Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2014 m. balandžio 7 d., pirmadienis

Vidinis išgydymas? 3 dalis

John Fenn, 2008 m. rugpjūčio mėn. 30 d.,

Sveikinu visus,
Praeitą savaitę aš rašiau apie žmones paminėtus Biblijoje, kurių emocijos buvo sužeistos, ir jiems tikrai reikėjo išgydymo. Straipsnio formatas neleido pateikti daugiau pavyzdžių tokių, kaip pvz.: Jokūbas/Ezavas ir emocinio išgydymo poreikis jiems, arba žiauri trauma, kurią patyrė Juozapas, arba Marija, Lozoriaus sesuo, arba moteris prie šulinio, tą sąrašą galima tęsti, ir visi jie su realiomis emocinėmis traumomis, jiems reikėjo patirti vidinį išgydymą, pažinti naują gyvenimo būdą ir naujas mintis. Bet dabar pasidalinsiu pasakojimu apie porą žmonių.



Jis pasakė, ji pasakė
Karalius Saulius turėjo sūnų Jonataną, kuris buvo Dovydo geriausias draugas. Jie buvo sandoroje, o Jonatanas turėjo sūnų Mefi Bošetą, kuris buvo luošas. Ar žinote, kaip jis tapo luošu? 2 Samuelio 4:4-5 sako, kad tai įvyko, kai jam buvo 5 metai, kuomet jų šeimas pasiekė žinia apie Sauliaus ir Jonatano mirtį, Mefi Bošeto auklė čiupo jį ir pasileido bėgti, paslydo ir krito, taip jis tapo luošas. (Jo vardas reiškia „gėdos pašalintojas“).

Kodėl ji bėgo su juo? Todėl, kad Sauliaus ir jo sūnaus mirtis reiškė, jog Dovydas taps karaliumi, ir dažnai visa ankstesnio karaliaus šeima būdavo nužudoma to, kuris nugalėjo. Taigi, Sauliaus ir Jonatano giminės buvo įsibaiminę dėl Dovydo. Nuo 5 metų amžiaus Mefi Bošetas bijojo, kad vieną dieną Dovydas suras jį ir nužudys. Ar galite įsivaizduoti emocines žaizdas, kurias turėjo tas berniukas, visų pirma – baimė dėl savo gyvybės, ir dar faktas, kad jis dabar luošas visam gyvenimui, o visa tai dėl Dovydo.

Vieną dieną Dovydas pakvietė Mefi Bošetą pasirodyti prieš jį. Tuo metu Mefi Bošetas gyveno Lodebare, kuris reiškia „nėra ganyklos“. Tai buvo dykvietė, kur jis gyveno nuolatinėje baimėje dėl savo gyvybės, ir būdamas luošas priklausė nuo kitų, todėl tikriausiai stokojo daugelio dalykų; gyvenimas buvo sunkus, ir štai pasirodė karalius.

Nepažinodamas Mefi Bošeto Dovydas paklausė: „Ar liko kas nors iš Sauliaus šeimos, kad aš galėčiau parodyti jam gerumą dėl Jonatano?“ Štai kodėl jis pakvietė Mefi Bošetą. Dovydo pirmi žodžiai buvo tokie: „Nebijok, nes aš tikrai parodysiu tau gerumą dėl Jonatano tavo tėvo, ir atstatysiu tau visą žemę, kuri priklausė Sauliui tavo seneliui; ir tu nuolatos valgysi prie mano stalo.“ (2 Samuelio 9:1-8)

Taip prasidėjo emocinis išgydymas. Mefi Bošetas turėjo nustoti tikėti melu, su kuriuo užaugo ir tuo ką jis tikėjo apie Dovydą. Taigi, lygiai taip ir mes privalome nustoti tikėti melais apie save pačius ir mūsų praeitį, ir tikėti Dievo perspektyva apie mūsų situaciją, kad būtume išgydyti. Mefi Bošeto neprašė užmiršti apie tėvo ir senelio mirtį, o tik susitelkti į karaliaus gerumą ir jo aprūpinimą! Dovydas siūlė aprūpinimą šiandien ir ateičiai, IR atstatymą prarastų žemių. Jūs galbūt negalėsite užmiršti to, ką jūs padarėte arba, kas jums buvo padaryta, bet jūs esate kviečiami vartoti viską, ką karalius turi jums dabar!

