John Fenn, 2015 m. spalio 17 d.,
Sveiki,
Pradėsiu
nuo nuodėmės išpažinimo. Metų metais kovojau su ja ir tik dabar ją įveikiau. Tai
įvyko tada, kai Tėvas man uždavė klausimą.
Anksčiau,
kai aš ir Barbara mokėmės vidurinėje mokykloje, mums nuėjus į restoraną, ji kas
kart klausdavo, ar galiu duoti paragauti kąsnelį to, ką buvau užsisakęs. Aš žinoma
neprieštaraudavau, juk ji galų gale buvo mano mergina. Bandydama mane pamaloninti
ji klausdavo, ar ir aš norėčiau paragauti jos valgio, bet aš atsakydavau: „ne
ačiū“. Vyro supratimu tai reiškė: „jeigu būčiau norėjęs to, ką tu užsisakei, pats
būčiau užsisakęs“.
Ir štai
Santuokoje,
bėgant metams, kažkuriuo metu ji liovėsi prašiusi mano leidimo paragauti to, ką
aš užsisakiau, ji tik ištiesdavo savo šakutę ir šiek tiek atsignybdavo. Aš ėmiau
tuo piktintis. Ir prieš kažkiek tai metų, aš staiga uždariau švedišką stalą
savo lėkštėje ir apribojau jos klaidžiojantį apetitą.
Ji
atsiprašė, sakė, kad nesuprato, jog tai mane erzina, aš paaiškinau, kad taip ir
yra. Nuo tada ji išmoko paprašyti, o aš visada maloniai leisdavau. Kartais mes dalindavomės
užkandžiais ir desertais, bet kažkuo iš pagrindinio patiekalo – visada.
Kartą
vasarą, grįždami iš išvažiuojamojo tarnavimo, užsukome į regioninį restoraną, pavadinimu
„Freddy‘s“. Jis įžymus savo mėsainiais, iškeptais labai plonose bandelėse, gražiai
apkepintais, parudavusiais kraštais ... ir savo ledais... skanu. Barbara
užsisakė sūrainį su kumpiu, o aš užsisakiau dvigubą jų „Kalifornijos burgerį“,
kuris labai panašus į Kalifornijos „In-N-Out Burger“ tinklo mėsainį, su
specialiu padažu. „Freddy‘s“ variantas labai, labai panašus į jų.
Mums bevalgant,
Barbara pakomentavo, jog manasis gerai atrodo, o aš pasakiau, kad jis skanus. Kaip
dabar suprantu, ji jau tyrinėjo situaciją, tačiau tuomet dar nesupratau, kad
jau pakliuvau. Po tam tikro laiko tylos ir po to, kai mes abu atkandome savuosius
sumuštinius, ji paklausė „Ar galiu paragauti kąsnelį tavojo?“
Kai
ji tai pasakė, manyje ėmė kilti pyktis ir kai per dalį sekundės šoktelėjo
manasis kraujo spaudimas, tuo pat metu įsiterpė Tėvas ir paklausė:
„Aš žinau, kad tu užstotum ją nuo
kulkos, paguldytum gyvybę už ją; Tai kodėl tau taip sunku duoti jai gabalėlį sūrainio?“
Tuo
momentu man atsivėrė širdis pamatyti save taip, kaip mato mane Tėvas ir aš
išsigandau. Tarp pirmosios ir antrosios sekundės po to, kai ji paprašė, prieš
mano akis plykstelėjo, kad aš visą gyvenimą valgydamas saugojau savąją
teritoriją. Aš teisiau save už tai. Per tą sekundės dalį aš atsakiau jai: „Žinoma,
jei nori imk visą“. Būtent tai ir turėjau galvoje. Nebeturėjau ketinimo ginti
savojo maisto, kaip skirto tik man, nors metų metais tai buvo mano širdies
problema.
Barbara
pateikė versiją, jog aš savojo maisto teritoriją pradėjau ginti dėl tol, kad
mano tėčiui palikus šeimą, mama stokojo pinigų išmaitinti keturis vaikus. Mes
visi gindavome tai, kas buvo mūsų lėkštėse, nes progos pakartoti, galėdavo ir
nebūti. Aš nežinau kodėl, bet man nepatiko tai, ką mačiau savo širdyje.
Guldyti savo gyvenimą – imti savąjį
kryžių?
Galiu
numanyti, kad daugelis krikščionių vaizdavosi, jeigu kas nors su ginklu įsiveržęs
pro jų duris visus išrikiuotų ir paklaustų ar jie yra krikščionys, o tada vieną
po kito šaudytų, ar jie turėtų drąsos tuo momentu NEIŠSIŽADĖTI Viešpaties?
Anksčiau
tokia situacija buvo hipotetiška, tačiau pastaraisiais metais, būtent tai vyko
įvairiose pasaulio vietose, pradedant ISIS kontroliuojamomis teritorijomis,
baigiant studentų miesteliu Oregone.
Tačiau
gyvenimo guldymas už kažką, nei prasideda, nei pasibaigia priešais šautuvą. Ne,
iš tiesų jūs kiekvieną dieną guldote savąjį gyvenimą mažuose dalykuose, nuo
pasidalinimo sūrainiu iki pagyvenusio kaimyno pievutės nušienavimo, net jeigu
ir esate labai pavargęs po ilgos darbo dienos. Pasirinkdami gerai mąstyti apie
asmenį, kai už jį meldžiatės, nors ir norėtųsi jam viską išrėžti.
Ką reiškia paimti savo kryžių, arba
pakloti savo gyvenimą
Mato 16:16,
Petrui paskelbus, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Jėzus jam pasakė, kad tai Tėvas
jam apreiškė. Po apreiškimo, kad Jis yra Dievo Sūnus, 21 eilutėje, Jėzus tęsia
ir nurodo jiems, kad Jis mirs atiduotas į vadovų rankas ir trečią dieną prisikels.
Petras, kad sudraustų Viešpatį, pasikvietė Jį į šalį sakydamas: „...tau neturi
taip atsitikti!”
23-24
eilutėse Viešpats atsakė: „Eik šalin, šėtone! Tu man
papiktinimas, nes mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių. Jei kas
nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir
teseka manimi“.
Kryžius,
apie kurį Jis
kalba, yra Petro idėjos Jėzaus gyvenimui, priešpastatytos Tėvo idėjoms Jėzaus
gyvenimui.
Kaip tu pakloji savo gyvenimą?
Petras
nenorėjo, jog Jėzus eitų ant kryžiaus, o Jėzus liepė jam nukryžiuoti šitas
žmogaus mintis. Todėl paimti kryžių – reiškia atmesti savo žemiškas ir kūniškas
nuomones apie asmenį ar situaciją, ir tas mintis, šiuo atžvilgiu, pakeisti Dievo
mintimis.
Faktas,
kad kryžių Jėzus naudojo kaip pavyzdį, kaip mums nuo savo minčių persikelti prie
Dievo minčių, ir tai mums parodo, jog Jis žinojo, kad procesas gali būti
kankinantis ir skausmingas kūnui. Toliau Jis teigė, jog norintys išgelbėti savąjį
gyvenimą – savo žmogiškąsias mintis, jį praras, tačiau perėmę Dievo mąstyseną –
atras gyvenimą.
Nors ir klaidingos, manosios mintys man
yra pažįstamos ir patogios! Naujos mintys mane gąsdina!
Petrui,
mintis, kad Jėzus eis ant kryžiaus, prieštaravo viskam, kuo jis tikėjo apie
Mesiją. Tačiau Jėzus liepė guldyti senąsias mintis – nukryžiuoti jas, nes jos buvo
žmogaus mintys. Neslėpti pastarųjų minčių proto užkaboriuose, bet nužudyti jas.
Kaip
sunku buvo Petrui pasiduoti – nužudyti visas savo mintis apie Mesiją. Visą savo
gyvenimą jis buvo mokytas mąstyti, kad Mesijas išvys romėnus ir pradės Izraelyje
dar vieną aukso erą. Jėzus Petrui liepė nukryžiuoti šitas mintis. Jos gali šaukti,
prieštarauti, verkti, klykti, bet pabaigoje te miršta kankinio mirtimi. Dirbk
su jomis. Šis procesas – tai kelionė.
Paimti
kryžių tai ne liga, kurią neši visą gyvenimą ir ne seno giminaičio priežiūra
paskutiniais jo gyvenimo metais, ir ne sugyvenimas su blogo charakterio kaimynu.
Paimti kryžių – tai atmesti žmogiškąjį mąstymą ir priimti dieviškąjį. Tai
reiškia „proto atnaujinimą“, aprašytą Romiečiams 12:1-2.
Sūrainio remiksas
Aš
maniau, kad tai normalus vyro ir žmonos nesusikalbėjimas. Mačiau daug kitų šeimų,
kuriose žmonos darė lygiai tuos pačius dalykus kaip ir manoji. (Turbūt yra moteriškas
genas, kuris skatina jas ragauti savo vyrų maistą J)
Mano žmogiškos
mintys – apsaugoti savo lėkštę, kyla iš praeities. „Tėčiui mus palikus, mes
visi gaudavome tik vieną lėkštę valgio ir viskas“. Žmogiškos mintys teigtų: „Tu
turėjai užsisakyti tai, ką ir aš, jei ne, valgyk tai ką turi ir būk patenkinta“.
Kol aš neatgailavau, metų metais, tiksliai (akivaizdžiai) tai buvo mano
širdyje.
Kai
Tėvas pasakė: „Žinau, kad ją užstotum nuo kulkos...“, Jis parodė didįjį mano
širdies paveikslą, tačiau jis norėjo, kad „kulką“ priimčiau – duodamas jai
kąsnelį savo priešpiečių. Jis man parodė manąją veidmainystę. Norą priimti
tikrąją kulką, reikėjo realizuoti priimant mažąją, tai yra – leidžiant jai
valgyti mano priešpiečius.
Tai mane
paskatino savianalizei, paklausti savęs, kur dar nesielgiau su ja, kaip Kristus
su savo bažnyčia – atiduodamas Save už ją? Kokiu būdu toliau galėjau kloti savo
gyvenimą už šeimą, draugus, kaimynus, tuos kuriems aš tarnavau? Kokias dar,
žmogiškas mintis mano širdyje privalau nukryžiuoti, kad galėčiau mąstyti pagal
Tėvo sampratą?
Štai nuo čia mes tęsime kitą savaitę.
Iki tada... Oi, ką valgote? Atrodo gerai, ar galiu paragauti?
Būkite
palaiminti,
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.