Džonas Fennas, „Kaip būti nepriklausomam nuo aplinkybių“, 3 iš 3, Savaitės mintys

 

John Fenn, How to be independent of circumstances, 3 of 3, Weekly Thoughts

 Sveikinu visus,

Šiandien norime pažvelgti į tai; Kaip Paulius atsidūrė ten, kur galėjo jaustis nepriklausomai nuo aplinkybių?

 

Savo istorija pasidalinau 1 dalyje ir to patirti niekam nelinkėčiau. Bet  tai suformavo mumyse kažką labai gilaus mūsų vaikščiojime su Viešpačiu. Jėzus pasakė Jono 16:33:

 

"Tai aš jums kalbėjau, kad turėtumėte ramybę. Šiame pasaulyje jūsų laukia sielvartas. Bet būkite drąsūs, aš nugalėjau pasaulį."

 Šis teiginys yra raktas  įvesti mus į paslaptį, kaip būti nepriklausomiems nuo aplinkybių. Jėzus pasakė: „Šituos dalykus aš jums kalbėjau...“ Taigi mes sustojame ir atsižvelgiame į tai, ką žinome,  kad Jis mums kalbėjo, parodė, apreiškė , ir tai paskatino mus suvokti ar įžvelgti savo dvasioje. Kokį apreiškimą jūs gavote iš Jo apie savo situaciją? Kas yra paskutinis dalykas, kurį žinote, kad Viešpats jums perdavė?

 

Kokį apreiškimą Jis suteikė jums, kai buvote ką tik išgelbėtas?

Arba ką Jis pasakė kitu sunkiu metu? „Šiuos dalykus aš jums kalbėjau, kad turėtumėte ramybę“. Mes prisimename tuos dalykus , ką Jis mums kalbėjo, parodė ir pasakė, kad turėtume ramybę. Kai laikomės to,  kai Jis kalbėjo tiesiai mums, atneša mums ramybę.

 

Jėzus tęsė: „Šiame pasaulyje jūsų laukia suspaudimai“.

 

 Žodis „pasaulis“ čia yra „kosmosas“ ir reiškia pasaulio sistemą. Jokūbo 4:4 sakoma, jei mylime pasaulio sistemą, esame dvasiniai svetimautojai. Tai reiškia kultūrą, pasaulio kelius, kurie prieštarauja Dievui ir Jo keliams.  Jėzus pasakė, kad pasaulio sistemoje, jūs turėsite „suspaudimą“. Graikų kalbos žodžio šaknis šiam žodžiui yra „slėg-is“. Šioje pasaulio sistemoje jūs patirsite spaudimą. Tai galima versti : persekiojimas, kančia, priespauda. Tai apibendrina, ar ne?

 

Bet tada Jėzus mums uždeda atsakomybę: nuo mūsų priklauso,  „būti geros nuotaikos ar ne“.

Iki tol viskas, ką Jis darė, buvo pareiškimai. Aš jums pasakiau visus šiuos dalykus, kad galėtumėte turėti ramybę. Pasaulyje jūs patirsite suspaudimą. Taip, mes tai suprantame. Bet tada Jis sako, ką turime daryti: „Būkite linksmi, aš įveikiau kosmoso/pasaulio sistemą“.

 

Graikiškas žodis, reiškiantis gerą nuotaiką, yra „tharsos“ ir reiškia „drąsa“ ir „būk drąsus“. Jėzus mums sako, kad pasaulio spaudžiami būkite drąsūs, nes prisimenate, ką Jis mums yra sakęs anksčiau. TAIP tai,- vienintelis būdas tapti nepriklausomam nuo aplinkybių. Ta nepriklausomybė yra mūsų dvasioje, mūsų mintyse ir emocijose – aplinkybės išsispręs savaime – tačiau proceso metu  galime būti nuo jų nepriklausomi, žvelgdami į bendrą vaizdą, kad jie taip pat bus vedami per suspaudimus, o mes pasiliekame ramybėje Kristuje.

 

Prieš tai, kai Paulius rašo, kad bet kokiomis aplinkybėmis gali nugalėti per Tą, kuris jį stiprina, jis išgyveno laiką, kai jautėsi kaip alyvuogė, spaudžiama alyvuogių spaudykloje. Antrajame laiške korintiečiams 1:8-11 jis rašo  apie savo laiką Azijoje – netoli Efeso, kur kilo riaušės ir jį reikėjo skubiai išvežti iš miesto.

 

Apaštalų darbų 20:1-6 sakoma, kad Paulius išvyko iš Efezo, kad sugrįžtų pas draugus į Filipus ir tą vietovę.

3-6 eilutės atskleidžia, kad netikintys žydai suplanavo pasalą, apie kurią jis sužinojo, todėl grįžo į Filipus ir iš ten išvyko į Troadą šiuolaikinės Turkijos pakrantėje – į tą patį uostą, iš kurio jis išplaukė Apaštalų darbų 16:8-11, kad pirmą kartą nuvyktų pas Lidiją ir Filipiečius maždaug prieš 3 metus!

 

Būtent Filipuose tarp tų artimų savo tarnybos draugų ir rėmėjų Paulius parašė antrąjį laišką korintiečiams. 1:8-11 jis kalbėjo apie savo laiką Azijoje – Efeze – ir savo emocinę būklę.

 

„Nenoriu, kad jūs nežinotumėte apie suspaudimą, su kuriuo susidūrėme Azijoje (Efeze), kur buvome prispausti virš savo galimybių, visiško praradimo ir nevilties, netgi nevilties  kad neišliksime gyvi. (9 eil.) Mums buvo skirta mirties nuosprendis, kad pasitikėtume ne savimi, o Dievu, kuris prikelia mirusiuosius...“ Paulius panaudojo spaudimą, kaip įrankį, kuris padėjo patikėti Dievu, kuris prikelia mirusius.

 

Žodžiai, kuriuos Paulius apibūdino spaudimą, taip pat buvo naudojami apibūdinti ir alyvuogių apdirbimą, kai alyvuoges spausdavo tol, kol iš jų išsiliedavo aliejus – Paulius sakė, kad jo gyvybinė jėga buvo išspausta. Jis nusivylė gyvenimu. Žodis „mirties nuosprendis“ buvo tiesioginis mirties nuosprendis. Pirmiausia riaušės Efeze, paskui žydai, kurie buvo pasiryžę jį nužudyti, nes,  jam buvo skirta mirties bausmė žydų sistemoje IR graikų lyderiai Efeze.

 

Bet čia matome, kad Paulius padarė tai, ką Jėzus liepė daryti Jono 16:33.

Būdamas visiškai bejėgis, jis turėjo žiūrėti į Tą, kuris prikelia mirusiuosius. Jis turėjo tai padaryti. Nebuvo jokio specialaus patepimo, kuris jam padėtų. Nebuvo „maldos, kad Dievas pajudėtų“ – jis turėjo emociškai, mintimis atsigręžti į Tą, kuris

 prikelia mirusiuosius.

 

Tą patį Jokūbas rašė Jokūbo 1:2, kai rašė, kad „laikyk tikru džiaugsmu, kai patenki į įvairius išbandymus, vargus išmėginimus...“ (tas pats graikiškas žodis reiškia visus 3 dalykus)

 

Čia vėlgi mes esame to suspaudimo viduryje, kad „laikytume tai tikru džiaugsmu“. Džiaugsmas yra dvasios vaisius, o ne emocija. Jis nesakė būti laimingais,  tai susiję su emocijomis. Jis pasakė: „Laikyk tai džiaugsmu“. Galatams 5:22-23 Paulius sakė, kad dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė...

 

Kontekstas – žmogaus kūno darbai ir iš naujo atgimusios dvasios vaisiai. Daugelis neteisingai (mano nuomone) mano, kad tai yra Šventosios Dvasios vaisius. Ne taip, ne toks kontekstas ir tai neatsispindi bendroje Pauliaus mintyje. Jis lygina kūno pasipriešinimą su dvasia. Šventoji Dvasia YRA meilė, džiaugsmas, ramybė... bet iš Jo šios savybės kyla į žmogaus dvasią – mūsų dvasios vaisius. Vaisiai yra augalo dauginimosi priemonė. Tai yra tai, kas matoma. Augalas turi sėklų, kad išaugintų daugiau tų vaisių. Mūsų dvasios vaisius yra tai, ką žmonės mato, kai išgyvename sunkius laikus.

 

Paulius sako, kad kai žmonės mato meilę, džiaugsmą, ramybę, švelnumą ir panašiai kylančius iš  mūsų dvasios, turinčios pergalę prieš mūsų kūno darbus, net ir pasaulio spaudimo viduryje, jie gali skinti tą vaisių savo gyvenimui. Tokiu būdu Kristaus žodis mumyse sklinda, kai kiti valgo mūsų dvasios vaisius.

 

Jokūbas pasakė, kad turime tai laikyti tikru džiaugsmu. Jėzus pasakė, kad turime būti „drąsūs“. Paulius rašė, kaip buvo įtrauktas į šią didžiulę paslaptį – išmoko kažko naujo, įžengė į naują savo gyvenimo dimensiją – žiūrėdamas į Tą, kuris prikelia mirusiuosius, jis suprato, kad yra visiškai nepriklausomas nuo savo aplinkybių. Jis buvo laisvas viduje, o aplinkybės turėjo pasikeisti.

 

Ir būtent per tą pasiryžimą įgauti drąsos, pasiryžimo laikyti visa tai džiaugsmu, ryžtu pažvelgti į Tą, kuris prikelia mirusiuosius, mes esame inicijuoti į mūsų ėjimo su Kristumi gilumą, kurio negalime pasiekti kitaip.

 

Trumpai apie tai rašiau knygoje „Persuing the Seasons of God“. Kai Viešpaties aplankymo metu, išgyvenęs viską, ką aprašiau šios serijos 1 dalyje, pajutau tam tikrą bičiulystę su Juo, o Jis su manimi. Pasilikdami ramiame garbinime   su Juo, kai jaučiate Jo buvimą savyje, sutelkite dėmesį į tai, kas jus sieja. Ar žmonės ant tavęs pyksta, nors tu nieko blogo nepadarei? Taip nutiko ir Viešpačiui – sutelkite dėmesį į tą bendrumą.

 

Ar patyrėte išdavystę? Taip ir Jis patytė. Sutelkite dėmesį į tą bendrumą. Jį, garbindami, semkite iš to, ką išgyvenate, ir sutelkite dėmesį į tai, kaip Jėzus taip pat išgyveno tai – čia jūs pereinate nuo pasaulio sistemos spaudimo prieš jus, prie To, kuris buvo prikeltas iš numirusių, į džiaugsmą jūsų dvasioje, į drąsą jūsų dvasioje. Būtent ten, kai sutelkiate dėmesį į tai, ką jūs ir Jėzus turi bendro jūsų gyvenimo patirtyje, galite nukreipti savo mintis ir emocijas į Jį – ir pajusite didžiulę ramybę savo dvasioje, kuri jus perneš!

 

Nauja tema kitą savaitę, iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

cwowi.org ir el. paštu john@cwowi.org arba cwowi@aol.com