Kaip suprasti Sandorą 1 iš 3

 Understanding Covenant #1 of 3

 Sveikinu visus,

 Iš pirmo žvilgsnio  gali pasirodyti, kad tai nuobodi tema. Tačiau realybė yra tokia,

kad mūsų gyvenimą valdo įvairių šiuolaikinių formų sandoros.  Nuo lizingo ar būsto pirkimo iki automobilio nuomos ar pirkimo, nuo sužadėtuvių ir vedybų iki banko ir kredito kortelių – modernios formos sutartys nustato mūsų gyvenimą. Ir, kaip daugelis patyrė, bet kokia žmogaus sandora gali būti sulaužyta, o tai gali turėti įvairių pasekmių.

 Tačiau yra sandora, kurios negalima sulaužyti.

 Senovės sandoros

 Tinkamas terminas iš tikrųjų yra „sandoros įpjovimas“, nes visose senovės sandorose buvo kraujo praliejimas.  Du sandorą sudarantys asmenys, sandoros vadovai,  pirmiausia turėjo sutikti sudaryti sandorą. Susitarę jie atiduodavo vienas kitam savo brangiausią turtą. Po sandoros sudarymo visada būdavo iškilminga puota. Visada būdavo išsakomi įžadai su palaiminimais dėl sandoros laikymosi ir prakeikimais, jei jų nesilaikoma.

 Šie elementai: susitarimas, kraujas, keitimasis dovanomis, įžadai ir šventinis valgis, nuo senovės valdo mūsų dvasinį gyvenimą Kristuje iki šių dienų  ir valdys toliau!

 Susitarimas:

 Pradžios 15 skyriuje matome, kaip Viešpats Dievas (Jehova Elohimas) rodo Abramui žvaigždes ir pažada šiam bevaikiam vyrui, kad jis tikrai turės palikuonių, kurių neįmanoma net suskaičiuoti. Pradžios 15:6 skaitome,  kaip Abramas sutiko sudaryti sandorą su Jehova Elohimu: „Jis įtikėjo Viešpatį (Jehova), ir tai buvo jam įskaityta teisumu“.

 Jūs prisiminsite iš ankstesnės studijos, koks yra Viešpats Dievas. Jis išėjo iš Elohimo, kad suformuotų Adomo kūną, paaukojo pirmąją kraujo auką, padarė  drabužį Adomui ir Ievai, kalbėjo Mozei iš degančio krūmo: Jis , kaip Jėzus teigė: „Aš esu“ (Jn58.)

 Tarp jų buvo žodinis susitarimas, bet Abramas tada paklausė, iš kur jis tikrai žinos, kad turės sūnų. Tam Jehova davė nurodymus įforminti jų žodinį susitarimą.

 Jis liepė Abramui perkirsti per  pusę 3 metų telyčią, 3 metų ožį ir 3 metų aviną, o jų puses padėti viena priešais kitą. Jis tik nedalijo balandėlio ir balandėlio, bet padėjo juos  vieną į vieną pusę, o kitą į kitą pusę. (15:8-10)

 Įprastoje Abramo dienų ceremonijoje tarp padalintų gyvūnų turėdavo praeiti   silpnesnis sandoros atstovas. Tai reiškė, jei kuris nors sulaužys sandorą , su juo bus tai p kaip su vienu iš tų gyvūnų.

 Ši praktika minima Jeremijo 34:18: „Su tais, kurie pažeidžia mano sandorą ir neįvykdo sandoros sąlygų, sandoros, sudarytos mano akivaizdoje, aš elgsiuosi kaip su veršiu, kurį jie perpjovė į dvi dalis , kai jie vaikščiojo tarp jo gabalų“.

 Abromas turėjo vaikščioti tarp gabalų kaip mažesnysis iš dviejų, sudarančių sandorą, prisiekdamas, kad jis bus kaip vienas iš tų gyvūnų, jei pažeis sandorą.

 Tačiau Viešpats padarė netikėtą dalyką.

 Jis giliai užmigdė Abraomą, kad jis negalėtų vaikščioti su Jehova tarp gyvūnų dalių, ir pats vaikščiojo tarp jų, sudarydamas sandorą su Savimi.

 Pradžios 15:17 sakoma: "Tarp gabalų praėjo rūkstanti lempa ir deganti krosnis. Ir tą dieną Viešpats (Jehova) sudarė sandorą su Abraomu, sakydamas..."

 Yra daug komentarų apie degančią lempą ir rūkstančią krosnį. Kontekstas – Viešpats kalbasi su Abramu apie jo palikuonių 400 metų Egipte. Kai kas mano, kad rūkanti lempa yra sunaikinimo dūmai ir išgelbėjimo (išsivadavimo) iš Egipto šviesa.

 Aš linkęs apie tai galvoti taip: hebrajų kalba „rūkstanti krosnis“ reiškia kepimo krosnį, kuri man reiškia Dievo aprūpinimą Egipto vergijos viduryje. Deganti lempa yra tai, kaip Viešpats pasirodė Mozei degančiame krūme ir šildė Izraelį dykumoje ugnies stulpu – išgelbėjimas ir kryptis.

 Vietoj  Abramo, kuris kaip  silpnesnis, turėjo sudaryti sandorą praeidamas tarp gyvulių, Viešpats tapo silpnesniuoju, ir pats perėjo tarp gyvulių. Viešpats pažadėjo, o paskui patvirtino savo pažadą sudarydamas sandorą. Jis tai padarė tokiu būdu, kad pažadėtų Abramui, nenutrūkstamą amžinai vadovavimą ir aprūpinimą.

 Tai paaiškinama Hebrajams 6:13-20, čia iš dalies sakoma:

 "Kai Dievas davė pažadą Abraomui,  negalėdamas prisiekti niekuo didesniu, Jis prisiekė savimi... nes žmonės visada prisiekia kažkuo didesniu už juos pačius, ir ta priesaika yra galutinė, tuo baigiasi visi ginčai. Lygiai taip pat Dievas , norėdamas parodyti savo įpėdiniams nekintamą prigimtį ir tikslą (sudarydamas sandorą), Jis prisiekė savimi, o paskui sudarė sandorą, ir dėl šių nekeičiamų dalykų, kad Dievas negali meluoti ir sudarė sandorą, kad tai patvirtintų, mes suradome prieglobstį viltyje, kuri mums padovanota...“

 Taip atsitiko, kai Jehova giliai užmigdė Abramą ir praėjo tarp perpus perpjautų gyvulių. Jis prisiekė savimi Abramui, o paskui sudarė sandorą..... Visatoje nėra nieko patikimesnio už tai!

Hebrajams 6 pateikia išsamesnes mintis, kaip galime būti tikri dėl savo išgelbėjimo, būti tikri ir galėtume pasitikėti Jėzumi:

 "Mes pabėgome kaip į prieglobstį į priešais laukiančią viltį (dangų). Ši viltis yra mūsų sielos inkaras, tvirta ir saugi. Ji patenka už šydo, kur jau įžengė mūsų pirmtakas Jėzus, kuris yra amžinai kunigas. pagal Melkizedeko įsakymą“.

 Šiandien svarbiausia yra tai, kad Viešpats Dievas sudarė sandorą su savimi, tarsi Jis būtų silpnesnis iš dviejų sudarančių sandorą. Tai užsimena apie Kristų, Dievo Sūnų, atleidžiantį save nuo visų teisių ir privilegijų deramų kaip Dievo Sūnui, kad taptų žmogumi. Ir kaip sakoma Filipiečiams 2:6-11: „išore tapęs kaip žmogus kaip žmogus, nusižemino iki mirties, net iki kryžiaus mirties...“ Šimtmečių pradžioje, kaip silpnesnis, Jis pažadėjo išganymą, o paskui pažadėjo sandorą su pačiu savimi, kad tai patvirtintų – tada Jis pats tapo vienu iš mūsų, kad įvykdytų sandoros sąlygas. "Tai užbaigta."

 Tai yra sandora, kurios negalima sulaužyti. Oho. Nuostabi malonė.

 augiau kitą savaitę, iki tol, laiminu,

 

Džonas Fenas