Gyventi laikantis žmogaus ar šėtono požiūrio į mūsų istoriją, tai lyg pragyventi savo gyvenimą Lodebare, be ganyklos, badaujant fiziškai ir emocionaliai. Karalius buvo pasiruošęs atstatyti prabangą, kuri buvo teisėta tos šeimos nuosavybė, bet Mefi Bošetas to nežinojo. Jis niekada nematė savo tėvo ir senelio nuosavybės, nors ji priklausė jam. Jis turėjo palikti vietą, kur nebuvo ganyklos, žengti tą gąsdinantį žingsnį ir stoti prieš karalių, ir būti pasiruošusiu tikėti karaliaus gerais ketinimais.

Karalius sako valgyk prie mano stalo ir aš atstatysiu visas tavo žemes; kai kurių iš jų tu niekada nematei! Priešas sako: „bet tu pažįsti Lodebarą, nors tai nedaug, bet saugu!”

Patraukiama gėda
Po kažkiek metų Dovydas turėjo bėgti gelbėdamas gyvybę, nes jo sūnus Abšalomas norėjo būti karaliumi jo vietoje. Kai maištas buvo nuslopintas Dovydas grįžo į Jeruzalę ir 2 Samuelio 19:24 sako: „Sauliaus sūnus Mefi Bošetas atvyko karaliaus pasitikti. Jis nebuvo plovęs savo kojų, kirpęs barzdos ir plovęs drabužių nuo tos dienos, kai karalius išėjo, iki jis sugrįžo.

Mefi Bošetas taip pergyveno, kad gedėjo visą tą laiką, kol nebuvo karaliaus. Faktiškai jis taip džiaugėsi matydamas Dovydą, jog tuomet, kai Dovydas iš naujo patvirtino savo pasiūlymą leisti Mefi Bošetui ir Cibai pasidalinti žemes, Mefi Bošetas pasakė Dovydui, kad Ciba gali jas turėti vienas – jam tik rūpėjo, kad Dovydas grįžo sveikas namo! (29-30 eilutės)

Štai kaip vyksta išgydymas. Mes visų pirma pasižiūrime į paveldą ir kas „teisėtai” mums priklauso, ir pirmiausiai į tai, kas atrodo svarbu mums, tuomet vyksta atstatymas to, kas buvo prarasta. Bet vėliau, kai jūs gyvenate tame išgydyme, emocinėje ramybėje, jūs suvokiate, kad tie dalykai nesvarbūs jums, tik ta ramybė, kurią jūs dabar turite. Grąžinimas „žemės” niekada nebuvo jums pirmoje vietoje, tai buvo tik kaip kremas ant torto, bet nėra būtina sąlyga, kad būtumėte laimingas.

Jūs pasiekiate vietą, kur buvo ir Mefi Bošetas - sėdėjo patenkintas prie karaliaus stalo ir džiaugėsi jo akivaizdoje.

Ne auka, bet „nusikaltėlis“
Kas buvo blogiausias nusidėjėlis istorijoje iki maždaug 33 metų prieš Kristų? Erodas, kuris nužudė kūdikius Betliejuje? Ahabas ir Jezabelė, kurie išvedė Izraelį iš kelio? Ne. Tai Paulius arba greičiau Saulius iš Tarso.

1 Timotiejui 1:15 Paulius sako: „Jėzus Kristus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių; kurių didžiausias aš esu”. Žodis „didžiausias” graikų kalboje „proto“, kuris reiškia „pirmas“. Iš čia mes turime proto-tipą – pirmą, pagrindinį, pavyzdį, kuriuo visi seka.

Šitas žmogus, kuris sutiko Kristų kelyje į Damaską sako, kad jis buvo blogiausias nusidėjėlis, nes persekiojo krikščionis, ir vadina save: „piktžodžiautoju, persekiotoju, ir skriaudiku...“ bet jis gavo malonę.

Jis tęsia sakydamas 16 eilutėje: „...Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus Kristus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie Jį įtikės amžinajam gyvenimui...“ Žodis „pavyzdys“ originale reiškia parašyta apybraiža ar eskizas, vėl pareikšti, kad Pauliaus gyvenimas, ir gailestingumas, kurį jis gavo, buvo prototipas arba eskizas padėti tiems, kurie įtikės į Jėzų po jo.

