Dvasinis sapnas. 1 dalis

John Fenn, 2015 m. liepos mėn. 25 d.,

www.SupernaturalHouseChurch.org

Sveiki,

Vieną naktį aš sapnavau dvasinį sapną iš Viešpaties. Jis buvo labai neįprastas, bet vertas, kad pasidalinčiau. Aš buvau klausęs Tėvo apie tai kas bus toliau, bet nesitikėjau sapno, kuris buvo ir apie dabartį, ir apie ateitį.

Sapne aš buvau mechaniku, kuris remontavo automobilius. Kartu su grupe kitų mechanikų stovėjau automobilių stovėjimo aikštelėje, visai šalia judrios gatvės.

Siena

Kai aš pažiūrėjau į gatvę, pastebėjau pagal šaligatvį besitęsiančią sieną. Mums ta siena buvo permatoma, ir visiems gatvėje taip pat ji galėjo būti permatoma, bet matėsi, kad ji tiesiog gąsdina žmones. Kai kurie ją matė neaiškiai, kai kuriems ji atrodė kieta, o kai kuriems permatoma. Įdomu, jog kai kurie gatvėje ją matė kaip privačią medinę tvorą, kiti – kaip grandinės formos tvorą, kiti – stiklo tvorą, o dar kiti – sudarytą tik iš oro.

Aš supratau, jog čia esama krikščionių ir netikinčių, kurie matė tvorą skirtingais būdais, įvairių formų, kietą ir nepermatomą, vis tik ji buvo plačiai praverta: galėjai lengvai mus pasiekti ir prisijungti prie mūsų.

Kai kurie sustodavo ir žiūrėdavo į mus per tvorą, o tada toliau tęsė savo užimtus gyvenimus, tvarkė įvairius reikalus ir panašiai. Mačiau vieną asmenį, kuris galvojo įeiti, bet kažkokiu būdu žinojau jo mintis, jis pats sau pasakė: „Vėliau“.

Mechanikai

Nors aš nepažinojau mano draugų mechanikų, aš žinojau, kad mes buvome viena komanda. Tačiau kai kurie nematė manęs, netgi tada, kai aš nuoširdžiai pasidomėdavau, ką jie daro. Jie buvo susitelkę į savo projektą ir ignoravo kitus.

Kai kurie norėjo draugauti, bet tik labai paviršutiniškai, o kai kurie ateidavo ir paklausdavo patarimo, kaip kažką sutvarkyti, bet niekada nenorėjo pažinti manęs giliau arba dalyvauti mano projekte. Kai kurie tik klajojo aplink kaip koks klajojantis parduotuvės keltuvas, rinkdami smulkias detales iš kitų mechanikų. Kartą, vienas mechanikas, kuris ką tik kažką pasiėmė nuo detalių lentynos pažiūrėjo į mane šypsodamasis lyg vagis, nes mes abu matėme ką jis daro, ir nuėjo šalin.

Kaip ir daugumoje dvasinių sapnų (bent jau mano) aš nesuvokiau, kad tai sapnas, kol neįėjo mūsų bosas ir aš supratau, jog tai Jėzus ir, kad aš sapnuoju. Jis buvo Vyriausias Mechanikas ir žinojo apie viską kas vyksta, prisijungdavo prie mūsų stebėti automobilius ir praeinančius žmones. Tik keletas užsukdavo trumpam pasišnekėti ir gauti pagalbos iš mano draugų mechanikų. Mane palietė tai, kad Vyriausias Mechanikas dėvėjo tokį pat mėlyną darbo kostiumą kaip ir kiti. Tai ramino ir skatino nuolankumą.

Automobilis

Tada lėtai įvažiavo ir manęs link pasuko vienas automobilis. Kai jis sustojo, moteris už vairo paklausė kaip nuvykti į jos naujus, netoliese stovyklavietės teritorijoje esančius namus. Ji paaiškino, jog ta stovyklavietė esanti laikini jos namai kol ji nuvyks į nuolatinius namus. Aš kažkaip suvokiau, kad stovyklavietė tai CWOWI, ji taip pat buvo ir mano namai, o nuolatiniais mūsų namais buvo dangus.

Tą akimirką aš kažkodėl dirstelėjau kairiau aukštyn ir pamačiau medžiais apaugusią kalvą – ji buvo maždaug per kvartalą ar mažiau nutolusi nuo mūsų mechaninių dirbtuvių. Faktiškai, kalvos šlaitas kilo tiesiog už galinės remonto dirbtuvių sienos/tvoros, tačiau norėdamas ten patekti turėjai išeiti ir eiti aplink.

Stovyklavietė

Medžiai buvo dideli, tvirti ir sveiki. Jie teikė nuostabų pavėsį. Kai pažvelgiau ta kryptimi, ten augo žolė ir dvelkė ramybe. Labiausiai trikdė tai, kad nors neaiškiai, visa tai galima buvo matyti iš gatvės, nors ir užstojamas miesto pastatų, tačiau net neieškant matėsi takas link tos stovyklos.

Iš išorės automobilis buvo geros būklės – blizgantis, raudonas, dviejų durų hečbekas, be oro kondicionierių ir papildomų priedų. Tai buvo senos laidos automobilis: be oro pagalvių, vienas tų, leidžiamų nuo 1970-ųjų su labai plonais standžiais ratais, pavarų svirtimis, vinilo apmušalų sėdynėmis, tačiau jo vidus buvo purvinas. Kontrastas tarp išorinio vaizdo ir vidaus realybės mane labai sukrėtė, tačiau pastariesiems apmąstymams aš neturėjau laiko.

Moteris ir mergaitės

Vairuojančios moters šviesūs plaukai buvo purvini, pati ji buvo sulysusi ir atrodė pavargusi: dėl savo įkritusių akių ir sulysusio veido priminė žmogų su priklausomybėmis. Ant galinės sėdynės sėdėjo dvi, maždaug devynerių metų amžiaus dvynės mergaitės, jos atrodė lygiai taip kaip ir jų mama, taip pat sulysusios ir pavargusios. Jai besiteiraujant krypties į savo naujuosius namus, priėjo Šeimininkas, ir ji nutilo viduryje sakinio, scena sustingo tuomet kai Jis pasakė:

„Mergaitės tai Išmintis ir Pažinimas, jos labai išsekusios. Jų mama atstovauja daugumą bažnyčioje. Ji (bažnyčia) negali išmaitinti Išminties ir Pažinimo, nes pati yra išsekusi. Ji klajoja aplink šią vietą, maitindamasi greitu, prastu maistu, tai dėl jo ji tapo išsekusi, nusilpusi, išnaudota ir pavargusi nuo klajonių. Ji priėjo savo galimybių liepto galą. Šios trys iš tiesų yra viena, todėl jos visiškai viena kitai identiškos".

Jis kalbėjo toliau: „Dabar, tik dabar, ji nori palikti viską, kas išoriškai atrodo gera, o viduje yra supuvę, kad surastų namus, kuriuose galėtų apsistoti. Praeityje ji daug kartų praėjo šią vietą ieškodama reginių, manydama, jog pastarieji yra tai kas antgamtiška, tačiau pamažu išseko. Dabar, tik dabar ji nori įsikurti ir pradėti vartoti tai, ką visada turėjo vartoti”.

Instrukcijos

„Aš noriu, kad tu eitum su jomis ir palydėtum jas į stovyklavietę, nors ir žinai, jog tai tik kelios minutės pėsčiomis“. Kai Jis baigė sakinį, scena „atgijo“ ir moteris kalbėjo toliau nesuvokdama, jog dangus jau yra paruošęs jai planą, ji klausė krypties. Mintyse aš pagalvojau, kaip ironiška, kad Šeimininkas stovėjo tiesiog šalia manęs, o ji Jo nematė.

Aš pasakiau eisiąs su ja ir nuvesiu ją į stovyklavietę. Ji pasislinko ir leido man vairuoti. Aš niekaip netilpau, mano keliai buvo sulenkti ir galvai neužteko vietos, simboliškai aš suvokiau, kad aš netinku tradicinei auditorijai, nei toms keistoms krikščionybės apeigoms, tačiau buvau paskirtas padėti jai persikelti.

Mes pravažiavome gatvę, pasukome į kairę, pravažiavome maždaug pusę kvartalo ir privažiavome alėją tarp dviejų pastatų, pastarieji simbolizavo žmogaus sukurtas struktūras ir religiją, kuri iš tiesų trukdė žmonėms pažinti Dievą.

Stovyklavietėje

Stovyklavietė buvo ant kalvos, tačiau nedaug automobilių važiavo jos kryptimi. Mes žvelgėme žemyn, kur prieš tai stovėjome, o Vyriausias Mechanikas pažvelgė aukštyn į mus ir nusišypsojo. Aš prisimenu, kad mačiau moterį ir vaikus žiūrinčius į Jį ir besišypsančius, jų šypsenos liudijo, kad jie pagaliau namie ir ramybėje bei trokšta sveikatos atstatymo.

Stovyklavietė buvo pilna subrendusių medžių, žolės, čia buvo vėsu ir gaivu. Mergaitės pamatė už kalvos tekančią upę, tokią tyrą ir švarią, jos negalėjai pamatyti iš gatvės, nes kalnas ir medžiai ją užstojo. Jos buvo sužavėtos ir norėjo tuoj pat šokti ir nusiprausti. Nedelsdamos jos išlipo iš automobilio ir nubėgo prie upės.

Taip pat ir jų mama norėjo nusiprausti upėje, bet pirmiausiai ji man pasakė: „Dėkoju, kad jūs mane čia atvežėte, aš neturiu kaip jums atsilyginti, jei norite galite mane turėti“. Aš išsigandau ir greitai išlipau iš automobilio, pasakiau jai, kad visu tuo aš dalinuosi už dyką, dalinuosi tuo, ko Vyriausias Mechanikas mane išmokė.

Ji susigėdo dėl tokio savo pasiūlymo, išlipo ir lėtai nuėjo link upės, pakeliui vis atsargiai dirsčiodama į mane. Jai tai darant, aš supratau, kad tai tik dalis ją persmelkusio pasaulio ir, kad ji dar ne itin ką suvokia. Kadangi tuomet, kai ji tai pasakė, mes vis dar buvome automobilyje, tai buvo kaip surinkimo (bažnyčios) atitikmuo (gerai, kad ji išlipo). Tik tada aš pasisukau ir pažiūrėjau žemyn nuo kalvos Vyriausio Mechaniko link, Jis šypsodamasis žiūrėjo į mus – viską stebėjo ir klausėsi.

Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Amžių tėkmėje, bažnyčia ilgą laiką, įvairiais būdais elgėsi kaip prostitutė, bet visuomet buvo tie, kurie atsisakydavo taip elgtis. Šitie niekada neišsekdavo, maitindavosi Dvasios dalykais, išminties ir pažinimo ieškojo Manyje...”

Atsiprašau, kad turiu nutraukti Jį sakinio viduryje, baigėsi teksto limitas. Kartu su pranašiška dalimi sapnas bus tęsiamas kitą savaitę... iki tada, būkite palaiminti.

John Fenn

www.SupernaturalHouseChurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu