Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2015 m. rugpjūčio 17 d., pirmadienis

Dvasinis sapnas. 2 dalis

John Fenn, 2015 m. rugpjūčio mėn. 1 d.,

Sveiki,
Sapnas tęsiasi...
Jis pasakė tai, kuomet praeitą savaitę mes baigėme...

Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Amžių tėkmėje, bažnyčia ilgą laiką, įvairiais būdais elgėsi kaip prostitutė, bet visuomet buvo tie, kurie atsisakydavo taip elgtis. Šitie niekada neišsekdavo, maitindavosi Dvasios dalykais, išminties ir pažinimo ieškojo Manyje.
Kuomet tu mokai Tėvo kelių, prastai besimaitinantiems yra būdingas akivaizdus išsekimas, o gerai maitinami pažins Tėvo kelius...“

Staiga, per akimirksnį Viešpats atsistojo šalia manęs tarp medžių, dabar Jis buvo apsirengęs taip kaip mačiau Jį daugelio aplankymų metu - per kairį petį persijuosęs raudona juosta, kuri krito žemyn iki dešiniojo klubo, ant jos buvo užrašas „Dievo Žodis“: iš pirmo žvilgsnio užrašytas užsienio kalba, bet žiūrint, raidės prieš akis pasikeisdavo į žinomą kalbą ir netgi neraštingi žmonės galėjo perskaityti, nes jos perteikė apreiškimą ne jų protams, bet širdims.

Mes pradėjome eiti kartu tarp medžių stebėdami moterį ir jos dukras - Išmintį ir Pažinimą, kurios prausėsi upėje su visais rūbais. Jos prausėsi taip kaip žmonės, kurie jau ilgą laiką nematė švaraus vandens, stovėdamos iki juosmens vandenyje, semdamos rieškučiomis vandenį ir lėtai pildamos jį ant rankų, pasinerdamos, šlakstydamos vandenį ant veido, mėgavosi kiekvienu apsiplovimu. Joms besiprausiant jų rūbai „užgydavo“ (nežinau geresnio palyginimo). Kai tik vanduo paliesdavo suteptą ar sudriskusią vietą, ji tapdavo matine, šiek tiek permatoma, nauja medžiaga - buvo nuostabu stebėti, kurias vietas vanduo bepaliesdavo, tos pasikeisdavo. Atrodė, kad jos buvo pasiryžusios nuplauti kiekvieną vietą, kol jų drabužis taps pakeistu nuostabiai baltu rūbu.

Tuo pačiu Aš kažkaip supratau, kad vanduo, o galbūt Gyvybė vandenyje, turėjo gebėjimą įsiskverbti į jas ir pašalinti emocines žaizdas bei naštas, su kiekvienu kūno apšlakstymu dar vienas krūvis buvo nuimamas, lyg būtų perduodama šviežia ir subalansuota žinia. Kartojant plovimą toje pačioje srityje, kiekvieną kartą nukrisdavo šiek tiek daugiau, kol nelikdavo jokios naštos. Tada moteris plaudavo kitą savo kūno dalį, pvz. savo kairę ranką, vėl ir vėl iš naujo, kuri atrodo nusiplaudavo sluoksniais – konkreti našta, prisiminimas ar sužeidimas.

Po to ji užpildavo ant savo dešinės rankos ir vėl pakartodavo tai... ir tada ant peties, ir taip toliau. Ji žinojo, jog vanduo kiekvienoje konkrečioje vietoje palies konkrečią žaizdą ar naštą, pataisys tam tikras klaidas kuriomis ji tikėjo. Moteriai besiprausiant, mergaitės – Išmintis ir Pažinimas, slinkosi vis arčiau ir arčiau jos, tada staiga ištirpo joje taip, kad Išmintis ir Pažinimas dabar buvo moters – bažnyčios dalimi, jos buvo viena.

Keista, tačiau žmonės, kurie ateidavo prie upės, taip pat buvo jos dalimi, o ji buvo jų motina. Jie buvo sujungti, nors kai kuriems atrodė, kad jie turi iš naujo susipažinti. Jos prausimasis nebuvo tik jai vienai, bet visiems, kurie buvo jos dalimi – bažnyčios (surinkimo) dalimi. Kažkaip aš supratau, ši moteris, taip pat buvo ir nuotaka – ji ruošėsi. Aš nemačiau, kad ji būtų išlipusi iš upės, ji vis prausėsi.

Medžiai simbolizuoja išmintį ir pažinimą subalansuotus kiekvienam asmeniui, o upė yra Žodis, vėjelis – Šventoji Dvasia. Žmonės išlipdavo iš vandens ir sausai nudžiūdavo, tačiau apreiškimas ir ramybė, kuriuos suteikė vanduo pasilikdavo su jais giliai jų viduje, kiekvienas asmuo išlipdamas iš vandens buvo susimąstęs ir ramus. Beveik kiekvienas rado vietą atsisėsti po medžiu, nors kai kurie suabejoję, stovinėjantys, persmelkti, bet kai tik atsisėsdavo prie savo medžio vėl imdavo mąstyti gilius asmeninius dalykus.


Atrodė, kad kai jie išlipo iš upės, vanduo ne nenubėgo nuo jų, bet įsigėrė į juos taip, lyg jų kūnai trauktų vandenį iš jų rūbų į odą, o po to dar giliau... Tai buvo panašu į mirkimą, o jie buvo lyg kempinės, anksčiau sausi, bet dabar siurbdami viską ką galėjo iš Viešpaties ir apreiškimo, kol persisunkė. Ir kol vyko tai, vyko ir lyg komandinis darbas – džiūvimas natūraliai švelniame vėjelyje – Šventojoje Dvasioje, Ji teikė šviežumą ir atgaivą, kai vandens vėsa garavo nuo kūnų, galima pasakyti „apgaubdavo asmenį“ vėsuma, kuri kontrastavo su šiltu vandeniu. Tas „apgaubimas“ juos atgaivindavo, sujaudindavo, pagyvindavo protą, tarsi anksčiau jie būtų buvę protiniame ir dvasiniame užtemime.

Kai mes su Viešpačiu vaikščiojome tarp medžių, aš supratau, kad kalbėdamas man, Jis taip pat tvarkė kiekvieno prisiminimus ir iš vandens kiekvienam ateidavo apreiškimai, kai jie ėjo prie medžio, būdavo lyg perrašomos jų istorijos, kad į įvykius jie žvelgtų iš Jo perspektyvos. Tai vyko natūraliai ir buvo nukreipta į kiekvieną iš jų labai giliu ir asmeniniu būdu – kiekvieną kartą, kai jie nukrypdavo nuo Jo kelio arba patikėdavo klaida. Kai vyko bendravimas su Juo per Šventąją Dvasią, man nebūdavo pasakomos detalės apie kiekvieno asmens gyvenimą, nes tai buvo ne mano reikalas, tai buvo asmeniška, bet aš galėjau pasakyti, kad Viešpats kaip mes pasakytume – daugiafunkcinis, Jis galėjo kažkokiu būdu skirti visą dėmesį kiekvienam asmeniui.

Jis pasakė, kad kiekvienas asmuo turi medį ir kiekvienas medis atstovauja transformuotą gyvenimą, kurį pakeitė Viešpats. Kai aš paklausiau skyriaus ir eilutės apie tai, Jis pasakė: „Kai pažinai Mane, Tu skaitei Psalmių 1 skyrių ir pasakei Man, kad savo tikėjimo kely nori būti toks apie kokį kalba ši psalmė - būti stiprus prie upės pasodintas medis ir nešti vaisius, jog daugelis žmonių galėtų būti jais pamaitinti. Aš netgi daviau Dženei pranašystę ir regėjimą apie tai, kad jūsų gyvenimas ir santuoka bus kaip medis prie upės vandenų, prisimeni? Kiekvienas asmuo, kuris to trokš ir mokės kainą, bus kaip tas medis.“

Kiekvienas medis buvo individualus, bet buvo ir dalimi didesnės teritorijos, kuri teikė atgaivą ir ramybę. Kai mes vaikščiojome, aš pasižiūrėjau žemyn į pastatus ir gatvę, kurie taip stipriai kontrastavo tai ramybei, kurią aš jaučiau vaikščiodamas tarp brolių. Ten jie buvo labai užsiėmę ir bėgiojo darydami dalykus tik savo jėgomis, susitelkę tik į savo gyvenimą gatvėje... tolumoje gatvėje žmonės prakaitavo ir sunkai dirbo, kad tik praeitų gatve mažą savo gyvenimo atkarpą.

Pastebėjęs mane žiūrint tolyn į gatvę, Viešpats sustojo, aš taip pat, Jis pasisuko, nukreipė žvilgsnį į gatvę ir pasakė: „Stebėk tai“. Staiga daugelis išsekusiųjų dabar gręžėsi ten, kur jie senai turėjo būti, staiga jie ėmė matyti kiaurai sieną ir netgi eiti į teritoriją, kur juos sveikino mechanikai, o kai kurie matė ir ėjo tiesiai į mažą lyg takas alėją tarp pastatų, kuri vedė aukštyn link mūsų. Atrodė tarsi būtų užsižiebusi elektros lemputė, lyg anksčiau jie buvo migloje ir staiga pabudo tam, kas realu ir tam, ko jie ieškojo – buvo nuostabu tai stebėti. Staiga jiems tapdavo akivaizdu kas buvo svarbiausia ir jie darydavo netikėtus bei gyvenimą keičiančius sprendimus.

Staiga mechanikai ir žmonės prisijungė prie mūsų ir gatvė, kur jie anksčiau stovėjo, ištuštėjo, dabar jie ėjo link kalvos, kur juos sveikino Viešpats, o ten – jie tuoj pat būdavo siunčiami prie Upės.

„Atkreipk dėmesį kiek daug žmonių ateina prie upės - tai upė tekanti nuo Tėvo sosto. Kaip sakiau tau anksčiau, artimųjų rate ir bendravime su kitais, tu matysi tai daugiau ir daugiau. Dalis tavo tarnavimo yra tarnauti išsekusiems, kad atneštum jiems maisto ir subalansuotą mitybą, taip pat ir tiems, kurie jau yra gerai maitinami, bet nori būti labiau į Mane panašūs.

Kai mes vaikščiojome, Jis tapo gana rimtas, beveik susirūpinęs, susitelkęs į faktus. Jis pasakė: „Ar supratai, kas paskatins daugelį tų žmonių ateiti į šią vietą ir būti apvalytiems, rasti pusiausvyrą bei ramybę? Kaip manai, kas padėjo jiems praregėti, kai jie staiga suvokė, kas yra svarbu ir panoro pagal tai elgtis? Apreiškimas? Žinoma, tačiau kas juos paskatino daugelio savo atsakymų ieškoti pas Tėvą?“

„Prisimink, kai 2005 metais Tėvas tau pasakė, kad po dešimties metų – šiais metais, tu nebeatpažinsi pasikeitusio krašto. Aš sakau tau tiesą, per du metus tu nebepažinsi ir to. Kas užtruko dešimtmetį šiai tautai pakeisti, dabar tai ir dar daugiau bus padaryta per du metus. Per tuos du metus visas pasaulis bus pakeistas neatpažįstamai. Taigi, kaip manai, dėl kokios priežasties visi šitie žmonės staiga suvoks, kas jiems yra svarbiausia ir panorės rimtai vaikščioti su Manimi?“

Aš vėl pabaigiau šios savaitės straipsnio limitą. Sekite mus toliau, nes kitą savaitę sapno išvados... Iki tada, būkite palaiminti,


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą