Apaštalai?

John Fenn, 2007 m. spalio mėn. 6 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Sveiki,

Tai bus serija straipsnių apie tarnavimo dovanas. Pradėsiu nuo apaštalų, bet ne taip kaip jūs galbūt skaitėte ar girdėjote apie juos mokant. Aš galvoju apie skirtumą tarp Naujojo Testamento bažnyčios kultūros ir dabartinės, taigi, panagrinėkim apaštalus Naujajame Testamente, ir kam jie apskritai buvo reikalingi.

Scenos pastatymas

Pirmiausia apskritai panagrinėkime civilizaciją: tautos ir kultūros susilieja ir sudaro visuomenę, ir ten klesti daugybė įvairių tikėjimų. Visuomenėje yra įvairūs žmonės: nuo turtingiausių iki labai neturtingų klasių, ten klesti menai ir yra gausiai skatinami bei remiami humanitariniai mokslai. Mokslininkai beveik kas dieną atranda naujus dalykus, aukštosios mokyklos yra gerai finansuojamos valstybės bei privačių asmenų. Medicina pasiekė tokį išsivystymo lygį, kad netgi yra specializuotos ligoninės ir nuolatinė sveikatos priežiūros sistema.

Žinių ir progreso siekimas yra nepasotinamas. Naujos idėjos gyvuoja tik 15 minučių ar daugiau, ir jas keičia kitos, bet tie, kurie pasiūlo tas naujas idėjas tampa įžymybėmis, surenka pasekėjus, kurie mano, kad jie surado atsakymus į savo gyvenimo klausimus, nors slapta būna aišku, kad tos idėjos visiškai neveikia. Atletai, aktoriai ir dainininkai yra garbinami kaip stabai, ypač tie, kurie gauna dideles algas ir paramą iš įvairių kompanijų bei turtingų verslininkų.

Yra daugybė garbinimo namų ir kiekvienas miestietis gali rinktis, kur eiti. Iš tikrųjų garbinimo namai iškyla virš horizonto kiekviename mieste, kurie aptarnauja komercinį miesto rajoną, arba prekybos centrą; ten kiekvienas gali rasti sau parduotuves, restoranus, kavines, teatrus, gimnazijas, kurortus, knygynus ir dideles susirinkimų vietas, kur žmonės gali susitikti, susipažinti ir sudalyvauti kokiame nors renginyje.

Parduotuvėse galima nusipirkti prekių iš viso pasaulio, kurias parūpina importo, eksporto verslininkai, kurie taip pat iš to nemažai užsidirba. Verslas susietas su religija yra svarbi ekonomikos ir kultūros dalis tiems, kurie tame dalyvauja, ir ten randame ir asmeninę pranašystę. Žmonės keliauja didelius atstumus, kad apsilankytų susirinkimuose, kur pamokslauja pranašai arba pranašės, dažnai moka mokestį, kad galėtų dalyvauti ir gauti žodį. Daugelis skelbiasi, kad turi dieviškų žinių kaip žmogui melstis ir įveikti gyvenimo sunkumus.

Siurprizas

Skamba taip lyg aš kalbėčiau apie šiuolaikinę Ameriką arba Europą, ar gi ne? Bet viskas, ką aš paminėjau taip pat apibūdina ir pirmojo amžiaus Pauliaus laikų Graikiją, kai buvo parašytas Naujasis Testamentas, o būtent apie tai, aš ir pasakoju - nėra skirtumo tarp to laiko, kai buvo rašomas Naujasis Testamentas ir mūsų dienų. Todėl Dievo dovanų aptarimas ir kaip jos veikė visuomenėje, yra toks pats tada ir dabar. Taip jau atsitiko, kad šiandien dienos tema „Apaštalai“.

Pauliaus dienomis atletai, aktoriai, menininkai - buvo garbinami. Nuo smilkytuvų kilo dūmai kartu su narkotikais ir aukšto lygio burtininkai vadinami pranašais ir pranašėmis dalino žmonėms žodžius „nuo dievo“. Laodikėja buvo žymi savo akių klinika, taip pat šalia tvenkinių klestėjo kaulų ir raumenų gydyklos. Tuometinė kultūra buvo labai dvasinga, visur stovėjo įvairių tikėjimų šventyklos. Miestai buvo internacionaliniai su įvairiomis kultūromis, etninėmis grupėmis, tautybėmis, verslais ir prekėmis iš tolimų kraštų. Tikrai jų dienomis gyvenimas buvo panašus į šiandieninį.

Tarkime, mes grįžtame atgal į Pauliaus laikus - į pirmo amžiaus kultūrą, kur dvasingumas buvo taip plačiai paplitęs, kad sunku buvo rasti tiesą visų pirmą nepadarius klaidų.

Kuo gi iš tiesų Jėzaus žinia skiriasi nuo visų kitų, kurie skelbė dievišką išmintį tomis ar mūsų dienomis? Jėzaus mokinai neturėjo Naujojo Testamento, kurį galėjo pasklaidyti, kad įsitikintų, ar mokoma yra pagal Raštą, nors jie turėjo Senąjį Testamentą. Bet kiekviena religija turėjo savo šventas knygas ir pranašus, bet kas gi pasakys, kad vieni yra teisesni už kitus? Ir dauguma žmonių turėjo pažinimą kitų religijų, tikėjimų, teorijų ir kultūrų. Jie susidūrė su panašia problema: jei tu mokai tai, kas yra tik viena tarp kitų religijų, kaip tu gali tikėtis, kad tavo žodžiai bus priimti rimtai (net jei esi Dievo Sūnus)?

Galutinis patvirtinimas

Paprastas atsakymas yra toks, kad ne taip kaip daugelį kitų tų dienų religijų, Jėzų ir jo lyderius, kai jie liudydavo, rėmė ir patvirtino pats Dievas. Šventoji Dvasia kalbėjo giliai kiekvienam į širdį, ir tai turėjo atgarsį jų dvasiose. Taigi, jie gaudavo apreiškimus iš dangaus, ir žinojo, kad tai, ką Jėzus ir Jo mokiniai moko yra faktas. Dievo Tiesa. Tai vyko taip, kaip Jėzus paaiškino Petrui , kas jam atsitiko: „Ne kūnas ir kraujas tau apreiškė tai, bet Tėvas danguje...“ (Mt 16, 17).

Raktas į krikščionybę yra skelbimas dieviško apreiškimo - visų pirma, kad Jėzus yra Dievas, ir po to seka supratimas visų dvasinių tiesų apie karalystę. Tačiau leiskit man pasakyti, kad kitos religijos taip pat turėjo stebuklingus apreiškimus.

Bet tik vienintelė krikščionybė gali skelbti tikrą tiesą, kad Dievas Tėvas siuntė Šventąją Dvasią tiesiai iš dangaus, kad patvirtintų širdyse viską, kuo mes tikime, kad ši žinia yra tiesos žinia. Kitos religijos priklauso nuo nuomonių. Krikščionybė priklauso nuo asmeninio apreiškimo, kurį gauna kiekvienas iš Dievo tam, kad jis žinotų, jog turi tiesą.

Kai kitos religijos skelbia stebuklingus apreiškimus ir susitaikymą su Dievu, tik tikintys Mesiją iš tiesų turi Šventąją Dvasią, kuri patvirtina jų širdyse, kad tai vienintelė ir teisinga religija. Nei vienos kitos religijos Dievas Tėvas nepatvirtina, tik tai ką moko Šventoji Dvasia. Ir Šventoji Dvasia yra vienintelis kelias ateiti pas Dievą, ir nei viena kita religija negali duoti Gyvenimo.

Dievo Karalystė yra pastatyta ant apreiškimo iš Tėvo, nors ji yra tarp daugybės žmonių ir religijų, kurios skelbia savo stebuklingus apreiškimus. Paulius sako: „Pasaulyje yra daug balsų, ir nei vieno be reikšmės“ (1 Kor 14, 10). Labai svarbu, kaip Jėzus ir Tėvas nutarė paskleisti savo žinią. Koks tai turėtų būti žmogus, kuriam patikimi dieviški apreiškimai? Kokio žmogaus ieško Dievas, kurį Jis pasirenka, kad jam būtų patikėta tokia atsakomybė? Ar Jis nori, kad jo lyderiai būtų keisti ir besiremiantys jausmais ar tie, kurie pademonstruoja tiesą charakterio stiprumu tokiame pat nuolankume, kurį parodė Jėzus?

Pagalvok, apie atsakomybę žmogaus turinčio tikrus apreiškimus iš Dievo. Jeigu jų motyvai nėra tyri, jie gali susikurti sau gražią mažytę karalystę, kaupti sau turtus ir garbę Dievo vardu. Jie neieško to, kas geriausia kitam, kito naudos, jie gali manipuliuoti individais ir jų grupėmis, mikliai manipuliuoti neišmanančiais arba tais, kurie neišmoko klausyti Šventosios Dvasios balso savo viduje.

Iš tikrųjų, jie gali elgtis kaip karaliai arba privilegijuoti „pateptieji“, jeigu galvoja, kad apreiškimas skirtas tam, kad padarytų juos turtingais ir žymiais. Galbūt jie net kartais gali sukurti struktūrą, kuri laikytų žmones silpnais ir priklausomais nuo tų „šventų žmonių“ teikiamų apreiškimų. Tuomet jie gali kaupti masių paramą, kurios priklauso daugiau nuo jų nei nuo paties Dievo.

Kokio charakterio žmogus?

Kokiam žmogui, būdami Tėvo vietoje, jūs patikėtumėte pačius brangiausius dieviškus apreiškimus? Ar jūs manote, kad politikas būtų geras patikėtinis? Gal verslininkas ar verslininkė, kuris susitelkęs vystyti savo verslą? Ar jūs norėtumėte išdidaus ir užsispyrusio žmogaus? Jeigu apreiškimas prasideda nuo apreiškimo apie Dievo charakterį ir prigimtį, ar jūs norėtumėte žmogaus, kuris turi tam priešingą charakterį? Ne, jūs norėtumėte tokio asmens, kuris iš tiesų pažįsta Dievo prigimtį ir charakterį, ir supranta, kad tai ką jis turi yra iš Dievo ir saugos tai su visu uolumu, bus švelnus ir romus, nusižeminęs, suvokdamas atsakomybės gelmes ir atsiskaitomybę, kurią jis turi. Jei jūs norite duoti šituos apreiškimus, kurių pasaulis nepažįsta, žmonėms, jūs patikėsite tiesas jų širdims, bet žinodami žmogaus prigimtį, jūs suteiksite juos kartu su meilės našta žmonėms, taip užtverdami kelią išdidumui ir geismui.

Jūs norėsite asmens, kuris yra visiškai susitelkęs paskleisti šį didį dalyką - tiesioginį apreiškimą iš Dievo. Jums netiks žmonės, kurie siekia karjeros ir vysto verslą, siekia pelno ir kuria sau vardą. Jūs norėsite, kad jie paliktų visa tai dėl dieviško apreiškimo, norėtų gyventi gyvenimą iš meilės dovanų tų,į kuriuos jie išliejo savo gyvenimą! Jūs norėsite žmonių, kurie tarp visų kitų balsų, kurie patraukia dėmesį, galėtų kalbėti tiesos Žodžius ir galėtų būti Dievo partneriais, leisdami Šventajai Dvasiai patvirtinti stebuklais ir ženklais jų pateptus žodžius, vesti vyrus ir moteris į tiesą taip, kad jų žodžiai skambėtų kaip paties Dievo kalba.

Apie apaštalus

Faktiškai, būtent juos pasirinko Tėvas ir Jėzus, ir jis pavadino juos apaštalais arba „pasiųstais“. Tarp daugybės religinių pasiūlymų, naujausių patarimų kaip pasveikti, praturtėti, pasiūlymų perduoti asmeninę pranašystę (gali pats pateikti pavyzdžius, nes jų yra tikrai daug), Dievas pasiuntė žmones, kurie tikrai turėjo dangišką apreiškimą ir Šventoji Dvasia liudijo jų skelbimą žmonių širdyje, kad tai tikrai dieviška tiesa.

Kas svarbiausia ir visų pirma apaštalo tarnavime?: „Skaidydami galite įsitikinti, kad suvokiu Kristaus paslaptį, kuri ankstesnėms žmonių kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasios atskleista Jo šventiesiems apaštalams ir pranašams: pagonys yra bendrapaveldėtojai, priklauso vienam kūnui ir yra pažado dalininkai Kristuje per Evangeliją, kurios tarnu tapau pagal Dievo malonės dovaną, kuri man buvo duota Jo jėgos veikimu“ (Ef 3, 4-7).

Apaštalai ir pranašai gauna dangiškus apreiškimus iš Dievo, kurie pranoksta kitų Kristaus Kūno narių apreiškimus, ypač apie tai, ką Jėzus padarė dėl žmonijos, ir tai, kas yra išvardinta (Ef 3, 4-6). Štai kodėl bažnyčios pamatai yra pastatyti ant Jėzaus Kertinio Akmens, Kuris turi didžiausią apreiškimą apie Tėvą ir Jo planus žmonijai ir visai šalia Jo yra apaštalai ir pranašai. Kertinis akmuo ir pamatai yra ant dugno, tarnauja išlaikyti visą likusią šventyklą, kuri, kaip Paulius sako: yra Dievo žmonės, bet ne pastatas (Ef 2, 20-22).

Paulius vėliau apibendrins tai, rašydamas kolosiečiams: „...tą paslaptį, kuri buvo paslėpta amžiams ir kartoms, o dabar apreikšta Jo šventiesiems (apaštalams per Šventąją Dvasią). Jiems Dievas panorėjo atskleisti, kokie šios paslapties šlovės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse - šlovės viltis“ ( Kol 1,26-27).

Ką darė apaštalai su šiais apreiškimais? Jie susitikdavo namuose su žmonėmis, kurie priėmė Dievo patepimą ir Dievo patvirtintus žodžius, ir šitie reguliarūs mokinių  susirinkimai namuose buvo žinomi kaip bažnyčios (ekklesia). „Piliečiai pašaukti tvarkyti karalystės reikalus“ (Vine).

Tokioje kultūroje, kuri ant kiekvieno kampo, turėjo įvairių religijų garbinimo namus, įvairių rūšių verslą, sportą, teatrą, ir kitus to laiko balsus, labiausiai apdovanotieji, kurie turėjo visų didžiausius apreiškimus, kukliai rinkdavosi su kitais tikinčiaisiais jų namuose.

Jie sutikdavo valgyti su tais, kurie priimdavo juos į svečius, miegodavo jų namuose, taip juos pažindami jie buvo prieinami ir norintys mokyti, skirdavo laiką diskusijoms, kurių metu atsakinėjo į žmonių klausimus, siekdami perduoti kuo daugiau dangiškų apreiškimų savo klausytojams. Jie demonstravo savo meilę žmonėms tuo pačiu būdu kaip Jėzus – norėdami būti kartu su žmonėmis, kad patenkintų jų poreikius. Paulius vėliau pasakė: „Aš nieko nenutylėjau, mokydamas jus viešai ir po namus“ (Apd 20, 20).

Paulius vėliau rašė: „Ne tam, kad mes viešpatautume jūsų tikėjimui, bet būtume padėjėjai džiaugsme jums, nes savo tikėjimu jūs stovite“ (2 Kor 1, 24).

Apaštalai nenori dominuoti, piktnaudžiauti ar manipuliuoti žmonėmis, jie tarnauja ir palaiko statinį iš apačios į viršų (vert.: kaip pamatas): „Ar Titas jus išnaudojo? Ar mes veikėme ne ta pačia dvasia? Ar nevaikščiojome tomis pačiomis pėdomis?“ (2 Kor 12, 18).

Apaštalai matė Viešpatį, kuris pats paskyrė juos šitai užduočiai (1 Kor 9, 1; 15, 8). Reikia pasakyti, kad ne kiekvienas, kuris mato Viešpatį yra apaštalas, nes 500 ar daugiau matė Jį po Jo prisikėlimo, bet jie nebuvo pašaukti. Ananijui Apd 9 pasirodė Viešpats ir liepė eiti ir uždėti rankas ant Sauliaus iš Tarso, bet jis nebuvo pašauktas. Nors kai kuriems Jis pasirodo, ar pasirodydavo anksčiau, bet Jis nebūtinai pašaukia juos būti apaštalais.

Apaštalai turi specifines žmonių grupes arba pavedimus (Apd 13, 1-3; 1 Kor 9, 2).

Apaštalai nesiekia „augimo dėl augimo“, bet siekia „įdirbti lauką“ (NIV), kurį Dievas jiems davė, jie nenori įsiveržti į kito apaštalo „lauką“ (2 Kor 10, 13-16).

Grįžkime atgal į žmonių namus visoje Romos Imperijoje. Ten susirenkančiose kongregacijose tarnavo daugybė lyderių, kuriems noras rūpintis žmonėmis natūraliai plaukė iš jų charakterio. Tie, kurie tarnavo namų bažnyčiose, buvo gyvenime ir Viešpatyje patyrę žmonės, subrendę savo charakteriu, jie buvo žinomi kaip vyresnieji/ pastoriai (Apd 20: 17,28).

Kuo skiriasi dabartinės bažnyčios? Argi dabar yra mažiau svarbus žmonių charakteris, pašaukimas jų gyvenimuose ir apreiškimas? Argi yra šiandien mažiau balsų mūsų visuomenėje, kurie šaukia, kad žino atsakymus? Daug kas paverčia bažnyčią prekybos namais: „...klaidingi mokytojai tarp jūsų <...> dėl godumo jie išnaudos jus suktais žodžiais“ (2 Pt 2, 1-3). Tai, ką jie turėjo tada, sutinkame dabar ir mes.

Apaštalai: jiems patikėti apreiškimai tam, kad jie išaiškintų Kristaus paslaptis. Jiems tai patikėta Kristaus Kūno statybai, tarnavimui vietinių bažnyčių namų susirinkimuose. Jie nusižeminę, bet turintys stiprų įsitikinimą savo apreiškimais ir Dievo baimę, gyvenantys dorai ir suvokiantys atsakomybę. Apaštalai ir šiandien vis dar tebėra su mumis. Jie trokšta būti žinomi daugiau Dievo nei žmonių.

Kas šiandien pasikeitė? - Niekas. Ar šiandien mums mažiau reikia tikrų apaštalų? - Ne. Tikrieji yra netgi mūsų tarpe. Jie sunkiai dirba, kad pasidalintų tuo, ką Dievas jiems apreiškė. Tai nežinomų apaštalų amžius, kurie stato Kristaus Kūną, o ne siekia suburti sau mokinius.

Kitą savaitę apie pranašus

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Dievo Karalystė. 1 dalis

John Fenn, 2011 m. vasario mėn. 3 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Praeitą savaitę aš dalinausi mintimis apie Viešpaties aplankymą, kurio metu buvau paskatintas pastudijuoti skirtumus tarp Dangaus Karalystės Evangelijos ir to, kas visuotinai priimta manyti, kad tai yra evangelija. Štai pirmas dalykas, ką aš supratau apie Karalystę.

Atsiribojus nuo biblinės reikšmės, karalystė yra tik valdymo forma, kai valdo karalius. Jėzus nepasakė: „parlamentinė dangaus monarchija“, panaši kaip Anglijoje. Jis nepasakė: „reprezentacinė dangaus respublika“, panaši į JAV. Jis nepasakė: „dangaus demokratija“, kur laimi 51% dauguma.

Taigi, kai mes kalbame apie Dievo arba Dangaus karalystę, mes kalbame apie vyriausybės formą, kuri turi Karalių, ir to Karaliaus vardas yra Jėzus.

Dievas Tėvas davė karalystę Savo Sūnui, kaip matome Dan 7,9-14, čia Tėvas vadinamas „Amžinasis“. Jis davė Žmogaus Sūnui karalystę, kuri „nesunaikinama“ ir niekada nesibaigs.

Apaštalas Jonas matė tą patį karalystės atidavimą, nors aprašė jį kitaip (Apr 4 ir 5 skyriai). Čia Tėvas aprašomas 4 skyriuje: ir Jėzus „Judo giminės liūtas, Dovydo šaknis“ atėjo ir „paėmė iš Jo dešinės rankos knygą, to Kuris sėdi soste...“ (Apr 5, 1-8).

Karaliaus valdžia yra absoliuti. Karalius neatsiskaito nei piliečiams, nei dvariškiams, nei teismui. Štai kaip Jėzus valdo savo karalystę, būdamas Kristaus Kūno galva. Jis pavaldus Tėvui ir pabaigoje Jis grąžins Savo karalystę Tėvui. „Po to bus galas, kai Jis perduos karalystę Dievui Tėvui, sunaikinęs visas kunigaikštystes, visas valdžias ir jėgas“ (1 Kor 15, 24).

Kai mokiniai išgirdo apie Dievo karalystę, jie iš karto pagalvojo apie karaliaus valdžią ir, kad Jėzus bus tas karalius. Bet jie nematė didesnio paveikslo, todėl : „Jiems klausantis, Jis tęsė ir pasakė palyginimą. Mat Jis buvo netoli Jeruzalės, ir žmonės manė, jog tuojau pat turi pasirodyti Dievo karalystė“ (Lk 18, 11).

Karalystė kaip valdymo forma turi piliečius, kurie joje gyvena, turi įstatymus ir kultūrą, kuri yra unikali, ir naudoja žiniasklaidą bendrauti su piliečiais. Žemiška karalystė arba vyriausybė naudoja žiniasklaidą, kad perduotų žinias piliečiams, o mes turime Šventąją Dvasią, kuri gyvena mumyse. Štai tokiu būdu mūsų Karalius bendrauja su savo karalystės piliečiais.

Šėtonas taip pat yra karalius virš karalystės. Jėzus pasakė: „pragaro vartai“ nenugalės Kristaus Kūno. Karalystės vartai tuo laiku buvo ta vieta, kur posėdžiavo vyriausybė. Galime prisiminti Boazą, kuris nuėjo prie vartų pas vyresniuosius leidimo vesti Rutą. Taip pat Abšolomas sėdėjo Jaruzalės vartuose, darydamas teismo sprendimus, kurie paneigė Dovydo valdymą (Mt 12, 26; 16, 18; Rut 4, 1-10; 2 Sam 15, 1-6).

Kur yra Dievo Karalystė?

Jėzus pasakė Pilotui: „Mano karalystė nėra iš šito pasaulio: jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, tada mano tarnai kovotų, kad aš nebūčiau atiduotas į žydų rankas. Bet mano karalystė ne iš čia“ (Jn 18, 36).

Jėzus, sakydamas Pilotui, kad Jo tarnai būtų Jį gynę, jei Jo karalystė būtų iš šito pasaulio, atskleidė visai kitą planą įtvirtinti savo karalystei žemėje, kokio dar nėra buvę anksčiau. Karalystė būtų kovojusi su Pilotu, būtų kovojusi su Roma, nes Jėzaus gimimą lydėjo Dangaus armija. „Staiga prie angelo pasirodė gausi Dangaus kareivija, šlovinanti Dievą: „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!“

„Dievo karalystė neateina regimai <...> nes Dievo karalystė yra tarp jūsų“ (Lk 17, 20-21). Faktiškai Tėvo metodas paskleisti karalystę žemėje buvo slaptas, „kurios nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Karaliaus nukryžiavę“ (1 Kor 2, 8).

Tėvas ir Sūnus sukūrė planą, pagal kurį karalystė turėjo būti patalpinta žmonėse - visi įstatymai, visa kultūra, netgi pats Karalius per Šventąją Dvasią turėjo būti patalpintas žmonėse! Karalystė pasiekia individus per apreiškimą, kuris ateina nuo Tėvo per Šventąją Dvasią. Apreiškimas yra toks: Jėzus yra prisikėlęs Kristus, Dievo Sūnus. Šį apreiškimą lydi jų apsisprendimas tikėti ir sekti Jį, kaip Karalių - Išgelbėtoją. Tai reiškia būti atgimusiu iš aukšto.

Karalystės piliečiai

Kaip kiekvienoje karalystėje, pilietis turi būti joje gimęs. Jei natūraliai nesi ten gimęs, gali imigruoti ir priimti pilietybę. Kartais nacija įsivaikina tave, suteikdama pilietybę nelegaliems imigrantams. Iš dalies dėl to, kad ir tu ir Jis nepatirtume šėtono kaltinimų, Tėvas leido mums patirti visus tris tapimo Dievo karalystės piliečiais metodus, visus iš karto vienu metu!

Mes gimstame į karalystę per gimimą iš aukšto, tuo pačiu metu mes esame Tėvo įsūnijami į karalystę per Jėzų. Taigi dabar mes esame Tėvo vaikai karališkoje šeimoje, ir mes taip pat imigruojame, esame perkeliami, „kuris išlaisvino mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į savo mylimojo Sūnaus karalystę!“ (2 Kor 5, 17; Ef 1, 5-6; Kol 1, 12-13; Rom 8, 15-17;Gal 3, 26).

Be to kiekvienas karalystės pilietis yra karališkasis kunigas pašauktas rūpintis Dievo reikalais amžinybei. Taip pat mes esame karalystės Ambasadoriai ir kviečiame žmones, kurie yra šėtono karalystėje susitaikyti su Karaliumi ir imigruoti į Jo karalystę (1 Pt 2, 9; 2 Kor 5, 17-20).

Ką reiškia gyventi karalystės kultūroje

Nuo dabar Dievo karalystė yra tarp žmonių, ji pasireiškia žemėje per mūsų gyvenimus. Mūsų pilietybė yra danguje, nors mes visi, taip pat esame mūsų žemiškų tautų piliečiais (Fil 3, 20).

Jei karalystė yra mumyse, kaip gi ji tuomet veikia? Kaip gi mums tada suprasti jos įstatymus?

Kiekviena tauta ir karalystė turi užrašytus įstatymus, kad piliečiai galėtų juos vykdyti. Užrašytas įstatymas nutildo visas diskusijas. Kiekviena tauta turi teismų sistemą, nes įstatymų kūrėjai gali būti jau seniai mirę arba, negali dalyvauti visur, kur iškyla būtinybė, todėl tautoje yra teismų sistema, kuri paaiškina, ką įstatymų kūrėjai norėjo pasakyti, kurdami įstatymus ir kaip jie turi būti pritaikomi.

Ne taip yra su Dievo karalyste. Įstatymų Autorius gyvena kiekviename pilietyje ir ten įrašo savo įstatymus, dar daugiau jie tampa mūsų prigimties dalimi. „Štai Sandora, kurią su jais sudarysiu, praslinkus anoms dienoms,- sako Viešpats,- Aš įdėsiu savo įstatymus į jų širdis ir juos įrašysiu jų mintyse, ir jų nuodėmių bei nedorybių daugiau nebeprisiminsiu“ (Žyd 10, 16-17).

Dievo karalystės charakteristikos yra meilė, ramybė, džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Šėtono karalystės charakteristikos: baimė, abejonės, kančia, sumaištis. Kiekvienos karalystės piliečiai yra pavaldūs savo karalystei ir nėra pavaldūs kitai karalystei.

Turiu baigti nes laikausi tam tikro formato... kitą savaitę aš pasidalinsiu tuo, ką Jėzus mokė apie Savo karalystę ir kaip ji skiriasi nuo populiarios evangelijos, kuri taip plačiai pasklidusi šiuolaikinėje Krikščioniškoje kultūroje.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Piktnaudžiavimas?

John Fenn, 2007 m. spalio mėn. 27 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Piktnaudžiavimas? (vert. „Abuse”: piktnaudžiavimas, prievartavimas, priekabiavimas, smurtavimas, šiurkštus elgesys)

Sveiki,

Ar jūs kada nors stebėjotės, kodėl  žymių žmonių tarnavimai ir netgi vietinės bažnyčios nuolatos kenčia nuo skandalų ir lyderių moralinių nesėkmių, kuomet iš mūsų tikimasi, kad mes turėtume būti teisiausi žmonės visoje planetoje? Štai koks šiandien iškyla klausimas? Jūs žinote paskutinių 6 savaičių naujienas: pirmiausia pasirodė kaltinimas Juanitos Bynum vyrui dėl smurto prieš žmoną, po to Randy ir Paula White paskelbė apie savo skyrybas, po to Richard ir Lindsay Robert buvo apkaltinti nusikaltimais, ir visai neseniai kraujomaišos skandalas dėl Earl Paulk –vyras (Erl‘s bažnyčios pastorius), kuris visą gyvenimą vadino jį „dėde  Earl“, atlikus DNR tyrimą buvo įrodyta, kad iš tikrųjų yra jo sūnus - ach!

