Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2017 m. lapkričio 4 d., šeštadienis

Santykiai ir sutarimas. 2 dalis, 1975-ųjų nutikimas su keksiukais

John Fenn, 2017 m. rugsėjo mėn. 30 d.,

Sveiki visi,
Kai mes susitikinėjome su Barbara (mums buvo 15 ir 16), ji greitai tapo nuolatiniu svečiu mūsų namuose. Nors mes gyvenome už 4 mylių (6,4 km) ir kitos mokyklos rajone, jai nieko nereiškė po mokyklos atminti dviračiu ar atvažiuoti mašina iki mano namų kaimynystėje, kur mes (mama, aš, 2 mano broliai irsesuo) gyvenome.

Tai buvo diena, kai mūsų koledžo klasė ruošėsi rytojaus kepinių mugei, kad kažkam surinktų lėšas, ir aš gaminau keksiukus, norėdamas prisidėti. Barbara atsimena, kad mano mama buvo namuose biure, įnikusi į knygas, ruošėsi savo darbui, broliai ir sesuo buvo užsiėmę kita veikla, jų nebuvo namuose, aš buvau vienas virtuvėje.

Aš turėjau maišymo indą ir paruoštą tešlą, kurią ketinau išpilstyti į popierinius puodelius keksiukams. Tuo metu atėjo Barbara – kaip jau sakiau tada ji jau buvo beveik mūsų šeimos narys, taigi ji laisvai įėjo ir nužingsniavo į virtuvę. Tai, ką ji išvydo įėjusi, ją sustabdė.

Aš buvau išėmęs kepimo skardą ir išdėliojęs visus popierinius puodelius tvarkingomis eilėmis ant kepimo skardos, ir ruošiausi kaip tik pilti tešlą į pirmąjį puodelį – Barbara pasakė: „Džonai, ką tu darai?“ Pasakiau: „Rytoj mano klasė pardavinės kepinius mugėje, tai gi gaminu keksiukus.“ Ji pasakė kažką panašaus į „Iš tikrųjų? Kas tavo manymu nutiks, kai tu įpilsi tešlą į šiuos puodelius?“

Tikrai maniau, kad tai kvailas klausimas, kadangi buvo akivaizdu, jog aš kepu keksiukus! Vietoj to, kad mane sustabdytų (tai turėjo būti raktas į būsimus mūsų tarpusavio santykius), ji pasakė: „Kodėl tau į vieną nepripylus tešlos.“ Man kilo įtarimas dėl jos šypsnio ir akivaizdaus džiūgavimo, kas aš maniau buvo nieko daugiau, tik stebėjimas savo didelio stipraus draugo, kaip jis kepa. Akkkk, kaip aš klydau. Buvau toks nepatyręs ir naivus, kad nesupratau, jog įklimpau.

Žinote, kas atsitiko po to – tikiuosi, kad bent jūs žinote – kai aš įpyliau tešlos į pirmą puodelį ant kepinių skardos, popierius susmuko, o tešla apgaubė dabar jau susmukusį puodelį ir pasklido po kepimo skardą, barą ir nulašėjo ant grindų, kaip iš ugnikalnio išsiveržusi lava. Aš visą savo gyvenimą negalėjau suprasti, kaip moterys padaro, kad tie popieriniai puodeliai išlieka stati, kai juos slegia tešla. Galbūt, maniau, tešla greitai sukietėja dėl orkaitės karščio.

Aš neprisimenu, kad būčiau matęs puodelius sutvirtinančių daiktų kur nors virtuvėje, kurių akivaizdžiai reikėjo, kad prilaikytų tešlą – gal mama naudojo kažkokias pusiau apvalias formas, apjuosiančias puodelius. Gal man reikia paimti folijos ir ja tvirtai apvynioti popierių – visos šios mintys atėjo į mano naivią galvą kelių sekundžių bėgyje. Ką aš dariau ne taip?

Barbara stovėjo už nugaros, stebėdama mokymosi procesą. Savo 16-metės išmintimi, ji smaginosi manimi, kaip katė, aplink save mušinėjanti pelę, prieš ją nužudydama. Galiausiai ji įsitraukė, kai aš rūpestingai sulanksčiau kitą popierinį puodelį, manydamas, jog mažos raukšlelės popieriuje galėtų jį sustiprinti, bet kai pradėjau pilti tešlą į puodelį Nr.2, ji gailestingai mane sustabdė ir išvadavo iš mano vargo. Kai paklausiau: „Ką aš darau ne taip?“ tik tada, ir tik tada ji pasakė: „Tu turėtum popierinius puodelius įstatyti į keksiukų indelius.“ Žinoma, aš paklausiau: „Kokius dar keksiukų indelius?“ Ir tada beveik iš visų plaučių sušukau: „Mama! Mes turime keksiukų indelių?“


Tada iš manęs jau juokėsi dvi moterys, kai įėjo mama, Barbara per juoko ašaras paaiškino, ką aš bandžiau daryti. TAI buvo paskutinis kartas, kai bandžiau kepti keksiukus, o dabar, kai tai rašau, man yra 59 metai! 

Ko mane tą dieną išmokė Tėvas...
...priimti pamokymus. Atsitraukti nuo ateities planų, dar net jų nepradėjus, kad pažvelgčiau į visą procesą nuo pradžios iki pabaigos. Susipažinti su kiekvienu žingsniu, kurio prireiks procese ir tiksliai žinoti, kokių išteklių prireiks, kaip atrodys kiekvienas žingsnis, ir būti atviram instrukcijoms ir pamokymams.

Tuomet aš to nežinojau, tačiau ši pamoka man pasitarnavo vėlesniais metais, sustatant pigius baldus, taisant tualetus, remontuojant santechniką po kriaukle, montuojant šiukšlių konteinerį, prijungiant lubų ventiliatorių, taisant žoliapjovę, ir kitus dalykus namų ūkyje, per daug gausius, kad būtų išvardinti. Tačiau tai buvo pati didžiausia išmokta pamoka.

Šeimininkauti namuose?
Kaip jau sakiau praeitą savaitę, žemiško tėčio beveik visai nebuvo mano paauglystės metais, taigi atsakymo, kaip būti (ateityje) vyru ir tėvu, aš ieškojau pas Dangišką Tėvą. Vieną dieną po 1975-ųjų nutikimo su keksiukais, galvodamas apie tai, kaip būti geru vyru, skaičiau 1 Timotiejui 5:14:

„Taigi norėčiau, kad jaunesnės ištekėtų, augintų vaikus, šeimininkautų ir neduotų priešininkui jokios progos...“

Pasakiau: „Tėve! Paulius sakė, kad žmonos šeimininkautų namuose, bet aš maniau, kad vyras yra namų galva!?!“ Netrukus jis paklausė: „Kas yra namas?“ Sekundę pagalvojau, tada atsakiau: „Namas yra fizinis statinys, elektra, santechnika, sienos, dekoracijos, stogas ir taip toliau.“ „Labai gerai. O kas yra namų židinys?“

Staiga mano mintys nuskriejo pas mūsų draugus gyvenančius Harvey. Kai ateidavau į jų namus, ten visada jausdavosi meilė – ramu, saugu ir patikima, taigi atsakiau: „Namų židinys – neapčiuopiamos namo ypatybės, tokios kaip meilė, ramybė, saugumas ir patikimumas.“ Jis pasakė: „Labai gerai. Žmona yra namų galva, o vyras – namų židinio galva. Ar tai supranti?

Pasakiau: „Niekada anksčiau nesu to girdėjęs. Tačiau jeigu žmona šeimininkauja namuose, kaip sako Paulius, tai jeigu užsikemša kriauklė, ji pati gali tai sutaisyti.“ (Iš tikrųjų tai aš bandžiau išsiaiškinti, tačiau turiu pripažinti, jog pamaniau, kad tokiu komentaru Jį sukirsiu). Jis atsakė: „Ji gali tai sutaisyti pati, arba gali įgalioti tai atlikti savo vyrą. Nes jeigu namas nėra gerai prižiūrimas, nukenčia neapčiuopiami namų židinio dalykai. Taigi, vyras turi užtikrinti, kad neapčiuopiamos ypatybės, apie kurias kalbėjai, būtų prižiūrimos, o tai reiškia, kad jam reikės sutaisyti kriauklę, jeigu ji nenorės to daryti. Tai viena iš gyvybės guldymo už ją dalių.“

Nuo to paauglystės momento aš aštriai suvokiau savo, kaip namų židinio, o Barbaros, kaip namų galvos, atsakomybę. Ši pamoka man gerai pasitarnavo per pirmą santuokos mėnesį mūsų mažyčiame bute 20 Beechtree Court, Šarlotėje, Šiaurės Karolinoje. Virtuvės šiukšlių kibiras buvo pilnas, o juk žinome, kad šiukšlių konteineris yra namų dalis. Barbara pareiškė, kaip akivaizdų dalyką: „Šiukšliadėžė pilna. Turi ją ištuštinti.“ Aš tariau: „Tu ją pripildei, tu ir ištuštink.“ Ji tarė: „Ne. Tai tavo darbas, aš nesiruošiu jos ištuštinti.“

Pirmoji taisyklė, jeigu nori išlipti iš duobės, turi liautis ją kasęs.
Tada aš to dar nežinojau, taigi pasakiau: „Mano namuose, kas pripildydavo šiukšliadėžę, tas ją turėdavo ir ištuštinti.“ Ji atsakė: „Mano namuose šiukšles visada išpildavo tėtis.“ Tada aš lioviausi kasęs, prisiminęs Tėvo anksčiau duotas pamokas. Aš iki šiol išpilu šiukšles... jeigu namai neveikia tinkamai ir tvarkingai, namų židinyje nebus šių neapčiuopiamų dalykų: meilės, ramybės, saugumo ir patikimumo.

Dauguma žmonių užmezga santykius dėl to, kad kiti žmonės gali jiems pasitarnauti. Kiek sužlugusių santuokų, sužlugusių draugysčių, sužlugusių karjerų, dėl to, kad žmonės užmezga santykius ne dėl to, ką jie galėtų duoti darbovietei ar draugystei ar santuokai, bet dėl to, ką sutuoktinis, draugas, darbas galėtų jiems pasiūlyti.

Aš norėjau iškepti tuos keksiukus geram reikalui, tačiau mane reikėjo pamokyti, kaip juos daryti – mano širdis buvo geroje pozicijoje, tačiau mano metodai buvo netinkami. Faktas, kad žmogaus prigimtis teisia kitus pagal jų poelgius, tačiau save mes teisiame pagal savo motyvus. Tada pamokymų nepriimantys žmonės reikalauja, kad jie būtų teisiami pagal jų motyvus – jie nenori, kad kas nors pataisytų jų metodą, jie tik visiems šaukia, kad pažiūrėtų į jų gerą širdį, jų gerą motyvą. Tačiau mes turime priimti pamokymus savo veiksmams.

Santykiai statydinasi ne tik ant motyvų, bet ir ant veiksmų. Dievas taip pamilo pasaulį... tačiau, kas būtų, jeigu Jis čia ir sustotų? Kas iš to, jeigu Jo motyvas buvo mūsų naudai, kas iš to, jeigu Jis mus mylėjo... bet tai būtų viskas, ką apie Jį žinotume? Paskutinė šios eilutės dalis į mūsų gyvenimus įneša skirtumą: „ ...jog atidavė savo viengimį Sūnų...“ Jono 3:16 Jis pamilo, tai ir atidavė. Paprasta.

Motyvas, veiksmai, pamokymų priėmimas. Palaikyti arba atitaisyti neapčiuopiamas mūsų santykių ypatybes. Žmogus gal turės sukurti kažin kiek sėkmės istorijų, kad atstatytų kažkada turėtą jo ar jos pasitikėjimą. Šis pasitikėjimas yra neapčiuopiamų dalykų dalis. Žmogus galbūt turės išmokti nemeluoti arba neįžeidinėti, ar viešai neapkalbinėti asmens, kuris, kaip jis sako, yra jo draugas, sutuoktinis, ar kaimynas, bendradarbis – tai gali užimti laiko, kol susiformuos teisinga kalbos ar veiksmų istorija.

TAČIAU... tegul mūsų veiksmai sukasi aplink neapčiuopiamas ypatybes, kurios namus paverčia namų židiniu, draugystę kažkuo daugiau nei atsitiktine pažintimi. Darbuokimės statydindami Dvasios vaisius santykiuose, tokius dalykus, kaip meilė, džiaugsmas, ramybė, malonumas, kantrybė, gerumas... Jeigu myli, tai parodyk tą meilę, pakeliui priimdamas pamokymus...

Kita praeities istorija kitą savaitę, kol kas tiek. Būkite palaiminti!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą