Baigiamosios mintys

 Final Thoughts

 Sveikinu visus.  Apžvelgėme keletą senovės sandorų elementų, tačiau yra dar keletas dalykų, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį.

 Apipjaustymas

 Koks keistas reikalavimas!   Dievas reikalavo, kad žydų vyrai būtų apipjaustyti. Kaip ir daugelis to, ką iki šiol studijavome, tai taip pat yra didesnės tiesos simbolis. Paulius rašė Efeziečiams 5:23-33: vyras turi mylėti savo žmoną taip, kaip Kristus myli bažnyčią, o tai mistine prasme reiškia, kad seksualinė sąjunga žemėje yra dangiškojo dvasinio artumo paveikslas.

 Įžadai

 Kai Izraelis atėjo į Sinajaus kalno papėdę, ten juos pasitiko Viešpats.  Jau buvo praėję  47 dienos nuo išėjimo iš jūros ir 3 dienas jie ruošėsi susitikti su Viešpačiu kalno papėdėje, iš viso 50 dienų iš Egipto. Tai pirmosios Sekminės, apie kurias kalbėsiu kitą savaitę.

 Mozė gavo 10 įsakymų, kurie buvo įstatymų, kurie bus pateikti vėliau, santrauka. Būtent čia žmonės prisiekė kaip tauta, Išėjimo 24:7: „Visa, ką Viešpats pasakė, padarysime ir būsime klusnūs“.

 Dievo įžadų dalis buvo juos palaiminti, apsaugoti, vaikščioti su jais ir dar daugiau. Jų dalis buvo vaikščioti su Juo šiuose dalykuose. Jų santrauka yra Pakartoto Įstatymo 28 skyriuje, kur 1–14 eilutėse nurodomi palaiminimai, o 15–68 – nepaklusimo pasekmės. Senovės sandoros visada turėjo palaiminimų ir „prakeikimų“. Šiandien į vestuves per keitimąsi įžadais įtraukiame tik palaiminimus.

 Sandoros valgis

 Po to, kai buvo apsikeista įžadais, kaip matyti iš Išėjimo 24:7, visada būdavo šventinis valgis. Šiandien vestuvėse matome tą patį – priėmimo vakarienę, švenčiant sandorą. Senovės kultūrose šventė prasidėdavo tik po to, kai nuotaka ir jaunikis įvykdydavo fizinį santuokos aktą. Tada visi laukė už palapinės ar namų naujienų, kad jau įvykdyta sandora.

 Santuoka yra tinkama „santuokos akto“ vieta. Tai fizinis sandoros, pirmą kartą sudarytos sandoros atstovų  širdyse, patvirtinimas. Seksas nėra žaidimas su bet kuo, kas nori. Santuokos ribose yra didžiulė laisvė, nes nesvarbu, ar vyras ir žmona susitinka meilėje, ar spontaniškai, kiekvieną kartą fiziškai patvirtinama sandora, pirmą kartą sudaryta širdyje. Todėl tai yra dvasinės sąjungos su Dievu simbolis.

 Mano nuomone, geriausias Senojo Testamento sandoros valgio pavyzdys yra Išėjimo 24:7–11. Po to, kai žmonės prisiekė: „Visa, ką Viešpats pasakė, padarysime ir būsime klusnūs“, atėjo metas valgyti.

 Iškart išgirdęs jų įžadus, Mozė apšlaksto save, savo brolį Aaroną, Nadabą, Abihu ir 70 vyresniųjų aukos krauju, jie užlipa į kalną pavalgyti su Dievu.

"Ir jie pamatė Izraelio Dievą. Ir po jo kojomis grindys buvo skaidrios kaip dangus, ir prieš Izraelio kilminguosius Jis nepakėlė rankos (kad jiems pakenktų). Nes jie matė Dievą, valgė ir gėrė. “.

 Mes žinome, kad tai yra Tėvas, nes tie, kurie taip pat matė Tėvą „Dvasioje“, apibūdina tą pačią skaidrią grindų dangą. Apreiškimo 4 skyriuje, o tai yra Tėvas Jo soste, Jonas aprašo tą pačią skaidrią grindų dangą, cherubus aplink sostą ir vaivorykštę virš galvos. Ezechielio 1 skyriuje Tėvas skrenda pas Ezechielį, taip pat aprašo skaidrias grindis ir vaivorykštę.

 Izraelio vyresnieji buvo „Dvasioje“ ir ne tik matė Tėvą sandoros valgio metu, bet ir „valgė ir gėrė“ su Juo.

 Greitai pirmyn prie mūsų sandoros valgio

 Jono 14:1-3 Jėzus padarė pareiškimą tiesiai iš senovės Izraelio sužadėtuvių sutarties. Kai jaunikis norėdavo pasipiršti merginai, jis eidavo į jos tėvo namus ir kartu su vyriausiu broliu prašydavo leidimo ją vesti.

 Jaunikis turi atsinešti 3 dalykus: pinigus, vadinamus „nuotakos kaina“, sužadėtuvių sutartį (Shitre Erusin) ir vyną. Atkreipkite dėmesį į šiuos sandoros elementus, nes jie taip pat skirti mums. Esame nupirkti brangiai, todėl šlovinkite Dievą savo kūnu ir dvasia. Mes pasižadame vaikščioti Jo keliais (sutartis), ir tai yra užantspauduota Jėzaus krauju ir mūsų pasirengimu kasdien mirti nuodėmei ir iškeliama iki aukščiausio laipsnio, norint mirti už tai, kad esame krikščionys.

 Gavus leidimą, būdavo įteikti pinigai, pasirašyta sužadėtuvių sutartis, jauna moteris būdavo iškviesta ir jai padėta taurė vyno. Jei ji priimdavo nuotakos kainą, jei ji prisiekdavo su jaunikiu laikytis sutartyje nurodytos sandoros, ji išgerdavo vyno – ir jie tapdavo sužadėtiniais, o tai nutraukti galėjo tik skyrybos. Vienintelis dalykas, kurio šiuo metu trūko, buvo vestuvių ceremonija, įžadai, sandoros įvykdymas ir šventinė puota.

 Tada jaunikis sakydavo nuotakai: "Mano tėvo namuose yra daug vietų gyventi. Bet aš paruošiu tau  vietą, kad ten, kur aš esu, būtum ir  tu..." Taip Jėzus pasakė Jono laiške. 14:1-3, ir tai turėjo suprasti  mokiniai.

 jie ką tik gavo tai, ką mes vadiname Paskutine vakariene, dabar jie buvo susižadėję su Viešpačiu. Nuo to laiko jie turėjo būti Jam ištikimi, ir jie turėjo būti greitai  nupirkti už didelę kainą.

 Todėl Viešpaties vakarienė yra mūsų sandoros su Juo patvirtinimo aktas, nes mes skelbiame Jo mirtį, kol Jis sugrįš, ir štai kodėl taip sakoma. Kiekvieną kartą, kai valgome, prisimename savo įžadus, prisimename savo „sutartį“ paklusti ir būti pašvęsti tik Jam, ir prisimename Jo aukos kraują.

 Viešpaties vakarienė – tai ir žvilgsnis atgal į Jo auką, ir žvilgsnis į nuotaką, kuri nekantriai laukia santuokos, iškilmingos šventės su visa šeima ir draugais!

 Nuostabi malonė. Kitą savaitę pirmosios Sekminės ir ne tik. Iki tol, palaiminimai,

 Džonas Fenas