John
Fenn, 2012 m. gegužės mėn. 12 d.,
Vertingiausias
dalykas, kurį mes turime šitoje dangaus pusėje: Jo Artumas
Kai
Dovydo nuodėmė su Batšeba buvo atskleista, jis atgailavo ir iš
skausmu persmelktos širdies parašė 51 psalmę. Kaip daugelis
psalmių ji, tarytum supynės, sudaryta iš
dviejų dalių, kurias sujungia centrinė ašis.
Ta
centrinė ašis – tai Dovydo širdies šauksmas 11 eilutėje:
„Neatstumk manęs nuo savo Artumo (Buvimo) ir savo Šventos Dvasios
neatimk nuo manęs“ (vertimas iš KJV). Tai apibendrina visa, ką
jis nori pasakyti šioje psalmėje, jo širdies šauksmas Dievui -
tai centrinė ašis apie kurią sukasi visa kita: aš noriu Tavo
Artumo ir Dvasios labiau už viską!
Labiau
nei savo muzikines dovanas, labiau nei savo valdomą karalystę,
labiau nei savo šeimą, Dovydas vertina Dievo Artumą savo gyvenime,
ir štai kodėl ši atgailos psalmė sukasi apie jo širdies šauksmą.
Tai
Senojo Testamento malda. Mūsų dienomis, mes esame atgimę iš
Dvasios ir Šventoji Dvasia nepalieka mūsų net kai mes nusidedame,
tačiau Dovydo širdies šauksmas tebetinka tiems, kurie myli Jo
Artumą labiau už patį gyvenimą! Nepatrauk nuo manęs Savo Artumo!
Aš vertinu Tavo Artumą manyje labiau už viską!
Sudarykime
du stulpelius
Jeigu
jūs viename stulpelyje išvardysite pirmojo amžiaus krikščionio
savybes, o kitame savybių sąrašą, kaip mes šiandien apibūdiname
krikščionį, pastebėsime daugybę skirtumų.
Tarp
savybių, kurias jūs surasite ankstyvajame surinkime atrasite tai,
kad krikščionys puoselėjo Viešpaties Artumą: Jo Artumą kituose
tikinčiuosiuose, su kuriais jie bendravo ir buvo vienoje
bendruomenėje. Jo Artumas pasireiškė, kai jie duodavo vienas
kitam, kaip Dievo rankos žemėje, kad būtų patenkinti visų
materialiniai poreikiai. Jo Artumas buvo matomas stebukluose, kurie
vyko per žmones, su kuriais jie bendravo, Jo Artumas buvo kai jie
mokė Žodžio, ir buvo matomas, kai dalinosi apie Mesiją su kitomis
gyvomis šventyklomis namų susirinkimuose.
Ankstyvasis
surinkimas suvokė nuostabią tiesą, kad Mesijas gyvena kiekviename
tikinčiajame, bet ne pastate, padarydamas kiekvieną tikintįjį
gyvąja Dievo šventykla. Jie mylėjo Jo Artumą vienas kitame, taigi
jie susitikdavo namuose, nes pats Dievas įkūrė namus ir šeimą,
ir išlaikydami savo namus, jie gyveno su tikėjimo žmonėmis kaip
bendruomenė ir šeima. Jų susirinkimai būdavo neoficialūs,
vykdavo namuose ir būdavo pažymėti Dievo Artumo garbinime, tai
buvo mokymo ir dalinimosi, maldos ir praktinių poreikių
susirinkimai tarp draugiškų mokinių.
Dievo
Artumas jų gyvenimuose buvo pirmas ir svarbiausias dalykas. Jie buvo
priklausomi nuo Jo Artumo, kuris pasireikšdavo per kitus
tikinčiuosius, su kuriais jie draugavo.
Įrodymas,
kad esi krikščionis
Jei
tu būtum šiandien suimtas dėl to, kad esi krikščionis, ar būtų
pakankamai įrodymų tave tuo apkaltinti? Ar jie pasinaudotų kaip
įrodymą tavo surinkimo lankymą? Ne taip kaip visų tikėjimų
žmonės, kurie eina į pastatus vadinamus šventyklomis ir
bažnyčiomis, surinkimo lankymas nėra įrodymas, kad esi
krikščionis, lygiai taip pat kaip sveikatingumo klubo lankymas
nepadaro tavęs profesionaliu atletu.
Ar
jie įsigilintų į tavo finansines sąskaitas, kad pamatytų, kiek
tu duodi? Statistika rodo, kad netikintys duoda tiek pat labdarai ir
bažnyčioms kaip ir tikintys, taigi šitai negali įrodyti, kad tu krikščionis.
Ar jie pasiremtų jūsų žodžiu, kad jūs tikite Jėšua (Jėzumi)?
Gal būt, bet ar tas Jėšua yra tik pranašas, kaip tiki musulmonai?
Ar tas Jėšua tik istorinė asmenybė? Pirmo kurso teisės studentas
gali atmesti šituos įrodymus per sekundę.
2.000
metų patyrimas rodo, jog valdžios naudodavo kitų žmonių
liudijimus, kad įrodytų, jog asmuo yra krikščionis. Ne jų
lankomumas, ne davimas, ne tik jų tikėjimo išpažinimas, bet valdžios
naudojo žmonių, kurie su jais bendravo liudijimus, kad patvirtintų
kaltinimą.
Virtualus
krikščionis
Tradicinis
surinkimas moko teisumo, ir tai yra gerai. Tačiau, nors teisumas
įgyjamas per tikėjimą Mesiju, jis patvirtinamas tik per santykius.
Štai kodėl valdžios tam, kad apkaltintų, per amžius naudojo
žmonių, kurie pažįsta krikščionį liudijimus, nes tikri Jėšua
mokiniai bendravo ir draugavo su kitais tikinčiaisiais, o kai kurie
netgi juos išduodavo.
Jeigu
jūs pašalinsite iš asmens gyvenimo santykius su kitais mokiniais,
jūs turėsite žmogų, kuris sako, kad yra krikščionis, bet tam
nėra įrodymo. Jūs turėsite virtualų krikščionį. Aš pateikiu
kelis žodžio „virtualus“ apibrėžimus.
- Esantis arba išplaukiantis kaip padarinys, bet ne iš tikrųjų, be konkrečios formos ar pavadinimo.
- Egzistuojantis prote, ypatingai kaip vaizduotės vaisius.
- Kompiuterinių mokslų sukurtas, modeliuojamas arba vykdomas kompiuteryje, arba kompiuteriniame tinkle.
Iš
Bing.com
- Kažkas esantis praktikoje; kažkas veikiantis, netgi jei ne realybėje arba neatitinkantis bendrai pripažinto termino apibrėžimo.
- Sukurtas kompiuterio; modeliuojamas kompiuteriu dėl ekonominių priežasčių, patogumo ar pasirodymo.
- Spėjamas; apibūdina dalelę, kurios buvimą reikia paaiškinti stebint reiškinį, bet jis nėra įrodytas ar tiesiogiai stebimas.
Kaip
aš sakiau; skyrius ir eilutė viename stulpelyje, o mūsų
Bažnyčionybės kultūra - kitame
Pradžioje,
kai aš atgimiau, mes žinojome, kas buvo tikrieji Jėšua mokiniai,
nes kartu siekėme Dievo Artumo mūsų namų susirinkimuose, mūsų
tarpusavio santykiuose vienas su kitu, kai sutikdavome sunkumus,
asmeniniame gyvenime – visos idėjos, mintys, įpročiai sulenkdavo
savo kelius prieš Viešpaties Artumą, nes mes neleisdavome niekam
įsiterpti tarp Jo mumyse ir mūsų.
Bet
šiandien asmuo yra vadinamas „gimusiu iš aukšto“ tuomet, kai
jis pakėlė ranką susirinkimo metu visų akims esant užmerktoms,
arba kažkas vadinamas krikščioniu, netgi jei galbūt yra
pasileidęs, nesąžiningas versle, gyvena taip, kad neatskirsi nuo
netikinčio, ar tiesiog plūduriuoja kaip dvasinė sala.
51
psalmėje atrandame kelis raktus virtualiam krikščioniui
apibūdinti, bet apie tai kitą savaitę...
Gausių
palaiminimų!
John
Fenn
Neužmirškite
rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.