Kiek gili yra tavo meilė?
Bet Paulius kovojo su kaltės jausmu. Jis buvo tenai, kai Steponą užmėtė akmenimis, ir kai Jėšua pasirodė jam prie Damasko, Jis nesakė: „Aš esu Jėšua, ir tu persekioji mano pasekėjus“. Jis sakė: „Aš esu Jėšua, Kurį tu persekioji“, štai kokia gili buvo jo nuodėmė prieš Dievą (Apd 9:5)

Korintiečiams jis atvėrė savo vidines kovas: „O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, Jis pasirodė ir man. Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes persekiojau Dievo bažnyčią. (1 Korintiečiams 15:9)

„Ne laiku gimęs“ yra vienas žodis „ektroma”, ir reiškia „abortą arba persileidimą“, ir originaliai buvo naudojamas romėnų Senato apibūdinti bylą, kai nužudymas vyko konferencijoje arba ant Senato grindų. Paulius rašė, kaip jis jautėsi dėl savo gyvenimo; ne laiku gimęs, abortuotas arba persileidęs gyvenimas; jis nematė Jėzaus tarnavimo, persekiojo surinkimą, ir viso to viršūnė, Jėšua padarė jį apaštalu.

Daugelis žmonių, kurie buvo aukomis ir/arba jie savo šeimas ar draugus padarė savo aukomis, kovoja su jausmu: „geriau jau aš niekada nebūčiau gimęs“, taip kovojo Paulius. Viena vertus jis jautė, kad jo gyvenimas buvo iššvaistytas, ir netgi kaip jis rašė ir teigė, jis laikė save mažiausiu iš apaštalų.

Kita vertus, jis negalėjo ginčytis su faktu, kad jam buvo parodytas gailestingumas, nes jis sako galatams: „...Bet kai Dievas, kuris mane išskyrė dar esantį motinos įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad skelbčiau Jį pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju...“ (Galatams 1:15-16)

Jo praeities prisiminimai nebuvo ištrinti, bet išgydyti. Jis atsiminė ir todėl galėjo matyti Dievo gailestingumą savo gyvenime ir taip būti išgydytas.

Po 15 metų ar daugiau, po to kai jis buvo išgelbėtas, jis rašė Timotiejui, korintiečiams ir galatams – nors liudijimas apie jo vidines kovas šviežiai išsprūsdavo iš po jo plunksnos netgi ir tada.

Dangaus svarstyklės
Paulius turėjo daryti tai, ką mes visi turime daryti. Mes turime pasverti abi puses. Viena vertus, gyvenimas pilnas tuščiai praleistų metų – abortuotas gyvenimas prieš ateinant pas Kristų. Kita vertus, jam buvo parodytas gailestingumas ir jis buvo pašauktas būti apaštalu. Jis turėjo pasirinkti tikėti Dievu, užuot nuolatos žiūrėti per petį į praeities nuodėmes. Ir reikia pastebėti, kad 1 Timotiejui 1:15 jis naudojo esamąjį laiką: „...Jėzus Kristus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, iš kurių aš ESU DIDŽIAUSIAS...“

Jis gyveno visada suvokdamas savo nuodėmes tam, kad visada galėtų gyventi suvokdamas Dievo malonę savo gyvenime. Kaip Paulius, taip ir mes privalome žiūrėti į priekį ir naudoti karaliaus aprūpinimą bei gailestingumą, ir nežiūrėti per petį į praeitį; taip – suvokdami savo praeitį, bet ne pasinėrę ir susitelkę į ją.

Jis turėjo atleisti sau – tai taip pat turėjo jį palikti. Dievas jautė, kad jis vertas, jog būtų išgelbėtas ir padarytas pavyzdžiu, taigi jis turėjo peržengti pats save ir tikėti Karaliumi.

Savo paskutiniame laiške Paulius sakė: „Dėl šios priežasties aš ir kenčiu, bet nesigėdiju, nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu įsitikinęs, kad Jis gali išlaikyti iki anos (paskutinės) dienos tai, ką Jam patikėjau“ (2 Timotiejui 1:12). Mes visi turime praeitį, kurią mes patikėjome Jam, tą dieną, kai mes įtikėjome Jėzumi: raktas yra pažinti Tą, kuriam mes tai patikėjome.

Kai, mes pažinsime Jį daugiau ir geriau, mes pradėsime galvoti Jo mintimis apie mūsų gyvenimą, ir išgydymas tekės. Tada mes būsime kaip Paulius; mūsų gyvenimai bus pavyzdys ir eskizas tiems, kurie tikės, dėl malonės parodytos mums!

Tokios mintys šią savaitę. Laiminu visus!


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.