Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2012 m. gegužės 2 d., trečiadienis

Žaidimas su piktžolėmis. 1 dalis


John Fenn, 2012 m. balandžio mėn. 21 d.,

Vieną pavasarį, kai aš buvau dar mažas berniukas, mes žaidėme kieme su kaimynų vaikais ir žolėje radome dobilų bei kiaulpienių, nutarėme priskinti jų ir padovanoti savo mamoms.

Vėliau, kai mes vėl susitikome, vienas kitam papasakojome, kaip gavusios puokštes mūsų mamos buvo sujaudintos. Vienos pamerkė jas į vazą, kitos – padėjo ant pietų stalo. Mes tada labai tuo didžiavomės!

Mes nuskindavome kiaulpienes su ilgais kotais ir pindavome vainikus, arba rinkdavome dobilus tik tam, kad išsiurbtume saldų nektarą, taip darėme ir su kitomis žolėmis… koks tai buvo lobis 6 metų vaikui!

Kai užaugi, ta pati pievute pilna kiaulpienių ir dobilų atrodo kaip prižėlusi piktžolių. Bet mes tuomet to nežinojome, mums reikėjo subręsti, kad pamatytume kitą perspektyvą.

Kai mes augame...
Mes ieškome ilgiau tveriančių mūsų meilės dovanų: deimantų, aukso, sidabro, platinos, safyrų ir opalų, turkių ir granatų. Visi jie gali būti meilės išraiška, tuo kas išlieka bėgant gyvenimo sezonams. Kai mes subręstame, dobilai, kiaulpienės ir žolės praranda savo žavesį, nes mes jau išaugome iš to gyvenimo sezono.

Dvasine prasme kabant, dabar...
Kristaus Kūnas pradeda labai rimtą sezoną Viešpatyje. Aš norėčiau nutapyti platų istorijos paveikslą iki mūsų dienų, ir pasidalinti kai kurias dalykais apie tai, kur mus Viešpats veda dabar.

Viešpats naujai išliejo Savo Dvasią XX amžiaus pradžioje, pirmiausia Topekoje, Kanzase, tada Azuza prabudime. Daugelis žmonių panaudojo šituos išsiliejimus eiti giliau Viešpatyje ir augti Kristuje.

Bet vėliau XX amžiuje ir XXI amžiaus pradžioje, dauguma Kristaus Kūno žaidė su dvasinėmis piktžolėmis, kaip 6 metų vaikai žaidžia su dobilais ir kiaulpienėmis.

Nors ir būdami tarp žmonių, kurie žaidžia su piktžolėmis, buvo keletas kurie brendo ir siekė vertingesnių Dievo dalykų. Jų skaičius augo, ir štai dėl ko aš tai rašau.

Vaikai galvoja, kad piktžolės yra patys nuostabiausi ir vertingiausi dalykai. Jie galvoja, kad piktžolės yra pats geriausias ir tobulinusias dalykas, kurį jie gali padovanoti savo tėvams. Vaikams labai smalsu kažką išrauti, apvynioti apie pirštą arba įsikišti į plaukus – su kažkuo žaisti, ir vėliau tai pamiršti, kai suranda kitų naujų piktžolių, kurias įdomu patyrinėti.

Taip ir daugelis krikščionių žaidė su Dievo dalykais, tarytum tai būtų piktžolės, bet kai kurie žaidė su piktžolėmis giliai širdyje žinodami, kad iš tiesų ieško ilgiau pasiliekančių dalykų Kristuje.


Dvasinės piktžolės
Kai aš gimiau iš naujo ir buvau pripildytas Dvasia, buvo labai populiari asmeninė pranašystė, nors daugelis ignoravo Dievo Žodį ir Jo kelius; dėl to daugelis tų pranašysčių buvo emocijų, nuomonių ir šiek Dievo Dvasios mišinys.

Aš spėju, kad dalykai sugrįžta, nes panašiai, kaip prieš 15 metų, asmeninė pranašystė dar kartą tampa keistu populiariu dalyku, ir dar kartą dauguma žmonių nepažįsta Dievo Žodžio ir Jo kelių, taigi daugelis tų „žodžių“ turi tą patį mišinį emocijų ir neišmanymo.

Vėlyvaisiais 70–taisiais ir 80-taisiais tos piktžolės, su kuriomis krikščionys žaidė, buvo klestėjimas ir „ką kalbėsi, tai ir turėsi“. 90-taisiais žmonės buvo suklaidinti TV tarnautojų, pastorių ir „apaštalų”, kurie atvykdavo vieną kartą pamokslauti į surinkimą ir reikalaudavo, kad surinkimas ar pastorius mokėtų jiems dešimtines asmeniškai.

Tuo pačiu metu dalis žmonių bėgiojo nuo Toronto iki Brownsville ir vėliau Lakeland. Žmonės prisiklijuodavo etiketės su vyskupų ir pranašų vardais ant savo vizitinių kortelių kaip garbės ženklus, užuot tai supratę kaip malonę tarnauti. Šiandien dienos piktžolės tai nesubalansuotas malonės mokymas: Žmonės pavertė Dievo malonę leidimu nuodėmiauti, užuot supratę tai kaip įgalinimą gyventi šventą gyvenimą - kaip mąsto vaikai, kad jų piktžolių puokštė yra graži, nors realiai jie tik atneša daugybę piktžolių Viešpačiui be suvokimo ir augimo Jame.

Piktžolės Pauliaus laikais ...
1 Kor 3 Paulius pasakė: „Aš negalėjau kalbėti jums kaip žmonėms, kurie yra vedami Dvasios, bet kaip žmonėms, kurie vis dar yra pasauliečiai – kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu, ne tvirtu maistu, kurio jūs negalėjote priimti. Jūs vis dar esate pasauliečiai, nes tebesate kūniški... Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus. Jei kas stato ant šio pamato iš aukso, sidabro, brangakmenių, medžio, šieno ar šiaudų, – kiekvieno darbas išaiškės... (ištraukos iš 1 Kor 3:1-16, vertimas iš anglų k.).

Tėvas nori, kad vaikai, kurie žaidžia su piktžolėmis - šienu, šiaudais, medžiu - padėtų tai į šoną ir augtų. Dienos, kurios ateina į pasaulį atskleis daugybei krikščionių, kurie manė kad žino, kas tai yra tikėjimas ir subrendimas, bet savo siaubui atras, kad jie tebėra vaikai ir tai, ką jie manė esant tiesa, yra melas.

Dieviškas sąmyšis
Tai kas vyksta kūne, yra sąmyšis individuose. Krikščionys milijonais atsibunda ir suvokia, kad visą savo gyvenimą žaidė su dvasinėmis piktžolėmis. Jie skynė nuo „to išsiliejimo“, ar nuo „tos dovanos“ ir suvokė, kad tai buvo tik dvasinės kiaulpienės ar pievos gėlės.

Dabar jie klausinėja ir abejoja surinkimo struktūra, lyderiais, kodėl tokie dalykai vėl ir vėl kartojasi? Tai Kristus sukelia tą neramumą jų viduje: „Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus! (Gal 4:19)

Yra labai daug žmonių Kristaus kūne, kurie nesupranta iš kur tas dieviškas nepasitenkinimas jų viduje. Faktas, kad mes ieškome spendimų pagal gaires, kurias mes žinome, bet tai kas vyksta žmonėse turi būti atrasta už dėžutės, vadinamos „bažnyčia“, ribų; randama Žodyje, kuris yra atskirtas nuo to, kas yra vadinama „bažnyčia“. Jie siekia tyro Žodžio supratimo. Jie siekia dvasinio maisto, kuris „prilimpa prie šonkaulių“, užuot ieškoję maisto, kuris užpildo juos tuo momentu, bet po valandos palieka dar labiau išalkusius tikro maisto.

Ausys, kurios girdi
Daugelis surinkimų, kurie kažkada buvo naujų judėjimų avangarde, dabar tapo netinkamais ir neatsakančias į žmonių poreikius, tokiais kaip ir anksčiau jų buvusios denominacijos. Dievas kažką daro tarp Savo žmonių – ne tarp žmonių, kurie renkasi „bažnyčia“ vadinamuose pastatuose, bet tikrame Savo surinkime, tarp Savo žmonių.

Kai aš buvau vaikas, dobilai kiaulpienės man buvo pačios gražiausios gėlės, kurias aš galėjau dovanoti. Bet kai užaugau ir supratau, kad jos yra piktžolės, aš palikau vaikiškus dalykus. Štai kur dabar yra Kūnas, bet yra didesnių dalykų.

Kitą savaitę aš rašysiu apie tai, ką Viešpats pasakė man, kad Jis daro Savo Kūne, pasilikite su mumis...

Gausių palaiminimų!

John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą