Kvantinė fizika ir Jėzus: Ar mintys yra tvirtos? 2 dalis

John Fenn, 2017 m. birželio mėn. 10 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki visi,

Praeitą savaitę užbaigiau klausimu:

Ar mintys turi masę?

Rašte yra daugybė nuorodų, susiejančių dvasios sferą su natūralia sfera, galbūt labiausiai išbaigtas teiginys yra Laiške Hebrajams 11:3:

„Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, būtent iš neregimybės atsirado regima.“

Regimi dalykai atsirado iš „neregimybės“, tai reiškia, jog dalykai egzistuoja ir šioje srityje: dvasios/Dvasios sritis TURI masę, o tai reiškia, jog ją turi ir mūsų mintys bei motyvai...

Graikiškas žodis „sutverti“ angliškoje Karaliaus Jokūbo Biblijos versijoje yra „katartizo“, kuris reiškia įrėminti, sunerti drauge, paruošti, suformuoti – kitaip tariant, visa regima visata ir kaip tai sąveikauja tarpusavyje nuo gravitacijos iki fizikinių molekulinių ir branduolinių dėsnių, iki virsmo nuo sezonų prie pagrindinių elementų sukūrimo, viskas prasidėjo neregimoje dvasinėje srityje, o dar konkrečiau, Dvasioje. Žodžio Asmuo, Kristus Jėzus, sutvėrė visatą.

Pavyzdys, kurį naudoju nusakyti komandiniam darbui tarp Tėvo, Jo Dvasios ištekėjimo, kuris, kaip Jėzus sakė „eina iš Tėvo“ (Jono 15:26), ir Sūnaus yra toks: Tėvas nusprendžia, jog reikia nuplauti mašiną, ir šį darbą patiki sūnui, kuris naudoja vandenį, kad nuplautų mašiną. Galime sakyti, kad tai padarė Tėvas, tačiau jis labiau yra planuotojas, tuo tarpu darbą atliko sūnus. O veiksnys, nuplovęs mašiną, yra vanduo. Tai Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios momentinė nuotrauka.

„Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas (Tėvas) yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.“ Tėvas naudojo Sūnų, kad sukurtų pasaulius. (Pasauliai dar verčiami, kaip „visata“, o „amžiai“ yra laiko epochos) 

Kai mes išoriškai senstame, viduje tampame gyvesniais

„...nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina... tuo tarpu mes nežiūrime į tai, kas regima, bet į tai, kas neregima, nes kas regima, yra laikina, o kas neregima – amžina.“ (2 Korintiečiams 4:16-18)

Kaip mes einame per gyvenimą, žvelgdami į neregima? Tada mes esame tiltas tarp neregimos dvasinės srities, kuri atsinaujina ir stiprina mūsų dvasinį žmogų, ir natūralaus pasaulio, kurio įtakoje mūsų kūnai sensta ir nyksta. Žmogaus dvasia, kuri buvo atkurta Šventosios Dvasios, nutiesia tiltą tarp šio atotrūkio tarp neregimo ir regimo, ir kadangi mes esame dvasios/Dvasios dalykuose, esame atnaujinami iš vidaus. Tai šioks toks paradoksas, kai aš išoriškai senstu ir linkstu prie žemės, tačiau viduje esu stipresnis, vyriškesnis, gyvybingesnis nei tada, kai pirmą kartą atėjau pas Viešpatį, jau daugiau nei prieš 43 metus.

Kažkaip tas gyvenimas Dvasinėje srityje turi substanciją, kuri daro įtaką šiai sričiai. Kažkaip dvasinės mintys sugeba sukurti dalykus toje žemesnėje kūrinijos srityje.

Galiu tai teigti, tačiau tai tik mintis, idėja, pastebėjimas. Tačiau kai aš keliavau po dangų, man susidarė įspūdis, jog molekulinė dangaus struktūra funkcionuoja daug aukštesniu laipsniu nei molekulės žemėje. Galėčiau palyginti tai su malūnsparniu, kuris kybo vietoje, nes mentės sukasi lėtai, panašiai kaip molekulės žemėje. Atvirkščiai, kai malūnsparnis kyla, jo mentės juda labai greitai, jį keldamos nuo žemės paviršiaus – taip galima palyginti dangaus ir žemės greitį. (Tai tik mano pastebėjimas, negaliu to niekaip įrodyti)

Pažinimas, pranokstantis pažinimą

Laiške Efeziečiams 3:17-19 Paulius sako, jog jis meldžiasi už juos, kad jie, įsišakniję ir įsitvirtinę besąlygiškoje meilėje (agape), galėtų suvokti ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą. Kaip asmuo gali kažką pažinti, kas pranoksta pažinimą?

Jis kalba apie Jo pažinimą mūsų dvasioje ir Jo didelės meilės mums pažinimą, ko negalima suvokti vien tik mentalinėje proto srityje.

„Mentaliniai“ arba „cerebraliniai“ krikščionys niekada nepažins Jo meilės, kol jie neišmoks būti ryšyje ir tėkmėje iš savo dvasios. Jie niekada nepatirs Jo meilės jausmo, nes Dievas yra Dvasia, o ne smegenys. Žmonės laikantys Dievą smegenyse, nežino, kaip tekėti ar net būti ryšyje su savo dvasiniu žmogumi, ir dėl to gana dažnai patiria sunkumus meldžiantis kalbomis – jie veikia iš smegenų, o ne iš dvasios. Jis teka iš dvasios į šią natūralią sritį, tai yra tiltas.

Be jokios abejonės didžiausias tiltas tarp neregimos dvasinės srities ir šios srities yra Jėzaus Kristaus asmuo – tikras žmogus, tikras Dievas. Laiškas Žydams sako taip:

„Jis, Dievo (Tėvo) šlovės spindesys ir Jo (Tėvo) esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo (Tėvo) jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes...“

„Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti? Kas matė mane, matė Tėvą!“ Jono 14:9

Mokslas teigia...

Natūraliai mūsų mintys - tai ne ką daugiau kaip neutrali trajektorija smegenyse, turinti ne daugiau masės ir substancijos nei elektriniai ir cheminiai impulsai, jau ir taip esantys smegenyse. Mintys – ne ką daugiau, nei elektriniai ir cheminiai patvarkymai smegenyse. Nors šios mintys pasireiškia veiksmais, kurie yra gana tvirti. Iš minčių ateina planai, nupiešiami ir pastatomi namai, prasideda ir baigiasi santykiai – visas jūsų gyvenimas prasideda mąstymo procese.

Mes sugrįžtame prie diskusijos apie šviesą ir kvantinę fiziką, nes Dievas yra šviesa, atnešanti mums geras mintis ir planus, kurie teka į mūsų dvasią, o tada į mūsų sielą ir pasiekia mūsų kūnus bei fizinį pasaulį... o aš šiandien nebeturiu daugiau vietos. Iki kitos savaitės, būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com