Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2015 m. lapkričio 7 d., šeštadienis

Ką reiškia paimti savo kryžių? 1 dalis / Sūrainis

John Fenn, 2015 m. spalio 17 d.,

Sveiki,
Pradėsiu nuo nuodėmės išpažinimo. Metų metais kovojau su ja ir tik dabar ją įveikiau. Tai įvyko tada, kai Tėvas man uždavė klausimą.

Anksčiau, kai aš ir Barbara mokėmės vidurinėje mokykloje, mums nuėjus į restoraną, ji kas kart klausdavo, ar galiu duoti paragauti kąsnelį to, ką buvau užsisakęs. Aš žinoma neprieštaraudavau, juk ji galų gale buvo mano mergina. Bandydama mane pamaloninti ji klausdavo, ar ir aš norėčiau paragauti jos valgio, bet aš atsakydavau: „ne ačiū“. Vyro supratimu tai reiškė: „jeigu būčiau norėjęs to, ką tu užsisakei, pats būčiau užsisakęs“.

Ir štai
Santuokoje, bėgant metams, kažkuriuo metu ji liovėsi prašiusi mano leidimo paragauti to, ką aš užsisakiau, ji tik ištiesdavo savo šakutę ir šiek tiek atsignybdavo. Aš ėmiau tuo piktintis. Ir prieš kažkiek tai metų, aš staiga uždariau švedišką stalą savo lėkštėje ir apribojau jos klaidžiojantį apetitą.

Ji atsiprašė, sakė, kad nesuprato, jog tai mane erzina, aš paaiškinau, kad taip ir yra. Nuo tada ji išmoko paprašyti, o aš visada maloniai leisdavau. Kartais mes dalindavomės užkandžiais ir desertais, bet kažkuo iš pagrindinio patiekalo – visada.

Kartą vasarą, grįždami iš išvažiuojamojo tarnavimo, užsukome į regioninį restoraną, pavadinimu „Freddy‘s“. Jis įžymus savo mėsainiais, iškeptais labai plonose bandelėse, gražiai apkepintais, parudavusiais kraštais ... ir savo ledais... skanu. Barbara užsisakė sūrainį su kumpiu, o aš užsisakiau dvigubą jų „Kalifornijos burgerį“, kuris labai panašus į Kalifornijos „In-N-Out Burger“ tinklo mėsainį, su specialiu padažu. „Freddy‘s“ variantas labai, labai panašus į jų.


Mums bevalgant, Barbara pakomentavo, jog manasis gerai atrodo, o aš pasakiau, kad jis skanus. Kaip dabar suprantu, ji jau tyrinėjo situaciją, tačiau tuomet dar nesupratau, kad jau pakliuvau. Po tam tikro laiko tylos ir po to, kai mes abu atkandome savuosius sumuštinius, ji paklausė „Ar galiu paragauti kąsnelį tavojo?“

Kai ji tai pasakė, manyje ėmė kilti pyktis ir kai per dalį sekundės šoktelėjo manasis kraujo spaudimas, tuo pat metu įsiterpė Tėvas ir paklausė:

„Aš žinau, kad tu užstotum ją nuo kulkos, paguldytum gyvybę už ją; Tai kodėl tau taip sunku duoti jai gabalėlį sūrainio?“

Tuo momentu man atsivėrė širdis pamatyti save taip, kaip mato mane Tėvas ir aš išsigandau. Tarp pirmosios ir antrosios sekundės po to, kai ji paprašė, prieš mano akis plykstelėjo, kad aš visą gyvenimą valgydamas saugojau savąją teritoriją. Aš teisiau save už tai. Per tą sekundės dalį aš atsakiau jai: „Žinoma, jei nori imk visą“. Būtent tai ir turėjau galvoje. Nebeturėjau ketinimo ginti savojo maisto, kaip skirto tik man, nors metų metais tai buvo mano širdies problema.

Barbara pateikė versiją, jog aš savojo maisto teritoriją pradėjau ginti dėl tol, kad mano tėčiui palikus šeimą, mama stokojo pinigų išmaitinti keturis vaikus. Mes visi gindavome tai, kas buvo mūsų lėkštėse, nes progos pakartoti, galėdavo ir nebūti. Aš nežinau kodėl, bet man nepatiko tai, ką mačiau savo širdyje.

Guldyti savo gyvenimą – imti savąjį kryžių?
Galiu numanyti, kad daugelis krikščionių vaizdavosi, jeigu kas nors su ginklu įsiveržęs pro jų duris visus išrikiuotų ir paklaustų ar jie yra krikščionys, o tada vieną po kito šaudytų, ar jie turėtų drąsos tuo momentu NEIŠSIŽADĖTI Viešpaties?

Anksčiau tokia situacija buvo hipotetiška, tačiau pastaraisiais metais, būtent tai vyko įvairiose pasaulio vietose, pradedant ISIS kontroliuojamomis teritorijomis, baigiant studentų miesteliu Oregone.

Tačiau gyvenimo guldymas už kažką, nei prasideda, nei pasibaigia priešais šautuvą. Ne, iš tiesų jūs kiekvieną dieną guldote savąjį gyvenimą mažuose dalykuose, nuo pasidalinimo sūrainiu iki pagyvenusio kaimyno pievutės nušienavimo, net jeigu ir esate labai pavargęs po ilgos darbo dienos. Pasirinkdami gerai mąstyti apie asmenį, kai už jį meldžiatės, nors ir norėtųsi jam viską išrėžti.

Ką reiškia paimti savo kryžių, arba pakloti savo gyvenimą
Mato 16:16, Petrui paskelbus, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, Jėzus jam pasakė, kad tai Tėvas jam apreiškė. Po apreiškimo, kad Jis yra Dievo Sūnus, 21 eilutėje, Jėzus tęsia ir nurodo jiems, kad Jis mirs atiduotas į vadovų rankas ir trečią dieną prisikels. Petras, kad sudraustų Viešpatį, pasikvietė Jį į šalį sakydamas: „...tau neturi taip atsitikti!”

23-24 eilutėse Viešpats atsakė: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne apie tai, kas Dievo, o kas žmonių. Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi“.

Kryžius, apie kurį Jis kalba, yra Petro idėjos Jėzaus gyvenimui, priešpastatytos Tėvo idėjoms Jėzaus gyvenimui.

Kaip tu pakloji savo gyvenimą?
Petras nenorėjo, jog Jėzus eitų ant kryžiaus, o Jėzus liepė jam nukryžiuoti šitas žmogaus mintis. Todėl paimti kryžių – reiškia atmesti savo žemiškas ir kūniškas nuomones apie asmenį ar situaciją, ir tas mintis, šiuo atžvilgiu, pakeisti Dievo mintimis.

Faktas, kad kryžių Jėzus naudojo kaip pavyzdį, kaip mums nuo savo minčių persikelti prie Dievo minčių, ir tai mums parodo, jog Jis žinojo, kad procesas gali būti kankinantis ir skausmingas kūnui. Toliau Jis teigė, jog norintys išgelbėti savąjį gyvenimą – savo žmogiškąsias mintis, jį praras, tačiau perėmę Dievo mąstyseną – atras gyvenimą.

Nors ir klaidingos, manosios mintys man yra pažįstamos ir patogios! Naujos mintys mane gąsdina!
Petrui, mintis, kad Jėzus eis ant kryžiaus, prieštaravo viskam, kuo jis tikėjo apie Mesiją. Tačiau Jėzus liepė guldyti senąsias mintis – nukryžiuoti jas, nes jos buvo žmogaus mintys. Neslėpti pastarųjų minčių proto užkaboriuose, bet nužudyti jas.

Kaip sunku buvo Petrui pasiduoti – nužudyti visas savo mintis apie Mesiją. Visą savo gyvenimą jis buvo mokytas mąstyti, kad Mesijas išvys romėnus ir pradės Izraelyje dar vieną aukso erą. Jėzus Petrui liepė nukryžiuoti šitas mintis. Jos gali šaukti, prieštarauti, verkti, klykti, bet pabaigoje te miršta kankinio mirtimi. Dirbk su jomis. Šis procesas – tai kelionė.

Paimti kryžių tai ne liga, kurią neši visą gyvenimą ir ne seno giminaičio priežiūra paskutiniais jo gyvenimo metais, ir ne sugyvenimas su blogo charakterio kaimynu. Paimti kryžių – tai atmesti žmogiškąjį mąstymą ir priimti dieviškąjį. Tai reiškia „proto atnaujinimą“, aprašytą Romiečiams 12:1-2.

Sūrainio remiksas
Aš maniau, kad tai normalus vyro ir žmonos nesusikalbėjimas. Mačiau daug kitų šeimų, kuriose žmonos darė lygiai tuos pačius dalykus kaip ir manoji. (Turbūt yra moteriškas genas, kuris skatina jas ragauti savo vyrų maistą J)

Mano žmogiškos mintys – apsaugoti savo lėkštę, kyla iš praeities. „Tėčiui mus palikus, mes visi gaudavome tik vieną lėkštę valgio ir viskas“. Žmogiškos mintys teigtų: „Tu turėjai užsisakyti tai, ką ir aš, jei ne, valgyk tai ką turi ir būk patenkinta“. Kol aš neatgailavau, metų metais, tiksliai (akivaizdžiai) tai buvo mano širdyje.

Kai Tėvas pasakė: „Žinau, kad ją užstotum nuo kulkos...“, Jis parodė didįjį mano širdies paveikslą, tačiau jis norėjo, kad „kulką“ priimčiau – duodamas jai kąsnelį savo priešpiečių. Jis man parodė manąją veidmainystę. Norą priimti tikrąją kulką, reikėjo realizuoti priimant mažąją, tai yra – leidžiant jai valgyti mano priešpiečius.

Tai mane paskatino savianalizei, paklausti savęs, kur dar nesielgiau su ja, kaip Kristus su savo bažnyčia – atiduodamas Save už ją? Kokiu būdu toliau galėjau kloti savo gyvenimą už šeimą, draugus, kaimynus, tuos kuriems aš tarnavau? Kokias dar, žmogiškas mintis mano širdyje privalau nukryžiuoti, kad galėčiau mąstyti pagal Tėvo sampratą?

Štai nuo čia mes tęsime kitą savaitę. Iki tada... Oi, ką valgote? Atrodo gerai, ar galiu paragauti?

Būkite palaiminti,


2 komentarai:

  1. Aš noriu atsakyti į šį straipsnį ištrauka iš Roberto Haidlerio knygos "Mesijinė bažnyčia atstatoma: "5. Sandoros valgymas Sandoros sudaryme yra dar vienas elementas. Senovinė sandoros ceremonija būdavo užbaigiama paprastu valgymu, valgis buvo vynas ir duona. Kai jie drauge valgydavo, dalindavosi vienas su kitu šiuo maistu. Kai jie duodavo vienas kitam duoną ir vyną, tai sakydavo: „Aš atiduodu save tau“ Štai ką padarė Jėzus paskutinės vakarienės metu. Jis paėmė duoną, davė savo mokiniams, sakydamas: „Tai mano kūnas“. Paėmęs taurę, davė ir sakė: „Tai mano kraujas“. Apaštalai suprato, ką Jis turi galvoje, nes jie suprato sandoros simbolius.
    Įdomu, kad mes tebenaudojame šią senovinę ceremoniją šiuolaikinėse mūsų santuokose. Ką daro jaunikis ir nuotaka per vestuves? Jie vienas kitą maitina torto gabalėliais, duoda vienas kitam gerti iš savo taurės. Tai darydami jie simboliškai atiduoda save vienas kitam."

    AtsakytiPanaikinti
  2. Manau, kad Barbara gerai suprato šį sandoros su Džonu žingsnį :-)

    AtsakytiPanaikinti