyvenime. Šitos vertybės labai skyrėsi tiek nuo romėnų, tiek nuo to meto žydų kultūros, kuri juos supo. Nei Erodas, nei religiniai lyderiai, nei karaliai nesusimaišydavo su paprastais žmonėmis, nenusileisdavo iki jų lygio, nesidalino kasdienybės vargais ir rūpesčiais su jais.

Kai Jėzus vaikščiojo su žmonėmis, Jis mokė apie Dievo karalystę. Apd 8:12 pasakyta, kad apie Dievo karalystę Jis mokė taip pat 40 dienų po prisikėlimo. Po kelių metų Dievo karalystę ir Jėzaus Kristaus vardą Samarijoje pamokslavo Pilypas (Apd 8:12). Maždaug po trisdešimt metų Apd 28:31 paminėta, kad Paulius „skelbė apie Dievo Karalystę ir labai drąsiai, netrukdomas mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų” iš savo namų.

Jie liudijo karalystės kultūrą ir įsitikinimus, apie žmonėms prieinamą ir pasiekiamą karalių! Ne Holivudo Jėzų, ne Viešpatį, prie kurio turi keliais užlipti 120 laiptelių, kad uždegtum žvakelę, bet į žemę nusileidusį karalių, kuris dabar gyvena mumyse. Tai karalystė, kuri nepanaši nei į vieną kitą. Ir jie mokė apie ją ir gyveno joje, taip kaip aprašyta Naujajame Testamente.

Kur mes susitelkiame?

Jėzus siūlė žmonėms tapti visiškai skirtingos karalystės piliečiais. Ši karalystė turėjo visiškai skirtingą vertybių sistemą nei Romos Imperija, žydų religinė aristokratija, ar ta, kurią siūlė deivės ir dievai Romos šventyklose. Šiandien karalystės Evangelija skiriasi nuo modernaus gyvenimo ir bažnyčios kultūros taip pat, kaip tai buvo Romoje.

Ar mes suvokiame taip, kaip suprato jie, kad esame Dievo karalystės piliečiai? Ar mes atspindime visą karalystės kultūros ir vertybių paveikslą? Ar mes gyvename pagal mūsų tikėjimą taip, kaip gyveno Paulius ir kiti, kurie užrašė Naująjį Testamentą?

Bažnyčios kultūra sako: „jokios konfrontacijos“, tik „pakelk ranką“, „pasveikink pastorių po tarnavimo priimamajame kambaryje“. Bažnyčios kultūra sako: „prisijunk prie mūsų“, toje didelėje konkuruojančioje palapinėje. Ar tai karalystės kultūra?

Biblija vertina santykius, mes vertiname skaičius. Biblijos pavyzdys - atversti žmones mokymu ir vėliau eiti kartu su jais per gyvenimą. Vyresni moko jaunesnius, daugiau patyrę moko naujokus tikėjimo ir santykių. O šiuolaikinės bažnyčios kultūrai labiausiai rūpi du dalykai: kiek žmonių apsilankė susirinkime ir kokie buvo surinkti paaukojimai.

Jie susirinkdavo namuose suprasdami, kad namai ir šeima nuo Adomo ir Ievos laikų yra pati tinkamiausia vieta pažinti Dievą. Mes gi surenkame žmones didelėse auditorijose, kur šeima padalijama pagal amžiaus grupes, kad svetimi žmonės ją mokytų apie Dievą.

Jų tikėjimas nebuvo sterilus

Jie pažinojo vienas kitą, kartu brovėsi pro gyvenimo sunkumus, atremdavo iššūkius, įsižeisdavo ir atleisdavo, nugalėdavo tarpusavio konfliktus. Mes sterilizavome mūsų tikėjimą. Mums pakanka tik įmesti pinigus į paaukojimų krepšį, o kas nors kitas tegu užsiima su „tais žmonėmis“.

Jie mokė visą kursą apie tą kitą karalystę, kuri turi visiškai kitas vertybes. Mes atstovaujame tik menkutę atplaišą to, kas buvo Dievo sumanyta. Dėl to bažnyčios, kurios kažkada buvo „ant bangos“ ir dalyvavo tame, ką Dievas daro, tapo atmestinos savo kartai ir netgi pajuokos objektu kiekvienam, kuris turi objektyvų protą, tapo tuščiomis kaip ir daugelis prieš jas buvusių denominacijų, kurios nuklydo nuo kelio į žmonių tradicijas, ir prarado ryšį su visuomene.

Bet... Žmonės, nors ir jausdami vidinę kovą, savo prote bei maldos metu vertina ir mąsto apie šituos dalykus. Viename stulpelyje jie išvardija juos supančias bažnyčios vertybes, o kitame - dalykus, kurie turi atgarsį jų dvasioje ir širdyje.

Biblijos realybė

Jei tu skaitai apie Didįjį Paliepimą, ten nėra nieko apie atgimimą iš aukšto. Ten nėra nieko apie susirinkimus palapinėse arba prabudimo susirinkimus, ar evangelistinius kruseidus, sukurtus tam, kad būtų suskaičiuotos pakeltos rankos arba surinktos kortelės su užrašytais ant jų vardais, kad būtų suskaičiuota kiek žmonių „apsisprendė“. Šlovė Dievui už tuos žmones, kurių sielos buvo laimėtos tokiu būdu, bet kodėl mums nesugrįžus ir nepradėjus skleisti savo tikėjimą taip, kaip tai darė jie?

Jėzus taip liepė skleisti Evangeliją: „Eikite ir padarykite mano mokiniais <...> mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28:19-20). Tai santykiai, nes mokymas ir laikymasis apima abu mokymosi elementus. „Darykite tai, ką Aš jums įsakiau“ (vert. iš anglų k.) yra parodymas, kaip kasdieniniame gyvenime pritaikomas Jėzaus mokymas (Mt 28:20).

Mt 16:20 pasakyta, kad tikinčiuosius lydės ženklai ir stebuklai. Kūno ir sielos išgydymas buvo rezultatas to, ką jie patiria namuose, bendraudami vienas su kitu tikėjime. Išgydymai ir kiti stebuklai buvo tarsi malonus pilnatvės kvapas, kuris sklido, kai jie mokė ir demonstravo kitiems, kaip gyventi tikėjimu.

Šiandien mes reklamuojame stebuklus ir išgydymus PRIEŠ tai, kai jie įvyksta, kad sukviestume žmones, nes mes neturime santykių su jais. Tai tik dar vienas susirinkimas, kuriame apsilankome. Mes gal būt ten išvystame stebuklus, bet tik kaip greitosios pagalbos darbuotojas, kuris ten yra tik stebėtojas, arba kaip tie žmonės paminėti Jn 6:26, kurie sekė Jėzų ne dėl amžinojo gyvenimo, bet dėl to, kad gavo maisto ir buvo pasotinti. Kurioje grupėje tu nori būti?

Aš supratau, stebėjau, sakiau ir dar sakysiu, kad krikščionybė prasidėjo kaip bendravimas, kai Dievas atėjo pas žmogų Izraelyje. Graikijoje ji tapo filosofija, Romoje - religija, Europoje - tradicija, o JAV - ji tapo verslu.

Apaštalų darbai yra normali krikščionybė

Aš prisimenu, kad tai suvokiau, kuomet dar buvau paauglys. Tada pasakiau sau, kad denominacijos nėra normalu - tai nenormalu. Jie visi gali galvoti, kad tai ką aš tikiu yra nenormalu, bet priešingas dalykas yra tiesa. Apaštalų darbai yra normalu.

Tai yra normalu matyti žmones išgydytus, matyti demonus išvytus, matyti angelus ir/ arba Viešpatį kaip Apaštalų darbuose. Yra normalu turėti artimus tikėjimo draugus, susitikti namuose neformalioje aplinkoje. Tai, ką aš aplink save matau - struktūra, perdėjimas, prekyba, vienų dovanų išaukštinimas virš kitų yra nenormalu, netgi nefunkcionalu... Apaštalų darbų knyga yra normali krikščionybė. Būtent taip mūsų tikėjimo tėvai praktikavo krikščionybę.

Tai viena iš priežasčių, dėl kurių aš ir Barbara įsijungėme į tai, ką mes vadinome „maldos susirinkimais“ ir jie labai greitai augo. Ketvirtadienio vakarą susirinkimas vykdavo bažnyčios pusrūsyje. Jame dalyvaudavo grupelė paauglių ir bažnyčios vyresnysis, kuris mums davė patalpas. Šeštadienio vakarą būdavome sodyboje, kur rinkdavosi įvairaus amžiaus grupė. Sekmadienio vakarą rinkdavomės su mažesne grupele paauglių, keisdami namus.

Mes šlovindavome, meldėmės ir dovanos laivai plaukė. Nesvarbu, kas vesdavo, jie visada leisdavo Viešpačiui veikti taip, kaip Jis norėjo ir pakreipti susirinkimo eigą. Bet mes visada palaikėme ryšį vienas su kitu savaitės metu. Kai kurie susitikdavo mokykloje. Valandų valandas mes prakalbėdavome telefonu apie situacijas šeimose arba augimą Kristuje, sprendimus, kuriuos darydavome. Vyresnė karta padėdavo jaunesnei, netgi jeigu būdavo tik mėnesių skirtumas, dvasine prasme vieni buvome vyresni, kiti kūdikiai tikėjime, bet visi buvome lygūs.

Galbūt pirmą kartą istorijoje, tiek daug žmonių palieka bažnyčias ir neatsitraukia nuo Dievo, bet atranda Jį. Jie randa Jį tikruose santykiuose namų susirinkimuose taip, kaip aprašyta Apaštalų darbų knygoje.

Mes tapome tikėjimo herojais, kaip parašyta Žyd 11:16: „Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškos. Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu: juk Jis paruošė jiems Miestą!”

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Pastorius?

John Fenn, 2007 m. spalio mėn. 20 d.,
www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Tai paskutinis laiškas apie tai, ką Naujasis Testamentas vadina lyderiais. Pastarąsias dvi savaites rašiau apie apaštalus ir pranašus, o šiandien - pastorius. Jeigu jums kada nors buvo įdomu ir jūs susimąstėte, kodėl taip atsitiko, kad mes turime tiek daug įvairių rūšių lyderių, skaitykite toliau.

Rašysiu apie tai, ką Biblija sako apie pastoriaus dovaną. Ir jūs pamatysite, kaip ši dovana šiandien yra skirtingai suprantama ir naudojama tradicinėje bažnyčioje. Aš pradėsiu chronologiškai aiškinti ir baigsiu apie tai, kaip pastoriaus dovana veikia šiandien.

Pastorius - „poimen“ (poymeen) - ganytojas, tas kuris prižiūri bandas, galvijus (Vine) - tai viena iš Dievo duotų dovanų bažnyčiai, kurią mini Paulius, rašydamas laišką Efeziečiams.

Trys viename

Pastoriaus dovana Naujajame Testamente buvo tolygi vyresniajam ir vyskupui. Tai skaitytojui gali būti siurprizas. Rašte nėra skirtumo tarp vyresniojo, vyskupo ir pastoriaus:

„Iš Mileto jis pasiuntė į Efezą pakviesti bažnyčios vyresniųjų... Būkite rūpestingi sau ir visai kaimenei, kuriai Šventoji Dvasia jus paskyrė prižiūrėtojais, kad ganytumėte (maitintumėte) Dievo bažnyčią...“ (Apd 20:17,28).

Pastoriaus dovana, pati pirma ir svarbiausia, susieta su asmeniniu dvasiniu gyvenimu. „Būkite rūpestingi sau“ - reiškia Dievo baimę ir atsakomybės suvokimą, o tai kalba apie dorumą ir tyrus motyvus. Jie širdyje turi troškimą rūpintis Dievo žmonėmis - maitinti kaimenę. Tai, kad jie vadinami vyresniaisiais, taip pat reiškia, kad jie turi gyvenimo patyrimą Dievo dalykuose, ir jų emocijos yra subrendę. Jie būtent tie taikingi žmonės, kurių Jėzus liepė ieškoti, pas kuriuos Paulius ėjo ir įkurdavo bažnyčias. Žodis prižiūrėtojas reiškia valdžią vietinės namų bažnyčios lygyje. Visos šitos savybės yra viename asmenyje.

Galbūt jūs manote, kad aš iškraipau Raštą, ar gal būt jums yra keista, kad Dievas sujungia daugybę dovanų į vieną? Pažiūrėkime, ką sako apaštalas Petras: „Jūsų vyresniuosius raginu aš, irgi vyresnysis, Kristaus kentėjimų liudytojas, ir dalyvis šlovės, kuri bus apreikšta, ganykite (gr.: pastor) pas jus esančią Dievo kaimenę, prižiūrėdami ją ne iš prievartos, bet noriai, ne dėl nešvaraus pelno, bet uoliai, ne kaip viešpataujantys jums patikėtiems, bet būdami pavyzdžiu kaimenei. O kai pasirodys Vyriausias Ganytojas...“ (1 Pt 5, 1-4).

Taigi, aš suprantu teisingai. Petras tikėjo tuo, ką Paulus sakė Apd 20 - vyresnysis/pastorius/vyskupas yra vienas ir tas pat asmuo. Štai kuo tikėjo ir ką praktikavo Naujojo Testamento bažnyčia.

Prisiminkite, kad jie rinkdavosi tik namuose. Tiems, kurie yra namų bažnyčiose tai lengva suprasti. Pastoriai/ vyresnieji/ prižiūrėtojai namų bažnyčiose yra vyrai ir moterys, kurie natūraliai rūpinasi žmonėmis. Ne pagal titulą, bet pagal dovaną, kuri plaukia iš šitų žmonių, jie natūraliai rūpinasi žmonėmis, imasi iniciatyvos tai daryti, taip pat yra subrendę gyvenime ir Viešpatyje.

Tai būtent tie, kurie savo širdyje trokšta matyti tikinčiuosius subrendusius mokinystėje. Jie eina kartu su kitais jų gyvenimo kelionėje, dalyvaudami jų gyvenime, ir yra prieinami kitiems žmonėms. Taigi, jums reikia suprasti, kad Naujasis Testamentas buvo parašytas tokiame kontekste - namuose susirenkančios bažnyčios buvo vadovaujamos daugybės individų ir porų, kurie buvo pastoriai/ vyresnieji/ prižiūrėtojai daugiau pagal dovaną nei pagal titulą. (Aš neišplečiu, sakydamas – „poros“. Prisiminkime, kad Paulius paminėjo vedusius lyderius, kurie mokėjo palaikyti tvarką savo namuose. Pagal Biblijos modelį, būtent abu poroje yra lyderiai).

Nėra būtinos jokios specifinės dovanos

Įdomu pastebėti, kad kai Paulius rašė Timotiejui (1 Tim 3) ir apibūdino vyresniojo charakteristikas, nei viena iš jų nebuvo dvasinės dovanos - visos buvo charakterio savybės.

Ne mokytojo dovana, bet sugebėjimas mokyti, dalintis. Ne evangelistas, ne pranašas... Paulius tik rašė apie širdį, tinkančią ganyti žmones tose namų svetainėse. Būtent ši charakterio savybė buvo reikalinga šiame tarnavime.

Tai labai svetima šiandien mums esantiems tradicinėje bažnyčioje, todėl, kad manome, jog pastorius turi būti apdovanotas pamokslininkas ir mokėti puikiai bei artistiškai viską pateikti, kaip per televiziją, ir kuo švelniau, tuo geriau. Namų bažnyčių kontekste NT aprašyti pavyzdžiai daugiau panašūs į dvasinius tėvus ir motinas, vyresnius brolius ir seseris. Būtent tai mes dabar matome namų bažnyčiose visame pasaulyje. Pastoriai yra eiliniai žmonės, kurie turi širdyje Šventosios Dvasios meilę žmonėms bei norą dalyvauti jų gyvenime ir mokinystėje -  ne kontroliuoti, bet eiti šalia kaip dvasinis tėvas ar dvasinė motina, sesuo ar brolis.

