Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2012 m. birželio 11 d., pirmadienis

Virtualus krikščionis. 3 dalis


John Fenn, 2012 m. gegužės mėn. 26 d., www.supernaturalhousechurch.org

Aš nagrinėjau, kaip Naujasis Testamentas apibūdina krikščionį ir tai palyginau su mūsų dienomis, atspirties tašku pasirinkdamas Dovydo širdies šauksmą 51 psalmėje: „Neatstumk manęs nuo Savo Buvimo“. Vienas skirtumas, kurį aš matau: pirmo amžiaus tikintieji troško ir siekė Jo Buvimo (Artumo) kituose tikinčiuosiuose, būdami kartu su jais ir būdami kitų tikinčiųjų gyvenimo dalimi. Šiandien daugelis nusprendžia tiesiog nebendrauti su kitais tikinčiaisiais.

Kai aš pirmą kartą sutikau Viešpatį, buvau paauglys ir desperatiškai troškau Jo Artumo. Aš ieškojau Jo Artumo Žodyje. Taip elgėsi ir mokiniai Pauliaus laikais – jie ieškojo tų, kurie buvo su Jėšua, kad išgirstų, ką Jis sakė ir su dideliu alkiu skaitė apaštalų laiškus – mūsų Naująjį Testamentą.

Aš ieškojau Jo Artumo garbinime. Taip pat elgėsi ir mokiniai Pauliaus laikais. Įvairūs pastebėjimai Rašte bei kiti šaltiniai atskleidžia, kad jų susirinkimai namuose buvo pilni garbinimo, kalbėjimo vienas kitam psalmėmis, himnais, dvasinėmis giesmėmis, kai jie kūrė melodijas savo širdyse Viešpačiui.

Aš siekiau Jo Artumo būdamas kartu ir susijungdamas su kitais mokiniais. Lygiai taip pat ir mokiniai Pauliaus laikais – jie taip stipriai dalyvavo vienas kito gyvenime, kad jų pagrindiniai poreikiai buvo visiems žinomi ir atsakomi, o jų charakteris buvo ugdomas, kai jie nusileisdavo vienas kitam stengdamiesi išsilaikyti meilėje ir taikoje.

Ir vėl, teisumas ateina per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Bet teisumas atskleidžiamas tik tarpusavio santykiuose, nes būtent santykiuose su visa meile, kantrybe, atlaidumu ir ištverme, kuri reikalinga jei nori turėti artimų draugų tikėjime, mes įrodome, kad Kristus yra mumyse.

Šiandien, krikščionys gali siekti Jo Artumo Žodyje ir garbinime, bet atmesti Jo Buvimą kituose tikinčiuosiuose daugeliu būdų; susijungę tik elektroniniu būdu su Kristaus kūnu, likdami anonimiški tradicinėje bažnyčioje, lankydami kur tik įmanoma įvairius bažnyčių susirinkimus, bet nerizikuodami pažinti vienas kitą daugiau nei atpažinti pažįstamus veidus šen ir ten. Jie yra „virtualūs“ krikščionys ir neatitinka to apibūdinimo, kurį pateikia Naujasis Testamentas. Jie turi išvaizdą, bet ne turinį, nes jiems trūksta santykių aprašytų Naujajame Testamente, kurie yra būtini Jėšua mokiniui.

Pasigilinkime į detales
Žydams 10:25 sako: „Neatsižadėkime šventųjų susirinkimų, kaip kai kurie elgiasi, bet raginkime vieni kitus...“ Tai vienintelė eilutė Naujajame Testamente apie tuos, kurie atskyrė save nuo bendravimo su kitais tikinčiaisiais. Iš to matome, kad tai buvo palyginus retas reiškinys pirmajame amžiuje.

Žodis „atsižadėti“ čia yra „enkataleipo“. Žodis „leipo“ (ilgoji „o“) yra „palikti“. Žodis „kata“ yra blogai, labai blogai - stiprus neiginys. Žodis „en“ yra „į“. Pažodžiui „atsižadėti“, reiškia „labai blogai yra tai palikti“. Taip pat įdomus yra žodis „būdas“ (elgsena, maniera), tai „ethos“, kuris reiškia asmens charakterį išreiškiamą požiūriuose, įpročiuose ir tikėjime.

Sudėjus viską kartu, laiško žydams autorius rašo, yra „labai blogai yra palikti“, turėti nuostatą, įprotį ir tikėjimą atstumti savųjų susirinkimą. Ach. Kodėl kažkas siekia tik Dievo Artumo Žodyje ir/arba garbinime, bet yra linkęs atmesti Jo Artumą matomą kituose mokiniuose? Pirmiausiai...

Ką Dovydas pasakė 51 psalmėje
Žodis „artumas“ mūsų tekste Ps 51:11 yra „paniym“ (paw-neem; Strong‘s #6440) ir yra paimtas iš šaknies „paneh“ (paw-neh), kuri reiškia „veidas“. Tiesiogine prasme tai reiškia „žiūrėti į“ arba „priešais kieno nors veidą ar žvilgsnį“. Dovydas verkė: Nenugręžk nuo manęs Savojo veido! O Viešpatie, nenustok žiūrėti į mane! Aš alkstu pasireiškiančio Tavo Artumo, juntamo per Tavo Dvasią!
Tai, kad kai kurie tikintieji pasitraukia nuo Jo Artumo, Jo veido, pasireiškiančio per kitus tikinčiuosius, atskleidžia atsakymą: kai tikintieji pažįsta vienas kitą jų kasdieninėse kovose, tai parodo, kaip Dievas žiūri į kiekvieno gyvenimą.

Kai kiti su mumis neteisingai pasielgia, mes klausiame, ar tai pakenkia mums, ar jiems? Ką aš galiu padaryti šitoje situacijoje, kad tapčiau labiau panašus į Kristų? Teisumas įrodomas per bendravimą santykiuose, per kuriuos mes iš tiesų augame ir keičiamės. Štai taip mes taikome Žodį - klausyti ir nevykdyti, tai reiškia apgaudinėti save pačius (Jok 1:22).

Kodėl kai kurie tampa „virtualiais krikščionimis“?
Dažnai tai pasikeitimų, nežinomybės baimė, baimė atsiverti ir galbūt būti sužeistu, kartais užsikietinimas ir nenorėjimas keistis. Paprasčiau būti dvasine sala negu pažinti žmones, nes tai reiškia keistis. Kai Dievas „žiūri į mus“ kitų akimis, tai reiškia pasišventimą ir verčia mus pritaikyti Žodį, kad įrodytum, jog Kristus tikrai gyvena mumyse.

Ps 51:6 Dovydas sako: „Tu mėgsti tiesą širdyje, ir slaptoje mokai mane išminties“. „Slaptoje“ reiškia dvasią ir sielą, nes kūnas nėra paslėptas. Paslėpta dalis yra dvasia, ten kur Dievas įdeda išmintį. Kaip Dovydas verkė ir prašė „Neatstumk manęs nuo Savo veido ir Savo Šventos Dvasios neatimk nuo manęs“, bet pirmiausiai Jis sako „tu mėgsti tiesą širdyje“!

Virtualus krikščionis turi norėti pripažinti tiesą savo širdyje. Jie turi pripažinti problemas dėl kurių jie tapo virtualiais, užuot buvę tokiais krikščionimis, kuriuos apibūdina Biblija. Jie turi rizikuoti pradėti bendravimą su kitais tikinčiaisiais netgi jei tai reiškia augimą, pasikeitimus ir taip pat skausmą.

Dovydas tęsia „Tu nenori aukos, jei aukočiau deginamąją auką, Tau nepatiktų. Auka Dievui yra sudužusi dvasia; sudužusios ir nusižeminusios širdies Tu, Dieve, nepaniekinsi“ (Ps 51:16-17)

Galiausiai, virtualus krikščionis negali remtis praeitimi: Dievas ieško nusižeminusios ir sudužusios širdies, kaip gyvenimo būdo, dabar. Bet daugeliui, tai reikštų nukreipti savo širdį ir šauktis Jo Artumo nesvarbu, kur jis randamas, Žodyje, garbinime, ir įrodytas santykiuose, nesvarbu, kad tai kainuotų išdidumą ar galimybę būti sužeistam – nusižeminusi širdis šaukia kaip Dovydas: Man reikia Jo Artumo!

Kitą savaitę nauja tema. Būkite gausiai palaiminti!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą