John Fenn, 2013 m. spalio mėn. 12 d.,
Sveikinu
visus,
Aš
pradėjau šią seriją sakydamas, kad krikščionys dažnai
nutraukia bendravimą dėl neteisingų priežasčių ignoruodami
tikrąsias priežastis, kurias pateikia Raštas. Daugelis iš mūsų
turėjo draugų, kurie numetė mus lyg radioaktyvias atliekas, kai
mes pakeitėme surinkimus (bažnyčias) arba padarėme kažką labai
nereikšmingo, kad įžeidėme juos, o jie paliko mus sutrikusius ir
klausiančius: ką aš padariau blogai?
Sumaištis
Kristaus kūne
Neužmirškime
žmonių, kurie atsisakė nutraukti bendravimą, kai jie turėjo tai
padaryti: jie išliko lojalūs tarnautojui po to, kai jis išsiskyrė
su savo žmona ir jo vaikų motina, vedė jų auklę ir tiesiai po
medaus mėnesio grįžo atgal į sakyklą. Arba jie išliko lojalūs
pastoriui, kuris kiekvieną savaitę manipuliuoja, kad ištrauktų
pinigus iš jų kišenių tam, jog sutvarkytų savo reikalus, arba
pastoriui, kuris sukuria tokią nuodingą bažnyčios kultūrą, kad
jei kas nors parodo nors mažiausią abejonę kažkuo, jis tuoj pat
būna apkaltintas turintis demoną.
Aš
noriu mokyti Žodžio kontekste. Taigi aš nenoriu, kad kas nors
galvotų, jog Pauliaus sudarytas nuolatinių nuodėmių sąrašas 1
Korintiečiams 5 skyriuje dėl kurių reikia nutraukti bendravimą,
tinka šeimos nariams, bendradarbiams, arba yra licencija skyryboms
bei kitoms situacijoms kitame kontekste nei rašė Paulius.
Neliečia
vaikų ir darbo aplinkos situacijų
Jis
nerašo apie suaugusius vaikus, kurie kartą vaikščiojo su
Viešpačiu, bet dabar gyvena vienoje ar keliose minėtose nuodėmėse,
jis taip pat nekalbėjo apie bendradarbius darbo vietoje.
Nes
bendradarbiai jums buvo pasamdyti dirbti, o ne liudyti ar diskutuoti
apie dvasinius dalykus, taigi dirbk. Tavęs nepersekioja, tik nori,
kad tu darytum tai, dėl ko buvai pasamdytas; dirbk. Paulius pasakė
dirbti ne dėl akių, kad patiktum žmonėms, bet kaip Viešpačiui,
kuris viską mato ir žino. Te tavo liudijimas būna gerai atliktas
darbas.
Suaugusiems
vaikams aš parekomenduočiau štai ką: jie žino, kad gyvena
nuodėmėje, jie turi priklausomybę, ir todėl jūs meldžiatės dėl
jų. Jiems nereikia mamos ir tėtės, kurie kiekvieną kartą
išreikštų savo nepasitenkinimą, kai juos susitinka, ir jiems
nereikia girdėti pamokslo. Jiems tik reikia, kad jūs būtumėte
jiems mama ir tėčiu. Romiečiams 2:4 sako „Ar jūs nežinote, kad
Dievo gerumas veda į atgailą“. Tegul jie mato Dievo gerumą per
jus.
Tegul
jie pamato Viešpaties ištikimybę jūsų gyvenime, ir mokykit juos
išminties. Padėkite jiems daryti teisingus sprendimus, ir žinokite,
kad kaip jie bepasielgtų, tai nenustebins Viešpaties. Melskitės už
juos taip, kaip meldėsi Paulius, ir aš meldžiuosi taip reguliariai
už save, pagal Efeziečiams 1:17-18 ir Kolosiečiams 1:9 – kad jie
gautų išminties ir apreiškimo Dvasią Jame, kad jų supratimo akys
atsivertų, kad jie būtų pripildyti visa dvasine išmintimi ir
supratimu.
Gera
naujiena yra tai, kad žmogus atgailavo
Yra
gera žinia apie vyrą iš 1 Korintiečiams 5
skyriaus. Jūs prisimenate, jis turėjo besitęsiančius
seksualinius santykius su savo pamote, Paulius paskelbė jam teismą
ir atidavė šėtonui sugriauti jo kūną ir ankstyvai mirčiai, kad
jis būtų išgelbėtas, bet jis atgailavo ir buvo atstatytas.
Nepraleiskime fakto – po teismo, kuris buvo paskelbtas, jis
atgailavo ir buvo priimtas. Taigi, kas parodo tikrą atgailą?
2
Korintiečiams 7:8 Paulius rašė apie jo pirmo laiško pasekmes
jiems: „Todėl jeigu nuliūdinau jus laišku,
tai šito nesigailiu, nors ir apgailestavau. Nes matau, kad tas
laiškas jus nuliūdino, bet tik kuriam laikui.“
Jis
pasakė, kad sukėlė jiems „sielvartą“, arba „liūdesį“, o
tai yra graikiškas žodis „lupe“. Išplėstinis Biblijos
vertimas sako „sukėlė skausmą“. Tai ne tik emocinis
skausmas ir sielvartas, bet gilesnis, dvasinis sielvartas. Tai galėjo
būti aštrus, jiems skirtas konfrontuojantis žodis, koks ir buvo
Pauliaus laiškas, o tai ir privertė juos „pabusti“.
Dieviškas
nuliūdimas
2
Korintiečiams 7:9 tęsia: „Dabar
aš džiaugiuosi, žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet
kad jūsų nuliūdimas atvedė jus į atgailą.
Jūs buvote nuliūdę dievišku
liūdesiu, todėl iš mūsų pusės
nebuvo jums jokios skriaudos...“
Dieviškas
sielvartas ir atgaila yra dėl Dievo ir artina mus prie Jo. Netikra
atgaila yra sutelkta į save ir neartina asmens prie Dievo. Yra
dieviškas liūdesys, kuris artina mus prie Jo, ir kuris padeda mums
gauti malonę ir gailestingumą, pagalbą reikiamu metu –
atstatymą. Tai sveika atgailos dalis.
O
sekanti eilutė atskleidžia dar daugiau: „Dievišku sielvartu ir
skausmu Dievas leidžia nukreipti mus, o tai gimdo atgailą,
kuri veda ir prisideda prie išganymo, išlaisvinimo iš blogio, ir
dėl to nereikia gailėtis. Tačiau pasaulietiškas sielvartas yra
mirtinas (beviltiškas liūdesys būdingas pagonių pasauliui)“.
(Išplėstinis Biblijos vertimas)
Žmonės
su kuriais mes turime nutraukti bendravimą, turi patirti dievišką
skausmą širdyje, kuris veda juos prie Dievo. Dievas leidžia
nukreipti mus dievišku sielvartu, kai mūsų širdys duoda Jam šitą
leidimą. Ar jie davė Viešpačiui leidimą susitvarkyti su jais
šiuo klausimu? Ar jie patyrė tą sielvartą, kurį Dievas nori, kad
jie patirtų? Dovydas padarė. Vyras ir bendruomenė iš 1
Korintiečiams 5 skyriaus padarė.
Patirti
Šventąją Dvasią, ar pažinti Dievą?
Kadangi
tikra atgaila plaukia iš apreiškimo, kuris ateina iš Dievo, jog
mes nusidėjome, aš stebiuosi, kad tiek daug surinkimų (bažnyčių)
pateikia surinkimo patyrimą, bet ne Dievo
patyrimą, ir žmonės išmoksta bažnytines atgailos formules, užuot
patyrę dangišką apreiškimą paremtą bibliniu apibūdinimu.
Žmonės
yra pratinami eiti į auditoriją, kad patirtų Dievą, užuot
pirmiau patyrę Dievą savaitės eigoje savo asmeniniame gyvenime.
Visai kongregacijai sekimas „melskis šia malda paskui mane“
instrukcija tapo „atgaila“. Jie yra pratinami patirti Dievą
kolektyviai per mokymą ir garbinimą, bet kai tik jie išeina pro
duris, jie jau nepažįsta Jo individualiai – jie tik pažįsta Jo
buvimą būdami su kitais kartu.
Kadangi
nuodėmė yra asmeninė tarp žmogaus širdies ir Dievo, kovojant su
nuodėme, auditorija mažai ką gali padėti. Atgailai reikia, kad
asmuo iš širdies melstųsi savo paties malda, o ne sektų kažkieno
kito idėjomis apie tai, ką jie mano, jog asmens širdis tuo metu
turėtų išreikšti.
To
pasekoje milijonai krikščionių yra bejėgiškai įstrigę meilės/
neapykantos santykiuose su savimi ir Dievu stebėdamiesi, kodėl Jis
jų neišlaisvina, nesuprasdami, kad jėga nugalėti nuodėmei
plaukia iš Tėvo apreiškimo, kurį mes gauname asmeniškai, o ne
kolektyviniu būdu.
Jei
ne kolektyvinis patepimas, tai...
Aš
mačiau žmonių, kurie ateina savaitė po savaitės, kai tik yra
kvietimas išeiti į priekį susirinkimo metu, bet niekas nesikeičia
į gera. Prieš kelis metus aš pradėjau asmeniškai klausti kai
kurių žmonių apie jų gyvenimą ir suradau bendrą bruožą –
visi ateidavo į priekį tikėdamiesi, kad pastorius (pranašas,
mokytojas) uždės rankas ant jų ir jeigu jie nuolatos išeis į
priekį, vieną dieną patepimas bus pakankamai stiprus, bus atviras
dangus tą vakarą, ir pastorius tą vakarą teisingai kalbės, ir
Dievas palies juos ir išlaisvins.
Ši
kultūra „kažkas uždės ant manęs rankas ir tai raktas į
prabudimą“ prieštarauja Raštui. Atgaila yra pirmas reikalavimas
išgelbėjimui. Hebrajams 6:1 atgailą
įvardina kaip pirmą charakteristiką tikėjimo pamate. Ar
ieškotojas yra draugiškas, politiškai teisingas, nespaudžia nei
vieno ir nemini „nuodėmės“? Ar kultūra apvogė žmones nuo
tikro išgelbėjimo patyrimo, įskaitant ir atgailą?
Mes
buvome sukurti suvereniais asmenimis, o tai reiškia, kad nei Dievas,
nei velnias negali priversti mus kažką padaryti. Daugelis Kristaus
kūne turi sustiprinti stuburą, apsispręsti ir liautis laukti, kad
kažkoks pateptas magas išspręs jų nuodėmės problemas, bet
tiesiog atgailauti. Dažnai jie myli savo nuodėmę daugiau nei
Artumą savo gyvenime, ir jau geriau pasiliks nuodėmėje, negu
ieškos Dievo visa širdimi.
Visada
yra sunkiau ieškoti Dievo negu ieškoti nuodėmės. Standartiniame
gyvenime surinkimas siūlo žmonėms, kuriems reikia atgailos, štai
ką: „Ateik vėl kitą savaitę ir išgirsi žinią (arba svečią
kalbėtoją), nes daugelis pastorių pametė, arba niekada neturėjo
supratimo, kaip ieškoti Dievo, taigi negali vesti kitų.
Tiesiog
kalbėk Jam iš savo širdies gelmės
Ir
vėl, daugelis Kristaus kūne moka melstis kolektyviai, garbinti
kolektyviai, priimti mokymą kolektyviai, netgi atgailauti
kolektyviai.
Bet
jie nežino, kaip tiesiog kalbėti Tėvui, bendraujant su Juo vienas
su vienu (nežino kaip atgailauti vienam su vienu). Surask priežasčių
kalbėti Jam – pasakyk Jam apie nuostabų rytą, apie nuostabų
laiką, apie kažką gera tavo gyvenime, ir apie tą problemą, su
kuria tu kovoji. Nepaversk įpročiu, kad kartu su Juo kovoji su
nuodėme, o iš tiesų nekalbi apie tai su Juo – būk konkretus ir
sąžiningas – Jis gali tau padėti. Jis investavo į tave ilgam
laikui – amžinybei.
Jis
žinojo apie mūsų dabartines kovas net prieš tai, kai sukūrė
pasaulį, nors Jėšua vis tiek numirė už mus. Ach. Kai tu
pasidalinsi su Juo tuo, kas yra tavo širdyje atvirai ir sąžiningai,
pasilik tyloje, ir leisk Jam pasidalinti Savo širdimi atvirai ir
sąžiningai, tai gali užtrukti savaites ir mėnesius. Vaikščiok
su Juo tame. Tas apreiškimas veda į atgailą, dėl kurios niekada
nereikės gailėtis, ir ji atves tave arčiau prie Jo nei kada nors
anksčiau esi buvęs.
Laiminu
jus visus!
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.