Psichikos ligos Nr. 5 iš 6

 Mental Illness #5 of 6

 Sveikinu visus,

 Neteisingas mąstymas ir neteisingos emocijos ne visada virsta emocine liga, 

tačiau visame pasaulyje matome emocinių ligų padaugėjimą. Tai prasideda nuo klaidingos minties, tada susitelkimas į tą klaidingą mintį veda į pusiausvyros praradimą gyvenime. Tas disbalansas yra glaudžiai susijęs su emocine liga.

 Krikščionys su demonais?

 Jono 8:44 Jėzus pasakė, kad kai velnias kalba melą, jis yra visiškai vienas. Jis yra dvasios sferoje, valdantis savo tamsos karalystę, todėl jis yra už mūsų fizinio pasaulio ribų, bet siekia į jį  patekti. Jis ieško žmonių, kurie su juo sutiktų, nes tai teisėtai leidžia jam įeiti į jų gyvenimą.

 Jei jie sutinka su juo, jo valdžia išplečiama tam asmeniui ir išplečia jo karalystę bei jos įtaką. Jis yra įspraustas į „tamsos grandines“, bet jei žmonės įsileidžia jo karalystę į savo gyvenimą, jo karalystės įtaka plečiasi.

 Nors krikščionio dvasia negali turėti jokios kitos dvasios, išskyrus Šventąją Dvasią, žmogaus protas ir kūnas gali priimti ir netgi pasiūlyti nuolatinius namus piktajai dvasiai. Šėtonas nori turėti įtaką  natūraliam  pasauliui.

 Dvasinė sfera paliečia prigimtinę sritį minties taške.

 Mačiau demonus, sėdinčius ant žmonių pečių ir šokinėjančius į jų mintis. Kiti liudija, kad tą patį matė būdami Dvasioje ir turėjo galimybę stebėti, kaip bomborduoja įkyrios mintys.

 Mano patirtis rodo, kad tos įkyrios mintys, kurios dominuoja žmogaus minties gyvenime, reiškia emocinę ar psichinę problemą. Kur susitinka įkyri mintis ir demonas, priklauso nuo kiekvienos situacijos ir žmogaus.

 Pastebėjau, kad žmogus, kurio mąstymas ir jausmai yra išbalansuoti, jaučia grėsmę, jei bendrauja su žmogumi, kuris meta iššūkį tam, kuo jie tiki. Gebėjimas ginčytis ir vis tiek jausti tuos pačius gerus jausmus kitam žmogui yra brandos ir emocinės sveikatos ženklas. Jei doktrinos ar nuomonių skirtumai sugriauna tai, ką vienas galvoja apie kitą, tai yra nebrandumo ir galimo emocinio išsibalansavimo požymis.

 Ir tas 1 veiksnys čia reiškia, kad toks žmogus dažnai yra vienišas, nepajėgus palaikyti kelių ilgalaikių santykių, nes iššūkyje jis negali atskirti idėjos nuo emocijos, ir jo nuomonė apie tą žmogų yra sugriauta. Tai pusiausvyros praradimas. Pasinėrimas į kraštutinumą,  gali tapti emocine liga.

 Naujausios JAV istorijos pavyzdys galėtų būti vadinamųjų pranašų pranašystės, kad per prezidento Baideno inauguraciją prezidentas Trampas ketino atvykti su armija suimti Baideną. Atrodė, kad milijonai krikščionių buvo pagauti to melo, sekdami vadinamaisiais pranašais, kurie susibūrė ir kurių „žodžiai“ buvo patvirtinti tik tarpusavyje.

 Keliems „draugams“ socialinėje žiniasklaidoje užginčijau šią idėją kaip klaidingą dvasią, o ne Dievo Dvasią, sakydamas, kad tai ne Dievas ir jiems reikia bėgti nuo tų vadinamųjų pranašų. Buvau išmestas iš draugų ar kitaip pašalintas iš kontaktų.  Jų atsakas buvo pyktis, todėl reakcija buvo „nedraugiška“. Jie negalėjo to pagrįsti, tiksliai paaiškinti, kaip atrodys tas perėmimas ir areštas. Vienas „pranašas“ netgi pasakė, kad Tėvas jam asmeniškai pasirodė, norėdamas pasakyti, kad tai įvyks – ir taip jis gavo melagingus žodžius šiuo kalusi

Pažvelkite į emocinį pusiausvyros sutrikimą ir galbūt ligas: sveiko proto, logikos praradimą, supratimą, kaip viskas veikia. Nesveikas dėmesys 1 dalykui, 1 temai, kuri juos patraukė. Atsiribojimas nuo draugų. Nesugebėjimas susidoroti su iššūkiais savo įsitikinimams. Reikalavimas išgirsti tik tuos, kurie palaiko tai, ką jie pasakė. Įsitikinimas, kad jie turi daugiau žinių nei kiti „išorėje“. Jie jaučia esą geriau informuoti apie tai, ką Dvasia sako, o kiti tiesiog turi jais pasitikėti – visa tai rodo pusiausvyros sutrikimą ir galbūt tiesioginę l

 Tačiau pažiūrėkime į tuos pačius simptomus pasaulyje.

 Ta pati emocija, toks pat atsitraukimas nuo visų, kurie netiki taip, kaip ir jie. Pyktis, sveikų santykių palikimas tik tiems, kurie tiki taip, kaip jie, grėsmės jausmas, jei kas nors paprašys jų apginti savo požiūrį – tai matome kiekviename visuomenės segmente – tiek krikščionių, tiek nekrikščionių. Kaip prasideda tos įkyrios mintys.

 Prieš atnešdamas nuodėmę Adomui ir Ievai, šėtonas pateikė melą

 Apsvarstykite šį teiginį. Melas yra prieš nuodėmę. Šėtonas klausinėjo jų apie Dievą, pasakė, kad Dievas jiems melavo, kad pasakė jiems neteisingai ir jis (šėtonas) buvo teisus. Net pusė tiesos yra visas melas. Ieva patikėjo melu, dėl kurio ji nusidėjo.

 Paauglys berniukas randa suaugusiems skirtas svetaines ir mato melą apie tai, kas yra s*x. Tai melas, kuris jau būnant suaugusiu jį veda  į nuodėmę ir nepasitenkinimą su moterimis savo gyvenime. Mergina tiki, kad yra negraži, todėl ima savęs nekęsti. O gal ieško „to vieno“ vyro, kuris užpildytų jos tuštumą. Vaikas yra skriaudžiamas, todėl auga su melu, kad to nusipelnė arba buvo kitoks, o tai veda į nuodėmę...ir taip. Prieš nuodėmei įžengiant į pasaulį, pirmas atėjo melas.

 Arba švelnesnėje pusėje: „Dar vienas pyrago gabalėlis nepakenks“, juokinga, žinome, kad tai melas – todėl nusidedame savo kūnui ... „Kitą savaitę mesiu (įprastą nuodėmę)...“ Kokius dar melus sau sakome prieš nusidėdami?

 Pagalvokite apie tai, kad melu patikėjęs vaikas ar suaugęs žmogus dabar ateina pas Viešpatį ir savo dvasioje pagaliau vėl jaučiasi švarus ir naujas. Tačiau jų protas vis dar pilnas viso to melo – jie turi liautis tikėti melu – po 1 žingsnį, situacija po situacijos. Jie turi atmesti melą, koks jis yra, ir pradėti galvoti apie Dievo mintis apie tą situaciją.

 Žmonės dažnai priekaištauja velniui, nesuvokdami, kad Dievas primena jiems įvykį. Jis daro taip, kad jie galėtų pasakyti „aš jiems atleidžiu“ arba „atleidžiu sau“ arba „iš to pasimokiau“. Dažnai ne velnias, o Tėvas bando mums padėti susitaikyti su praeitimi, atnešdamas atmintį, mintis ir emocijas, susijusias su įvykiu, kad išgydytų ir paklustų Kristuje.

 Sužinosite, kad Jis atliko savo išgydymo darbą, kai atmintis išliks, bet skausmas išnyks.

 Kitą savaitę aš  užbaigsiu rašydamas daugiau  apie tai kaip liautis   tikėti melu ir dar daugiau.

 Iki tol, laiminu,

 

Džonas Fenas