Apmokami lyderiai namų bažnyčiose?

Namų bažnyčioms augat ir dauginantis, lyderiams tenka daug keliauti ir važinėti. Apie tai skaitome NT. Paulius parašė apie savo 2 metus Efeze: „Aš mokiau jus viešai (Tyrano mokyklose) ir iš namų į namus“ (Apd 20:20).

Efeze - tai, kas prasidėjo nuo dvylikos mokinių, kurie pažinojo Joną Krikštytoją, bet ne Jėzų (kuriuos Paulius krikštijo Apd 19), greitai ir galingai išaugo. Kai kurie šaltinai sako, kad Efeze buvo 25.000 tikinčiųjų... Iš viso Efeze buvo 250.000 gyventojų, o iš jų net 25.000 susirinkdavo namuose. Ar galite Įsivaizduoti? Jeigu didelėje namų bažnyčioje yra 50 žmonių - tai vis tiek reiškia kad jie kiekvieną savaitę rinkdavosi mažiausiai penkiuose šimtuose namų! Dažniausiai bažnyčioje būdavo kokie 25 žmonės arba mažiau, kaip dabar, tai reiškia, kad rinkdavosi tūkstantyje namų!

Išaugus žmonių skaičiui reikėjo padidinti komandą. Akivaizdu, kad Paulius, Timotiejus ir visas būrelis Pauliaus padėjėjų ir bendradarbių visą laiką praleisdavo tarnavime (iš jo 30 m. tarnavimo, mes matome, kad tik 18 mėn. jis gamino palapines (Apd 18:1-3).

Niekada dar nesusidūriau su tokiu reiškiniu, kad jaunos vietinės bažnyčios lyderiai būtų apmokami tarnautojai - apaštalai ir tie, kurie keliavo visą laiką tarnaudami ir steigdami namų bažnyčias – taip, bet vietiniai lyderiai?

Akivaizdu, kad Timotiejus rašė Pauliui, prašydamas išmintingai patarti ir Paulius atsakė: „Gerai vadovaujantys vyresnieji yra verti dvigubos pagarbos, ypač tie, kurie moko ir pamokslauja, nes Raštas sako: „Neužrišk kuliančiam jaučiui nasrų“, ir „darbininkas vertas savo užmokesčio““ (1 Tim 5: 17-18).

Žinoma, jis kalba apie dvigubą pagarbą, turėdamas galvoje, kad vyresnysis/ pastorius/ prižiūrėtojas gali būti apmokamas. Pirma - garbė yra tai, kad jis yra vyresnysis, antra, kad gali būti apmokamas. Paulius naudoja tą patį palyginimą apie kuliantį javus jautį 1 Kor 9:9, teisindamas save, kad gyvena iš žmonių paaukojimų, taigi mes suprantame, kad jis kalba apie apmokėjimą vietiniams lyderiams.

Mes šiandien tai matome namų bažnyčiose, kurios seka Biblijos modeliu ir tai gerai veikia. Bet tos, kurios bando sekti tradiciniu modeliu ir galvoti, kad jie bus taip apmokami kaip tradicinėje bažnyčioje, jų laukia žiaurus prabudimas, 6-15 žmonių gyvenamojo namo svetainėje paaukojimai labai skiriasi nuo 500 narių turinčios bažnyčios paaukojimų. Tačiau, kai seki Biblijos pavyzdžiu, tai gerai veikia, lygiai taip, kaip gerai veikė Pauliui, Timotiejui ir lyderiams Efeze.

Kodėl ne trys viename šiandien?

Tu gali paklausti: „Jeigu  pastorius, vyresnysis ir vyskupas buvo vienas ir tas pats Naujajame Testamente, kodėl taip nėra šiandien?“ Neužmirškime, kad po Sekminių bažnyčia rinkdavosi tik namuose, pradedant maždaug nuo 32-33 m., kol imperatorius Konstantinas legalizavo Krikščionybę 313 metais po Kristaus. Tai darydamas jis išvijo kai kuriuos pagonių šventikus iš jų šventyklų, pastatė naujų šventyklų, ir pakvietė krikščionis iš namų į tas šventyklas. Štai šitą struktūrą mes šiandien tebeturime. Ironiška, kad Konstantinas neuždraudė kitų religijų tik statė krikščionių šventyklas šalia pagonių, tai skaitytojas turėtų neužmiršti. Konstantino pavyzdys išliko, nes ir dabar kiekviename mieste mes turime skirtingų religijų susirinkimus vienus šalia kitų, vykstančius savose šventyklose. Atsižvelgiant į imperatoriaus pasirinkimą ir po jo 150 metų buvusių nutarimus, tai, kad NT lyderiai tarnavo namuose susirenkančiose bažnyčiose ir pastoriaus, vyresniojo bei prižiūrėtojo dovana buvo viename žmoguje, dabar reikėjo pritaikyti šventyklos sistemoje.

Padalinkim juos!

Pastoriaus, vyresniojo ir prižiūrėtojo dovanų, kurios namų bažnyčiose veikė viename asmenyje, pavyzdys netiko šventyklai. Atsakymas buvo toks – padalijimas, kuris vyko metų metais – jų atskyrimas ir sukūrimas trijų skirtingų tarnavimų.

Jie turėjo atmesti tarnavimo pliurališkumą (kelių pareigų atlikimas), nes tai netiko šventyklai, nors tai tiko namų aplinkoje, kur reguliariai rinkdavosi būrelis draugų. Taigi, pirmas žingsnis buvo iškelti į priekį vieną žmogų, būtent pastorių, kuris pamokslauja ir perteikia Dievo išmintį kongregacijai bei jis turėjo rūpintis žmonėmis, skelbti kiekvieną savaitę iš sakyklos: „Ką Dievas kalba kongregacijai“.

Antras žingsnis - suskaldymas vyresniojo vaidmens ir leidimas jiems sukurti padėjėjų tarnavimus, kurie paprastai buvo žemesnio rango, rėmė pastorių bei tvarkė bažnyčios reikalus. Netgi dabar jie vadinami vyresniaisiais, nors Presbiterionų bažnyčioje jie dar vadinami presbiteriais (ir kai kuriose pasaulio charizmatinėse bažnyčiose taip pat). Taigi, dabar tradicinės bažnyčios turi 1 asmenį - pastorių ir komandą vyresniųjų, kurie yra žemiau pastoriaus.

Trečias judėjimas iškėlė prižiūrėtojo funkciją. Dabar Katalikų ir Episkopalinėje (manau kad ir Liuteronų) bažnyčios turi virš pastorių vyskupus. Išsklaidymas Dievo dovanos į tris tarnavimus buvo pabaigtas 495 metais Nikėjos Suvažiavime ir taip išliko iki šiandien.

Mes dabar matome, kaip žmonės bando pritaikyti Naujojo Testamento dovanas kitoje aplinkoje, kurios NT nenumato. Ar Dievas veikia tradicinėje bažnyčioje? Žinoma, kad taip, aš pats tarnavau joje 25 metus. Bet ar tai Naujojo Testamento struktūra? Tikrai ne.

Tai reiškia, kad milijonai krikščionių tradicinėje bažnyčioje skaito Naująjį Testamentą, kuris buvo parašytas bažnyčioms susirenkančioms namuose, kurios turėjo lyderius tose namų bažnyčiose ir bando pritaikyti tai kitame kontekste, nors visas dvasinis gyvenimas ir tarpusavio santykiai vyksta ne tame kontekste, kurį pateikia Biblija.

Kiekvieną kartą, kai mes paimame Biblijos pavyzdį ir bandome pritaikyti tai tradicinėje struktūroje, kurios net nerandame Rašte, mes turime problemų (tai bus sekančios savaitės tema).

Šiandien namų bažnyčios visame pasaulyje labai gražiai tvarkosi turėdamos biblinį vyresniojo/ pastoriaus/ prižiūrėtojo dovanų supratimą būtent tame kontekste, kuris aprašytas Naujajame Testamente ir suprasdamos kam jis buvo parašytas.

Nėra nei teisingo nei neteisingo atsakymo į šį klausimą teologiškai, nes Dievas yra užtektinai maloningas, kad pripildytų kiek tik įmanoma kiekvieną struktūrą, kurią naudoja žmogus. Bet skaitytojas turėtų patikrinti save pagal Žodį: ar man svarbu, kad mano bažnyčia sektų Biblijoje aprašytu pavyzdžiu ir ar teisinga dalyvauti bažnyčios struktūroje, kuri neturi pagrindo Rašte?

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Pranašas?

John Fenn, 2007 m. spalio mėn. 13 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Šiomis dienomis nemažai žmonių vadina save pranašais, tačiau verta patyrinėti, kaip Biblija apibūdina pranašą Naujojo Testamento laikais.

Galvodami apie didžius Senojo Testamento pranašus visų pirma mes prisimename Eliją, Mozę ar karalių Dovydą. Tačiau Evangelijoje pagal Matą Jėzus apie Joną Krikštytoją pasakė: „Tai ko gi išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau negu pranašo! <...> Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nepakilo didesnis už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį“ (Mt 11:9,11).

Šiais žodžiais Jėzus paaiškina, kad Jonas buvo ne tik pranašas, bet didžiausias žmogus ir pranašas, kuris kada nors apskritai gyveno.

Kodėl Jėzus sakė, kad mažiausias Dievo Karalystėje yra didesnis už jį? Todėl, kad Jonas kvietė žmones atgailauti. Jis paruošė juos atgimimui iš naujo, tačiau, kol Jėzus dar nebuvo atėjęs, jie negalėjo atgimti. Štai kodėl jis yra didžiausias iš visų iki Jėzaus, tačiau pats mažiausias atgimęs žmogus yra didesnis už jį. Kad ir kokia rimta buvo atgaila, Jono tarnavimo metu gimimas iš naujo buvo neįmanomas.

Jonas yra tarsi tiltas tarp Senojo ir Naujojo Testamentų. Jis yra paskutinis pranašas iki Jėzaus ir pamatas po jo ateisiantiems pranašams. 13 eilutėje Jėzus pasakė, kad įstatymas ir pranašai pranašavo iki Jono... bet kadangi yra pranašų ir po jo, tai reiškia, kad Jonas buvo kažkur viduryje, pabaigdamas Senąjį ir pradėdamas Naująjį Testamentus.

Jono tarnavimas ruošė kelią pirmajam Viešpaties atėjimui lygiai taip pat, kaip dabartiniai pranašai ruošia kelią antrajam Jo atėjimui. Senojo Testamento pranašai dažniausiai pranašavo Izraelio karaliams – skelbė jiems teismą, jeigu jie neatgailaus. Šiame kontekste jie asmeniškai pranašavo karaliams, duodami nurodymus dėl mūšių, pranašaudami prieš Izraelio bei Judo priešus ir t.t.

Jų tarnavimas daugiau buvo skirtas visai tautai per jos vadovus, nei paprastiems žmonėms (kitaip tariant, jiems rūpėjo „didelis paveikslas“).

Ruošdamas kelią Naujajam Testamentui, Jonas Krikštytojas daugiau tarnavo paprastiems žmonėms, ne karaliui. Savo pamoksluose jis kalbėjo Erodui ir religiniams lyderiams, tačiau nepranašavo visai tautai. Jo žinia buvo skirta paprastiems žmonėms.

Taip jis nutiesė kelią Naujojo Testamento pranašams. Jis įžengė į tą laiką, kai žmonės, o ne pastatas bus ta vieta, kur gyvens Dievas. Jonas pranašavo tiems, kurie turėjo tapti gyvosiomis Dievo šventyklomis, ruošė jų širdis tapti Dievo buveine.

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Paulius pasakė: „Skaitydami galite įsitikinti, kad suvokiu Kristaus paslaptį, kuri ankstesnėms kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasios atskleista Jo šventiesiems apaštalams ir pranašams...“ (Ef 3:4-5).

Naujojo Testamento pranašai gauna „didelį paveikslą“ – apreiškimą apie visą Kristaus Kūną, kaip ir apaštalai. Tai skirta ne karaliams ir ne Izraeliui, bet paprastiems žmonėms, tikrosioms Dievo šventykloms, pirmai ir svarbiausiai Kristaus paslapčiai. Jie paruošia širdis tam, ką Viešpats ruošiasi daryti.

Žiūrėdami į Joną, kuris buvo tiltu į Naująjį Testamentą, galime pastebėti, kad pranašai labiausiai rūpinasi žmogaus širdies būkle, todėl visų pirma skelbdami išgelbėjimą jie sako: „atgailaukite“.

Štai kodėl, kai per Sekmines minia klausė Petro: „Ką mums daryti, kad būtume išgelbėti?“ Petras atsakė: „Atgailaukite“ (Apd 2:38). Aš žinau, kad dabar įprasta liepti visiems užsimerkti, nulenkti galvas ir pakelti ranką tiems, kurie nori priimti Jėzų, tačiau kai Biblijoje kalbama apie išgelbėjimą, sakoma: „Atgailaukite“.

Taigi prieš pranašaudamas apie tautas ar sakydamas asmeninį žodį, pranašas visų pirma bus susirūpinęs žmonių širdimis, kviesdamas juos atgailauti, susitaikyti ir nusižeminti prieš Viešpatį. Kiekvienas pranašiškas žodis, kurį ištars jų lūpos, plauks iš širdimi išgyvento teisumo troškimo kiekvieno Kristaus Kūno nario gyvenime.

Atrodo, kad pranašo dovana turi mokytojo dovanos elementų. Iš tiesų Senojo Testamento pranašai mokė (pvz.: Elijo pranašų mokykla). Mokė ir Jonas Krikštytojas. Saliamonas, Ezekielis, Ezdra, na ir, žinoma, Viešpats Jėzus taip pat mokė.

Apaštalų darbuose parašyta: „Antiochijos bažnyčioje buvo pranašų ir mokytojų: Barnabas <...> Saulius (Paulius). Kartą, kai jie tarnavo Viešpačiui ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau“ (Apd 13:1-2).

Mokytojai ir pranašai laikėsi drauge, meldėsi ir pasninkavo – tai buvo natūralu, nes pranašo žinioje paprastai būna instrukcijos elementų – jo ar jos išsakyta žinia turi būti praktiškai įgyvendinta, ir tam reikalinga instrukcija.

Tačiau kaip pranašauja Naujojo Testamento pranašai? Čia reikėtų apibūdinti Senojo ir Naujojo Testamento skirtumus. Senojo Testamento metu eiliniai izraelitai nepranašavo – tai darė tik pranašai. Naujajame Testamente Paulius rašo, jog jis trokšta, kad visi galėtų pranašauti (1 Kor 14:1).

Vis dėlto pranašo dovana skiriasi nuo visiems prieinamos paprastos pranašystės dovanos. Laiške Korintiečiams Paulius pranašystę apibūdino kaip įkvėptą žodį, skirtą ugdymui (statydinimui), paraginimui (padrąsinimui) arba paguodai (1 Kor 14:1).

Tai reiškia, kad pranašystės dovanoje nėra ateities numatymo. Tai tik įkvėptas žodis statydinimui, padrąsinimui, arba paguodai... ir viskas. Jei girdi pranašystę, kuri tave stabdo, peikia, smerkia ar panašiai kritikuoja kokį nors asmenį ar Kristaus Kūną, tai ne iš Dievo. Man pačiam savo gyvenime teko girdėti keletą tokių – jos visada nuliūdindavo mano dvasią, nes būdavo ne iš Šventosios Dvasios (paprastai tokių pranašysčių šaltinis yra religinės dvasios, kurios lydi tokius žodžius). Laikykitės Pauliaus apibrėžimo – toks yra Dievo Žodis. Šia tema man teko daug mokyti ir kartkartėmis kas nors iš auditorijos atsistodavo ir pasakydavo: „Bet tas ir tas sakė taip...“. Atsakydavau: „Kuo tu nori tikėti? Juo ar Dievo Žodžiu?“

Taip pat norėčiau pridurti, kad nebūtina stovint prieš pasodintą ant kėdės kambario viduryje žmogų uždėti rankas ant jo galvos, gražbyliauti ir pridurti: „Taip sako Viešpats“, kad tavo pasakyti žodžiai būtų pranašystė.

Keletas kasdieniškų pranašystės pavyzdžių: Viešpats įdeda žmogui norą paskambinti draugui, jį paguosti ir padrąsinti – Viešpaties paraginimą lydi nuoširdūs žodžiai iš Dvasios ir tai yra pranašystė.

Klientas restorane jaučia Viešpaties paraginimą pasakyti padrąsinimo žodžius jį aptarnaujančiam/iai padavėjui/ai.

Žmogus jaučia paraginimą įdėti pinigų į elgetaujančio lėkštelę ir papasakoti jam apie Viešpatį ir kaip gali pasikeisti jo gyvenimas, jeigu jis gyvens su Juo.

Kaimynas nuneša naujakuriams sausainių ir, klausydamas pasakojimo apie jų patirtus sunkumus, jaučia savo dvasioje paraginimą pasakyti, kad jų laukia geresni laikai.

Žmogus namų susirinkime prašo pasimelsti už jį ir kas nors nori pasakyti, kad Viešpats jį myli besąlygiška meile ir yra jam ištikimas.

Tai pranašystės dovana ir pranašavimo pavyzdžiai. Pasakyti padrąsinimo, paguodos žodį, pakelti ką nors užuot žlugdžius ir visai nebūtina pradžioj ar pabaigoj pridurti: „Taip sako Viešpats“, ir tai nebūtina daryti tik susirinkimo metu.

Pamąstyk apie tai: gal kada nors buvai išgydytas ar patarnavai kam nors tokiu būdu ne tarnavimo metu? (išgydymo dovanos pasireiškimas). Arba gavai apreiškimą dėl savęs ar kieno nors kito ir supratai, kodėl taip klostosi dalykai gyvenime? (pažinimo žodis)... ir t.t. Dievui nebūtinas susirinkimas, kad Jis pasireikštų per Šventosios Dvasios dovanas.

Mes esame vaikščiojančios, kalbančios Dievo šventyklos. Taigi Jis eina ten, kur mes, ir todėl Jis gali įkvėpti mus įvairiais būdais ir kiekvienu metu, kai mes esame atviri ir jautrūs Jam.

Grįžkime vėl prie Naujojo Testamento pranašų: pranašas Agabas perdavė Pauliui žodį apie ateitį, išpranašaudamas, kad Jeruzalėje jį suims romėnai (Apd 21:11); šiek tiek anksčiau jis išpranašavo badą Jeruzalėje, ir tai buvo paraginimas mokiniams surinkti jiems paaukojimus (Apd 11:27-30).

Šiandien problema su žmonėmis, kurie pranašauja statydinimą, paraginimą ir paguodą, yra ta, kad jie pradeda įsivaizduoti esą tuo, kuo iš tiesų nėra. Jie mano, kad būdami patyrę ir sugebėdami sklandžiai pranašauti, jie jau yra pranašais, tačiau taip nėra.

Tikram pranašui rūpi „didelis paveikslas“, tokie dalykai, kaip pvz., badas. Jo žodžiuose yra ateities numatymas net pranašaujant asmeniškai. Pvz., Agabas išpranašavo Pauliaus suėmimą Jeruzalėje.

Esminis pranašo dovanos bruožas yra reguliariai pasikartojantis ateities numatymo elementas. Dievas per kiekvieną gali padrąsinti, tačiau tik keletui Jis nuolatos duos supratimą apie tautos, regionio, žmonių grupės ar individų ateitį.

Todėl leiskite man pasakyti štai ką: jei jūs skaitote arba girdite apie ką nors, kuris vadinamas pranašu, tačiau neturi žinios apie Kristaus Kūno, tautos, žmonių grupių ateitį, jis nėra pranašas – per jį paprasčiausiai veikia paprasta pranašystės dovana.

Laiške Korintiečiams Paulius rašė: „Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis <...> tačiau neturiu meilės, esu niekas“ (1 Kor 13:2). Meilė yra esminis pranašo širdies motyvas, raginantis jį pranašauti.

Teko matyti daugelį, per kuriuos veikė šios dovanos, taip pat apaštalų ir pranašų, tačiau jie buvo šiurkštūs ir arogantiški su savo bendradarbiais arba netgi iš sakyklos, versdami kaltę savo pašaukimui ir dovanai – tai nesąmonė! Jie nežino ką kalba.

Liaukimės žavėtis efektais ir „Holivudiniu Jėzumi“, supraskime, kad Jėzus buvo ir yra „romios bei nuolankios širdies“, kad dovanos liejasi iš tokios dvasios – kasdien – lygiai taip kaip tada, kai Jėzus sutikdavo žmones jų namuose, kelyje, prie pietų stalo ir pan.

Sumaištis dažnai įvyksta dėl to, kad Dvasios dovanos liejasi ir veikia kartu: „kiekvienam suteikiamas Dvasios pasireiškimas bendram labui“ (1 Kor 12:3-7). Tai reiškia, kad Dievas gali apreikšti tai, ką nori, ir, kada nori. Todėl dažnai pranašystėje gali būti įsimaišęs ir pažinimo žodis. Pažinimo žodis yra Dievo apreikštas žodis apie asmens dabartį arba praeitį.

Pavyzdžiui, Samuelis būsimam pirmajam Izraelio karaliui Sauliui pasakė, kad jo asilas atsirado (1 Sam 9:20). Kitas pavyzdys: prie šulinio Jėzus pasakė moteriai, kad ji turėjo penkis vyrus, ir tas, su kuriuo ji dabar gyvena, nėra jos vyras, tai – pažinimo žodis.

Taigi kalbant statydinimą ir paraginimą Viešpats gali atskleisti kažką apie praeitį arba dabartį, tada toje pačioje žinioje bus pranašystė ir pažinimo žodis. Tačiau tai nepadarys pranašaujančio žmogaus pranašu.

Tačiau išminties žodis yra apie ateitį. Pvz., Jėzus mokiniams pasakė, kur jie ras asilą, ir kad savininkas paklaus, kodėl jiems jo reikia. Kitas pavyzdys, kai Jėzus pasakė Petrui, kaip jis vėliau bus nužudytas. Žodžiai apie ateitį: kur ir kas įvyks, yra išminties žodis.

Tai vadinama išminties žodžiu, nes išmintis yra sugebėjimas pritaikyti pažinimą. Žmogus gali būti sumanus biržos makleris, bet be išminties jis patirtų didelių nuostolių. Žmogus gali būti puikus ūkininkas, bet jam reikia išminties sėti ir nuimti derlių.

Kaip pritaikyti pažinimą yra išmintis ir tai yra pranašiškas žodis. Štai kodėl Agabo žodį apie badą lydėjo atitinkami veiksmai – buvo surinktos aukos šventiesiems Jeruzalėje. Pauliui pranašo suteikta informacija apie būsimą areštą leido jam pasirinkti – eiti arba neiti į Jeruzalę. Veikti turėjo tas, kuris gavo žodį. Tą patį galima pasakyti ir apie Apreiškimo knygos paskutiniuosius skyrius. Tam tikru metu daugybė žmonių vadovausis jais kaip žemėlapiu savo kelionėje – pranašystė yra išminties žodis apie ateities įvykius. Štai kodėl visa pranašystės dvasia yra apie Jėzų – reikalauja veikti: ateityje jūsų laukia mirtis ir atsiskaitymas už savo gyvenimą, todėl ruošdamasis tikėk Jėzumi.

Pranašaudamas žmogus gali gauti išminties žodį kitam asmeniui, per jį gali pasireikšti net 2-3 kitos dovanos – išgydymas, pranašystė, išminties arba pažinimo žodis. Tačiau visa tai nedaro žmogaus pranašu.

Pranašas yra Dievo pašauktas šitam tarnavimui. Gali būti, kad žmogus yra mokytojas ir pranašas, arba apaštalas ir pranašas... tačiau jo dėmesys visada bus sutelktas į „didelį paveikslą“, dideles problemas ir į apreiškimus, kurie nukreipia visą Kristaus Kūną, tautą ar visus žmones.

Paprasta pranašystės dovana dažniausiai pasireiškia tada, kai asmuo yra drauge su kitais, tačiau pranašas paprastai gauna apreiškimus būdamas vienas: Jonas Krikštytojas gavo Žodį dykumoje, Jėzus maldos metu arba bet kuris Senojo Testamento pranašas melsdamasis.

Pranašaujantis asmuo gali gauti išminties žodį, kai Viešpats nori jį duoti tam asmeniui, kuriam jis tarnauja, tačiau dėl tų kelių išminties žodžių jis netaps pranašu.

Tai sunku paaiškinti, tačiau galima jausti svorį Dvasioje – patepimo gylį aplink tą, kuris vadinamas pranašu arba apaštalu. Išorėje nieko, tačiau jauti viduje tekant gilių upių sroves. Tačiau eilinės pranašystės dovanos yra kažkas lengvesnio Dvasioje.

Paulius ragina mus trokšti pranašauti, tačiau tai nereiškia, kad tai gali vykti tik bažnyčios susirinkimo metu. Prisiminkime, kad jo dienomis bažnyčia buvo namuose su šeima ir draugais, ir tai buvo saugi vieta mokytis tarnauti dovanomis.

Taigi nesirūpinkite tarnavimu, namų ar tradiciniu, tiesiog leiskite pasireikšti tai malonei ir dovanoms, kurios jums suteiktos, – tavo statydinimo, paraginimo, paguodos žodžiai gali būti išsakyti telefonu, prie pietų stalo draugui, kuriam reikia atokvėpio, vaišės kaimynui kartu su įkvėptais žodžiais, paraginimas pataisyti draugo automobilį, kriauklę ar duris... pasiduok tam, ką Dievas nori daryti per tave.

Pranašas visų pirma rūpinasi žmonių širdimis, atgaila ir kelio Viešpačiui ruošimu. Dėl to Dievas pašaukia juos ir apreiškia Kristaus paslaptis Jo Kūnui, tautoms ir žmonėms. Jie mato dalį ateities, į kurią Dievas nori įvesti savo žmones, ir įspėja juos dėl ateinančių sunkumų. Jų charakteris pasižymi nuolankumu bei tvirtu įsitikinimu to, ką jie žino, vengimu pasireikšti, nebent reikėtų perduoti žodį, jie nukreipia dėmesį į Viešpatį, o ne į save kaip tos žinios perdavėją.

Šiek tiek minčių...

Ateinančią savaitę – apie pastorių – turėtų būti įdomu!

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com