John
Fenn, 2012 m. balandžio mėn. 21 d.,
Vieną
pavasarį, kai aš buvau dar mažas berniukas, mes žaidėme kieme su
kaimynų vaikais ir žolėje radome dobilų bei kiaulpienių,
nutarėme priskinti jų ir padovanoti savo mamoms.
Vėliau,
kai mes vėl susitikome, vienas kitam papasakojome, kaip gavusios
puokštes mūsų mamos buvo sujaudintos. Vienos pamerkė jas į vazą,
kitos – padėjo ant pietų stalo. Mes tada labai tuo didžiavomės!
Mes
nuskindavome kiaulpienes su ilgais kotais ir pindavome vainikus, arba
rinkdavome dobilus tik tam, kad išsiurbtume saldų nektarą, taip
darėme ir su kitomis žolėmis… koks tai buvo lobis 6 metų
vaikui!
Kai
užaugi, ta pati pievute pilna kiaulpienių ir dobilų atrodo kaip
prižėlusi piktžolių. Bet mes tuomet to nežinojome, mums reikėjo
subręsti, kad pamatytume kitą perspektyvą.
Kai
mes augame...
Mes
ieškome ilgiau tveriančių mūsų meilės dovanų: deimantų,
aukso, sidabro, platinos, safyrų ir opalų, turkių ir granatų.
Visi jie gali būti meilės išraiška, tuo kas išlieka bėgant
gyvenimo sezonams. Kai mes subręstame, dobilai, kiaulpienės ir
žolės praranda savo žavesį, nes mes jau išaugome iš to gyvenimo
sezono.
Dvasine
prasme kabant, dabar...
Kristaus
Kūnas pradeda labai rimtą sezoną Viešpatyje. Aš norėčiau
nutapyti platų istorijos paveikslą iki mūsų dienų, ir
pasidalinti kai kurias dalykais apie tai, kur mus Viešpats veda
dabar.
Viešpats
naujai išliejo Savo Dvasią XX amžiaus pradžioje, pirmiausia
Topekoje, Kanzase, tada Azuza prabudime. Daugelis žmonių panaudojo
šituos išsiliejimus eiti giliau Viešpatyje ir augti Kristuje.
Bet
vėliau XX amžiuje ir XXI amžiaus pradžioje, dauguma Kristaus Kūno
žaidė su dvasinėmis piktžolėmis, kaip 6 metų vaikai žaidžia
su dobilais ir kiaulpienėmis.
Nors
ir būdami tarp žmonių, kurie žaidžia su piktžolėmis, buvo
keletas kurie brendo ir siekė vertingesnių Dievo dalykų. Jų
skaičius augo, ir štai dėl ko aš tai rašau.
Vaikai
galvoja, kad piktžolės yra patys nuostabiausi ir vertingiausi
dalykai. Jie galvoja, kad piktžolės yra pats geriausias ir
tobulinusias dalykas, kurį jie gali padovanoti savo tėvams. Vaikams
labai smalsu kažką išrauti, apvynioti apie pirštą arba įsikišti
į plaukus – su kažkuo žaisti, ir vėliau tai pamiršti, kai
suranda kitų naujų piktžolių, kurias įdomu patyrinėti.
Taip
ir daugelis krikščionių žaidė su Dievo dalykais, tarytum tai būtų
piktžolės, bet kai kurie žaidė su piktžolėmis giliai širdyje
žinodami, kad iš tiesų ieško ilgiau pasiliekančių dalykų
Kristuje.
Dvasinės
piktžolės
Kai
aš gimiau iš naujo ir buvau pripildytas Dvasia, buvo labai
populiari asmeninė pranašystė, nors daugelis ignoravo Dievo Žodį
ir Jo kelius; dėl to daugelis tų pranašysčių buvo emocijų,
nuomonių ir šiek Dievo Dvasios mišinys.
Aš
spėju, kad dalykai sugrįžta, nes panašiai, kaip prieš 15 metų,
asmeninė pranašystė dar kartą tampa keistu populiariu dalyku, ir
dar kartą dauguma žmonių nepažįsta Dievo Žodžio ir Jo kelių,
taigi daugelis tų „žodžių“ turi tą patį mišinį emocijų
ir neišmanymo.
Vėlyvaisiais
70–taisiais ir 80-taisiais tos piktžolės, su kuriomis krikščionys
žaidė, buvo klestėjimas ir „ką kalbėsi, tai ir turėsi“.
90-taisiais žmonės buvo suklaidinti TV tarnautojų, pastorių ir
„apaštalų”, kurie atvykdavo vieną kartą pamokslauti į
surinkimą ir reikalaudavo, kad surinkimas ar pastorius mokėtų
jiems dešimtines asmeniškai.
Tuo
pačiu metu dalis žmonių bėgiojo nuo Toronto iki Brownsville ir
vėliau Lakeland. Žmonės prisiklijuodavo etiketės su vyskupų ir
pranašų vardais ant savo vizitinių kortelių kaip garbės ženklus,
užuot tai supratę kaip malonę tarnauti. Šiandien dienos piktžolės
tai nesubalansuotas malonės mokymas: Žmonės pavertė Dievo malonę
leidimu nuodėmiauti, užuot supratę tai kaip įgalinimą gyventi
šventą gyvenimą - kaip mąsto vaikai, kad jų piktžolių puokštė
yra graži, nors realiai jie tik atneša daugybę piktžolių
Viešpačiui be suvokimo ir augimo Jame.
Piktžolės
Pauliaus laikais ...
1
Kor 3 Paulius pasakė: „Aš
negalėjau kalbėti jums kaip žmonėms, kurie yra vedami Dvasios,
bet kaip žmonėms, kurie vis dar yra pasauliečiai – kaip
kūdikiams Kristuje.
Maitinau
jus pienu, ne tvirtu maistu, kurio jūs negalėjote priimti. Jūs vis
dar esate pasauliečiai,
nes
tebesate kūniški... Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik
tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus.
Jei
kas stato ant šio pamato iš aukso, sidabro, brangakmenių, medžio,
šieno ar šiaudų,
–
kiekvieno
darbas išaiškės... (ištraukos iš 1 Kor 3:1-16, vertimas iš anglų
k.).
Tėvas
nori, kad vaikai, kurie žaidžia su piktžolėmis - šienu,
šiaudais, medžiu - padėtų tai į šoną ir augtų. Dienos, kurios
ateina į pasaulį atskleis daugybei krikščionių, kurie manė kad
žino, kas tai yra tikėjimas ir subrendimas, bet savo siaubui atras,
kad jie tebėra vaikai ir tai, ką jie manė esant tiesa, yra melas.
Dieviškas
sąmyšis
Tai
kas vyksta kūne, yra sąmyšis individuose. Krikščionys milijonais
atsibunda ir suvokia, kad visą savo gyvenimą žaidė su dvasinėmis piktžolėmis. Jie skynė nuo „to išsiliejimo“, ar nuo „tos
dovanos“ ir suvokė, kad tai buvo tik dvasinės kiaulpienės ar
pievos gėlės.
Dabar
jie klausinėja ir abejoja surinkimo struktūra, lyderiais, kodėl
tokie dalykai vėl ir vėl kartojasi? Tai Kristus sukelia tą
neramumą jų viduje: „Mano vaikeliai, dėl jūsų aš vėl gimdymo
skausmuose, kol jumyse išryškės Kristus! (Gal
4:19)
Yra
labai daug žmonių Kristaus kūne, kurie nesupranta iš kur tas
dieviškas nepasitenkinimas jų viduje. Faktas, kad mes ieškome
spendimų pagal gaires, kurias mes žinome, bet tai kas vyksta
žmonėse turi būti atrasta už dėžutės, vadinamos „bažnyčia“, ribų; randama Žodyje, kuris yra atskirtas nuo to, kas yra vadinama
„bažnyčia“. Jie siekia tyro Žodžio supratimo. Jie siekia
dvasinio maisto, kuris „prilimpa prie šonkaulių“, užuot
ieškoję maisto, kuris užpildo juos tuo momentu, bet po valandos
palieka dar labiau išalkusius tikro maisto.
Ausys,
kurios girdi
Daugelis
surinkimų, kurie kažkada buvo naujų judėjimų avangarde, dabar
tapo netinkamais ir neatsakančias į žmonių poreikius, tokiais
kaip ir anksčiau jų buvusios denominacijos. Dievas kažką daro
tarp Savo žmonių – ne tarp žmonių, kurie renkasi „bažnyčia“ vadinamuose
pastatuose, bet tikrame Savo surinkime, tarp Savo žmonių.
Kai
aš buvau vaikas, dobilai kiaulpienės man buvo pačios gražiausios
gėlės, kurias aš galėjau dovanoti. Bet kai užaugau ir supratau,
kad jos yra piktžolės, aš palikau vaikiškus dalykus. Štai kur
dabar yra Kūnas, bet yra didesnių dalykų.
Kitą
savaitę aš rašysiu apie tai, ką Viešpats pasakė man, kad Jis
daro Savo Kūne, pasilikite su mumis...
Gausių
palaiminimų!
John
Fenn
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.