Jėzus- Rytų karalius. 2d.

John Fenn. Weekly Thoughts. Jesus the Oriental King #2  2019 / 06 / 29 

Sveiki, 

Aš dalinausi, kad Biblija yra rytietiška knyga, parašyta pačių rytiečių, ir kaip mes vakariečiai( osidentai lot.) dažnai nesuprantame  esminių dalykų eilutėje, bandydami ištraukti tą eilutę iš konteksto ir suprantame ją taip, kaip iš viso nebuvo norėta pasakyti.

Vakarai daugiausiai valdomi išrinktų  valdininkų, o Jėzus nuolatos apibūdinamas kaip karalius , karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. Netgi jei tauta turi karalių ar karalienę, šiandien jie pavaldūs parlamentui, išrinktoms institucijoms ir įstatymams. Keletas modernių absoliučių karalių tautose šiandien  galėtų būti apibūdinti kaip diktatoriai ar despotai, kurių absoliuti valdžia, be atsiskaitomybės veda prie pavaldinių priespaudos. Taigi mes neturime jokių modernių gero karaliaus pavyzdžių, taip pat tikros karalystė struktūros, kurioje piliečiai yra tikrai palaiminti, nes turi gerą karalių.

Dievo Karalystė

Mes lengvai priimame terminą ‚“Dievo karalystė“, bet iš tiesų, savo prote neturime su kuo ją palyginti. Taigi pradėkime nuo senovės Izraelio, kai Dievas atėjo iš Dvasios srities susitikti su Moze ant kalno „veidas į veidą kaip žmogus kalba draugui“( Išėjimo 33:11).

(Reikia pasiaiškinti, kad suvoktume,  religinę tradiciją). Daugelis sumišę kaip Viešpats ir Mozė galėjo kalbėti „veidas į veidą“ 11eil. kai  9 eil. vėliau Išėjimo33:20 pasakyta: „Joks žmogus negali matyti mano veido ir išlikti gyvas“. Jono evangelija 1:18 sako, kad joks žmogus niekada nematė Dievo ir 6:46 Jėzus  pasakė „ niekas nematė Tėvo, tik tas Kuris iš Tėvo, Jis matė Jį.“ Kontekstas kalba apie tai, kad joks žmogus natūraliai nematė, ir negalėjo matyti Tėvo.  Jei jūs esate  Dvasioje, jūs galite matyti Jo veidą ir likti gyvu. Štai koks skirtumas tarp  Iš33: 11 ir eil.20.

Kūne joks žmogus negali matyti Jo veido, nes šlovė ir jėga sunaikintų mūsų žemiškus kūnus. Kai mes esame ten danguje su dvasia ir siela, arba kai mes priimsime mūsų dangiškus kūnus, mes galėsime matyti  Jo veidą. Šiandien, jei kas nors yra Dvasioje, jis gali matyti Jo veidą. Todėl Iš33:11 Mozė matė Jį veidas  į veidą kaip žmogus, kuris kalba su draugu, nes jis buvo Dvasioje, bet vėliau natūralioje būklėje 20eil. jis turėjo užsidengti akis.

Tėvas buvo matomas daugelio, kai jie buvo Dvasioje: Mozė ir kiti 73 vyrai Iš24:7-11, Ezechielis matė 1sk., Danielius matė Jį kaip „ Amžinąjį“ su „ Žmogaus Sūnumi sk.7: 9-13, ir apaštalas Jonas apibūdina Jį Apr 4sk., 5:7 sako, Avinėlis, kuris buvo paskerstas , bet dabar gyvas, atėjo  ir paėmė knygą iš Jo dešinės rankos ir pradėjo atidaryti anspaudus- o tai likusi Apreiškimo dalis.

Todėl jei jūs girdite kažką sakant, kad jis  buvo danguje, ir buvo Dvasioje, bet negalėjo matyti Tėvo veido, tada atmeskite tą liudijimą nes tai melas,  iškreiptas kūno ar religinės tradicijos, ten trūksta supratimo, ir todėl, tai- netikslu, bent jau dalinai. Dvasioje žmogus gali matyti  Jo veidą ir likti gyvu. Natūraliai, tai- neįmanoma, matyti ir išlikti gyvu.

Karalystė turi savo taisykles, savo kultūrą, ir tai susiję su jos karaliumi.

Heb 8:5 pasakyta, kad Mozė pamatė tabernakulio planus ir visą jo įrengimą, ir jam buvo pasakyta: „žiūrėk, padaryk tai pagal pavyzdį parodytą tau ant kalno.“ Mozė turėjo tikslų planą, kurį jis matė Dvasioje su Viešpačiu, taip, kaip Viešpats norėjo, kad viskas būtų įrengta.

Tarp tų planų, kuriuos Dievas jam davė, buvo sandoros arka- kaip Viešpats norėjo, ten  Jo sostas ir jo buvimo   vieta turėjo būti nešama. Netgi vėliau Karalius Dovydas, po 400 metų, pažinojo Jį, kaip „ tą Kuris gyvena tarp cherubinų. “(2Sam6:2)

Iš25:9 randame Viešpaties įsakymus, kaip statyti pagal planą parodytą jam ant kalno, ir visų pirma, Jis šioje pastraipoje pasakė pastatyti arką su 4 žiedais jos kampuose, per juos turėjo būti perkišami poliai, tada kunigai turėjo užsidėti juos ant pečių ir taip nešti arką, ten kur jie keliaus.

Neštuvai

Faktas, kad Sandoros skrynia, vieta kur pasilikdavo Dievo buvimas buvo nešama ant neštuvų, ant kunigų pečių, atitinka to meto žemės karalių papročius. Senovėje tuo pačiu istorijos laikotarpiu Egipte, Indijoje ir Kinijoje būtent taip buvo nešami karaliai. Indijoje tokiu būdu jie nešiojo auksinę dievo Krišnos statulą. Tai buvo bendras paprotys, netgi Europoje 675 prieš Kristų  Romos bažnyčia išleido įsakymą Nenešioti vyskupų ant neštuvų....(Trečias Bragos susirinkimas, 675 prieš Kristų)

Stebina, kad kai kuriuose  charizmatiniuose surinkimuose, mes dar sutinkame, kai taip  vadinamas) pastorius, „vyskupas“ ar „apaštalas“ lydimas asmens, kuris neša jo paltą, ar bibliją. Yra netgi vaizdo įrašas iš 2016 m. apie Nigerijos pastorių, kurį laiko kėdėje vyresnieji, kai  jis ten sėdi ir pamokslauja. Aš stebiuosi, ko jie nesupranta šioje eilutėje:“ aš esu romus ir nusižeminusios širdies, mokykitės iš manęs.“ Gėda ir stulbina, kiek daug nesupratimo ir kaip trūksta apreiškimo apie Viešpatį šiandienos surinkimuose.

Bet faktas, kas Viešpats nurodė nešti Sandoros skrynią , kurioje pasilikdavo Jo buvimas ant kunigų pečių, visiškai sutinka su to meto valdovų papročiais. Senovės izraelitai suprato, kas tai yra karalius, ir kad Dievas yra visų karalius.

Turėkime ir mes šį supratimą, kad Jėzus yra karalių karalius, Viešpačių Viešpats amžinai mūsų laikams. Jis pasakė Lk17:21:“ Įsidėmėkite, Dievo karalystė yra jumyse!“. Paulius sakė, kad mes turime paslaptį: ‚Kristus jumyse, šlovės viltis.“(Kol1:27)

Savo viduje dvasioje mes turime absoliutų karalių.  

Bet mes gyvename žemiškame kūne kritusiame pasaulyje, taigi patiriame nuolatinę konfrontaciją tarp absoliutaus Karaliaus mumyse, kuriam mes norime  tobulai tarnauti, nešamam viduje kūne, sukurtame iš žemės dulkių, ir kuris nori elgtis, taip kaip elgiasi pasaulis. Šitos grumtynės-viso gyvenimo procesas.

Bet mes galime mokytis leisti absoliučiam karaliui mumyse dominuoti iš vidaus, tai pakeis mūsų mąstymą, ir nulems, ką mes leidžiame savo kūnui daryti ir ko neleidžiame.   Mūsų širdyse mes nešiojamės Viešpatį  neštuvuose virš visko, garbiname ir adoruojame, kaip Jam ir dera, karalių Karalių ir viešpačių Viešpatį . Mūsų gyvenimai prabėga vykdant tai, kas yra mūsų širdyse, darant tai realybe mūsų mintyse ir veiksmuose. Tai  normali krikščionybė. Tai mokinystės procesas.

Mus guodžia nuostabaus apaštalo Pauliaus žodžiai, kuris užrašė maždaug 2/3 NT.

„Aš nesakau, kad jau esu tiksliai toks, kokį nori mane matyti Dievas. Aš dar nepasiekiau tikslo. Bet aš vis dar stengiuosi jį pasiekti.  Štai tai Jėzus Kristus nori, kad aš daryčiau. Tai priežastis, dėl kurios Jis sukūrė mane sau. Broliai ir sesės, aš žinau, kad man dar liko nueiti ilgas kelias. Bet yra vienas dalykas, ką aš darau: užmiršęs, kas buvo praeityje stengiuosi, kaip tik galiu, pasiekti tikslą, kuris prieš mane. Aš stengiuosi iš visų jėgų pasiekti finišą ir gauti prizą, kuris mano, nes Dievas pašaukė mane per Kristų Jėzų siekti šiame gyvenime to, kas yra danguje. (Lengvai skaitomas vertimas)

John Fenn

Ir rašykite man el. laiškus: cwowi@aol.com