Santykiai ir sutarimas. 1 dalis, Didysis 2014-ųjų rožinių apatinių nutikimas

John Fenn, 2017 m. rugsėjo mėn. 23 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Manau, atradau būdą kaip išsisukti nuo namų ruošos – pakankamai viską sujaukti, kad Barbara galiausiai pasakytų: „Gerai gerai, prašau liautis, tu tai visada atlieki blogai, nuo dabar leisk man pačiai tai atlikti.“ Žinoma, aš nesistengiu išsisukti nuo namų ruošos, nei stengiuosi viską sujaukti, taip tiesiog nutinka.

Kaip Barbara tiksliai pastebėjo, aš naudojau skalbimo mašiną, kaip šiukšliadėžę drabužiams – aš mesdavau ten nešvarius drabužius, jos ir savo, kol ši per kelias dienas prisipildydavo, kai ji būdavo pilna, aš tik įpildavau skalbiklio, uždarydavau dureles ir paleisdavau skalbimo mašiną, nesukdamas galvos, kokie skalbiniai yra mašinoje. Taip paaiškėja, kodėl jos raudoni marškiniai buvo sumesti kartu su mano baltais apatiniais, todėl mano balti marškinėliai, kaip ir kai kurie jos šviesūs drabužiai, nusidažė vienoda rožine spalva.

Kelias dienas, kol mes galėjome nusipirkti naujus apatinius, tikėjausi, kad Tėvas pakreips mano žingsnius teisinga linkme. Mano galvoje skambėjo mamos balsas, sakantis: „Visada nešiok švarius apatinius, nes niekad nežinai, kas gali nutikti“ ir aš nenorėjau, kad pasitvirtintų šie žodžiai, kadangi po džinsais nešiojau ryškiai rožinius apatinius, ir nenorėjau, kad joks greitosios pagalbos sanitaras tai pamatytų. Įsivaizdavau, kaip nešamas neštuvais šaukiu iš nevilties prieš nualpdamas: „Paprastai tai aš nenešioju rožinių apatinių, tikrai nenešioju!“ Tai nebuvo mano pirmasis nusižengimas skalbiniams, nes Didžiojo 2014-ųjų rožinių apatinių nutikimo metu mes jau buvome vedę apie 36 metus. Tai buvo paskutinis iš nusižengimų, kuris pareikalavo naujų skalbimo taisyklių.

Atrodo, jog visada galvoju ir dažnai Barbarai sakau (dažniausiai atsidūsėdamas) „Vyro Maldą“ iš Kanados Raudono Žalio spektaklio: „Aš esu vyras. Aš galiu pasikeisti. Jeigu reikia. Tikiuosi.“ O jeigu esu tikroje bėdoje, grįžtu prie Raudono Žalio devizo apsimestine lotynų kalba: „Quando omni flunkus moritati" (Kai viskas žlunga, apsimesk negyvu).

Taigi dabar, kai man uždrausta skalbti bet kokius Barbaros drabužius, mano gyvenimas tapo lengvesnis. Man vis dar atrodo, kad skalbimo mašina yra nešvarių drabužių pintinė – tačiau dabar aš į ją sumetu savo ir Kriso drabužius ir nesirūpinu jos nešvarių drabužių krūva. Kartais aš pažvelgiu į jos krūvą ir pagalvoju: „Galėčiau išskalbti ir jos drabužius, nepadarydamas jokios žalos“, ir tada suvokiu, jog tai iš piktojo ir greitai sudraudžiu bet kokią mintį apie jos drabužių skalbimą.

Niekas man to vaikystėje nesakė!

Niekas manęs 1978 sužadėtinių kursuose nepasisodino ir nepasakė: „Sūnau, vesdamas tu visam gyvenimui įsipareigoji asmeniniam augimui, pokyčiams, vystymuisi, kaip asmuo ir kaip krikščionis. Nei akimirkos nemanyk, kad pakeisi ją ir neleisk jai net akimirkos dalelės manyti, kad ji pakeis tave. Jūs ir Kristus jumyse pakeis vienas kitą, jeigu abu būsite lankstūs, pasiduosite mokymui, būsite nuolankūs, perregimi ir nuoširdūs, ir jei norėsite būti išminkyti daugiau nei galite įsivaizduoti. Ir kaip dalis to, ateis tokia diena, kai tau, sugadinusiam pakankamai drabužių skalbimo mašinoje, ji pasakys, jog tau draudžiama skalbti jos drabužius. Gyvenk su tuo, sūnau, guldyk gyvybę už savo žmoną ir nesiartink prie jos skalbinių krūvos.“

Jeigu Barbaros pastorius, mus sutuokęs gerbiamasis Staton, būtų man tai pasakęs, aš būčiau plačiai nusišypsojęs, kaip 10 metų berniukas, besistengiantis būti mandagus su raketų mokslininku, naudojančiu techninius terminus ir bandančiu paaiškinti raketos, paliekančios žemės atmosferą, greitį santykyje su sunkio jėgomis bei gravitacija, atsižvelgiant į raketos svorį ir norimą orbitos aukštį. Vaizdelis didelio vaikino su plačia šypsena, didelėmis akimis, kuriose nėra nieko, kas atspindėtų protą. Tai toks tada buvau.

Padariau tai savaip

Kai būdamas 16 savo širdį atidaviau Viešpačiui, niekas man nesakė, kad visam gyvenimui pasirašau nuolatiniams pokyčiams ir asmeniniam augimui. Maniau, kad tai panašu į nuotykį, didžią amžiną iškylą, drąsų naują pasaulį Dievo Karalystėje, bet pirmiausia ir svarbiausia buvo tai, kad aš vėl turėjau Tėvą.

Tačiau, kai Barbara ir aš pradėjome susitikinėti, ir aš ją atvedžiau pas Viešpatį (jai buvo 15, man 16), pirmą kartą susidūriau su tikrais pasikeitimais. Dabar tai atrodo taip paprasta, tačiau po kelių mėnesių draugystės Barbara pasakė: „Tu visada klausi manęs, ką aš norėčiau veikti ir kur norėčiau nueiti, tačiau kad ir ką aš sakyčiau, mes visada darome, ką tu nori daryti ir einame ten, kur tu nori.“ Turėjau iš tiesų pažvelgti į savo vidų ir ištirti save bei savo sprendimų jos atžvilgiu priėmimo istoriją. Turėjau būti žiauriai nuoširdus ir nuolankus, kad sutikčiau, jog ji - teisi. Koks TAI būtų skyrius ir eilutė? Ar buvo TAI kokiame nors mūsų maldos ir garbinimo 1974 ir 1975 metų susitikime?

Pirmą kartą supratau, kad Barbara ne tokia, kuri apkaltina, neturėdama amunicijos savo teiginiui paremti – pateikdama man sprendimą po sprendimo, kuris mums tame jauname amžiuje reiškė pasimatymą po pasimatymo ir užkandžius po užkandžių. Nebuvo svarbesnio sprendimo už šį, tačiau tai prisidėjo prie kiekvieno iš mūsų ir abiejų kartu augimo Kristuje.

Sprendimai būdavo tokie: „Aš noriu pamatyti filmą X, kokį, Barbara, nori tu?“ Ji atsakydavo: „Norėčiau pamatyti filmą Y“, tačiau mes eidavome žiūrėti filmą X, kurį aš pateisindavau bilieto kaina arba filmo pradžios laiku, arba kad jam pasibaigus pakankamai anksti, galėtumėm užkąsti su draugais, ar dėl kitų suprantamų priežasčių, dėl kurių maniau, jog esu teisus bendro, plataus to vakaro paveikslo vardan. Iki to taško, aš maniau, kad ji taip pat, kaip ir aš, žvelgė į platų vaizdą, kad vakaras praeitų tobulai. Tačiau ji tik norėjo pamatyti filmą Y. Rezultatas buvo toks, kad aš maniau, jog priimu sprendimą dėl mūsų didesnio gėrio, tačiau iš tiesų ji niekada negaudavo to, ko norėdavo. Oi-oi-oi.

Laimei, aš augau Viešpatyje kitose srityse, tai gi išsiugdžiau nuostatą, kad kiekvienas iššūkis mano gyvenime, net gi iššūkis su savo mergina, kurią maniau esu įsimylėjęs, suteikdavo galimybę labiau susitapatinti su Kristumi. Mano žemiško tėvo nebuvo šiuose mano gyvenimo istorijos reikaluose, taigi šiais klausimais man padėjo dangiškas Tėvas, nesvarbu, ar aš buvau ją įsimylėjęs ar ne.

Kai Jis manęs paklausė: „Ar guldytum savo gyvybę už ją?“ – tai iššaukė gilią introspekciją, net gi šiame jauname amžiuje, būdamas 16 suvokiau, kad niekas nepateikia paviršutiniško atsakymo į gilų klausimą, kurį pateikė Dievas Tėvas. Po kelių dienų savo širdies tyrinėjimo, pasakiau Tėvui: „Dabar galiu atsakyti į Tavo klausimą. Taip. Guldyčiau.“ Maniau, kad tai tiesa – žinojau, kad esu įsimylėjęs, valiooo, valiooo. Tačiau, kai Jis pasakė : „Guldyti gyvybę už ją stovint prieš kareivių kuopą gali tekti arba ne, tačiau visada teks guldyti gyvybę už ją mažais būdais kiekvieną dieną. Aukojant savo idėjas, savo planus, savo mintis, savo prioritetus, patarnaujant ir mylint ją, kaip Kristus myli bažnyčią.“ Tai sudrebino mano paauglio pasaulį, staiga suvokus, ką pasakymas jai „aš tave myliu“ reiškia. Aš juk pasirašau viso gyvenimo pokyčiams, ir tai mane išgąsdino.

Ir štai kodėl NESKALBTI jos skalbinių reiškia guldyti savo gyvybę už ją – daugiau jokių rožinių drabužių

Kai ji uždraudė skalbti jos skalbinius, viena mano dalis norėjo sureaguoti kaip tas 16 metų berniukas, kuris galėjo paaiškinti platų paveikslą, kurį matė, ir kaip mano pagalba skalbiant jos skalbinius (išmokau savo pamoką, iš tiesų išmokau) būtų geriausias sprendimas, kurį galėjau priimti dėl mūsų visų, žvelgdamas į platų paveikslą. Tačiau senesnis ir išmintingesnis aš suvokė, kad mano žvelgimas į platų paveikslą nieko nereiškia, jeigu jos balti ir gėlėti apatiniai, kai skalbiu aš, pavirsta rožiniais.

Draugai, kaimynai, bendradarbiai, arba sutuoktiniai, mylėti savo artimą, kaip save patį, pirmiausia ir svarbiausia reiškia asmeninį augimą mums. Kaip sakau gana dažnai, niekas negali pasakyti, kad yra atgimęs, jeigu jo teisumas lieka neįrodytas ir neregimas. Todėl Dievas suprojektavo Savo teisumą mumyse, kad jis būtų įrodytas santykių rėmuose. Ir tai prasideda namuose. Kitas „nutikimas“ iš Džono ir Barbaros gyvenimo – kitą savaitę.

Kol kas tiek. Būkite palaiminti!

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com