John
Fenn, 2014 m. gegužės mėn. 24 d.,
Sveiki,
Šiandien
aš nagrinėsiu visų emocinių ir psichikos sutrikimų šaknį, kurią šėtonas
panaudoja prieš mus emocijų ir proto srityje.
Be šaknų
„Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolėtoje dirvoje. Išgirdę
žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima. Bet jie neturi savyje šaknų ir išsilaiko neilgai. Ištikus kokiam
sunkumui (aplinkybių spaudimas) ar persekiojimui (kitų nuomonės) dėl žodžio,
jie tuoj pat pasipiktina (įsižeidžia) ir atkrinta”. (Mk 4:13-20)
Sunkumus
arba aplinkybių spaudimą patiria
visi, bet tie, kurie turi šaknis išmoksta išstovėti stresų, suspaudimų ir
gyvenimo baimių metu. Bet tiems, kurie „neturi šaknų savyje“ tas spaudimas,
kuris ateina, kad pavogtų Žodį (Gyvą Žodį) iš mūsų gyvenimo, suluošina emocijas,
sugebėjimą veikti ir daryti teisingus sprendimus.
Persekiojimai
arba kitų nuomonė
Kad būtum stiprus ir
išstovėtum, kai susiduri su persekiojimais arba kitų nuomone pradedant
paprastomis apkalbomis iki būti žudomu, todėl, kad kažkas mano, jog buvimas
krikščioniu yra vertas mirties, turi būti įsišaknijęs. Daugumą laiko mes
praleidžiame besirūpindami tuo, ką kiti mano apie mus, arba bent iki tam tikros
ribos, ir kai asmuo pasako kažką, kas sužeidžia, arba jis mano, kad mes turime
daryti X, kai mes galvojame daryti Y, mes įveikiame tai ir toliau judame
gyvenimo keliu.
Kuomet
šaknų savyje neturintis asmuo patiria „persekiojimą“, jis susitelkia į save ir
kitų nuomones paverčia įsižeidimu, savikritika, arba neapykanta. Kadangi jis
neturi šaknų, kitų kritika jam turės didesnį svorį nei turėtų tėvai, draugai,
bendradarbiai, šeima – ir štai jie „klumpa“. Taigi, kas gi ta visų svarbiausia šaknis?
Kokia šaknis turėtų
būti kiekviename iš mūsų?
„...kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, būtumėte įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje
(agape – besąlyginė meilė), ir galėtumėte
suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir gylis, ir
aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad būtumėte
pripildyti visos Dievo pilnatvės. Efeziečiams
3:14-20
Kiekvienas vaikas, paauglys, kiekvienas suaugęs turi būti
įsišaknijęs ir įsitvirtinęs besąlygiškoje meilėje. Toji besąlyginė meilė pirmiausiai
turi ateiti iš tėvų, po to iš išorės ir draugų, ir iš surinkimo (bažnyčios) šeimos.
Kiekvienas, kuris lanko tai ką vadina „surinkimu“, ar tai vyktų namuose, kaip
tai darė apaštalai, ir kaip tai daugelis daro ir dabar, arba auditorijoje,
surinkimas turi perteikti besąlyginę meilę kiekvienam asmeniui.
Paulius sakė: JEI asmuo yra įsitvirtinęs besąlygiškoje
meilėje, jis sugebės pažinti ir priimti tai, kas yra daugiau nei intelektualinės
žinios – jis pažins savyje, kad yra besąlygiškai mylimas Tėvo ir Viešpaties Jėzaus
ir pripildytas Dievo pilnatvės.
Saugumas
Tas saugumas, kurį mes patiriame mūsų esybės gilumoje,
ištirpdo visas baimes, visą aplinkybių spaudimą, padaro kitų nuomonę tik
antrine ir ne tokia svarbia kaip Tėvo ir Viešpaties Jėšua nuomonė apie mus, Tų,
kurie tikrai mus myli!
Būti įsišaknijus meilėje reiškia, kad jei kas nors nukirs
visą mūsų gyvenimo augalą; mūsų darbą, mūsų pastangas, galbūt nužudys mūsų
kūnus, jie negalės paliesti šaknies. Ką gi jie gali pasakyti, kad tai mirtinai
sužeistų, jeigu mes žinome, kad esame besąlygiškai mylimi Tėvo ir Viešpaties
Jėšua, ir visai nesvarbu, ką žmonės apie mus galvoja. Šito žinojimas yra
stiprybės šaltinis, stipresnis už aplinkybes ir nuomones.
Štai kodėl Jėšua pasakė palyginime apie sėjėją, kad asmuo
neturintis tos šaknies savyje, suklumpa, įsižeidžia, atsitraukia nuo to, ką Jis
daro jo gyvenime. Jeigu jis giliai savyje nežino, kad yra besąlygiškai mylimas,
jis negali įveikti nei kitų žmonių nuomonių, nei gyvenimo aplinkybių.
Pavyzdys apie šaknų sunaikinimą
Praeitą savaitę aš pasakojau apie berniuką. Jis buvo 8 metų,
kai jam teko konsultuotis dėl elgesio sutrikimų. Jis buvo išsiskyrusių tėvų
vaikas. Dėl bet kokių priežasčių jis gaudavo dozes savo tėvo pykčio.
