John Fenn, 2013 m. rugsėjo mėn. 28 d.,
Sveikinu
visus,
Kristaus
kūnas yra santykių nutraukimo ekspertas dėl dalykų su kuriais
reikia dirbti, bet jam nepavyksta nutraukti santykius dėl
priežaščių, kurias iš tikrųjų nurodo Raštas.
Šiandien
dienos tema, kaip žinoti kada ir kodėl nutraukti draugystę. Mylėti
Viešpatyje yra menas, tai reiškia, kad nebus 2 vienodų situacijų,
bet yra pagrindinės nuodėmės, kurias Naujasis Testamentas pamini
kaip priežastis nutraukti bendravimą. Paulius visas jas pamini
sąraše 1 Korintiečiams 5:11.
Sąrašas
„Bet
jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o
yra ištvirkėlis,
ar gobšas,
ar stabmeldys,
ar keikūnas
(įžeidinėjantis žodžiais), ar girtuoklis,
ar plėšikas
(nesąžiningas versle). Su tokiais nebendraukite ir net nevalgykite
kartu“ (12-13 eilutės:
O ką mums daryti su tais kurie nėra Kristaus kūne? Argi
mes neturime teisti savuosius (kūną)?
Tuos,
kurie ne mūsiškiai (nepriklauso kūnui), teis Dievas. Todėl
„pašalinkite piktadarį iš savo pačių tarpo“.)
Mes
neteisiame motyvų, bet
mes turime teisti vaisių žmogaus gyvenime. Aš anksčiau apibūdinau
paleistuvystės nuodėmę kaip seksą už santuokos ribų. Pauliaus
raštų kontekstas – žmogus (namų) surinkime, kuris turėjo
nuolatinius seksualinius ryšius su savo pamote. Visi tikintieji
žinojo apie tai, nors nei vienas to nekonfrontavo, ir Paulius
pasakė, kad tai blogai, nes gyvenimo stilius, kai neatgailaujama dėl
paleistuvystės yra ta tinkama priežastis atsiskirti.
„Gobšas“
- šis
žodis reiškia „trokštantis turėti daugiau“. Pagalvokime apie
„klestėjimo“ mokymą ir kaip godumas, užmaskuotai pateikiamas
kaip Dievo palaiminimas, įsiskverbė į tiek daug surinkimų ir
tikinčiųjų širdžių. Žmonės bando sumaišyti nešventas
godumo/ geidulio dvasias su Šventąja Dvasia, o to rezultatas –
klaidingi mokymai, kurie nukreipti į kūną ir emocijas, užuot
skatinę žmones augti giliau kaip individus Kristuje ir ugdyti
Kristaus charakterį.
„Stabmeldys“
- Stabų
garbinimas Pauliaus laikais dažnai būdavo lydimas sekso su
šventyklos prostitutėmis, bet apskritai stabas yra tai, kas stovi
tarp žmogaus ir Dievo. Ne be priežasties Paulius pamini
stabmeldystę iš karto po godumo. Stabmeldys iškelia kažką ar
kokį nors asmenį kaip jam svarbesnį už Dievą. Tai ne laikinas
susižavėjimas nauju automobiliu, naujais batais ar nauju draugu,
bet pasišventimas tam objektui tampa gyvenimo stiliumi.
Aš
turiu draugą, kuris labai didžiavosi savo automobiliu. Kartą
vairuojant Viešpats pasakė, kad jis praktikuoja stabmeldystę. Jis
ginčijosi, kad nelanko šventyklų ir neturi stabų statulų, ir
nesimeldžia šventiesiems. Viešpats atsakė labai paprastai: „Tu
pastatei tarp mūsų šitą automobilį“. Jis atgailavo, kad
didžiavosi savo automobiliu ir pavedė tai Jam savo širdyje.
„Užgauliojantis
žmogus“ yra pažodinis vertimas iš
graikų. Paulius neapibrėžia užgauliojimo, tačiau dažnai tai
pamini. Tai susiję su žodine ir psichologine/ emocine prievarta, o
tai reiškia, kad tai galėtų reikšti fizinį smurtą.
Aš
turėjau pasakyti vyrui, kuris muša savo žmoną, kad jis nėra
laukiamas surinkime. Jie turėjo 5 vaikus ir jis mušdavo savo žmoną
taip smarkiai, kad jai reikėdavo mėnesio randams išsigydyti, bet
nei aš, nei jos draugai negalėjo padėti jai jį palikti, nei
priversti jį atgailauti. Ji atsisakė suprasti, kad kai jis ją
mušė, jis sulaužė santuokos sandorą lygiai taip, tarytum jis
būtų miegojęs su kita moterimi.
Mes
bandėme nukreipti ją į tarnavimą, kuriame yra saugūs namai,
padėti atsiskirti trumpam su viltimi, kad jis atsipeikės ir, kad
jis galėtų siekti konsultacijos dėl savo pykčio bei prievartos,
bet abudu nesutiko. Liūdna, bet aš buvau teisus nutraukdamas
bendravimą su juo, bet priimdamas jo šeimą, kurie buvo jo smurto
aukos.
„Girtuoklis“.
Tai reiškia „pasigerti vynu, būti neblaiviam“. Šiandien mes
apibūdintume tai iš esmės piktnaudžiavimu, gyvenimo stiliumi, kai
asmuo nuolatos neblaivus, vartoja narkotikus, ir t.t. Mes turime
mylėti tuos, kurie siekia įveikti šitas priklausomybes ir gyvenimo
stilių, ir raktas atrodo yra tai ar šitie žmonės daro pažangą
Kristuje nugalėdami savo nuodėmes, ar ne. Nuo tų, kurie vadina
save krikščionimis, bet jie nedaro jokių pastangų teisti save,
mes turime nusisukti, nes jie atsisakė susitvarkyti su savo
problemomis.
„Plėšikas“.
Šio žodžio „harpax“ graikų
kalboje šaknies reikšmė „pasinaudoti, atlikti jėga“.
Antikiniais laikais tai apibūdino tai, ką mes vadintume užkabinimo
kabliu ar pasmeigimo kalbliu, kurį kartais naudoja žvejai. Tai
veiksmas kai metamas kablys, kad pagautum kažką, ir prisitrauktum
tai. Taigi plėšikas yra nesąžiningas versle, melagis, ir
apgavikas. Kai mes skaitome apie „plėšikavimą“ (vilkus avies
kailyje) čia ta pati žodžio reikšmė. Su tais, kuriems žmonės
surinkime, versle, ar gyvenime yra lyg grobis (kurie nori pasinaudoti
kitais) nereikia bendrauti.
Ir
vėl, visos šitos nuodėmės yra daromos tų, kurie vadina save
krikščionimis, nors gyvena ir turi tokių įpročių, kurie
visiškai priešingi viskam, ką mes vadiname Dievu ar dievotumu. Tai
žmonės, kurie kažkurioje tai srityje užkietino savo širdis prieš
Dievą. Jie gali sakyti, kad myli Dievą, ir tai kai kuriose jų
gyvenimo srityse gali būti teisinga, bet jie gina šitą konkrečią
nuodėmę, atsisako teisti save. Su tais Paulius sako nutraukti
bendravimą.
Silpni
krikščionys sakytų, kad dėl tos jų širdies dalies, kuri myli
Dievą mes turėtume tęsti bendrauti su jais, bet ateinama prie
tokio taško, kai tampi jų nuodėmės bendrininku, padėdamas jiems
nuodėmiauti. Vyras, kuris miegojo su savo pamote be abejo mylėjo
Dievą galbūt 70% savo gyvenimo ir širdies, bet 30% jis atsisakė
atgailauti, taigi jie turėjo nutraukti bendravimą. Paulius pasakė,
kad nuodėmė paveiks visą surinkimą, taigi dėl kitų jie turi
nutraukti bendravimą su tuo žmogumi.
Susitelkti
į tuos 70%, kuriais jie myli Dievą, atsisakant susitvarkyti su tais
30%, kurie potencialiai užmigdo jų moralinį gyvenimą, tai lyg
būti fiziškai alkoholiko skriaudžiama žmona, kuri atsisako
apginti save, nors dėl vyro sumušimų, jai tenka gydytis
ligoninėje, nes būdamas blaivus, jis gerai aprūpina šeimą.
Ateina toks laikas, kai jūs turite suprasti, kad asmuo naudoja tą
70%, kai sako, kad myli Dievą tam, jog manipuliuotų tavimi ir kad
tu pasitarnautum tam ką jie daro, o jų 30% sudaro nuodėmė, kuri
griauna jų (ir tavo) gyvenimą.
Bet
kas jeigu...
Bet
kas tada, jeigu tu pažįsti žmogų, arba dirbi su kuo nors ar kam
nors, arba esi vedęs kažką, kuriam tinka vienas ar daugiau iš
šitų apibūdinimų? Bet jeigu tu myli juos ir nori dirbti su jais,
kad jie nugalėtų vieną ar daugiau iš šitų nuodėmių, kada tu
turi sustabdyti savo dalyvavimą jų gyvenime toje srityje?
Pažiūrėkime
giliau į tai, kas nutinka po to, kai tu meilėje nuėjai su jais
papildomą mylią, kai leidai tau trenkti dar kartą per veidą, po
to, kai tu davei jiems savo resursus, bet esi dabar tokiame taške,
kad turi ginti tai, kas liko ir daryti tai, ką Dievas tave pašaukė
daryti.
Balansas,
balansas
„Jei
jis septynis kartus per dieną tau nusidėtų ir septynis kartus
kreiptųsi į tave, sakydamas: ‘Atgailauju’, – atleisk jam“
(Luko
17:4). Atkeipkite dėmesį, kad atgaila vyksta nedelsiant po
nuodėmės, tai reiškia, kad tas asmuo bando nugalėti nuodėmę, ir
mes atsakingi tuo atveju atleisti.
Bet
jeigu tu eini tą papildomą mylią su jais ir jų atgaila nenuoširdi
(kitos savaitės tema) ir jie užsispyrę savo nuodėmėje, ir tu
negali eiti toliau? Išėjimo 14:22 Viešpats pasakė Izreliui, kad
jie nusidėjo prieš Jį 10 kartų (per 10 mėnesių) nuo tada, kai
jie paliko Egiptą, ir Jis galiausiai turėjo jiems duoti tai, ko jie
norėjo.
Įterpkime
čia istorijos pamoką: Išėję
iš Egipto
po
13 mėnesių jie atėjo prie Pažado žemės sienos. Kai 10 kartą
atmetė Jo Žodį/ Balsą Skaičių 14:22, Jis leido jiems turėti
tai, ką jie sakė norintys turėti, numirti dykumoje, o klajojimo
procesas užtruko 40 metų. Bet pradinė kelionė iki Pažado žemės
sienos buvo ne daugiau kaip 13 mėnesių. (Apima Išėjimo 14, iki
Skaičių 14)
Izraelis
užkietino savo širdį prieš Viešpatį - prisiminkite, išoriškai
jie atrodė mylintys Dievą ir religingi. Šitie žmonės per kunigus
aukojo aukas, laikėsi Sabato, maitinosi kaip reikalavo įstatymas ir
darė viską, ką turi daryti geras hebrajus, bet kiekvieną kartą,
kai būdavo galimybė augti Dieve, jie pasipriešindavo. Štai kodėl
po 10 kartų, Dievas leido jiems turėti tai, ką jie norėjo.
Apaštalų
darbų 7 skyriuje Stepono paskutiniais žodžiais yra apibūdinamas
tas laikas Izraelyje, 42 eilutėje pasakyta: „Ir Dievas nusigręžė“
(ir davė jiems garbinti tai, ką jie norėjo). Ir
Dievas nusigręžė. Žodis
„nusigręžti“ čia „strepho“ reiškia „atsuko nugarą
žmonėms“ ir yra panaudotas apibūdinti tai, ką Dievas padarė
Izreliui po 10 karto per 13 mėnesių dėl neatgailautos nuodėmės.
Jei
tu skatai Skaičių 14:40-45, tai buvo tik PO to 10 karto. PO TO, kai
Dievas atsuko jiems nugarą, ir davė tai, ko jie norėjo, jie
„atgailavo“. Ir visgi, Jo sprendimas buvo tvirtas, Jis nepakeitė
savo nusistatymo. Tai sunkus dalykas, kai mes mylime kažką, ir
ateiname prie to taško, kad negalime eiti toliau, tada jie verkia ir
prašo sugrįžti, leisti jiems gyventi namuose, ir dar kartą jiems
padėti. Bet jei Viešpats nusisuko, Jis nusisuko, ir leido jiems
kentėti nuodėmės pasėkmes.
Kaip
mums žinoti skirtumą tarp nuoširdžios atgailos ir netikros
atgailos, kad galėtume padaryti šitą sprendimą? Apie tai kitą
savaitę. Iki tada...
Laiminu
jus visus!
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.