Sveikinu
visus,
Praeitą
savaitę aš rašiau apie žmones paminėtus Biblijoje, kurių emocijos buvo
sužeistos, ir jiems tikrai reikėjo išgydymo. Straipsnio formatas neleido
pateikti daugiau pavyzdžių tokių, kaip pvz.: Jokūbas/Ezavas ir emocinio
išgydymo poreikis jiems, arba žiauri trauma, kurią patyrė Juozapas, arba
Marija, Lozoriaus sesuo, arba moteris prie šulinio, tą sąrašą galima tęsti, ir
visi jie su realiomis emocinėmis traumomis, jiems reikėjo patirti vidinį
išgydymą, pažinti naują gyvenimo būdą ir naujas mintis. Bet dabar pasidalinsiu
pasakojimu apie porą žmonių.
Jis pasakė, ji
pasakė
Karalius
Saulius turėjo sūnų Jonataną, kuris buvo Dovydo geriausias draugas. Jie buvo
sandoroje, o Jonatanas turėjo sūnų Mefi Bošetą, kuris buvo luošas. Ar žinote,
kaip jis tapo luošu? 2 Samuelio 4:4-5 sako, kad tai įvyko, kai jam buvo 5
metai, kuomet jų šeimas pasiekė žinia apie Sauliaus ir Jonatano mirtį, Mefi Bošeto
auklė čiupo jį ir pasileido bėgti, paslydo ir krito, taip jis tapo luošas. (Jo
vardas reiškia „gėdos pašalintojas“).
Kodėl
ji bėgo su juo? Todėl, kad Sauliaus ir jo sūnaus mirtis reiškė, jog Dovydas
taps karaliumi, ir dažnai visa ankstesnio karaliaus šeima būdavo nužudoma to, kuris
nugalėjo. Taigi, Sauliaus ir Jonatano giminės buvo įsibaiminę dėl Dovydo. Nuo 5
metų amžiaus Mefi Bošetas bijojo, kad vieną dieną Dovydas suras jį ir nužudys.
Ar galite įsivaizduoti emocines žaizdas, kurias turėjo tas berniukas, visų
pirma – baimė dėl savo gyvybės, ir dar faktas, kad jis dabar luošas visam
gyvenimui, o visa tai dėl Dovydo.
Vieną
dieną Dovydas pakvietė Mefi Bošetą pasirodyti prieš jį. Tuo metu Mefi Bošetas
gyveno Lodebare, kuris reiškia „nėra ganyklos“. Tai buvo dykvietė, kur jis
gyveno nuolatinėje baimėje dėl savo gyvybės, ir būdamas luošas priklausė nuo
kitų, todėl tikriausiai stokojo daugelio dalykų; gyvenimas buvo sunkus, ir štai
pasirodė karalius.
Nepažinodamas
Mefi Bošeto Dovydas paklausė: „Ar liko kas nors iš Sauliaus šeimos, kad aš
galėčiau parodyti jam gerumą dėl Jonatano?“ Štai kodėl jis pakvietė Mefi Bošetą.
Dovydo pirmi žodžiai buvo tokie: „Nebijok, nes aš tikrai parodysiu tau gerumą
dėl Jonatano tavo tėvo, ir atstatysiu tau visą žemę, kuri priklausė
Sauliui tavo seneliui; ir tu nuolatos valgysi prie mano stalo.“ (2 Samuelio
9:1-8)
Taip
prasidėjo emocinis išgydymas. Mefi Bošetas turėjo nustoti tikėti melu, su
kuriuo užaugo ir tuo ką jis tikėjo apie Dovydą. Taigi, lygiai taip ir mes
privalome nustoti tikėti melais apie save pačius ir mūsų praeitį, ir tikėti
Dievo perspektyva apie mūsų situaciją, kad būtume išgydyti. Mefi Bošeto neprašė
užmiršti apie tėvo ir senelio mirtį, o tik susitelkti į karaliaus gerumą ir jo
aprūpinimą! Dovydas siūlė aprūpinimą šiandien ir ateičiai, IR atstatymą
prarastų žemių. Jūs galbūt negalėsite užmiršti to, ką jūs padarėte arba, kas jums
buvo padaryta, bet jūs esate kviečiami vartoti viską, ką karalius turi jums
dabar!
Gyventi
laikantis žmogaus ar šėtono požiūrio į mūsų istoriją, tai lyg pragyventi savo
gyvenimą Lodebare, be ganyklos, badaujant fiziškai ir emocionaliai. Karalius
buvo pasiruošęs atstatyti prabangą, kuri buvo teisėta tos šeimos nuosavybė, bet
Mefi Bošetas to nežinojo. Jis niekada nematė savo tėvo ir senelio nuosavybės,
nors ji priklausė jam. Jis turėjo palikti vietą, kur nebuvo ganyklos, žengti tą
gąsdinantį žingsnį ir stoti prieš karalių, ir būti pasiruošusiu tikėti
karaliaus gerais ketinimais.
Karalius
sako valgyk prie mano stalo ir aš atstatysiu visas tavo žemes; kai kurių iš jų
tu niekada nematei! Priešas sako: „bet tu pažįsti Lodebarą, nors tai nedaug,
bet saugu!”
Patraukiama gėda
Po
kažkiek metų Dovydas turėjo bėgti gelbėdamas gyvybę, nes jo sūnus Abšalomas
norėjo būti karaliumi jo vietoje. Kai maištas buvo nuslopintas Dovydas grįžo į
Jeruzalę ir 2 Samuelio 19:24 sako: „Sauliaus
sūnus Mefi Bošetas atvyko karaliaus pasitikti. Jis nebuvo plovęs savo kojų,
kirpęs barzdos ir plovęs drabužių nuo tos dienos, kai karalius išėjo, iki jis
sugrįžo.”
Mefi Bošetas taip pergyveno, kad gedėjo visą tą laiką, kol nebuvo
karaliaus. Faktiškai jis taip džiaugėsi matydamas Dovydą, jog tuomet, kai
Dovydas iš naujo patvirtino savo pasiūlymą leisti Mefi Bošetui ir Cibai pasidalinti
žemes, Mefi Bošetas pasakė Dovydui, kad Ciba gali jas turėti vienas – jam tik
rūpėjo, kad Dovydas grįžo sveikas namo! (29-30 eilutės)
Štai kaip vyksta išgydymas. Mes visų pirma pasižiūrime į
paveldą ir kas „teisėtai” mums priklauso, ir pirmiausiai į tai, kas atrodo
svarbu mums, tuomet vyksta atstatymas to, kas buvo prarasta. Bet vėliau, kai
jūs gyvenate tame išgydyme, emocinėje ramybėje, jūs suvokiate, kad tie dalykai
nesvarbūs jums, tik ta ramybė, kurią jūs dabar turite. Grąžinimas „žemės”
niekada nebuvo jums pirmoje vietoje, tai buvo tik kaip kremas ant torto, bet
nėra būtina sąlyga, kad būtumėte laimingas.
Jūs pasiekiate vietą, kur buvo ir Mefi Bošetas - sėdėjo
patenkintas prie karaliaus stalo ir džiaugėsi jo akivaizdoje.
Ne auka, bet „nusikaltėlis“
Kas buvo blogiausias nusidėjėlis istorijoje iki maždaug 33
metų prieš Kristų? Erodas, kuris nužudė kūdikius Betliejuje? Ahabas ir
Jezabelė, kurie išvedė Izraelį iš kelio? Ne. Tai Paulius arba greičiau Saulius
iš Tarso.
1 Timotiejui 1:15 Paulius sako: „Jėzus Kristus atėjo į pasaulį
gelbėti nusidėjėlių; kurių didžiausias aš esu”. Žodis „didžiausias” graikų
kalboje „proto“, kuris reiškia „pirmas“. Iš čia mes turime proto-tipą – pirmą,
pagrindinį, pavyzdį, kuriuo visi seka.
Šitas žmogus, kuris sutiko Kristų kelyje į Damaską sako, kad
jis buvo blogiausias nusidėjėlis, nes persekiojo krikščionis, ir vadina save: „piktžodžiautoju,
persekiotoju, ir skriaudiku...“ bet jis gavo malonę.
Jis tęsia sakydamas 16 eilutėje: „...Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Jėzus
Kristus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems,
kurie Jį įtikės amžinajam gyvenimui...“ Žodis
„pavyzdys“ originale reiškia parašyta apybraiža ar eskizas, vėl pareikšti, kad
Pauliaus gyvenimas, ir gailestingumas, kurį jis gavo, buvo prototipas arba
eskizas padėti tiems, kurie įtikės į Jėzų po jo.
Kiek gili yra tavo
meilė?
Bet
Paulius kovojo su kaltės jausmu. Jis buvo tenai, kai Steponą užmėtė akmenimis,
ir kai Jėšua pasirodė jam prie Damasko, Jis nesakė: „Aš esu Jėšua, ir tu persekioji
mano pasekėjus“. Jis sakė: „Aš esu Jėšua, Kurį tu persekioji“, štai kokia gili
buvo jo nuodėmė prieš Dievą (Apd 9:5)
Korintiečiams
jis atvėrė savo vidines kovas: „O
visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, Jis pasirodė ir man. Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas
vadintis apaštalu, nes persekiojau Dievo bažnyčią. (1 Korintiečiams 15:9)
„Ne laiku gimęs“ yra vienas žodis „ektroma”, ir reiškia „abortą
arba persileidimą“, ir originaliai buvo naudojamas romėnų Senato apibūdinti
bylą, kai nužudymas vyko konferencijoje arba ant Senato grindų. Paulius rašė,
kaip jis jautėsi dėl savo gyvenimo; ne laiku gimęs, abortuotas arba persileidęs
gyvenimas; jis nematė Jėzaus tarnavimo, persekiojo surinkimą, ir viso to
viršūnė, Jėšua padarė jį apaštalu.
Daugelis žmonių, kurie buvo aukomis ir/arba jie savo šeimas
ar draugus padarė savo aukomis, kovoja su jausmu: „geriau jau aš niekada
nebūčiau gimęs“, taip kovojo Paulius. Viena vertus jis jautė, kad jo gyvenimas
buvo iššvaistytas, ir netgi kaip jis rašė ir teigė, jis laikė save mažiausiu iš
apaštalų.
Kita vertus, jis negalėjo ginčytis su faktu, kad jam buvo
parodytas gailestingumas, nes jis sako galatams: „...Bet kai Dievas, kuris mane išskyrė dar esantį motinos
įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad
skelbčiau Jį pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju...“ (Galatams 1:15-16)
Jo
praeities prisiminimai nebuvo ištrinti, bet išgydyti. Jis atsiminė ir todėl
galėjo matyti Dievo gailestingumą savo gyvenime ir taip būti išgydytas.
Po
15 metų ar daugiau, po to kai jis buvo išgelbėtas, jis rašė Timotiejui,
korintiečiams ir galatams – nors liudijimas apie jo vidines kovas šviežiai
išsprūsdavo iš po jo plunksnos netgi ir tada.
Dangaus svarstyklės
Paulius
turėjo daryti tai, ką mes visi turime daryti. Mes turime pasverti abi puses.
Viena vertus, gyvenimas pilnas tuščiai praleistų metų – abortuotas gyvenimas
prieš ateinant pas Kristų. Kita vertus, jam buvo parodytas gailestingumas ir
jis buvo pašauktas būti apaštalu. Jis turėjo pasirinkti tikėti Dievu, užuot
nuolatos žiūrėti per petį į praeities nuodėmes. Ir reikia pastebėti, kad 1 Timotiejui
1:15 jis naudojo esamąjį laiką: „...Jėzus Kristus atėjo į pasaulį gelbėti
nusidėjėlių, iš kurių aš ESU DIDŽIAUSIAS...“
Jis
gyveno visada suvokdamas savo nuodėmes tam, kad visada galėtų gyventi suvokdamas
Dievo malonę
savo gyvenime. Kaip Paulius, taip ir mes privalome žiūrėti į priekį ir naudoti
karaliaus aprūpinimą bei gailestingumą, ir nežiūrėti per petį į praeitį; taip –
suvokdami savo praeitį, bet ne pasinėrę ir susitelkę į ją.
Jis
turėjo atleisti sau – tai taip pat turėjo jį palikti. Dievas jautė, kad jis
vertas, jog būtų išgelbėtas ir padarytas pavyzdžiu, taigi jis turėjo peržengti
pats save ir tikėti Karaliumi.
Savo
paskutiniame laiške Paulius sakė: „Dėl
šios priežasties aš ir kenčiu, bet nesigėdiju, nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu
įsitikinęs, kad Jis gali išlaikyti iki anos (paskutinės) dienos tai, ką Jam
patikėjau“ (2 Timotiejui 1:12). Mes visi
turime praeitį, kurią mes patikėjome Jam, tą dieną, kai mes įtikėjome Jėzumi:
raktas yra pažinti Tą, kuriam mes tai patikėjome.
Kai, mes pažinsime Jį daugiau ir geriau, mes pradėsime
galvoti Jo mintimis apie mūsų gyvenimą, ir išgydymas tekės. Tada mes būsime
kaip Paulius; mūsų gyvenimai bus pavyzdys ir eskizas tiems, kurie tikės, dėl malonės
parodytos mums!
Tokios mintys šią savaitę. Laiminu visus!
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.