John Fenn, 2010 m. balandžio mėn. 3 d.,
„Mokykitės iš manęs, nes Aš romus (meek – romus, švelnus, nuolankus, drovus) ir nuolankios (lowly – užimantis kuklią, žemą padėtį, kuklus, be pretenzijų) širdies …” (Mt 11, 29).
Nuolankus?
Praėjusią savaitę rašiau, jog Biblijoje minimos dovanos ir malonės yra veiksmažodžiai – veiksmo žodžiai, tačiau bėgant metams jos tapo daiktavardžiais. Kai veiksmažodžiai pavirsta daiktavardžiais, žmonės pradeda elgtis priešingai tam pavyzdžiui, kurį pateikė Jėzus ir Paulius apibūdindami tarnaujantį vadovą.
Romus ir nuolankus
Kristaus Kūno pamatai yra grįsti veiksmažodžiais, o ne daiktavardžiais. Tai kilo ne iš dažnai cituojamos Rašto eilutės: „Kas iš jūsų nori vadovauti, turi tapti tarnu, didžiausi vadovai Kūne turi būti didžiausiais tarnais“ (žr.: Mk 10, 42-46). Ne, tai kilo iš kai ko daug gilesnio, būtent paties Jėzaus charakterio: „Mokykitės iš manęs, nes aš esu romus ir nuolankios širdies“ (žr.: Mt 11, 28-29).
Mūsų pamatas yra Jėzus, asmuo, kuris yra romus ir nuolankios širdies. Jėzaus Kūnas turi būti statomas ant šito pamato ir turi būti TIKSLIAI toks kaip Viešpats – romus ir nuolankios širdies.
Kai esi romus ir nuolankios širdies, tu tampi gyvu veiksmažodžiu. Tu nori pasiekti žmones, nori jiems tarnauti ir juos ugdyti. Vien pati idėja apie į save nukreiptą gyvenimą, „galingą tarnavimą“ arba savo vardo kūrimą, tau yra nepriimtina.
„Mokykitės iš manęs, nes...“. Pasaulio būdas yra absoliučiai priešingas Jėzaus charakteriui ir liūdna pripažinti, tačiau nemaža dalis Kristaus Kūno – taip pat. Pasaulis nori mokytis iš turtingiausių, gražiausių, šauniausių dabartinių herojų. Tai persmelkė ir Kristaus Kūną. Daugelis tikinčiųjų idealizuoja tuos, kurie šiuo momentu yra turtingiausi, gražiausi, ir šauniausi.
Prieš daugelį metų dirbau kartu su Jim Baker PTL Klube Charlotte, Šiaurės Karolinoje (1977-1978). Vieną kartą, kai stovėjau ant Heritage USA Registration pastato laiptų ir kalbėjausi su lankytojais, iš automobilio išlipo Jim Baker. Jį tuojau pat tarsi kokią roko žvaigždę apsupo žmonės – visi norėjo jo autografo arba jį paliesti.
Šiaip ne taip prasibrovęs pro minią jis man pasakė: „Aš tik norėjau surasti tualetą...“. Aš jį palydėjau kuo toliau nuo sambūrio. Po to jis sėdo į automobilį ir nuvažiavo taip greitai, kaip tik galėjo, tolyn nuo minios. Tai buvo visai nepanašu į tai, kaip būdavo apgultas Jėzus, kai žmonės norėjo būti išgydyti, tai buvo panašu į stabų garbinimą, kai visi veržiasi, kad gautų autografą ant naujai įsigytų CD ar knygų.
Aš buvau sistemos dalimi, kuri mano, jog tarnavimo viršūnė yra pamokslauti stadionuose arba turėti savo tarnavimui skirtą lėktuvą, tačiau mano protas, ir dar svarbiau – širdis buvo atnaujinti Žodžiu ir Tėvo Dvasia. Dabar man svarbu tai, kuo aš galiu pasitarnauti žmonėms ir kaip pasidalinti su jais tuo, ką žinau, pakeisti jų gyvenimą šiandien – stengiuosi gyventi kaip veiksmažodis, bet ne kaip daiktavardis!
Švelnus, minkštas, nuolankus
Žodis romus reiškia „švelnus, malonus“ , o nuolankus – „nusižeminęs“, toks yra Jėzus – švelnus ir nusižeminęs.
Kas nors galėtų paprieštarauti: „Taip, bet tai buvo iki kryžiaus, o dabar Jis yra prisikėlęs Karalius“, tačiau prisiminkite, Jėzus vakar, šiandien ir per amžius yra tas pats. Nors Jis yra Karalius, tačiau romus, švelnus, malonus ir nusižeminęs.
Ar teko tarnavimų arba maldos metu jausti, kad Jėzus yra šalia Savo Dvasia? Kiek iš jūsų jautėte, kad Jėzus ateidavo į intensyvią, tragišką situaciją ir jūs jautėte Jo Artumą? Gal panašiai kaip ir aš esate girdėję daugybę istorijų. Žmonės pasakoja, kaip Jėzus ateidavo į jų situaciją ir tarnaudavo jiems Dvasia?
Ar Jis kiekvieną kartą atkreipdavo dėmesį į Save, sustabdydavo tarnavimą ir versdavo kiekvieną pajausti, kad Jis tikrai yra tarp jų? Ne, Jis būdavo tenai toks pat romus, švelnus, nusižeminęs, ir po to išeidavo lygiai taip pat ramiai kaip ir ateidavo. Žmogus turi būti jautrus dvasia ir sugebėti atskirti dvasias, jei nori suvokti, kad tai tikrai buvo Jis.
Jis nori, kad mes mokytumės iš Jo. Jis romios ir nuolankios širdies ir būtent dėl to, Jis vaikščiojo su dvylika vaikinų tris su puse metų po namus arba apsistodamas kuriuose nors iš jų ilgesniam laikui. Būtent todėl, kad Jis romus ir nuolankios širdies, Jis draugavo su Lozoriumi ir jo seserimis, ėjo pietauti į Simono Raupsuotojo namus, vakarieniavo su Zachiejumi, kalbėjo su samariete prie šulinio, rūpinosi, kad 5.000 žmonių turėtų maisto, išgelbėjo vestuvininkus nuo nemalonumų.
Štai kodėl Jėzus plovė mokiniams kojas: tai buvo paskutinis Jo, kaip vadovo, patarnavimas savo mokiniams su pavyzdžiu ir nurodymu – „mokykitės iš manęs“.
Štai kodėl, kai Šventoji Dvasia apsigyveno žmonėse (Apd 2, 42), pasakyta, kad žmonės laikėsi „apaštalų mokymo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (anglų k.: people were „in apostles fellowship and teaching, eating with them from house to house“ – žmonės pasiliko bendravime su apaštalais ir jų mokyme, valgydavo kartu su jais tai vienuose, tai kituose namuose). Jėzaus mokiniai darė tą patį, ką ir Jėzus – bendravo su žmonėmis, praleisdavo daug laiko su jais melsdamiesi, valgydami ir lankydami. Štai kodėl tarnavimas namuose yra pagrįstas tarpusavio santykiais ir bendravimu. Taip darė ir Jėzus, skirdamas laiką pažinti žmones. Visi bendravo romia ir nusižeminusia širdimi, siekdami pirmiausia ne savo, bet kitų naudos.
Jungai
Visas kontekstas yra toks: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą (anglų k.: poilsį), nes mano jungas švelnus ir našta lengva“ (Mt 11, 28-30).
Biblija aiškina Bibliją, taigi mes žinome, apie ką čia kalbama: „vargstate ir esate prislėgti“ (anglų k.: labour and heavily burdened – dirba ir neša sunkias naštas). Jėzus sakė: „Mano jungas“ norėdamas pabrėžti, kad gali būti ir kitoks jungas. Petras kalba apie tai (Apd 15, 7-11) iškilus ginčams ar įtikėjusieji iš pagonių privalo vykdyti visus Mozės Įsakymus.
Štai ką Petras apie Įstatymo laikymąsi sako: „Tai kodėl gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų tėvai, nei mes patys negalėjome panešti? Juk mes tikime, kad Viešpaties Jėzaus Kristaus malone būsime išgelbėti kaip ir jie“ (Apd 15, 10-11).
Taigi mes žinome, kad tas kitas jungas, kurį turėjo galvoje Jėzus, buvo Įstatymas – legalizmas, kuris priverčia žmones nešti sunkias naštas. Petras sako, kad nei jie, nei jų tėvai neįstengė panešti to jungo. Kontrastas tam Jėzaus raginimas mokytis iš Jo švelnios ir nusižeminusios širdies, susiderinti su Juo ir su kitais, esančiais po tuo pačiu jungu (Šventąja Dvasia), kur yra poilsis mūsų sieloms – emocijoms ir protui.
Šventosios Dvasios pagrindinis tarnavimas tikintiesiems, kai jie priima Jo jungą, yra mokymas: „mokykitės iš manęs“. Tas jungas – mokymasis iš Šventosios Dvasios – yra lengvas ir švelnus.
Įeikite ant kelių
Štai čia yra raktas: jei tikrai norime mokytis iš Jėzaus, mes turime tapti minkšti, švelnūs, romūs – tokie, kaip Jis. Tai ateina, kai mes pradedame iš tiesų Jį pažinti. Tam reikia laiko. Pažinti Jį – reiškia pažinti Jo charakterį. Kai pažįstame Jį, tuomet mūsų viduje kyla troškimas sekti Juo savo gyvenime. Būtent čia Šventoji Dvasia sujungia mus su kita jungo puse. Būtent čia mes mokomės iš Jo nuolankios ir romios širdies. Būtent čia mes randame poilsį savo sieloms, mokomės iš Jo tapti veiksmo žodžiais pasauliui.
Kai kurie mūsų jau daug metų turi tokią širdį, ir tai yra viena priežasčių, kad mes atsidūrėme tarsi šalia bažnyčios. Mes pajutome, kad esame dalinai priešingi bažnyčios kultūrai, nes savo širdimi pažinome Jėzų kaip nusižeminusį ir romų Karalių, nors visi žmonės aplink gali aikčioti dėl naujų 2 mln. dolerių vertės bažnyčios grindų, ar prašmatnaus TV pamokslininko automobilio ir prabangaus gyvenimo stiliaus.
Šį savaitgalį mes švenčiame Jėzaus kryžiaus auką ir prisikėlimą, taigi neužmirškime, kad mūsų prisikėlęs Karalius pasilieka „romus ir nusižeminęs“. Ir jei norime sekti Juo, turime tapti tokiais pat romiais ir nusižeminusiais.
Gausių palaiminimų!
John Fenn
Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com
