Jėzus "101" 2d.

John Fenn. Weekly Thoughts. „Jesus 101“ 2d. 07/06

Sveiki,

Vėlų vakarą aš nemiegojau, meldžiausi ir staiga atsidūriau Dvasioje, prieš mane, mano  svetainėje stovėjo Viešpats. Aš galėjau matyti Jį ir natūralius daiktus kambaryje tuo pačiu metu. Jis pasakė:“ Aš noriu mokyti tave kaip reikia mokyti žmones“.

Aš žinojau kai kuriuos pagrindinius dalykus

Mr4:33 sakoma, kad Jis mokė juos „tiek, kiek jie galėjo priimti“ -atskleisdamas, kad Jis nei tada, nei dabar, neužgriūva mus dalykais, kurių mes negalime suprasti, nei praktikuoti. Ir jei mes nesame pasiruošę tiesai, Jis susilaiko iki tada, kol mes patys imame Jo ieškoti.

Geras to pavyzdys krikštas Šventąja Dvasia. Atgimiau būdamas 16 metų, bet po kelių savaičių susirūpinau, dėl to, kad mažai supratau Žodį ir mažai turėjau jėgos, bet aš nieko daugiau nežinojau. Prisimenu, sakiau Tėvui vieną dieną: „ Aš nenoriu pasirodyti nedėkingu, Tėve, ir nenoriu tavęs įžeisti, bet ar tai viskas, ką aš turiu? Aš maniau, kad yra daugiau.“

Kitą dieną mano draugė, kuri atvedė mane pas Viešpatį pradėjo man kalbėti apie Šventos Dvasios krikštą. Iki tos dienos aš net nebuvau girdėjęs, bet kai ji pasakė man: tu būsi mokomas Viešpaties per Šventąją Dvasią ir įeisi į gilesnę sritį, aš buvau pasiruošęs! Jis vertė ją laukti, kol aš buvau pasiruošęs ir galėjau priimti informaciją apie tai. Jis laukė kol aš paprašiau daugiau Jo pažinimo, Jis nevertė manęs priimti naują mokymą.

Tą naktį Viešpats mane mokė, kas kartais nutinka, kai  asmuo prieš įtikėdamas Jį, neatgailauja.

Jn3:22-26 mums sako, kad Jonas Krikštytojas krikštijo žmones vienoje vietoje...

...o Jėzus ir Jo mokiniai krikštijo žmones kitoje vietoje. Mums pasakyta, kad kai kurie Jono mokiniai susirūpino, nes Jėzus, traukė daugiau žmonių nei Jonas, Jonas paaiškino: “ Jam skirta augti, o man-mažėti.“

4skyrius parsideda taip: “ Taigi kai Viešpats sužinojo, kad fariziejai kalba, jog Jėzus turi daugiau mokinių ir krikštija daugiau nei Jonas( nors Jėzus pats nekrikštijo, bet krikštijo Jo mokiniai), jis paliko Judėją ir vėl sugrįžo į Galilėją. Dabar Jis turėjo eiti per Samariją.

Viešpats pasakė, kad fariziejai neseks juo per Samariją, taigi Jis panaudojo tai kaip filtrą, kad jie vėl turėtų sugrįžti pas Joną. Tai reiškė, kad jie turėjo grįžti pas Joną ir krikštytis atgailos krikštu. Jei Jis būtų leidęs jiems sekti paskui Jį, fariziejai būtų sekę Jėzumi be atgailos krikšto, kuriuo krikštijo Jonas.

Visi užmerkite akis ir nulenkite galvas...

Tada Jis pradėjo kalbėti apie modernias vakarų praktikas pakelti rankas ir „priimti Jėzų“, ir kaip daugelis niekada neatgailavo, bet tiesiai priėmė atgimimą iš Dvasios - jie niekada iš tiesų nesusitvarkė savo širdyje su buvusiu nuodėmingu gyvenimu. Štai taip būtų padarę fariziejai- sekę Jėzumi, be atgailos už savo nuodėmes. Jie ir toliau būtų laikęsi savo nuodėmingo fariziejiško gyvenimo būdo, nors jau „priėmę‘ Jėzų bet,- tai neteisinga.

Viešpaties komentaras apie tai, kaip žmonės dabar  tiki Juo nesusitvarkę su savo praeities gyvenimu, be atgailos,  reiškia, kad asmuo ateina pas Viešpatį su  praeities nuodėmingomis problemomis vis dar esančiomis ir turinčiomis vietą jų širdyse.

Jie neatidavė savo gyvenimų Jėzui, jie tik pakvietė  Jėzų  į savo nuodėmingą gyvenimą. Tai atvirkštinis dalykas.

Tai reiškia, kad dažnai dėl to, kad jie visų pirma neatgailavo, bet tiesiai atėjo pas Jėzų, jie kovos su nuodėme, užuot pasakę „ne nuodėmei“, „aš atgailavau ir pasukau kitu keliu.“ Daugelis neuždarė durų savo nuodėmingam praeities gyvenimui

Kai jie atėjo pas Jėzų, taigi jie nuolatos kovoja tarp savo praeities gyvenimo ir dabartinio naujo gyvenimo Kristuje.

Pažiūrėkime pamatinį tikėjimo mokymą

Kaip aš minėjau Heb6:1-2 „

Todėl, palikę pradinį Kristaus mokymą, veržkimės prie tobulumo, užuot vėl dėję pamatus iš atsivertimo nuo negyvų darbų, iš tikėjimo Dievu,

2 iš mokymo apie krikštus, rankų uždėjimo, mirusiųjų prikėlimo ir amžinybės teismo.“

Atkreipkite dėmesį į progresiją: nuo mirties darbų iki mokymo apie teismą. Kaip daug kas mūsų pradėjo nuo „tikėjimo Dievu“, tada -vandens krikštas, rankų dėjimas ant žmonių išgydymui ar maldai, tada apie dangų- be visų pirma derančios atgailos ?

Todėl nenuostabu, kad daugelis kovoja su nuodėme. Jie pažįsta Viešpaties gilesnius dalykus, nors vis dar kovoja su senomis nuodėmėmis, nes neatgailavo ateidami pas Jėzų.

Dar ne vėlu...

Asmuo, kuris atėjo pas Jėzų be atgailos, su savo nuodėminga praeitimi, gali sustoti ten, kur jis dabar yra, ir atgailauti dėl visų tų dalykų – netgi jeigu jie  buvo prieš 10-30 metų. Jei tu niekada nesustoji iš tikrųjų pasižiūrėti į savo nuodėmingą gyvenimą, ir neatgailauji už jį prieš Dievą Tėvą, kad dieviškas liūdesys tave nuplautų, tada tau reikia tai padaryti  tiesiog dabar. O kai padarysi tai-judėk pirmyn.

Tai gali būti paprastas aktas atliktas per kelias sekundes- tuo metu tu prisimeni savo nuodėmingą praeitį, ir garsiai pasakai Tėvui, kad atgailauji dėl tų nuodėmių ir nusisuki nuo jų dieviškame liūdesyje. Prisiminimai pasilieka, kad niekada daugiau to nedarytume, tai kaip įspėjimas. Jei dėl to neatgailausime, tai tampa pagundomis. Štai taip jūs pažįstate savo širdies būklę. Jei jūs atgailavote, praeities nuodėmės daugiau nebėra jums pagundos. Jeigu jūs vis dar laikote širdyje geidžiate jų, jos jus gundys. Atgailaukite, tada veržkitės į aukščiausią pašaukimą Kristuje.

Apd2:38, kai žmonės išgirdo Petro kalbą per Sekmines ir paklausė, ką jie turi daryti, kad būtų išgelbėti, Petras pasakė:“ Atgailaukite“. Jis nepasakė „tikėkite“, bet „atgailaukite“- atgaila yra pirmas žodis kalbant apie išgelbėjimą. Be jos, asmuo gali toliau kentėti nuo senų nuodėmių ir pagundų savo naujame gyvenime su Kristumi.

Iki sekančios savaitės, laiminu,

John Fenn