Džono Feno ir Barbaros liudijimas, 6/6

John Fenn, John & Barb's testimony, 6/6

 

Sveikinu visus,

 Ši dalis yra šiek tiek ilgesnė nei įprastai, bet tikiuosi, kad ji bus naudinga. Mums gyvenant tame mažame miestelyje Kolorado prerijoje Viešpats mus aplankė daug

kartų, mokydamas mus daugelio dalykų; kai kurie iš jų yra aprašyti „Gyventi sekant Dievo laikus“.

 Tą sausį, kai mūsų atlyginimas buvo 15 USD,

Barbara sumaniai sunaudodavo kiekvieną maisto gabalėlį namuose, derindama maistą, kad berniukai niekada nežinotų, kokios tuščios mūsų lentynos. Tačiau vieną dieną 4p.m. /16.00 val. ji  gana susierzinusi man pasakė: „Jau 16 val., o man reikia paruošti vakarienę iki 16:30, o mes neturime nieko, tiesiogine prasme nieko namuose valgyti. Ką tu ketini dėl to daryti?“

 

Ramiai jai pasakiau, kad patikrinau savo širdį, žinojau, kad esu Viešpaties valios centre, Jėzus Mato 6 skyriuje pasakė nesirūpinti, ką valgyti ar rengtis, nes Tėvas tuo pasirūpins, todėl Jis pasirūpins. Ji greitai pasiekė „ramybės tašką“, ir tuo viskas baigėsi. Po dešimties minučių, 16:10 val., sunkvežimiu atvažiavo keli žmonės iš mūsų surinkimo. Jie turėjo pieninę ir sakė, kad pajuto įkvėpimą nupirkti mums maisto ir duoti pieno. Jų sunkvežimis buvo pilnas maisto. Per 10 minučių mūsų tuščios lentynos ir tuščias šaldytuvas  visiškai užsipildė, net iki 5 galonų šviežio pieno. Ji galėjo pradėti vakarienę 16:30 / 16:30, kaip ir planavo.

 

Po kelių mėnesių ji pastebėjo nedidelę erdvę uždaroje namo, kurį nuomojomės, verandoje, kurioje  tilpo mažas šaldiklis (28 coliai / 0,71 m). Jos motyvas buvo niekada daugiau nepritrūkti maisto, ir ji nusprendė, kad tai buvo poreikis, o ne noras.

 

Gyvenome ūkininkų ir gyvulininkystės bendruomenėje...

 

Barbara turėjome maitinti 3 berniukus ir mane, ji paprašė Tėvo mažos šaldiklio dėžės, kuri tilptų į tą vietą. Po 2 dienų su ja susisiekė viena bažnyčios moteris. Jos draugė, kraustėsi  į užsienį verslo reikalais ir norėjo kam nors padovanoti  savo šaldiklį. Viena moteris iš mūsų surinkimo pajuto paskatą paklausti Barbaros, ar ji norėtų savo draugės šaldiklio. Jis puikiai jai  tiko. Tada Barbara pasakė maždaug taip: „Gerai, ačiū už tai, Tėve, dabar norėčiau jį pripildyti jautienos.“ Tą sekmadienį moteris, kurios šeima turėjo rančą, paklausė Barbarą, ar ji norėtų 1/4 jautienos (beveik 200 svarų / 90 kg.) – taip ji pripildė šaldiklį iki galo!

 

Tas pats modelis: nustatykite savo širdyje, ko jums reikia, tada pateikite konkretų prašymą, kad patenkintumėte tą poreikį, tada, laikas dėkojimui, išsipildymas, tada dar daugiau padėkos. Barbara dar labiau patobulino savo požiūrį, paklausdama Tėvo: „Tėve, ačiū už maistą, kurį žmonės mums atneša, bet didelė dalis jo nėra firminiai produktai, o kai kurie – pasenę. Gal galėtumėte padaryti taip, kad jie pradėtų mums tiekti firminius maisto produktus?“ Viskas iškart pasikeitė. Barbara yra gana nepaprasta.

 

Pavyzdys: Mes valgome tik ekologišką  be priedų žemės riešutų sviestą, ir ne kartą Barbarai trūko pinigų tam, tačiau berniukams reikėjo žemės riešutų sviesto. Eidama į parduotuvę Barbara dažnai dvejodavo, ar įtraukti žemės riešutų sviestą į maisto biudžetą. Taip nutikdavo iki tol, kol parduotuvėje ji ištiesdavo ranką link stiklainio lentynoje ir jausdavo sunkumą, tarsi sakydavo: „Nedaryk to“. Ji paklusdavo, ir sekmadienio rytą ant mūsų suolo atsirasdavo du stiklainiai mūsų firminių produktų, kuriuos kažkas surinkime pajuto norą mums nupirkti.

 

Mūsų rajone buvo gausiai auginami svogūnai ir mes dažnai rasdavome svogūnų pakelėje, iššokusių iš svogūnų sunkvežimio – daržovių „kelio žuvys“ padėjo mums prasimaitinti, be to plius - daržovės, kurias atnešdavo surinkimo žmonės. Tokie dalykai padėjo mūsų šeimai prasimaitinti tuos beveik 6 metus, kai buvome to surinkimo pastoriais.

 

Leiskite man pridurti štai ką apie poreikį ir troškimą.

 

Iš patirties išmokome, kad kai išlaikome teisingus prioritetus, apribodami savo prašymus poreikiais, Jis randa būdą, kaip patenkinti mūsų troškimus, kylančius iš poreikio patenkinimo. Visada sakau, kad Jis pereina nuo neapibrėžto prie konkretaus, bendraudamas su mumis. Pirmiausia savo dvasioje suvokiame kažkokį jausmą, o kai sutelkiame dėmesį į tai, suvokiame daugiau detalių, pavyzdžiui.

 

Tai tas pats, kas prašyti Jo patenkinti mūsų poreikį. Kai išreiškiame savo poreikius, Jis, regis, džiaugiasi galėdamas įtraukti kai kuriuos norus. Nedarykite iš to formulės, tiesiog kalbėkite su Juo.

 

Anksčiau pasakojau apie namą, kurį nuomojomės Tulsoje, sakydamas, kad mums reikia 3 miegamųjų, 2 vonios kambarių, garažo... labai tikrų poreikių. Kai buvome nuvesti į tą namą, ne tik poreikiai buvo patenkinti, bet ir Tėvas įtraukė norus – didesnę svetainę ir valgomąjį, nei tikėjomės, spalvų gama buvo tobula ir pranoko tą mažą kiekį, kurį buvome įvardiję kaip poreikį. Papildomi dalykai, tokie kaip medinės grindys virtuvėje, raudonų plytų židinys (mes ką tik minėjome židinį), mėsininko bloko stalviršiai, kurie tuo metu buvo madingi ir mums patiko, didžiulis šaldytuvas ir kt. Taigi, mes prašome patenkinti kelis tikruosius poreikius, o iš to Jis pateikia detales, kurios buvo troškimai. DIDELĖ pamoka.

 

Kai susijungia prigimtiniai ir dvasiniai dalykai, tada judate...

 

Gamtiniame pasaulyje Chrisas pradėjo patirti traukulius...

...kas dažnai nutinka brendimo metu vaikams su smegenų pažeidimais, mums buvo pasakyta, kad jam reikia specializuotos medicininės priežiūros. Jam taip pat reikėjo specialiojo ugdymo, kurio 1992 m. nesiūlė nė vienas iš 3 rajono mokyklų rajonų. Kiti 2 berniukai ir Barbara buvo pasistūmėję nuėję kiek įmanoma į priekį su namų mokymu ir panašiais dalykais. Surinkime įvyko krizė, kai vyresnysis buvo apkaltintas netinkamu elgesiu ir panašiais dalykais. Tai vyko „natūraliai“.

 

Būtent tada, kai dvasinis ir natūralus susikerta, žmogus žino, kad atėjo Viešpaties laikas pasikeitimams.

 

Dvasiškai mūsų širdys tapo didesnės nei mūsų bendruomenės. Jos rūpinosi tik mūsų mažu slėniu. Mūsų vizija išaugo ir norėjome pasiekti pasaulį. Šis pokytis mumyse buvo supratimo rezultatas, kad kol ir jei Chrisas nebus išgydytas, negalėsime vykti kaip misionieriai niekur už JAV ribų. Žinojome, kad kažkas turi pasikeisti, to reikalavo natūralūs įvykiai. Tačiau neturėjome dvasinio vadovavimo, todėl žinojome, kad negalima judėti, kol nebus duotas nurodymas.

 

Skaičių knygos 9 skyriuje matome šį procesą: šlovės debesis pakilo nuo palapinės kaip ženklas Izraeliui pradėti pakuoti daiktus. Kai jie susikrovė daiktus, debesis pajudėjo, todėl jie pajudėjo. Jaučiame debesies kilimą, bet neturime supratimo, kada ar kuria kryptimi jis judės. Leiskite jam pakilti, darykite tai, ką reikia pasiruošti – bet palaukite, kol iš tikrųjų pajusite, kaip šlovės debesis juda toliau, ir jūs seksite paskui.

 

Vieną dieną pasakiau Tėvui: „Jei mes negalime eiti, galbūt galėtumėte mane panaudoti apmokyti kitus, kurie galėtų eiti vietoj mūsų.“ Keista, bet Jis tiesiai šviesiai atsakė: „Kur tu visada jauteisi labiausiai patenkintas?“ Mintyse apžvelgiau visus darbus, kuriuos dirbau nuo paauglystės, ir bendras visų jų bruožas buvo tas, kad labiausiai mėgaujuosi mažomis žmonių grupėmis. Su tais nedaugeliu žmonių, su kuriais galėjau bendrauti ir juos pažinti. Nesvarbu, ar tai buvo tarnystė, ar statybos, darbas restorane, ar arklių dresavimas, man patiko mažos žmonių grupės, į kurias galėjau investuoti.

 

Tada Jis man pasakė:

 

Jis paskyrė mane Biblijos mokyklos direktoriumi didesnėje bažnyčioje su pradine ir K-12 klasės mokykla, kurioje didelis dėmesys skiriamas evangelizacijos veiklai, bet Jis nepasakė kur. Kiek galėdamas stengiausi ką nors rasti Kolorado valstijoje, niekas nepriminė to, ką Jis man apibūdino. Mes vis kreipėme savo širdis link Tulsos. „OI NE! Tik ne į Tulsą! Tik ne ten, kur tiek daug Biblijos mokyklų absolventų dirba degalinėse!“ (Aš tikrai tai pasakiau Tėvui). Bet mes negalėjome to paneigti. Paskambinęs draugui Tulsoje ir paaiškinęs, ką man sakė Tėvas, jis pasakė, kad tai skamba kaip buvimas „Victory Christian Center“, pastorius Billy Joe Daugherty.

 

Aš ten nuvažiavau 1992 m. rugsėjį, dalyvavau trečiadienio vakaro pamaldose, daugiau sužinojau apie surinkimą(bažnyčią), dalyvavau evangelizacijos veikloje, ir visa tai liudijo, kad mes turime būti to dalimi. Kai grįžau į Koloradą ir tai paliudijo Barbarai, 1992 m. gruodį persikėlėme į Tulsos apylinkes. Žinojau, kad būsiu jų Biblijos mokyklos direktoriumi, bet jie to nežinojo. Taigi gavau „įprastą“ darbą ir savanoriavome suaugusiųjų sekmadieninėje mokykloje. Maždaug po 18 mėnesių, 1994 m. vasaros pabaigoje, užmezgusi ryšius su kai kuriais sekmadieninės mokyklos darbuotojais, tapau Biblijos mokyklos direktoriaus pavaduotoju, o 1997 m. – vykdomuoju direktoriumi.

 

Ko mes išmokome „Victory“ mokykloje?

 

Tai buvo geriausi laikai, ir tai buvo blogiausi laikai, ( juokinga). Kitą savaitę prie šios 6 dalių serijos pridėsiu epilogą, kuriame pasidalinsiu kai kuriais mūsų patirtais sunkumais ir pamokomis santuokoje bei tuo, kaip mes augome per visa tai. Tačiau kol kas, būdami mega surinkimo (bažnyčios), kurioje, pasak vietinio laikraščio, tuo metu buvo 13 000 žmonių, vadovais, išmokome „profesionalios krikščionybės“. Štai ko mes išmokome. Profesionali tarnystės pusė JAV „Biblijos diržo sagtyje“. Tulsa, Oklahoma, Oralo Robertso, Kennetho Hagino, T. L. Osborno, Kathryn Kuhlman, Robertso Liardono, Carltono Pearsono, Motinos (Grace) Tucker ir Billy Joe Daugherty namai – tai tik keli pavyzdžiai.

 

Man labai patiko šis darbas, mokiau apie 600 studentų, kurie kasmet atvykdavo, dauguma jų dirbdavo ne visą darbo dieną, bet apie 130 – visą darbo dieną. Man patiko pavaduoti pastorių pamaldose, kai jo nebūdavo mieste. Man patiko lankytis pas kai kuriuos garsiausius vardus garsioje tarnystėje. Buvę studentai eidavo dirbti pas šiuos žmones ir girdėdavau jų istorijas. Kaimynas, iš kurio nusipirkome 3 arklius, tuo metu buvo didžiausios „išgydymo televizijos evangelisto“ apsaugos vadovas, todėl mačiau ir girdėjau daug užkulisių dalykų, kurie tiesiog nebuvo teisingi. Mačiau, kaip daug dėmesio skiriama išvaizdai ir tiesos slėpimui. Jei iškeldavai problemą, buvai apkaltinamas, kad turi problemą. (Skaitykite „Pirmosios bažnyčios sugrįžimas“)

Taip pat mačiau ir tuos, kurie prasmuko pro akis: moteris, kuri nusižudė – ji lankė vieną iš mano pamokų ir dainavo chore. Kaip tai atsitiko, kad niekas jos nepažinojo, o ji nepažinojo nė vieno pakankamai artimo žmogaus, kad galėtų ją sustabdyti? Nenoras finansiškai padėti ištikimiems nariams ir darbuotojams padengti nenumatytas išlaidas ir kita. Pradėjau ieškoti Tėvo, lygindamas Šventąjį Raštą su tuo, kaip profesionali auditorijų kultūra elgėsi su surinkimo žmonėmis. Pasiūliau keletą pakeitimų prastai parašytame pasiūlyme ir buvau papeiktas. Negalėjau pakeisti surinkimo iš vidaus, todėl ieškojau Viešpaties.

 

Tokia mūsų situacija mus labai išvargino.

 

Ypač santuoka ir santykiai su vaikais. Dirbau ilgas valandas, kartais 80 valandų per savaitę, ir 6 metus dirbau personalo darbuotoju. Chrisui, kuriam tais metais buvo 14–20 metų ir kuris nelankė mokyklos, namuose teko nešioti sauskelnes, nes Barbara nebuvo pakankamai stipri, kad jį užkeltų ant tualeto. Jis to nekentė ir reguliariai pykdavo ant mamos, netgi mušdavo ją iš nusivylimo, gėdydamasis, kad turi apsišlapinti. Dėl to Barbara labai įsitempė. Jie daug iškentė, leisdami man dirbti personalo darbuotoju, ir aš vis dar esu už visa tai dėkingas ir žinau, kad Viešpats taip pat.

 

Iki 1999–2000 mokslo metų

Ilgas valandas melsdavausi kalbomis, kad galėčiau išlieti savo dvasią mokiniams pamokose ir kitose pareigose. Man trūko energijos. Jau seniai naudojausi Zacharijo 4:6 citata: „Ne galybe ir ne jėga, bet mano Dvasia, – sako Viešpats“, bet platesnio konteksto man trūko. Zacharijo 4:1–6 pavaizduoti du alyvmedžiai (Žodis ir Dvasia), tiekiantys aliejų į didelį dubenį. Dubuo perpildytas skysčio išsilieja į vamzdį, nukreiptą  į mažas lempas, kurios degina aliejų. Perpildytas dubuo  užpildo lempas, bet iš aliejaus šaltinių, kurie viską maitina, visada lieka pilnas dubuo. Dubuo yra mūsų dvasia, pripildyta Dvasios aliejaus. Žmonės gauna tik perpildymą,(išsiliejimą) tai, kas yra mūsų dvasioje, dubenyje, skirta mums, kad mus kasdien palaikytų. Priėjome prie to, kad ėmiau duoti iš dubens, buvau per daug pavargęs ir užsiėmęs, kad turėčiau perpildymo(vert. išsiliejimo per kraštus).

 

Jei nebėra perpildymo, reikia sustoti ir papildyti dubenį, kitaip pradedi duoti kitiems tai, kas buvo skirta tau. 2000 m. gegužę atsistatydinau, visus šokiruodamas. Kurį laiką keliavau vienas, o tada C. Peteris Wagneris paprašė padėti jam įkurti Biblijos mokyklų asociaciją, kuri teiktų sertifikatus, o ne diplomus.

 

Netrukus, gyvendamas Tulsoje, kas 4–6 savaites keliavau į Kolorado Springsą, o vėliau, kai jis paskyrė mane savo Biblijos mokyklos Kanados nacionaliniu direktoriumi, – į Red Dirą, Albertą ir visą Kanadą. Visą kelią ieškojau, kaip Viešpats norėtų, kad mes „darytume bažnyčią“(angl.), koks būtų Jo kitas žingsnis ir mano vaidmuo jame. Kad ir kur keliaudavau, pastoriai ir Biblijos mokyklų direktoriai uždavinėjo tuos pačius 3 klausimus: Kaip auginti savo surinkimą (ar mokyklą)? Kaip apmokėti už tai? Kaip neleisti žmonėms palikti mano surinkimo (ar mokyklos)? Kiekvienas teigė esąs skirtingas, tačiau visi jie buvo vienodi.

 

2001 m. vasario 4 d.

 

Buvau Toronto apylinkėse, kai pamaldų metu, vidury garbinimo, mane aplankė Viešpats. Jis pasakė:

 „Žiūrėk, ką aš matau. Žmonės bėgioja pirmyn ir atgal į vieną ir į kitą susirinkimą, ieškodami įspūdingų dalykų, manydami, kad TAI yra antgamtiška, tačiau jie nepastebi antgamtinio darbo jų tarpe, net savo širdyse, nes mokinystės procesas YRA antgamtinis.“ ir „Kaip buvo pradžioje, taip turi būti ir dabar; aš judu santykiuose.“

 

Tų metų lapkričio 4 d. Viešpats vėl mane aplankė, liepdamas įkurti namų surinkimą (bažnyčią)  ir namų surinkimų  tinklą: „Ir struktūrizuoti ją taip, kad būtų lengviau kurti namų surinkimus visame pasaulyje.“ Tuo metu, 2001 m. pabaigoje, Petras pradėjo tai, kas tapo žinoma kaip NAR, Naujoji apaštalų reformacija, o aš ėjau kita kryptimi ir nesutikau su jo kryptimi. Aš atsistatydinau ir mes išsiskyrėme draugais, o jis toliau kūrė NAR ir mes įkūrėme Tarptautinį surinkimą ( bažnyčią) be sienų.

 

Kitą savaitę – epilogas, stresai ir santuokos išsaugojimo raktai! Iki tol – laiminu,

 

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org