John Fenn, "Weekly Thoughts" I Can't
Improve on This! #1 2019/04/12
Sveiki,
Aš laimėjau Barbaros širdį pirmo pasimatymo metu. Ji
sakė, kad taip buvo ir iš jos pusės. Jai buvo 15, o man buvo 16, ir aš turėjau 1965. Jai tai patiko, aš buvau aukštas,
turėjau savo automobilį, žaidžiau krepšinį- nebūtinai tokia seka. Aš
atidarydavau jai duris, kaip buvau išmokytas ir tebedarau tai ir šiandien, ir
įsižiūriu į ją, ji man ir baugi ir žavinga (vis dar ir dabar).
Aš visą vasarą kaupiau drąsą , kad pakviesčiau ją į
pasimatymą, ir pagaliau tai pavyko, ir ji sutiko! Mes nuėjome į kiną, nusipirkome popkornų ir gazuoto gėrimo. Tačiau važiuojant namo ėmiau labai nervintis, nes dėl pralaidžios sistemos ant karšto variklio ėmė lašėti benzinas.
Vakaras buvo be vėjo, kiekvieną kartą stabtelėjus prie
šviesaforo pakildavo mėlynas dūmelis ir smirdėjo degančia alyva. Po to jis nuvingiuodavo
per atidarytą langą. .. Ach ir kodėl tie žmonės vis važinėja per raudoną
šviesą, kai reikia važiuoti per žalia...
Aš nenorėjau parvežti savo pasimatymo draugės kvepiančios sudegusia alyva!
Netgi su visais tais sustojimais, atrodė, kad vakaras
baigiasi per greitai. Kai pakelėje mes pamatėme spurgų parduotuvę, paklausiau
ar ji norėtų spurgos- ji sutiko, ir man palengvėjo. Mes ilgai sėdėjome
valgydami spurgas ir gerdami pieną ir kalbėdamiesi, pažindami vienas kitą, ir
po kurio laiko, mes vėl išvažiavome ir atsidūrėme prie jos durų.
Ji išlipo , aš palydėjau ją prie durų. Aš esu 6‘6 (1.98),
o ji 5‘3 ¾ (1.6m), tos ¾(1.9cm) jai laba svarbios - juokinga. Ji atsistojo ant
viršutinio laiptelio, aš atsistojau laipteliu žemiau, ir mes švelniai
pasibučiavome palinkėdami vienas kitam labos nakties. Ji sakė, kad nuskrido
namo ir iš karto žinojo, kad ištekės už manęs. Man buvo aišku, kad nebus kitos. Tarpas. Paragrafas. vėl ir
vėl.
Kai
tu jau turi Jo širdį...
Kai aš jau turėjau jos širdį, man nereikė daryti „šou“,
kad ją vėl ir vėl laimėčiau, kaip povui su išskleista uodega, kai jis bando
laimėti patelę. Tai būtų buvo beprasmiška: aš jau turėjau ją, o ji turėjo mane.
Žinoma, mes darėm vienas kitam įvairius dalykus iš meilės ir gerumo, mes
gerbėme ir vertinome vienas kitą, dabar stabiliai, šį rudenį jau 45
metai(susituokę 41). Bet man nereikia nieko daryti, kad laimėčiau jos širdį,
tai padariau jau labai seniai, reikėjo tik išlaikyti tai ir pasitikėti ir suprasti,
kad tai šventas pasitikėjimas. Viskas, ką mes darome dabar vienas kitam plaukia
iš to: mes nebandome laimėti vienas kito vėl ir vėl- mes turime vienas kito
širdį.
Dažniausiai mūsų ankstyvų pasimatymų mes tik kalbėdavomės,
aš atvedžiau ją pas Viešpatį. Mes kalbėdavomės apie jos ir mano šeimų
gyvenimą. Prieš tai, kaip ji atgimė, jai
reikėjo įveikti visų tų neteisybių pasekmes, kurias ji patyrė savo šeimoje, ir
iš to kylančius klausimus- jai tai buvo procesas.
Tai, ką aš papasakojau yra kaip mūsų vaikščiojimas su
Viešpačiu. Jis turi mūsų širdis, mes turime Jo širdį, nes mes turime Kristų
mumyse. Likęs procesas - „Jo priėmimo į savo gyvenimą“, visko apmąstymas,
suderinimas gyvenimo su mūsų tikėjimu, ir to įgyvendinimas. Mes jau turime Jo
širdį, taigi bet kas, ką darome tai tik atsakymas į tai, nesistengiant kažko padaryti,
kad tai įvyktų. Tai jau įvyko.
Paulius klausia Rom8:32: “ Tas, Kuris nepagailėjo Savo
Sūnaus, bet atidavė Jį mums, kaip gi Jis nedovanotų mums kartu su Juo visų
dalykų?“
Jis nori pasakyti, kad Tėvas pasiųsdamas
Savo Sūnų, padarė absoliutų maksimumą
to, ką galėjo padaryti. Jei Jis duotų mums galaktiką, tai nieko nereikštų
palyginus su Sūnumi. Jei jis duotų mums visą 1000 planetų auksą, tai neprilygtų
Sūnaus atidavimui. Mes turime Jo širdį, mums nereikia šokinėti aplink kaip
povui bandant Jį vėl laimėti, ar laimėti Jo dėmesį- jokios religinės formulės
ar sukimosi ratu negali kažką pridėti prie to, kad Kristus mumyse, tai pabaiga
visokių pastangų iš mūsų pusės laimėti Jį vėl ir vėl, kad padarytum Jam įspūdį,
ir gautum daugiau iš Jo.
Jo Sūnus buvo Jam- viskas,- tai Jis paaukojo dėl mūsų,
tai reiškia, kad Jis davė mums Jį ir dalykus susijusius su Juo.
Net
negalime palyginti...
Bažnyčios kultūra visa apie „kažko darymą dėl
Viešpaties“. Ritualams reikia pastato ir programų, ir tada viskas vyksta, bet
ta struktūra natūraliai sukuria formulių kultūrą bandant paliesti Dievą, nes
pastorius/kunigas stovi prieš kongregaciją kaip tarpininkas tarp jos ir Dievo.
Todėl bažnyčia tampa vieta, kur susitinkame su ja, užuot susitikę su Dievu.
Pamąstyk apie savo gyvenimą: kiek formulių matei ar
dalyvavai jose paremtų Naujuoju Testamento tiesomis, kad jūs turite Kristų
savyje?
Jėzus pasakė Petrui, kad jis turi nukryžiuoti tokias savo
mintis, kad nereikia Jėzui eiti ant kryžiaus- štai taip mes nukryžiuojame savo
kūną, mes pakeičiame savo mintis ir motyvus, tai, ko mes norime tuo, ko Jis
nori.
Visas likęs NT yra apie Šventos Dvasios vaisių plaukiantį
iš mūsų Gal5:22-23 ir charakterį: 2Pt1:5-8:meilė, džiaugsmas, taika, švelnumas,
gerumas, ištikimybė, romumas, dorumas, susivaldymas, pastovumas, dievotumas,
besąlygiška meilė. Vaikščiojimas meilėje, darymas gero ir gyvenimas sąžiningai
ir teisingai.
Nėra jokių formulių NT, tik mokymai ir paraginimai
vaikščioti naujame žmoguje, gyventi naują gyvenimą Kristuje.
Paulius Rom 10:6-10 teigia, kad tikėjimas nebando eiti į
dangų, nei leistis į bedugnę, kad pakviestų Jėzų iš ten, tikėjimas yra jau mūsų
širdyse. Kristus-mumyse, šlovės viltis. Tai baikite tuos žaidimus!
Jūs turite visa, ko jums reikia savo dvasioje. Reikia išminties?
Jūs turite Kristaus protą. Reikia jėgos?
Jūs galite viską per Kristų, kuris jus stiprina. Reikia kažko šiame gyvenime?
Visi dalykai, ko reikia gyvenimu ir pamaldumui yra paruošti per Jėzaus Kristaus
pažinimą. Kristus jumyse, taigi jūs turite visko pakankamai kad pragyventumėte
dieną, šią savaitę, mėnesį, metus , visą gyvenimą.
Kitą savaitė: ką Paulius rašė apie religinę sistemą:
Mesijinis judėjimas. Iki tada, laiminu,
John Fenn
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.