Mūsų trejybė, Dievo Trejybė Nr. 1 iš 4,

  John Fenn, 26 January, 2024, Our Trinity, God's Trinity #1 of 4

 Sveikinu visus,

Visi norime geriau tekėti vienoje srovėje su Viešpačiu, bet man Dievo trejybės, o po to žmogaus trejybės supratimas padeda suprasti, kaip Jis bendrauja,  ir kaip Jo

Dvasia teka mumyse.

 Tai taip pat suteikia mūsų mintyse vaizdą apie srovę iš Tėvo į mus. Man tai buvo svarbiausia norint vaikščioti su Tėvu ir atskirti „ar tai aš, ar tai Dievas?“.

Dievo ir žmogaus trejybė – tai paprasta

 Tėvas-Dvasia-Sūnus

 dvasia-siela-kūnas

 Tokia yra tėkmė – Tėvas yra visokio gėrio šaltinis, iš Jo teka Šventoji Dvasia į Sūnų. Esame sukurti pagal Jo paveikslą ir panašumą, todėl iš savo dvasios tekame į savo sielą, į savo kūną.

 Jėzus pasakė, kad Tėvas yra dvasia Jono 4:24. Jis YRA dvasia, bet mes sunkiai suvokiame Jį taip, nes manome, kad dvasia yra debesis, garai, panaši į vaiduoklį. Ir šiais terminais sakome: „Dievas yra visur“. Tai prisideda prie idėjos, kad Jis yra kažkoks debesis ar ūkas erdvėje. Netiesa.

 Tėvas matomas visame Apreiškimo 4 skyriuje, kai apaštalas yra perkeliamas į dangų ir atsiranda priešais Jį. Jis labai tvirtas(vert. solidus), nors ir dvasia.

 Jis mato Tėvą savo soste su vaivorykšte virš jo ir skaidriomis grindimis priešais ją. Aplink Jį yra daugiasparniai cherubai, šaukiantys „šventas, šventas, šventas“. Prie Jo ateina  5:7 yra s Judo giminės liūtas, tas, kuris buvo nužudytas, bet gyvas per amžius, ir „paima knygą iš dešinės to, kuris sėdi soste“. (Kai esate Dvasioje, galite matyti Tėvą, bet kūne niekas negali Jo matyti ir likti gyvas, žmogaus kūnas būtų sunaikintas neatlaikytų  Jo tyrumo)

 Dan 7:9-13 Danieliui pateikiama apžvalga to, ką Jonas matė Apreiškime. Danielius aprašo Amžinąjį savo soste, Jo baltus banguotus plaukus, pas jį Žmogaus Sūnus ateina priimti karalystės, kuriai nebus galo.

 Tėvas yra dvasia. Tačiau Jis tvirtas. Jis visada matomas kaip sėdintis soste. (Taip pat žr. Išėjimo 24: 7-11, Ezechielio 1) Taigi turime atnaujinti protą, nors dvasia, Jis yra tvirtas, soste, ir tai yra kažkur, fiksuotoje vietoje, kuri vadinama dangumi, toje srityje.

 Kaip Dievas yra visur?

 Eilučių, kuriose Tėvas rodomas kaip visų gėrybių šaltinis, yra per daug, kad būtų galima jas detalizuoti, tačiau kai kurias verta paminėti.

 Jokūbo 1:16-18 mums liepta nesuklysti, kiekviena gera ir tobula dovana ateina iš Tėvo. Hebrajams 12:9, kur Jis yra Dvasių Tėvas, ir Efeziečiams 1, kur mums sakoma, kad Tėvas panaudojo Jėzaus auką, kad priimtų mus pas save ir pan. 1 Korintiečiams 15:27-28 mums sakoma, kad kai Tėvas viską paklojo po Jėzaus kojomis, Jėzus viską grąžins Tėvui, kad Jis būtų viskas visame kame.

 Jei Tėvas yra savo soste, kaip matyti iš Apreiškimo 4, Danieliaus 7, Ezechielio 1 ir t. t., kaip jis yra visur? Buvimas soste, jį fiksuoja vienoje vietoje.

 Leiskite man jūsų  paklausti

 Šiuo metu fiziškai esate kažkur, galbūt sėdite namuose. Bet jei aš paprašysiu jūsų sustoti ir prisiminti mėgstamą vaikystės prisiminimą, galite mintyse „nueiti ten“. Jūs grįžote laike, psichiškai. Jei paprašysiu pagalvoti, ką veiksite rytoj, galite pagalvoti apie savo veiklą. Visa tai darote sėdėdami namuose, skaitydami šitą straipsnį.

 Jėzus Jono 15:26 pasakė, kad Šventoji Dvasia „kyla“ iš Tėvo. Šventoji Dvasia teka iš Tėvo. Šventoji Dvasia yra susijusi ir veikia kaip Tėvo siela. Protas, valia, humoras. Savo Dvasia, kuri veikia kaip Jo protas, Jis yra visur, viską mato, viską žino – visa tai sėdėdamas savo soste danguje. Jis yra visada esantis, visada dabartyje, bet sėdėdamas soste Šventosios Dvasios pagalba, kuri veikia kaip Jo siela, Jis taip pat mato praeitį ir ateitį.

 Taigi mes negalime atskirti Tėvo nuo Jo Dvasios. Tėvas ir Dvasia yra viena. Lygiai taip pat mūsų dvasia ir siela yra viena. Niekas negali atskirti mūsų dvasios ir sielos.

 Hebrajams 4:12-13

 Hebrajams 4:12-13 mums pasakojama apie Žodžio asmenį, o ne rašalą ant lapo, o gyvasis Žodis yra aštresnis už bet kokį kalaviją, skiriantį sielą ir dvasią, sąnarius ir čiulpus, ir kritikuoja mūsų mintis bei širdies ketinimus.

 Taigi čia, Hebrajams 4:12, mes turime žmogaus širdį, kurią sudaro dvasia ir siela. Kai kurios eilutės pabrėš dvasią, kitos – sielą, o dar kitos – ir sielą, ir dvasią, kurios sudaro žmogaus širdį.

 Atkreipkite dėmesį į gramatiką. Pirmasis iš jų nurodo funkciją. Siela ir dvasia, sąnariai ir čiulpai, mintys ir širdies ketinimai. Siela veikia kaip dvasios ir kūno jungtis, ji yra minčių vieta. Dvasia yra susijusi su čiulpais, mūsų visų šerdimi, kur gaminamas kraujas, ir tai yra mūsų ketinimų( vert. intencijų) vieta.

 Tai yra  tai pat, kas yra Dievas. Tėvas yra dvasia, gyvybės šaltinis ir giliausi ketinimai. Šventoji Dvasia veikia kaip jungtis tarp Tėvo ir Sūnaus (kūno) ir  perteikia Tėvo mintis. Ji veikia kaip siela, ir mes sukurti kaip  Dievas, mūsų siela veikia kaip jungtis tarp mūsų kūno ir dvasios. Tai tarsi svyruojančių sūpuoklių  vidurys.

 Šventoji Dvasia, apie kurią mums sakoma Jono 16:13: „Nekalbės iš savęs, o tik tai, ką girdės“. 1 Korintiečiams 2:10-11 mums sakoma, kad Šventoji Dvasia tyrinėja Tėvo širdį, ką Jis mums paruošė. Tokiu pat būdu mūsų siela ieško mūsų širdies (dvasios) mūsų giliausių ketinimų ir tikslo.

 Tėvas yra susijęs su mūsų dvasios žmogumi, Šventoji Dvasia veikia kaip Tėvo siela, o Jėzus yra kūnas. Esame sukurti pagal Jo paveikslą, todėl mūsų trejybė yra tokia pati: mes tekame iš savo dvasios į sielą į kūną.

 Visa tai yra gana sudėtinga, jei apie šiuos dalykus svarstote pirmą kartą. Kitą savaitę pažvelgsime į šį srautą iš Tėvo per Jo Dvasią į Jo Sūnų – dvasia į sielą ir  į kūną. Mes esame sukurti pagal Jo paveikslą, pagal Jo panašumą.

 Kadangi daugeliui sunku suvokti triasmenį Dievą,  mes žiūrime pirmiausiai į save. Kai suprantame tekėjimą iš savo dvasios į savo sielą ir į kūną, tampa lengva tekėti su Tėvu.

 Iki tol, laiminu,

 Džonas Fenas