Jis buvo 7 metų, kai jo tėtis paliko šeimą, ir sutinkamai su
kaltės priėmimu, kurią jausdavo, kai tėtis jį plakdavo, jis tuoj pat prisiėmė
sau kaltę dėl skyrybų. Jis staiga patikėjo ir daug kartų tvirtino, kad jeigu jo
nebūtų buvę šalia, jo mama ir tėtis vis dar būtų kartu. Jeigu jis nebūtų gimęs,
jie tebegyventų kartu. Jo prote tai buvo jo kaltė.
Jo tėtis žiauriu pykčiu sunaikino besąlygiškos meilės šaknį,
kurią tas berniukas turėjo, taigi, kai įvyko skyrybos, šėtonui buvo lengva jį
atakuoti. Sunkumai ir persekiojimai šiuo atveju buvo skyrybos, jų pasekmės ir
jo tėčio nuomonė apie savo sūnų, tikra, arba įsivaizduota.
Šėtonas yra visai vienas
Jono
8:44 Jėšua pasakė: kai šėtonas kalba melą, jis kalba iš savęs. Amoso 3:3
klausia: „Ar gali du eiti kartu nesusitarę?“ Kai mes susirenkame maldai, mes taip
pat susitariame, nes Jėšua pasakė: kai 2 ar 3 susirinkę Jo vardu, Jis yra jų
tarpe. Raktas yra susitarimo jėga.
Šėtonas
žiūri vidų iš išorės. Šėtonas yra vienas ir ieško ko nors, kas su juo susitartų.
Mes turime Kristų savyje, Tėvas, Viešpats ir Šventoji Dvasia visi yra „už mus“
susitarime su Tėvo pastangomis mūsų gyvenime.
Šėtonas
yra vienas. Jis dažnai kalba dalykus, kaip šaudydamas į orą beprotiškas mintis,
nežinodamas, kas mus sužeis, kai jis šaudo. Bet jis ir jo demonai randa
atvertas duris, kai asmuo silpnai įsišaknijęs ir įsitvirtinęs. Tada paprastas
melas, kuris kalbamas tam žmogui, yra priimamas ir juo tikima. Kai tuo melu
patikima, tuomet yra sutarimas, ir staiga melas tampa tiesa tam asmeniui.
Kai
jaunas berniukas buvo šiurkščiai baudžiamas, nes jo tėtis pyko ant gyvenimo, ir
tada, kai jo tėtis paliko šeimą, šėtonui buvo nesunku kalbėti melą ir pasiekti
susitarimą: „Visa tai dėl tavęs, jei tavęs nebūtų šalia, tavo mama ir tėtis vis
dar gyventų kartu“.
Ir
kai asmens priimtas melas, staiga tapo tiesa, visi kiti tapo neteisūs. Tai
atidarė duris didesnei demoniškai įtakai ir atvėrė kelią psichikos ligai.
Tiesa
Tiesa
buvo tokia – jo mama, kiti vaikai šeimoje, draugai, kaimynai jį besąlygiškai
mylėjo, bet kai jis patikėjo melu, kad tai buvo jo kaltė, jis jau nebegalėjo
tikėti tiesa. Susitarimo faktas yra tas, kad asmuo negali tikėti abejais – melu
ir tiesa tuo pačiu metu.
Daugelis
tikinčiųjų neturi besąlygiškos meilės šaknies ir giliai savyje nemėgsta ar
netgi nekenčia patys savęs, nors jie apgailėtinai stengiasi tikėti, kad Tėvas juos
myli, jiems atrodo, kad niekada negali to pasiekti. Tai vyksta todėl, kad jie
bando tikėti ir pažinti Tėvo meilę, laikydamiesi to melo(ų), kuriais tikėjo
visą savo gyvenimą.
Asmuo
turi liautis tikėti melu, kad patikėtų tiesa. Tam visada reikia apreiškimo iš
Tėvo, ir žengti tuos pirmus gąsdinančius žingsnius. Reikia atmesti senas mintis,
kurios pavogė metus tiesos: „Tai tavo kaltė, niekas tavęs nemyli, negali tikėti
nei vienu“, ir tikėti Tėvo meilės tiesa.
Tai
sunku, nes metų pragyventų mele patyrimas, atrodo, kad patvirtino melą, kuris
buvo priimtas kaip tiesa, ir nėra gyvenimo patyrimo tikėti Dievo meile (nors ji
yra, bet nebuvo matoma, nes buvo laikomasi melo)... tai turi būti žinoma giliai
viduje dvasioje, kur dalykai suvokiami už intelektualinio suvokimo ribos.
Jei
asmuo neturi šaknų besąlyginėje meilėje, jis negali priimti Tėvo meilės aplenkdamas
proto žinias, jis negali mylėti kitų taip, kaip jie myli save, nes jie nemyli
savęs... ir užburtas nesėkmingų santykių bei nesėkmingų sprendimų ratas sukasi,
tiesdamas kelią nesveikam emocijų ir proto sumišimui, kuris tęsis tol, kol jis
neišmoks atmesti melą, netikėti juo ir priimti tiesos apreiškimą...
Ir čia mes
pratęsime kitą savaitę. Iki tada, laiminu!
John
Fenn
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.