Ko nori Tėvas? #3 iš 3

What does the Father Want? #3 of 3

Sveikinu visus,

Pirmosiose dviejose šios serijos dalyse rašiau apie  Tėvą, ieškantį tikrų garbintojų ir žmonių pagal savo širdį. Galima būtų pridurti ir tai, kad – Viešpats atėjo ieškoti

ir išgelbėti pražuvusiųjų, Viešpats žvalgosi po žemę, kad parodytų savo stiprybę tiems, kurie Jį seka.

 

Šios serijos tikslas – išmokti atskirti tai, ką kiti mums sako, kad Dievas nori, nuo to, ko Jis iš tikrųjų nori.

 

Surinkimo (bažnyčios) kultūra nori, kad lankytume surinkimą, pasiliktume „Žodyje“, aukotumėte jų reikalams, savanoriautumėte programoje ar dalyvautumėte surinkimo  dvasinėje vizijoje. Lengva (netyčia) manyti, kad Dievas nori to, ką pastorius sako, kad Jis nori.

 

Į mano kabinetą atėjo labai nusiminęs Biblijos mokyklos mokinys. Jo surinkimas pradėjo rytines maldas, todėl per pastarąsias 3 savaites jis keldavosi 5 val. ryto, kad 15 minučių melstųsi kartu su visais. Jis manė, kad to nori Dievas; pastorius kiekvienose pamaldose skatino bendruomenę dalyvauti. Šis jaunuolis taip darė pirmąsias 3 savaites, bet paskutinę savaitę pramiegojo maldos laiką.

 

Jis atėjo pas mane, nes buvo tikras, kad Dievas ant jo pyksta dėl to, kad nesilaiko programos, ir norėjo sužinoti, ką jam reikia daryti, kad vėl būtų geri santykiai su Tėvu. Paklausiau, iš kur jis žino, kad Tėvas ant jo pyksta. Ar jis jam pasakė, kad pyksta? (Ne) Jis mąstė taip- kadangi bažnyčia rytinėmis valandomis meldžiasi  Viešpaties malda, tai tikrai tai, ko Dievas nori. Kai jis nepateisino surinkimo lūkesčių, jis manė, kad nuvylė Dievą. Aš galėjau padėti jam atgauti Tėvo ramybę. Pasakiau jaunuoliui, kad kai jis  jaučia ramybę, tai reiškia, kad Tėvas leidžia jam suprasti, kad Jis ant jo nepyksta.

 

O kas, jei galėtume pradėti kelionę su Tėvu ir mūsų Viešpačiu, kuri nebūtų vien tik apie  mus?

 

Ar svarstėte apie kelionę su Tėvu, kuri būtų orientuota į Tėvą, o ne į mus pačius?

 

 Michėjas buvo pranašas iš mažo miestelio (morastiečių), bet pranašavo apie Samariją (Izraelio sostinę) ir Jeruzalę (Judėjos sostinę).

 

  

PASTABA: Po Saliamono mirties Izraelis suskilo į 2 karalystes: Šiaurinę karalystę, vadinamą Izraeliu, kurios sostinė buvo Samarija, kurią sudarė 10 genčių. Jie atmetė Dievo garbinimą Jeruzalėje ir ten gyvenančius levitus, sukurdami savo kunigystę. Pietinė karalystė buvo žinoma kaip Judėja, bet joje buvo Benjaminas, levitai ir kiti iš 10 genčių, kurie liko ištikimi Dievui. Jų sostinė buvo Jeruzalė, o garbinimas buvo vykdomas Saliamono šventykloje. Skaitant pranašus svarbu atkreipti dėmesį, ar jie tarnauja Izraeliui (Samarijai), ar Judėjai. (Daugiau informacijos rasite mano garso įrašų serijoje „Pasižvalgykime po   ST: Izraelio pilietinis karas“, kurioje pateikiama išsami informacija.)

 

Ir štai pasirodo Michėjas: jis buvo iš mažo kaimo tipo  miestelio.

 

Tačiau jis pranašavo abiejų sostinių ir jų atitinkamų garbinimo centrų žmonėms ir vadovams. Michėjas buvo pirmasis pranašas, konkrečiai atkreipęs dėmesį į abiejų karalysčių nesugebėjimą padėti vargšams. Jie turėjo Mozės įstatymą, kuris buvo kupinas malonės vargšams, tačiau kiekvienas iš jų ugdė savo dvasingumą už Mozės įstatymo nuostatų ribų.

 

Pavyzdžiui, pažiūrėkite į dešimtinės įstatymą ir kaip jis rūpinosi žmonėmis, tačiau jis buvo ignoruojamas. Buvo 4 dešimtinės:

 

Pirmoji yra „terumah“ arba „pirmųjų vaisių auka“, kuri atitekdavo kunigams jų išlaikymui. Antroji yra „ma'aser rishon“ arba pirmoji dešimtinė. Ji atiteko levitams. Ne kiekvienas Levio genties narys tapdavo kunigu, nes šventyklos tarnyboje užimamų pareigų skaičius buvo ribotas. Taigi levitų buvo daug daugiau nei kunigų. Trečioji dešimtinė yra „ma'aser min hama'aser“ – dešimtinė nuo dešimtinės. Levio genties nariai atiduodavo dešimtinę nuo to, ką gaudavo, tiems levitams, kurie buvo kunigai. Šios 3 dešimtinės buvo skirtos kunigams paremti ir šventyklos priežiūrai bei išlaikymui.

 

Ketvirtoji yra „ma'aser sheen“ arba antroji dešimtinė. Ši dešimtinė grįždavo tiesiai pas jas aukojančius žmones.

 

Šios 4 dešimtinės buvo aukojamos skirtingu metu per 7 metų laikotarpį, o septintaisiais metais, šabo metais, dešimtinė nebuvo skiriama.

 

1, 2, 4 ir 5 metais „antroji dešimtinė“ buvo nunešta į Jeruzalę ir paaukota Viešpačiui, o kunigams paėmus savo dalį, likusi dalis buvo grąžinta ją aukojantiems žmonėms. Jie surengdavo didelę šventę Dievo gerumui paminėti.

  

  

3 ir 6 metais „antroji dešimtinė“ net nebuvo paliekama pas kunigus šventykloje: remiantis pagarbos sistema, žmonės, duodantys antrąją dešimtinę 3 ir 6 metais, paskirstydavo savo dešimtinę vietoje, kad rūpintųsi vargšais, našlaičiais, našlėmis ir visais, kuriems jos reikėjo. Tai apėmė ir levitas/kunigus, nes kunigai neturėjo paveldėtos žemės, todėl buvo laikomi tokiais pačiais kaip ir vargšai, todėl turėjo teisę į didesnės bendruomenės paramą.

 

Ar supratote? Kiekvienais metais, kai žmonės aukodavo dešimtinę, viena dešimtinės dalis grįždavo davėjui arba iš viso niekada nenueidavo kunigams. Ir jie ištisus metus neaukodavo nė vienos dešimtinės. Jie pasiliko sau, kad galėtų duoti tiems, kuriems jos reikia. Pateikiau visą šią informaciją, kad suprasčiau, jog Michėjo dienomis Izraelio ir Jeruzalės vadovai nepaisė Mozės įstatymo nuostatų dėl vargšų, įskaitant dešimtinės įstatymo nuostatas. Jie buvo religingi, bet religingi, kaip jie patys tai apibrėžė. Jie buvo dvasingi, bet vykdė savo troškimus, o ne tai, ką Dievas parašė savo Žodyje per Mozę.

 

Kalbėjimas  šiems religiniais vadovais ir visa  Michėjo tarnystė Izraelyje ir Jude apibendrinama 6:8:

 

„Jis tau, žmogau, paskelbė, kas gera, ir ko Dievas iš tavęs reikalauja: vykdyti teisingumą, mylėti gailestingumą ir nuolankiai vaikščioti su savo Dievu.“

 

Tėvas ieško garbintojų, Jis ieško žmonių pagal savo širdį, kad galėtų vaikščioti su mumis, o mes – su Juo. Tai taip paprasta. Pamirškite sudėtingą tikėjimą. Pamirškite formules ir viską, ką, jūsų manymu, reikia daryti, kad Jam patiktumėte. Tiesiog... vaikščiokite... kalbėkitės su Juo taip, kaip kalbėtumėte su bet kuo kitu... o tada stabtelėkite, nukreipkite savo dėmesį į savo dvasią ir pajuskite Jo buvimą. Taip paprasta.

 

Paulius labiausiai nerimavo dėl korintiečių, kad Šėtonas savo gudrumu nenukreiptų jų nuo paprastumo Kristuje* prie sudėtingo tikėjimo, kuris galiausiai pristatys kitą evangeliją, kitą Jėzų, kitą dvasią. Tiesiog laikykitės paprastumo. Nustokite vytis dalykus, kurie kutena ausis, kad užpildytumėte tą laiką savo Tėvo pažinimui. Garbinkite Jį. Ieškokite Jo. Darykite tai, kas teisinga, mylėkite gailestingumą, nuolankiai vaikščiokite su Juo. Amen. *2 Korintiečiams 11:3-4.

 

Nauja tema kitą savaitę, o iki tol – laiminu,

 

John Fenn

.