Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2013 m. spalio 22 d., antradienis

Kada nutraukti bendravimą? 6 dalis

John Fenn, 2013 m. spalio mėn. 12 d.,

Sveikinu visus,
Aš pradėjau šią seriją sakydamas, kad krikščionys dažnai nutraukia bendravimą dėl neteisingų priežasčių ignoruodami tikrąsias priežastis, kurias pateikia Raštas. Daugelis iš mūsų turėjo draugų, kurie numetė mus lyg radioaktyvias atliekas, kai mes pakeitėme surinkimus (bažnyčias) arba padarėme kažką labai nereikšmingo, kad įžeidėme juos, o jie paliko mus sutrikusius ir klausiančius: ką aš padariau blogai?

Sumaištis Kristaus kūne
Neužmirškime žmonių, kurie atsisakė nutraukti bendravimą, kai jie turėjo tai padaryti: jie išliko lojalūs tarnautojui po to, kai jis išsiskyrė su savo žmona ir jo vaikų motina, vedė jų auklę ir tiesiai po medaus mėnesio grįžo atgal į sakyklą. Arba jie išliko lojalūs pastoriui, kuris kiekvieną savaitę manipuliuoja, kad ištrauktų pinigus iš jų kišenių tam, jog sutvarkytų savo reikalus, arba pastoriui, kuris sukuria tokią nuodingą bažnyčios kultūrą, kad jei kas nors parodo nors mažiausią abejonę kažkuo, jis tuoj pat būna apkaltintas turintis demoną.

Aš noriu mokyti Žodžio kontekste. Taigi aš nenoriu, kad kas nors galvotų, jog Pauliaus sudarytas nuolatinių nuodėmių sąrašas 1 Korintiečiams 5 skyriuje dėl kurių reikia nutraukti bendravimą, tinka šeimos nariams, bendradarbiams, arba yra licencija skyryboms bei kitoms situacijoms kitame kontekste nei rašė Paulius.

Neliečia vaikų ir darbo aplinkos situacijų
Jis nerašo apie suaugusius vaikus, kurie kartą vaikščiojo su Viešpačiu, bet dabar gyvena vienoje ar keliose minėtose nuodėmėse, jis taip pat nekalbėjo apie bendradarbius darbo vietoje.

Nes bendradarbiai jums buvo pasamdyti dirbti, o ne liudyti ar diskutuoti apie dvasinius dalykus, taigi dirbk. Tavęs nepersekioja, tik nori, kad tu darytum tai, dėl ko buvai pasamdytas; dirbk. Paulius pasakė dirbti ne dėl akių, kad patiktum žmonėms, bet kaip Viešpačiui, kuris viską mato ir žino. Te tavo liudijimas būna gerai atliktas darbas.

Suaugusiems vaikams aš parekomenduočiau štai ką: jie žino, kad gyvena nuodėmėje, jie turi priklausomybę, ir todėl jūs meldžiatės dėl jų. Jiems nereikia mamos ir tėtės, kurie kiekvieną kartą išreikštų savo nepasitenkinimą, kai juos susitinka, ir jiems nereikia girdėti pamokslo. Jiems tik reikia, kad jūs būtumėte jiems mama ir tėčiu. Romiečiams 2:4 sako „Ar jūs nežinote, kad Dievo gerumas veda į atgailą“. Tegul jie mato Dievo gerumą per jus.

Tegul jie pamato Viešpaties ištikimybę jūsų gyvenime, ir mokykit juos išminties. Padėkite jiems daryti teisingus sprendimus, ir žinokite, kad kaip jie bepasielgtų, tai nenustebins Viešpaties. Melskitės už juos taip, kaip meldėsi Paulius, ir aš meldžiuosi taip reguliariai už save, pagal Efeziečiams 1:17-18 ir Kolosiečiams 1:9 – kad jie gautų išminties ir apreiškimo Dvasią Jame, kad jų supratimo akys atsivertų, kad jie būtų pripildyti visa dvasine išmintimi ir supratimu.

Gera naujiena yra tai, kad žmogus atgailavo
Yra gera žinia apie vyrą iš 1 Korintiečiams 5 skyriaus. Jūs prisimenate, jis turėjo besitęsiančius seksualinius santykius su savo pamote, Paulius paskelbė jam teismą ir atidavė šėtonui sugriauti jo kūną ir ankstyvai mirčiai, kad jis būtų išgelbėtas, bet jis atgailavo ir buvo atstatytas. Nepraleiskime fakto – po teismo, kuris buvo paskelbtas, jis atgailavo ir buvo priimtas. Taigi, kas parodo tikrą atgailą?

2 Korintiečiams 7:8 Paulius rašė apie jo pirmo laiško pasekmes jiems: „Todėl jeigu nuliūdinau jus laišku, tai šito nesigailiu, nors ir apgailestavau. Nes matau, kad tas laiškas jus nuliūdino, bet tik kuriam laikui.“

Jis pasakė, kad sukėlė jiems „sielvartą“, arba „liūdesį“, o tai yra graikiškas žodis „lupe“. Išplėstinis Biblijos vertimas sako „sukėlė skausmą“. Tai ne tik emocinis skausmas ir sielvartas, bet gilesnis, dvasinis sielvartas. Tai galėjo būti aštrus, jiems skirtas konfrontuojantis žodis, koks ir buvo Pauliaus laiškas, o tai ir privertė juos „pabusti“.

Dieviškas nuliūdimas
2 Korintiečiams 7:9 tęsia: „Dabar aš džiaugiuosi, žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet kad jūsų nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę dievišku liūdesiu, todėl iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos...“

Dieviškas sielvartas ir atgaila yra dėl Dievo ir artina mus prie Jo. Netikra atgaila yra sutelkta į save ir neartina asmens prie Dievo. Yra dieviškas liūdesys, kuris artina mus prie Jo, ir kuris padeda mums gauti malonę ir gailestingumą, pagalbą reikiamu metu – atstatymą. Tai sveika atgailos dalis.

O sekanti eilutė atskleidžia dar daugiau: „Dievišku sielvartu ir skausmu Dievas leidžia nukreipti mus, o tai gimdo atgailą, kuri veda ir prisideda prie išganymo, išlaisvinimo iš blogio, ir dėl to nereikia gailėtis. Tačiau pasaulietiškas sielvartas yra mirtinas (beviltiškas liūdesys būdingas pagonių pasauliui)“. (Išplėstinis Biblijos vertimas)

Žmonės su kuriais mes turime nutraukti bendravimą, turi patirti dievišką skausmą širdyje, kuris veda juos prie Dievo. Dievas leidžia nukreipti mus dievišku sielvartu, kai mūsų širdys duoda Jam šitą leidimą. Ar jie davė Viešpačiui leidimą susitvarkyti su jais šiuo klausimu? Ar jie patyrė tą sielvartą, kurį Dievas nori, kad jie patirtų? Dovydas padarė. Vyras ir bendruomenė iš 1 Korintiečiams 5 skyriaus padarė.

Patirti Šventąją Dvasią, ar pažinti Dievą?
Kadangi tikra atgaila plaukia iš apreiškimo, kuris ateina iš Dievo, jog mes nusidėjome, aš stebiuosi, kad tiek daug surinkimų (bažnyčių) pateikia surinkimo patyrimą, bet ne Dievo patyrimą, ir žmonės išmoksta bažnytines atgailos formules, užuot patyrę dangišką apreiškimą paremtą bibliniu apibūdinimu.

Žmonės yra pratinami eiti į auditoriją, kad patirtų Dievą, užuot pirmiau patyrę Dievą savaitės eigoje savo asmeniniame gyvenime. Visai kongregacijai sekimas „melskis šia malda paskui mane“ instrukcija tapo „atgaila“. Jie yra pratinami patirti Dievą kolektyviai per mokymą ir garbinimą, bet kai tik jie išeina pro duris, jie jau nepažįsta Jo individualiai – jie tik pažįsta Jo buvimą būdami su kitais kartu.

Kadangi nuodėmė yra asmeninė tarp žmogaus širdies ir Dievo, kovojant su nuodėme, auditorija mažai ką gali padėti. Atgailai reikia, kad asmuo iš širdies melstųsi savo paties malda, o ne sektų kažkieno kito idėjomis apie tai, ką jie mano, jog asmens širdis tuo metu turėtų išreikšti.

To pasekoje milijonai krikščionių yra bejėgiškai įstrigę meilės/ neapykantos santykiuose su savimi ir Dievu stebėdamiesi, kodėl Jis jų neišlaisvina, nesuprasdami, kad jėga nugalėti nuodėmei plaukia iš Tėvo apreiškimo, kurį mes gauname asmeniškai, o ne kolektyviniu būdu.

Jei ne kolektyvinis patepimas, tai...
Aš mačiau žmonių, kurie ateina savaitė po savaitės, kai tik yra kvietimas išeiti į priekį susirinkimo metu, bet niekas nesikeičia į gera. Prieš kelis metus aš pradėjau asmeniškai klausti kai kurių žmonių apie jų gyvenimą ir suradau bendrą bruožą – visi ateidavo į priekį tikėdamiesi, kad pastorius (pranašas, mokytojas) uždės rankas ant jų ir jeigu jie nuolatos išeis į priekį, vieną dieną patepimas bus pakankamai stiprus, bus atviras dangus tą vakarą, ir pastorius tą vakarą teisingai kalbės, ir Dievas palies juos ir išlaisvins.

Ši kultūra „kažkas uždės ant manęs rankas ir tai raktas į prabudimą“ prieštarauja Raštui. Atgaila yra pirmas reikalavimas išgelbėjimui. Hebrajams 6:1 atgailą įvardina kaip pirmą charakteristiką tikėjimo pamate. Ar ieškotojas yra draugiškas, politiškai teisingas, nespaudžia nei vieno ir nemini „nuodėmės“? Ar kultūra apvogė žmones nuo tikro išgelbėjimo patyrimo, įskaitant ir atgailą?

Mes buvome sukurti suvereniais asmenimis, o tai reiškia, kad nei Dievas, nei velnias negali priversti mus kažką padaryti. Daugelis Kristaus kūne turi sustiprinti stuburą, apsispręsti ir liautis laukti, kad kažkoks pateptas magas išspręs jų nuodėmės problemas, bet tiesiog atgailauti. Dažnai jie myli savo nuodėmę daugiau nei Artumą savo gyvenime, ir jau geriau pasiliks nuodėmėje, negu ieškos Dievo visa širdimi.

Visada yra sunkiau ieškoti Dievo negu ieškoti nuodėmės. Standartiniame gyvenime surinkimas siūlo žmonėms, kuriems reikia atgailos, štai ką: „Ateik vėl kitą savaitę ir išgirsi žinią (arba svečią kalbėtoją), nes daugelis pastorių pametė, arba niekada neturėjo supratimo, kaip ieškoti Dievo, taigi negali vesti kitų.

Tiesiog kalbėk Jam iš savo širdies gelmės
Ir vėl, daugelis Kristaus kūne moka melstis kolektyviai, garbinti kolektyviai, priimti mokymą kolektyviai, netgi atgailauti kolektyviai.

Bet jie nežino, kaip tiesiog kalbėti Tėvui, bendraujant su Juo vienas su vienu (nežino kaip atgailauti vienam su vienu). Surask priežasčių kalbėti Jam – pasakyk Jam apie nuostabų rytą, apie nuostabų laiką, apie kažką gera tavo gyvenime, ir apie tą problemą, su kuria tu kovoji. Nepaversk įpročiu, kad kartu su Juo kovoji su nuodėme, o iš tiesų nekalbi apie tai su Juo – būk konkretus ir sąžiningas – Jis gali tau padėti. Jis investavo į tave ilgam laikui – amžinybei.

Jis žinojo apie mūsų dabartines kovas net prieš tai, kai sukūrė pasaulį, nors Jėšua vis tiek numirė už mus. Ach. Kai tu pasidalinsi su Juo tuo, kas yra tavo širdyje atvirai ir sąžiningai, pasilik tyloje, ir leisk Jam pasidalinti Savo širdimi atvirai ir sąžiningai, tai gali užtrukti savaites ir mėnesius. Vaikščiok su Juo tame. Tas apreiškimas veda į atgailą, dėl kurios niekada nereikės gailėtis, ir ji atves tave arčiau prie Jo nei kada nors anksčiau esi buvęs.

Laiminu jus visus!


Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą