Elijas 1 iš 3

 

Elijah #1 of 3

Sveikinu visus,

Šiandien kalbame apie mūsų vaikščiojimo (arba gyvenimo) su Dievu Tėvu ir su Viešpačiu Jėzumi procesą.

 Paulius 1 Korintiečiams 10:11 pasakė, kad tai, kas nutiko Izraeliui, yra mums

pavyzdys. Taigi šiandien pažvelgsime į tikrus Elijo ir Eliziejaus gyvenimo įvykius, kai jie ėjo į Elijo susitikimą su likimu.

 Istorija pateikiama II Kar2:

 11 , čia paprastai sakoma: „...kai jie vaikščiojo ir kalbėjosi, ugninis vežimas, traukiamas ugnies žirgų, juos atskyrė“. Karaliaus Jokūbo versijoje vartojamas žodis „sūkurys“, tačiau iš tikrųjų tai yra žodis „audra“ arba „uraganas“, čia matoma kaip ugninga audra, kuri išnyko taip pat greitai, kaip ir kilo.

 Bent vienas komentatorius teigia, kad hebrajų kalba gali būti išversta, kad Eliją „prarijo“ ugnis, kuri, kaip ir dera ugniai pakilo į dangų. Tai atspindėtų jo pergalę ant kalno I Karalių 18:38, kai ugnis nusileido iš dangaus ir sudegino auką, šiuo atveju Elijas aukodavo save Viešpačiui.

 Kitaip tariant, nėra nieko, kas leistų manyti, kad Elijo siela pateko į Dievo dangų,  greičiau jis prisijungė prie rojuje esančių mirusiųjų, kai jo kūnas buvo sudegintas ugnies audroje, kai ji pakilo ir išsisklaidė danguje.

 Apie tai reikia galvoti, į tai sutelktas mūsų dėmesys...

 Tačiau mus domina vietos, kuriose jie lankėsi prieš tą garsiąją dieną.

 Kur jie ėjo prieš Elijo paėmimą, yra pavyzdys mūsų pačių gyvenimui, procesams, kurių metu Dievas veikia mumyse, kai mes bręstame. Kai kas gali prisiminti, kad dalinausi, ką Tėvas man kartą pasakė, kai sakiau Jam, kad Jo gyvenimas turėtų būti nuobodus, nes Jis žino viską: „Man patinka procesas“.

 Kristaus buvimas mumyse reiškia, kad Jis nėra „išorėje“ , kaip šiek tiek suinteresuota trečioji šalis, stebinti mus išgyvenančius dalykus; ne, Kristus yra mumyse, mūsų dvasioje, todėl Jis vaikšto SU mumis ir mumyse, kai kartu einame per gyvenimą.

Jų ėjimas parodytas II Karalių 2:1-11, kai Elijas sako Eliziejui, kad jis gali išeiti, net primygtinai reikalauja, kad išeitų, bet Eliziejus atsisako. Jų kelionė prasideda  Gilgale, tada eina į Betelį, tada į Jerichą, tada „į Jordaniją“. I Karalių 17:1 mums sakoma, kad ten Elijas gimė, todėl jis ėjo namo mirti arba būti paimtas.

 Kiekviena stotelė pakeliui yra pavyzdys mūsų pačių „stotelėms“ einant į dvasinę brandą. Eliziejui 3 kartus suteikiama galimybė palikti Eliją ir kiekvieną kartą jis atsisako. Ar mes visi taip pat neturėjome progų pasitraukti su Viešpačiu, o jūs šiandien skaitote tai, nes atsisakėte? Net jei palikote tam tikrą laiką, kad nukryptumėte nuo Viešpaties kelio, tai buvo tik tam tikrą laiką ir praeityje. Ten tai turi ir  likti.

 Gilgal reiškia „ratas“ arba „riedėjimas“, ratas rieda apsisukdamas pilną apsisukimą , tai žymi vieno sezono pabaigą ir kito pradžią.

 Kai Mozė mirė ir visa ta karta, kuri išėjo iš Egipto, taip pat mirė dykumoje, jų vaikai įžengė į Pažadėtąją žemę, vadovaujami Jozuės. (Dėl savo paklusnumo Jozuė ir Kalebas buvo vieninteliai 2 iš kartos, išėjusios iš Egipto, kuriems buvo leista patekti į Pažadėtąją žemę)

 Gilgalas , kur jie sustojo, yra dykumos pakraštyje tiesiai į rytus nuo Jericho, dar ne Pažadėtojoje žemėje, bet jau ne visiškai dykumoje. Ten jaunuoliai, gimę dykumoje, buvo apipjaustyti, o tai reiškia, kad jie naujai sudarė sandorą su Viešpačiu.

 Romiečiams 2:29 ir Kolosiečiams 2:11 sakoma, kad apipjaustymas yra pavyzdys „širdies apipjaustymo“, kuris įvyksta, kai gimstame iš naujo – mūsų sandoros su Viešpačiu įrodymas, kuris taip pat užantspauduoja mus Šventoji Dvasia. (Efeziečiams 1:13)

 Jozuės 5:8-10 užrašomas įvykis, kai Viešpats pasako įdomius žodžius Jozuei: „Dabar nuo jūsų nuimama Egipto gėda“.

 Kodėl? Hebrajų vyro  apipjaustymas yra sandoros su Dievu sudarymas, todėl tai yra naujo ėjimo su Dievu ir praeities palikimo pradžia. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad jie fiziškai buvo ant ribos tarp savo praeities ir ateities. Taip atsitiko pasienyje: jų širdys ne tik pasikeitė, kad visapusiškai eitų su Viešpačiu, bet ir fiziškai jie priimdavo sprendimus ir veikė pagal juos, kad galėtų gyventi su Viešpačiu.

 Tai svarbu. Prieš fiziškai palikdami savo situaciją mes pirmiausia paliekame dykumą savo širdyse.

 Dykumoje šie jaunuoliai patyrė savo tėvų ir visos kartos, kuri juos vedė, netektį. Visi jų tėvų draugai buvo mirę. Visi jų giminaičiai iš tos kartos po vieną mirė dykumoje. Pusbroliai, seneliai, tetos ir dėdės – visi mirė. Tik jų karta liko gyva.

 Savo dykumoje mes taip pat patiriame mirtį; daiktų, įpročių, draugysčių su žmonėmis, kuriuos kažkada laikėme artimais, mirtis. Mes paliekame juos visus, kad galėtume nueiti į mūsų Pažadėtąją žemę. Tuo metu šie dykumoje gimę vaikai, dabar jau suaugę, tik girdėjo apie šią Pažadėtąją žemę. Jie apie tai svajojo, kalbėjo, bet iš tikrųjų tai matė tik Džošua ir Kalebas. Šie 2 buvo pavyzdžiai tiems „vaikams“, kaip reikia gyventi  – galbūt jūs turite tokį žmogų ar du – mokykitės iš jų!

 Tai vieta vadinosi Gilgalas, kur kaip užrašyta II Karalių 2:2, Elijas pirmiausia pasiūlė Eliziejui pasilikti ir toliau juo nesekti.

 Eliziejus atsisako. Jis nepatenkintas tiesiog būdamas tame pasienio mieste. Jie yra Gilgale, „rate“ arba „riedėjime“, ir Eliziejus nori toliau riedėti savo likimo keliu.

 Jis nenori gyventi viena koja praeityje ir viena koja ateityje, nes žino, jei pasiliks ten, niekada nepamatys Pažado. Taigi jis toliau vaikšto su Eliju, palikdamas pasienio laiką ir nežiūrėdamas atgal.

 Taip padarė ir jaunieji izraelitai, nes po to, kai jie pagijo po  apipjaustymo, prieš juos buvo galingas Jericho miestas – pirmas žingsnis į vaikščiojimą su Dievu ir jų laukė mūšis! Galbūt jie manė, kad vaikščioti su Dievu bus lengviau, bet ne, pirmiausia ką jie sutiko vaikščiodami pagal Jo valią, tai miestą su galinga siena, kuris turėjo būti sugriautas. Užuot susigūžę  iš baimės ir netikrumo, jie ieškojo Dievo, ir Jis parodė jiems, kaip iškovoti pirmąją pergalę.

 Mes čia pratęsime kitą savaitę, iki tol, laiminu,

 Džonas Fenas