Net draugiškos kaimyninės bažnyčios neturi imuniteto skandalams. Dauguma mūsų, kurie jau keli metai gyvena su Viešpačiu, pažįsta pastorių, kuris pabėgo su <...> prašau patiems užpildyti su kuo... garbinimo lyderio žmona , garbinimo lyderiu, kito pastoriaus žmona, girdėjo apie skandalus dėl pinigų ir t.t. visiems šitiems atvejams jūs žinote vardus.

Paprastai pirmas dalykas, į ką aš žiūriu, tai yra Žodis. Ar Naujojo Testamento bažnyčia turėjo imunitetą šitokiems skandalams? Deja, ne. Tačiau skandalų prigimtis ir kaip su jais buvo tvarkomasi Naujojo Testamento bažnyčioje žymiai skiriasi nuo tipiškų skandalų šiandien ir kaip šiandien su jais susidorojama.

Bažnyčias Korinte sukrėtė skandalas: vyras turėjo seksualinius santykius su savo pamote (1 Kor 5,1-5). Paulius buvo labai nuliūdintas dėl bažnyčios, kad ji nesutvarkė šios situacijos pati , ir jis paskelbė teismą tam žmogui: „atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties Jėzaus dieną“.

Korinto bažnyčios, ne taip kaip dabar, buvo namuose besirenkančios bažnyčios iki 300 metų nuo Kristaus gimimo. Apd 18 užrašyta, kad pirmieji namų šeimininkai buvo Justas (tikintis romėnas) ir Krispas (sinagogos vyresnysis), nors buvo ir daugiau tokių žmonių. Ilga istorija trumpai: bažnyčios Korinte pakilo, pasipriešino tam vyrui, ir jis atgailavo. Štai kodėl mes turime antrą laišką korintiečiams. Jame Paulius giria bažnyčias Korinte, kad sutvarkė tą situaciją, ir džiaugiasi, kad vyras atgailavo ir apvalė savo gyvenimą (7 skyrius). Taigi namų bažnyčios neturėjo imuniteto nuo skandalų. Jos tik laikėsi Rašto nurodymų ir sprendė juos skirtingai – kaip šeima, bendruomenė, draugai - visas kūnas prisiimdavo atsakomybę.

Kiti ir šitas Naujojo Testamento pavyzdžiai yra mažai panašūs į šiandieninius. Taip kaip 1962metais mokyklų problemos nepanašios į šiandienos mokyklų problemas. Prisimenu anksčiau didžiausia problema buvo kramtoma guma per pamokas ir kartais muštynės kieme. Šiandien 12 metų mergaitės pastoja ir mokiniai šaudo mokinius automatiniais ginklais.

Taigi pažiūrėkime, kaip Paulius tvarkėsi su įvairiomis problemomis. Korinte vieni valgė mėsą, kuri buvo pašvęsta stabams, o kiti tam priešinosi, nes tai jaudino jų sąžines. Paulius liepė vaikščioti meilėje ir saugoti vienas kitą nuo papiktinimų. Taip pat Korinte žmonos nepaisydamos to regiono papročių pranašaudamos nedėvėjo vualių (11 skyrius). Romoje kai kurie galvojo, kad viena diena yra šventesnė nei kita, o kiti sakė, kad visi turi būti vegetarais. Paulius juos mokė, kad kiekvienas asmuo turi teisę pats apsispręsti dėl šitų dalykų, ir turi stengtis gyventi meilėje su kitais (Rom 14). Tesalonikoje kai kurie nedirbo, nes galvojo, kad Jėzus greitai sugrįš, Paulius liepė jiems grįžti į darbą. Taip ir buvo padaryta. Šitos problemos buvo sprendžiamos vietiniam kūne su apaštalo patarimu ir konsultacija, ir jūs matote, kad, išskyrus Korintą, bažnyčioje lyderių nei narių tarpe nebuvo didelių moralinių klaidų.

Tradicinės bažnyčios istorija per 1700 metų labai skiriasi nuo šitų pavyzdžių. Galime prisiminti tokius žymius žmones kaip kaip Jimmy Swagart, Jim Baker, Jack Coe ir William Branham, kurie patyrė skandalus. Mes galime vienu atsikvėpimu paminėti Kathryn Kuhlman, Aimee Semple-McPherson ir jų slaptas santuokas / santykius. Persekiojimai ir piktnaudžiavimas, iš dalies buvo priežastimi apsigyvenimo Amerikoje 1600–1700 m., Reformacijos - 1500 m. Tokių piktnaudžiavimų pavyzdys gali būti inkvizicija 1400 m., kryžiaus žygiai 1100-1400 m., moterų vyskupių ir lyderių kapų (kriptų) ištuštinimas (sunaikinimas) 400-500 m. tam, kad būtų įrodyta, kad tik vieni vyrai yra tinkami lyderiai iš Dievo) ir t.t.

Vienas iš namuose besirenkančių bažnyčių skirtumų yra tas, kad čia tikimasi, jog kiekvienas mokinys bus atsakingas už savo paties gyvenimą ir bus sujungtas su kitais bažnyčioje, ir po to sujungtas su kita namuose besirenkančia bažnyčia, ir po to sujungtas su kitomis namų bažnyčiomis provincijoje, regione, tautoje. Štai kodėl NT autoriai rašė „bažnyčiai, susirenkančiai tam tikroje vietoje“ ir „šventiesiems susirenkantiems...“, bet ne lyderiams susirenkantiems...t.t.

Tomis dienomis nebuvo atskyrimo tarp lyderių ir žmonių, taip kaip yra dabartinėje struktūroje. Apd 2,42 parašyta, kad žmonės ištvermingai laikėsi apaštalų mokymo ir bendravimo(su apaštalais - vert. iš King James Bible), duonos laužymo ir maldų. Tai reiškia valgydavo ir meldėsi kartu. Po dvidešimt penkių metų Paulius parašė efeziečiams: „Aš mokiau jus tiek viešumoj, tiek po namus“ (Apd 20, 20).

Šiuolaikinėje struktūroje lyderiai yra atskirti ir „pasodinti“ virš žmonių. Taigi visos problemos yra metamos ant lyderių. Tai aš vadinu piramide, panašia į tą , kurią Jatro patarė sudaryti Mozei. Ji buvo skirta valstybiniam Izraelio valdymui (Išėjimo 18). Mozė buvo tos piramidės viršuje. Jis bendravo su Dievu ir sakė žmonėms, ką iš Jo girdėjo. Mozė turėjo valdytojus virš 1000 žmonių, virš 100 žmonių, virš 50 žmonių ir virš 10 žmonių. Visi jie buvo žemiau Mozės. Mozė buvo asmeniškai atsakingas perduoti Dievo žodžius žmonėms. Žmonėms reikėjo tik sėdėti ir priimti. Tai atskyrė jį nuo žmonių. Būtent tokią sistemą mes dabar turime jau 1700 metų tradicinės bažnyčios struktūroje.

Tradicinėje bažnyčioje yra tikimasi, kad bažnyčios vyresnieji, arba lyderiai pakils ir pradės kontroliuoti situaciją. Klausimas vis tiek išlieka: kodėl dabartiniai lyderiai elgiasi taip, lyg jie būtų virš žmonių, Dievo Įstatymo, ir kai kuriais atvejais net virš valstybinių įstatymų? Ir kodėl jie nesielgia kaip tarnai? Juk būtent tokie jie turi būti pagal NT apibūdinimą.

Lyderiai sėdi piramidės viršuje, jiems nėra lygių. Piramidė sukuria karalius, bet ne tarnus.

Įst 17,14-20 Mozė išvardina karaliaus charakteristikas. Ir čia aš galiu rasti atitikimą su modernia tradicine bažnyčia. Mozė žinojo, kad kai tik izraelitai apsigyvens Pažado žemėje, jie norės turėti karalių, kad būtų kaip kitos tautos. Dabartinėje bažnyčioje tai pasireiškia noru būti tokiais kaip Holivudas ir visuomenė aplink mus. Tai mąstymas, kodėl mes negalime turėti geriausio, ką turi pasaulis? Jie nori gražiausių pastatų, pačios moderniausios muzikos, dėl to, kad būtų priimtini. Bet dvasia už jų yra tokia - jie nori karaliaus, kad galėtų būti tokie, kaip kultūra, kurioje jie gyvena. Jie panašūs į izraelitus, kurie norėjo atrodyti ir būti tokie, kaip žmonės aplink juos.

Iš 19,6 parašyta, kad Dievas norėjo turėti „kunigų karalystę“, bet Iš 20,18-21 skaitome, kad žmonės pirmą kartą atmetė savo kunigystę, prašydami Mozės kalbėtis su Dievu ir pasakyti jiems, ką Jis sakys. Viešpats buvo priverstas daryti kompromisą ir vietoj kunigų tautos turėti tik vieną kunigų giminę – „levitus“. Mozė paaiškino, kaip turės elgtis karalius, jei žmonės ir toliau atsisakys savo kunigiškų pareigų ir elgsis kaip tikintieji, kurie sėdi lyg paukščiukai lizde ir laukia, kad juos maitintų pateptas lyderis. Štai ką rašė Mozė apie karalių Įst 17,14-20.

Pirmiausia: „Jis turi būti paimtas iš žmonių“ (neturi būti svetimšalis - tai reiškia tikintysis, ne vilkas avies kailyje, ir turi likti romus ir prieinamas, draugiškas, pasiekiamas).

Antra: „jis neturi dauginti sau žirgų“. Žirgai tomis dienomis buvo armijos tankai, ir geriausių žirgų buvo galima įsigyti Egipte. Tai kalba apie turto ir valdžios didinimą piramidės viršuje esančio lyderio rankose ir grįžimą atgal į Egiptą širdyje, arba tikrą atkritimą nuo Viešpaties ir tikrą sugrįžimą ten, kur anksčiau buvo.

Trečia: „Jis nedaugins sau žmonų“. Tai apie seksualinę nuodėmę, geidulius ir stabmeldystę (prisiminkime Saliamono gyvenimą).

Ketvirta: „Jis nedaugins sau sidabro ir aukso“, tai - godumas, ekstravagantiški turtai, skirti sau pačiam.

Penkta: „Laikysis Žodžio“. Jis  turės žinoti, kad pavaldus Dievui.

Šešta: „Kad jo širdis nepasiaukštintų prieš brolius, kad jis nenusigręžtų nuo Žodžio, kad jo dienos būtų ilgos šioje žemėje“.

Sistema atveria duris vilkams avių kailyje (1); leidžia jiems gyventi kaip Egipte ir kaupti žemės turtus (2); atidaro duris seksualinei nuodėmei ir kitokiai stabmeldystei (3); atveria duris ekstravagantiškam gyvenimo stiliui ir turtų kaupimui (4) ; leidžia nukrypti nuo doktrinos ir kurti mokymus, kurie nesutinka su Žodžiu (5); įslenka išdidumas ir arogancija, nes jie užmiršta, iš kur jie atėjo (6).

Štai taip atsidūrę piramidės viršūnėje geri žmonės pagenda... Užuot elgiasi kaip tarnai, jie ima elgtis kaip karaliai.

Aš žinau, kad yra daug, labai daug gerų pastorių, bet atsidūrę piramidės sistemoje viršūnėje, jie prieš savo norą savaime tampa karaliais. Aš žinau daug gerų pastorių, kurie myli savo žmones, kurių gyvenimo lygis toks kaip ir kitų žmonių bažnyčioje, ir jie stengiasi gerai vadovauti savo bažnyčiai. Bet dauguma be savo kaltės sėdi piramidės viršūnėje 1700 metų amžiaus sistemoje, ir lygiai taip kaip visi kiti, nežiūrint jų gerų norų, yra atakuojami pagundų ir nuodėmių, nes sistema sukuria karalius, o ne dvasinius lyderius.

Karaliams, kurie sėdi piramidės viršūnėje reikia žmonių su bandos mentalitetu, kurie nenori galvoti, ir nenori objektyviai studijuoti žodžio, jie nori būti vedami ir mokomi lyderių. Karaliams reikia silpnų žmonių ir jie dažnai juodina (šmeižia) tuos, kurie palieka jų „karalystę“.

Karaliai gali vadovauti tik tada, kai žmonės jiems leidžia tai daryti.

Šlovinkite Dievą, kad šiandien visame žemės rutulyje žmonės ima suprasti, kad Kristus mus visus padarė kunigais, suprasdami, kad kiekvienas mokinys yra Dievo šventykla, ir, kad jiems nereikia pastorių leidimo daryti tai, ką Dievas įdėjo į jų širdis ! Jie grįžta prie NT bažnyčios ir lyderystės.

Atsakysiu į savo pirminį klausimą: kodėl 1700 metų tradicinės struktūros bažnyčia patyrė tiek daug karų ,skandalų ir nesėkmių? Todėl, kad nuo 300 metų po Kristaus pradėjo veikti piramidės sistema, o ji gamina karalius su visomis jų ydomis, kurias apibūdino Mozė, bet tikrai ne tokius tarnus, kaip mokė Jėzus.

Štai keletas minčių pamąstymui...

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Ar tau tai rūpi? 2 dalis

John Fenn, 2010 m. rugpjūčio mėn. 7 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Praėjusią savaitę aš dalijausi savo pamąstymais apie kelias iš Kristaus Kūno gautas pranašystes bei  apreiškimus, kuriuos Barbara ir aš gavome iš Tėvo ir Viešpaties Jėzaus dar paauglystėje, apie ekonomikos naujienas, karą ir t.t., bei tai, kaip Tėvas pertraukė mano mintis šias žodžiais: „Ar tau tai rūpi?“ Šie žodžiai tada padėjo man vėl nukreipti savo dėmesį į Jį ir į tai, kas laukia mūsų amžinybėje, ir išsklaidė visų girdimų žinių bei pranašysčių keliamą baimę.

Baimė lengvai įslenka į mūsų protą ir pradeda ten viešpatauti mums to nepastebint. Mes paprasčiausiai norime viską žinoti, tačiau staiga suvokiame, kad, užuot mąstę apie Viešpaties dalykus, mes jau esame pavergti baimę atnešusios informacijos. Blogiausia, kai dėmesys atitraukiamas Jėzaus vardu! Jairas, kaip niekas kitas (Morkaus 5), turėjo priežastį pasiduoti tam dėmesio išblaškymui. Jis prašė Jėzaus išgydyti jo sergančią dukrą: „Ateik ir uždėk rankas ant jos, kad ji pagytų ir gyventų“. Jėzus, Jairas ir mokiniai patraukė jo namų link. Pakeliui išgijo kraujoplūdžiu sirgusi moteris, kuri palietė Jėzaus rūbo kraštą, ir tai, žinoma, prikaustė visų dėmesį. Tačiau einant į Jairo namus, kur turėjo būti išgydyta jo duktė, didžiausia dėmesio išblaškymo priežastis buvo ne tai.

Tuo metu, kai visų dėmesys buvo sutelktas į išgydytą moterį, atvyko pasiuntiniai ir pranešė, kad Jairo duktė mirė, ir dabar visų akys nukrypo į jos tėvą, dėl kurio jie pradėjo savo kelionę. „Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sinagogos vyresniajam tarė: „Nebijok, vien tik tikėk“ (Mk 5, 36).

Jėzus prašė Jairą sugrįžti prie to, kuo jis tikėjo iš pradžių: „Ateik, uždėk savo rankas ant jos, kad ji pagytų ir gyventų“ (Mk 5, 23). Tas faktas, kad po Jairo tikėjimo išpažinimo iki Jėzaus atvykimo į jo namus mergaitė mirė, nieko nereiškė. „Nebijok, vien tik tikėk“ (Mk 5, 36). Jis prašė Jairą kontroliuoti savo emocijas ir mintis bei likti susitelkusį į savo pradinį tikėjimą, kad mergaitė gyvens.

Prisimindami praėjusios savaitės „Mintis“, mes galėtume pasakyti, kad Jėzus paklausė: „Ar tau tai rūpi? (vert. Kas tau?), nebijok, tik tikėk tuo, kuo tikėjai iš pradžių“.

Grįžkime atgal

Jėzus prašė Jairo sugrįžti prie tų minčių ir emocijų, kurias jis turėjo tol, kol dar jo nebuvo pasiekusi žinia apie mergaitės mirtį, kol dar nebuvo išgydyta moteris su kraujoplūdžiu, kol dar nebuvo susirinkusi juos sekanti minia. Jis prašė Jairo savo mintimis sugrįžti atgal į tą laiką, kai jis dar negirdėjo ir nepatyrė visų tų dalykų – grįžti atgal prie sutelkto ir susikristalizavusio tikėjimo: „Ateik, uždėk savo rankas ant jos, ir ji bus pagydyta ir gyvens“ (išplėstinis vertimas iš anglų k.).

Jis prašė jo atmesti viską, kas įvyko po šito tikėjimo išpažinimo, ir žvelgti į žinią apie jos mirtį, kaip į netinkamą ir nematerialų faktą - kaip į nukrypimą nuo teisingo kurso! Nebijok, tik tikėk savo pradiniu prašymu. Tikėk pradiniu rezultatu. Tikėk pradine dalykų baigtimi. Visa kita atmesk.

Štai toks yra skirtumas tarp žmonių, kurie keičiantis aplinkybėms išsaugo savo ramybę ir tikėjimą, ir tų, kurie skaitydami pasaulio žinias ar klausydami pranašysčių pasiduoda baimei.

Pasiryžkime

Lk 21, 12-24 Jėzus išpranašavo šventyklos sugriovimą, kuris įvyko po 40 metų (70 metais nuo Jėzaus gimimo). Jis minėjo, kad tuo metu tikinčiuosius žiauriai persekios net šeimos nariai ir, kad kai kurie, klausantys tų žodžių, to persekiojimo metu žus.

Jėzus sakė, kad tų išdavysčių, areštų ir įkalinimų metu jie turės galimybę liudyti savo tikėjimą: „Tai bus jums proga liudyti“ (eil. 13). „Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės, nes aš jums duosiu ... išminties“ (Lk 12, 12-16).

Graikų kalboje čia yra pavartotas žodis „tithemi“, kuris reiškia „dėtis į širdį“, arba „pasiryžti savo širdyje“, bet jo prasmė gali būti dar stipresnė. Jn 15, 16 sutinkame šį žodį, kai Jėzus sako mokiniams: „Aš paskyriau jus“ arba „iš anksto nulėmiau“.

Kai evangelijos pagal Luką 21 skyriuje Jėzus kalba mokiniams apie šventyklos sugriovimą ir visus kitus baisius įvykius, Jis liepia „dėtis kai kuriuos dalykus į širdį“ jau dabar, kad ateityje, kai viskas aplinkui grius, šitie apsisprendimai padėtų išlaikyti tikėjimą ir ramybę.

Įsitvirtinimo laikas

Prieš daugelį metų, kai mūsų neįgalus sūnus buvo dar mažas ir mes dar nežinojome, kas jo laukia ateityje, Barbarai ir man buvo toks laikas, kai viskas aplinkui griuvo. Tuo metu, kai kovojome dėl savo sūnaus sveikatos, mes turėjome dvi picų pardavinėjimo įmones, o mūsų buhalteris pamiršo sumokėti svarbius mokesčius, nes rūpinosi savo vėžiu sergančia žmona. Taigi netikėtai mus užgriuvo žinia, kad esame įsiskolinę tūkstančius dolerių. Prie viso to aš tuo metu buvau pastoriaus padėjėju bažnyčioje, kuri turėjo savo įprastą politiką ir problemas. Atrodė, kad visas pasaulis aplink mane byrėjo ir griuvo.

Tačiau vieną dieną, mąstant, kaip pasiteisinti dėl nesumokėtų mokesčių, staiga mintyse iškilo šie žodžiai: „Kad ir kas blogiausia įvyktų tavo gyvenime, tavo ateitis danguje!“. Aš išgirdau savo atsakymą: „Taip, tai tiesa, kad ir ką man padarytų žmogus, aš vis tiek einu į dangų“.

Tai suteikė man ateities perspektyvą, kurios fone mano problemos atrodė visai mažos. Aš įsitvirtinau. Tą dieną savo širdyje įtvirtinau kai kuriuos dalykus. Nesvarbu, kuo baigsis mano derybos dėl nesumokėtų mokesčių, nesvarbu, kas vyksta su mūsų sūnumi ir ką sako gydytojai, nesvarbu, kad kažkas bando manipuliuoti dalimi bažnyčios, nesvarbu, kas atsitiks, vis tiek mano kelio pabaiga danguje. Tai suteikė man didelę ramybę.

Aš manau, kad įvairiais gyvenimo laikotarpiais mes širdyje įtvirtiname įvairius dalykus. Kai aš buvau paauglys, Tėvas man pasakė, kad Jis mokys mane dalykų, dėl kurių vėliau gyvenime kai kurie manęs nekęs, bet tai bus jų problema su Juo, o ne su manimi, todėl nereikia kreipti į tai dėmesio.

Aš įsidėjau šituos žodžius į širdį ir įsitvirtinau tame, nes žinojau, kad teks kentėti nuo bažnyčios politikos, ir kai tai įvyko, aš prisiminiau savo paauglystę ir tai, ką tada dėjausi į širdį. Persekiojimų metu tai man tapo didelės ramybės ir paguodos šaltiniu.

Vėliau gyvenime turėjau sutvirtinti savo širdį dėl buhalterio aplaidumo, sūnaus ligos, ir t.t. Per gyvenimą turėjau daug progų sutvirtinti savo širdį dėl daugelio dalykų, ir visada atsiverdavo platesnė, amžina perspektyva.

Bet kokia mums iškilusi problema ir kiekviena mums priešo brukama baimė taip pat yra galimybė sutvirtinti savo širdį ir paruošti ją ateičiai. Nesvarbu, su kokiais sunkumais jūs susiduriate šiandien, ar susidursite rytoj, aš meldžiu, kad jūsų širdis būtų įtvirtinta Kristuje ir jūs galėtumėte paklausti savęs: „Ar tau tai rūpi?“ (vert. „kas tau dėl to?“)

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Ar tau tai rūpi? 1 dalis

John Fenn, 2010 m. liepos mėn. 31 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Kokonas?

Prieš kelias savaites žiūrėjau filmą apie tai, kaip gaminamas šilkas. Jūs tikriausiai žinote pagrindinius dalykus: šilkverpio vikšras, maitindamasis šilkmedžio lapais, užauga daugmaž iki 3cm pločio ir 7,6 cm ilgio ir, prieš pavirsdamas lėliuke, susiverpia šilko kokoną. Vienas vikšras suverpia apie 4000 pėdų ilgio siūlą (1,2 km). Kad gautum šilką, vabzdžių lėliukės turi būti nužudytos, paprastai tai daroma išverdant kokoną vandenyje. Tada darbininkai rankomis suranda siūlo galą, jį išvynioja ir suverpia sudėję nuo 3 iki 100 siūlų į vieną. Tai priklauso nuo to, kokio storio siūlą reikia pagaminti.

Pavasarį per žinias buvo paskelbta, kad per vienerius metus, nuo 2008 iki 2009 metų vidurio, dėl tikėjimo buvo nužudyta apie 176.000 krikščionių vien dėl to, kad jie tikėjo Jėzumi. Šis skaičius gerokai viršija 1990 metų statistinius duomenis – 130.000 (informacija iš wnd.com). Kyla klausimas: Ar mes, gyvenantys vakaruose, gyvename kokonuose?

Ar mes susiverpėm labai brangius šilko siūlus ir susivyniojome į juos, kad izoliuotume save nuo realybės? 176.000 mūsų brolių kasmet miršta už tikėjimą, kurį mes laikome savaime suprantamu dalyku. Ar mes tuos keistų doktrinų, užimančių MŪSŲ laiką, šilko siūlus eksportuojame į kitas tautas, kad ir jos būtų jų užvaldytos? Užvaldytos klestėjimo doktrinų, nesibaigiančių ginčų Bažnyčios paėmimo klausimais arba paskutinių dienų pranašysčių apie ateinančias nelaimes?

Taip, būtent toks ir yra amerikietiškasis tikėjimo stilius kai kuriems. Mes suverpėme šituos siūlus vieną po kito, kol susidarė visiems matomas kokonas, uždengęs aplinkinį pasaulį ir izoliavęs mus vieną nuo kito. Padarė žmogumi, tūnančiu kokone, žmogumi, esančiu tarp kitų žmonių, kurie taip pat tūno kokonuose. Ir dar blogiau: kokonuose esantys žmonės susirenka dideliame kokonų pastate, vadinamame bažnyčia, ta bažnyčia jungiasi su kitomis kokonų bažnyčiomis bei kokonų mokytojais, ir toks pasaulis jiems atrodo visai geras. Bet aš siūlau tiems, kurie gali girdėti, paklausyti, ką kalba Dvasia. O Dvasia kalba, kad dabar daugelis kokonų išgyvena tokį laiką, kada jie išvyniojami siūlas po siūlo, ir tai yra mirtis jų pačių pasirinktam aklumui.

Įslenka baimės dvasia

Vienas iš daugelio dalykų, kuriuos man pasakė Viešpats aplankymo metu, (tą patį kalbėjo man ir Tėvas), yra tai, kad ateina toks laikas, kad kai kurie tikintieji supras, jog tai, kas jų manymu, yra stiprus tikėjimas, iš tikrųjų nėra tikėjimas. Tai yra tie žmonės, kurie savo viltis ir pasitikėjimą sudėjo į doktrinas, apsivyniojo tų mokymų siūlais, manydami, kad pažinti doktriną yra tas pats, kas ir pažinti Viešpatį, tačiau iš tikrųjų jų tikėjimas nėra tikėjimas Dievu.

Štai kodėl daugelis Kristaus Kūne dabar patiria baimę. Jie gyveno kokone ir norėtų, kad visa tai tęstųsi ir toliau. Jie yra sukrėsti pasaulio įvykių ir pranašiškų žodžių apie tai, kas dar gali įvykti, tuo parodydami, kur glūdi jų tikrasis saugumas.

Tėvas man pasakė, kad dėl šito poreikio Jis pasaulio įvykius panaudos kaip katalizatorių tam, kad žmonės iš tiesų ieškotų ir siektų pažinti Jį. Aš sakau, jog į pasaulį ateina „Tėvo pažinimo prabudimas“. Pasaulio įvykiai sukelia nežinomybės, neužtikrintumo jausmą.

Prisiminkime, ką Jėzus pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Tikslas yra Tėvas, bet ne Jėzus. Jėzus yra kelias, bet Tėvas yra mūsų tikslas. Štai kas dabar ateina į Kristaus Kūną, ir tai yra susiję su namų bažnyčiomis, kuriose yra tarpusavio ryšiais pagrįstas tikėjimas. Žmonės trokšta susirinkti neformalioje aplinkoje, kad Tėvas galėtų veikti jų tarpe taip, kaip Jis nori – ir tai geriausiai pavyksta tada, kai yra namų bažnyčių susirinkimuose stiprūs tarpusavio ryšiai.

Kas tau? Aš mąsčiau apie pranašiškus žodžius, kuriuos Barbara ir aš esame gavę iš Viešpaties ir tuos, kurie dabar ištariami Kristaus Kūne. Aš taip pat prisiminiau tą laiką, kai mes su Barbara dar buvome paaugliai ir Viešpats apreiškė mums, kad tai, ką Jis mums yra numatęs, atsiskleis tuo metu, kai pasaulis patirs didelius sunkumus. Tai, ką mes darysime, vystysis ir tęsis, klestės ir augs, priešingai tam, ką matysime vykstant aplink mus.

Aš taip pat mąsčiau apie keletą pranašiškų žodžių, kuriuos gavau iš žmonių, ir kurie patvirtino tai, ką mes girdėjome paauglystėje: vienas matė griūvantį pasaulį, o tuo metu tai, ką darėme mes, kilo kaip raketa. Kitas matė du lėktuvus: vienas lėktuvas, pilnas žmonių, patyrė katastrofą, tai atstovauja pasaulį, o kitas lėktuvas, kuriame buvome mes, skrido saugiai iš nelaimės vietos. Aš pasakoju apie šitas pranašystes todėl, kad noriu paruošti dirvą tam, ką ketinu pasakyti, bet ne todėl, kad bandau sukurti reklamą mūsų tarnavimui. Aš paprasčiausiai dabar mąstau apie tai.

Mąstydamas apie šiuos dalykus, aš vis sugrįždavau prie klausimo: „O kas, jeigu?“. O kas, jeigu doleris patirs visišką infliaciją? O kas, jeigu atakos prieš vyriausybės vadovus vėl pasikartos, kaip Jis yra mus perspėjęs bei liepęs melstis už juos šį ir kitą rudenį? Ar ateinančiais atostogų sezonais vėl pasikartos savižudžių atakos moluose bei restoranuose, dėl ko Jis taip pat yra mus įspėjęs? Ar sausio – kovo laikotarpio įvykiai privers žmones išvykti iš nesaugių miestų ir apsigyventi miškuose? Jis mums kalbėjo, kad tai įvyks šį arba kitą sausį.

O kas jeigu?... kas jeigu?... kas jeigu?

Staiga Jis įsiveržė į mano mintis – drąsiai ir tiesmukai: „Ar tau visa tai rūpi?“. Jis tęsė: „Ar tau tai rūpi? Aš tau pasakiau, kad tu klestėsi ir patirsi sėkmę dėl to darbo, kurį Aš tave pašaukiau padaryti. Tu esi mano tobuloje valioje. Tu esi paslėptas manyje, kaip tu ir sakai daugeliui, tu jau esi amžinybėje, tai kodėl tau visa tai, kas vyksta pasaulyje, yra svarbu? Jei aš pasakyčiau, kad Jis atkreipė mano dėmesį, tai būtų didelis sumenkinimas. Mane paliko bet kokia bandžiusi prisėlinti baimė, vėl sugrįžo teisinga ir aiški ateities perspektyva, ir aš vėl susitelkiau į tą užduotį, kuri mums skirta: padaryti mokiniais, mylėti tuos, kuriuos Jis mums davė, aukoti savo gyvenimą, kad jie galėtų iš to semtis.

Mūsų gyvenimas yra Kristuje ir Jam netrukdo pasaulio ekonomika, žemės drebėjimai, visuomeniniai neramumai. Niekas Jo nestebina. Taigi tada, kai mes mąstome apie visus tuos išpranašautus ateinančius blogus dalykus, arba kai mūsų akys atsiveria ir mes pamatome, kad kiekvienais metais dėl tikėjimo žūsta 176.000 mūsų brolių ir mąstome, kokie persekiojimai gali ateiti ir mums, mes turėtume paklausti savęs: „Ar man visa tai rūpi?“

Grįžkime atgal, pažvelkime į visumą. Pagalvokime, ką Tėvas suplanavo mums šioje situacijoje. Stebuklingas aprūpinimas, nuostabūs tarpusavio santykiai ir Jis tai darė visados. Prisimindamas praeities dienas ir kaip Jis aprūpino tave tada, galėsi pažvelgti į pasaulį ir paklausti: „Ar man tai rūpi?‘‘

Kitą savaitę aš pasidalinsiu mintimis apie tai, kaip praktiškai atremti baimės atakas, sustiprinti dvasinį pasitikėjimą ir stuburą girdint pranašiškus žodžius apie ateinančius sunkius laikus ir kaip būti kupinu Viešpaties ramybės bei džiaugsmo.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Pranašiškas žodis 2011 metams

John Fenn, 2011 m. sausio mėn. 29d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Kokios šalies piliečiai?

Daugelis manęs klausia, ar Tėvas ir Viešpats (Jėzus – vert. past.) ką nors kalbėjo man apie šiuos metus? Šiek tiek papasakosiu ir apie tai, tačiau ta dalis, kuria norėčiau pasidalinti, yra apie Dvasios laiką, kuriame dabar gyvena Kristaus Kūnas, ir kuris apima daug daugiau nei kalendorinius metus.

Anksčiau „Savaitės mintyse“ esu rašęs ir, gal būt daugelis jūsų prisimena apie tai, kaip Viešpats pasirodė man 2010-ųjų pavasarį ir pasakė, jog dabar yra laikas, kai Jis prašo Kristaus kūną teisti save visų pirma finansuose ir santykiuose. Atrodo, kad šios dvi sritys bus labai svarbios dar dvejus metus po šio apreiškimo.

Dabar neminėsiu visų detalių, tačiau mes vis dar esame tame laikotarpyje. Tai Kristaus Kūnui skirtas pasiruošimo laikas dėl pokyčių mus supančiame pasaulyje. Pirmasis šio aplankymo teiginys mane paskatino panagrinėti Žodį. Jis pasakė: „Tai, ką daugelis laiko karalystės evangelija, yra ne kas kita, kaip žmogiškos doktrinos. Pastudijuok skirtumus“.

Kiekviena tauta turi savo kultūrą, apimančią finansus ir santykius, tačiau Dievo kultūra šiose srityse yra kitokia. Į kurią kultūrą mes sutelkiame savo dėmesį ir troškimus?

Po to, kai Viešpats man tai kalbėjo, aš pradėjau studijuoti Dangaus Karalystės kultūrą ir net pravedžiau eilę vebinarų (mokymai internetu) šia tema. Juos nemokamai galite pasiklausyti mūsų tinklalapyje. Aš palyginau biblinės Evangelijos ir amerikietiškos evangelijos skirtumus. Tokiu pat būdu esu anksčiau palyginęs šiuolaikinę bažnyčią su Pauliaus bei kitų Naujojo Testamento autorių mokymu ir praktika. Kaip tada, taip ir dabar atradau didelių neatitikimų.

Mano studijos atskleidė, jog didžioji Kristaus Kūno dalis galvojo, jog Evangelija ir amerikietiška svajonė yra vienas ir tas pats. Tačiau taip nėra. (Ir mes paskleidėme šią klaidą visame pasaulyje).

Jei norėtute paskaityti puikų vieno žmogaus liudijimą, kaip jis pamatė skirtumą tarp tikrosios ir amerikietiškos evangelijos, rekomenduočiau David Platt knygą „Radical“ (galima įsigyti ir kaip e-knygą).

Nekviesk manęs dabar

Aš dar nepasakojau apie tai, jog tuomet paklausiau Viešpaties, kodėl Jis prašo savo Kūno teisti save būtent šiose dviejose srityse: finansuose ir santykiuose. Jis man paaiškino, jog tada, kai žmonės neteisingai naudoja dovanas ir nenori savęs dėl to teisti, tos dovanos tampa nuodėmės šaltiniu ir priemone, kuria Jis dažnai nuteisia žmones.

Jis užsiminė apie evangelijoje pagal Luką paminėtus žmones, kuriuos Jis kvietė sekti ir kurie Jam atsakė: „Aš seksiu Tave, kur tik Tu eisi <...> bet leisk pirma palaidoti man savo tėvą“; „Pirmiausia leisk man atsisveikinti su savo namiškiais“. Jėzus sakė: „<...> Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ <...> „Palik mirusiems (dvasia) laidoti savo mirusius“, ir „Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9, 57-62). Kitaip sakant, tie  žmonės, kurie norėjo sekti Jėzų, turėjo nutraukti ryšius su savo kultūra ir įsijungti į Jėzaus kultūrą.

Dovanos, pašaukimas ir tikslas tapo esminiu sprendimo objektu, savęs teisimo objektu. Taip yra ir šiandien.

Viešpats tęsė: „Didžiausia Amerikos dovana pasauliui – finansai, tapo dalyku, dėl kurio ji kentės“. Tai buvo pastaba, ne teismas, užtikrinimas, jog tauta pjaus tai, ką pasėjo.

Tai pirmas žingsnis – leisti asmeniui arba tautai pjauti tai, ką pasėjo – skolas, nedisciplinuotą išlaidumą, santykius klastingais ar užslėptais motyvais. Teismas ateina po to, kai asmuo ar tauta, pjaudami tai, ką pasėjo, nepakeičia savo kelių – tame mes vis dar turime viltį, dar turime laiko pasikeisti.

Petras rašė, kad teismas prasideda nuo Dievo namų. Taigi šitas aplankymas buvo įvadas į tai, kas vėliau įvyks pasaulyje. Aš viliuosi, kad mes pasikeisime kaip tauta, ir kaip Kristaus Kūnas mes dar turime laiko pasikeisti.

Kaip žinoti, kad girdi, ką sako Dvasia?

Gal būt daugelis skaitytojų savo dvasia apčiuopia kai ką, ką sunkiai galėtų apibūdinti, tačiau aš viliuosi, jog tai randa jumyse atgarsį. Kai kurie ženklai, rodantys, jog tu atsakai į Viešpaties kvietimą teisti save dėl finansų ir santykių, gali būti matomi tame:

Pirma, asmuo pajus vidinį atsiskyrimą nuo evangelinių įvykių aplink save – jausis atskirti nuo tradicinės bažnyčios, tarsi objektyvus žurnalistas ar trečiasis asmuo, nebetrokš didelių susirinkimų, mėgstami pamokslininkai daugiau nieko jiems neduos. Jie alks tyro Žodžio tarsi sėdėtų prie Jėzaus kojų.

Tuo pačiu metu jie pradės ieškoti skyriaus ar eilutės, norėdami ištirti, ar mokymas, kurį įprato girdėti, yra teisingas ar ne, ir pastebės dideles klaidas. Pradžioje jie gal būt nesuvoks, jog tai Šventoji Dvasia švelniai parodo klaidą per eilę netikėtų suvokimų, jog „tai ne tiesa!“, iš vidaus kylančių apreiškimų.

Šventoji Dvasia toliau atskleis paviršutiniškus santykius, nors jie būtų Viešpaties vardu, ir pakreips juos bendrauti su nuoširdesniais žmonėmis. Žmonės susimąstys, ar praeityje jie aukojo teisingais motyvais ir panaudoti geriausiai. Jiems kils klausimas, ar iš tiesų gerai duoti šiek tiek pinigų tam, kuriam jų reikia, užuot metus juos į paaukojimų krepšį?

Kai kuriems iškils klausimas dėl tikrų dalykų ir jie suabejos savo pamatinėmis vertybėmis bei įsitikinimais.

Jie jaučia savo dvasia, kad kažkas juos supančiame pasaulyje turi keistis. Giliai savyje jie žino, jog pasaulis vėl keisis, tačiau tai daugiau, nei baimė dėl ekonomikos ar pasaulio.

Jie savo širdies gelmėje jaučia pasikeitimus, tarsi Dievas ir Dievo žmonės tampa svarbesniais jų gyvenime – tačiau jie nežino, kur pradėti ieškoti žmonių, turinčių tokias pačias dvasines vertybes.

Dėl to jie jaučiasi tarsi būtų atskirti ir plauktų kažkur šalia pagrindinės srovės. Tačiau tuo pat metu savo dvasia jie jaučia, jog eina ramybės keliu, kuriuo juos veda Viešpats, didžioje kelionėje – jų protai stebisi tuo, kas vyksta, tačiau jų dvasia pasilieka ramybėje ir juos stebina šis kontrastas. Ar tai ne apie tave?

Kitą savaitę dalinsiuosi savo mintimis apie kai kuriuos biblinės Dievo Karalystės ir amerikietiškos arba kitokios evangelijos skirtumus, taigi galėsime palyginti tą evangeliją, kuria tikime, su ta evangelija, kurią pateikia Biblija, ir surasti skirtumus.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com

Grupės mąstymas

John Fenn, 2008 m. kovo mėn. 1 d.,

www.supernaturalhousechurch.org

Aš mąsčiau apie tai, kaip religija tapatina žmones su ta grupe, kuriai jie priklauso, kai Biblija mus apibūdina kaip individus vienoje šeimoje. „Aš lenkiu savo kelius prieš mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą, iš kurio visa šeima danguje ir žemėje turi vardą“ ( Ef 3,14-15).

Aš pastebėjau, kad religinė organizacija sunaikina asmens individualumą, suniveliuoja kiekvieno asmens unikalumą, įtraukdama jį į didelę vienalytę žmonių grupę apibūdinamą kaip denominacija, programa, tikėjimo srovė, konferencijos tema ar kitas koks tikėjimo judėjimas.

Jėzus nėra grupės narys

Viena iš priežasčių dėl ko fariziejai, sadukiejai, heroditai, Rašto žinovai, teisėjai pyko ant Jėzaus buvo tai, kad Jis nesusitapatino nei su viena iš šitų grupių. Religija nekenčia individualizmo, nes ji negali kontroliuoti individų. Jie nežinojo, kaip elgtis su Jėzumi, nes pagal jų mąstymą, jeigu tu nesi nei vienos grupės narys, tai su tavimi iš viso jų niekas nesieja. Individas gali išreikšti savo unikalumą tik tada jeigu jis tinka prie grupės mąstymo (ir su grupės patvirtinimu), o Jėzus nesutiko žaisti pagal šitas grupių taisykles.

Ir iš tiesų, jie niekaip negalėjo suprasti, ką Jėzus daro, nes jų pasaulėžiūra buvo - grupės mąstymas, ir jie manė, kad Dievas veikia tik tokiu būdu. Jie netgi nežinojo kaip elgtis su individu, jeigu jis nepriklauso jokiai grupei. Jų nesutarimas su Jėzumi iš dalies buvo dėl to, kad Jis nepritapo prie tos grupės mąstymo.

Bažnyčioje- ne savo vietoje

Jeigu Jūs galite suprasti, kaip buvo žiūrima į Jėzų, kuris nebuvo nei vienos priimtos grupės nariu, tuomet jūs galite suprasti modernios bažnyčios mąstymą. Aš jų nekaltinu, nes grupės mąstymas yra tradicinės bažnyčios kultūra. Pasidairykime po bažnyčios istoriją ir surasime tokius „negrupinius“ mąstytojus kaip Liuteris, arba Wesley.

Aš tik bandau parodyti skirtingus mąstymus. Tradicinė bažnyčia daugelyje ir įvairių grupių ugdo žmones būti dalimi grupės, pasišventusios programai, arba būti sekmadienio susirinkimo arba tarnavimo kaimynams programos dalimi, lygiai taip kaip Jėzaus dienomis.

Jei tu pradėsi kalbėti jiems apie tarpusavio santykiais paremtą krikščionybę, jie neturės su kuo jos palyginti, taigi, jie išsiblaškę klaidžios akimis arba lauks pirmos pauzės pokalbyje, kad galėtų sprukti link išėjimo.

Reikėjo ne vienų metų, kad suvokčiau, kodėl aš visada tradicinėje bažnyčioje jaučiausi ne savo vietoje. Aš visada žiūrėjau į žmones, kaip į unikalius individus, už kuriuos numirė Jėzus, o ne kaip į žmones priklausančius tam tikrai grupei. Aš nesutikau būti priskirtas teritorijai, žaisti politinių žaidimų, priimti, arba pašalinti žmones iš savo bendravimo dėl to, kad jie lankė tam tikrą bažnyčią, arba buvo tam tikros lyties, arba pagal tai, kokia nuodėmė juos laikė, ir būtent tai mane darė svetimu.

Pavojus susijungti į grupę

Pačia savo prigimtimi grupė privalo arba vertinti žmones, arba laikyti juos pavojingais grupei ir atitinkamai pagal tai ji elgiasi. Jei asmuo išlaiko savo sugebėjimą mąstyti būdamas grupėje, jis tampa grupei pavojingu.

Beveik kiekvienoje bažnyčios anketoje yra grafa apie lankymą, dešimtines, kur teko anksčiau tarnauti - visa tai sukurta, taip pat ir tam, kad tarp kitų dalykų išvystytų grupės mąstymą. Kiekvienoje Biblijos mokykloje, kurias aš mačiau, ir daugelyje bažnyčios savanorių apmokymų visada yra kažkas apie grupės mąstymą su pavadinimu „Paklusnumas vadovams“, būtent per tai vykdoma kontrolė.

Grupinis mąstymas nesuderinamas su individualizmu Kristuje. Žmonės klausia: „O kaip atsiskaitomybė?“ tarpusavio santykiais paremtoje krikščionybėje, nes jiems tai reiškia atsiskaitomybė grupei per programos vykdymą, lankymą ar davimą. Jie nesupranta, net negali įsivaizduoti, ką reiškia turėti artimus tarpusavio ryšius Kristuje kurių metu atsiskaitomybė ir intymumas pasiekiamas tyroje draugystėje, nes tradicinė bažnyčios struktūra daugiau skatina bendravimą su grupe nei tarp žmonių grupėje. Todėl jie netgi neturi to su kuo tai palyginti.

Netgi namų bažnyčių judėjime – oi, ach, yra grupės, su kuriomis individai sieja save, ir yra „tikėjimo srovės“. Štai kodėl aš kalbu apie tarpusavio santykiais paremtą krikščionybę, kurioje nėra nei žydo nei graiko, nei vyro nei moters, nei vergo nei laisvojo, bet visi yra viena Kristuje (Gal 3,28).

Petro identifikacijos krizė

Petrui buvo sunku išsiveržti iš to grupės mąstymo. Paulius pasakoja, kad tol, kol jie buvo kartu, jie valgydavo su kai kuriais pagonimis. Tai darydavo tik nepraktikuojantys žydai, bet kai jie sulaukė svečių iš Jeruzalės, Petras nedelsiant atsiskyrė, todėl Paulius jį viešai sudraudė (Gal 2,11-14).

Petras nežinojo , ar jis yra žydas, kuris priima pagonis, ar jis turi atsiskirti nuo jų, kad išlaikytų savo žydiškumą?

Šventykla ar šeima?

Ankstyvoji bažnyčia po Sekminių patyrė tą pačią identifikacijos krizę – jie buvo išauklėti kaip fariziejai ir sadukiejai, ar kuri nors kita denominacija, ir staiga dabar Kristus gyvena jau ne šventykloje, o kiekviename iš jų asmeniškai!

Kai Viešpats pajudėjo iš vienos Jeruzalės šventyklos į individus kaip į Dievo šventyklas, Jis sugriovė visas grupes ir dabar kiekvieną padarė Dievo šeimos nariu (Gal 3, 28; 4, 7), vienu tarp kitų.

Tai reiškė, kad dabar, jie turėjo pradėti mąstyti savarankiškai, ir leisti, kad kiti jų naujos šeimos nariai kalbėtų į jų gyvenimus. Jie tapo sujungti, bet išlaikantys savo individualumą ir unikalumą, kurį buvo iš jų pavogusi religija.

Iš karto po Sekminių, praėjus šiek tiek daugiau nei metams, jie dar svyravo tarp savo naujo mąstymo - viena šeima Jėzuje Kristuje, ir seno grupės mąstymo. „Ir jie kasdien vieningai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose (šeimoje) tai vienur, tai kitur laužydavo duoną, vaišindavosi su džiugia ir tauria širdimi“ (Apd 2, 46).

Bet Apd 8,1 mums pasako, kad šiek tiek daugiau nei po metų, visi, išskyrus apaštalus, išvyko iš Jeruzalės dėl Sauliaus persekiojimų! Viešpats davė jiems tą laiką, kad jie galėtų pakeisti savo grupės mąstymą. Taigi jie atsisveikino su savo šventyklos, arba grupės mąstymu ir išvyko iš miesto!

Petras atsikrato grupės mąstymo: suvokia, kad jie - šeima

Geros naujienos yra tai, kad Petras atsikratė grupės mąstymo. Laiške Galatams parašyta: „Ir pastebėję man suteiktą malonę, Jokūbas, Kefas, ir Jonas, kurie laikomi šulais, padavė man ir Barnabui dešines draugystės ženklan, kad eitume pas pagonis, o jie pas apipjaustytuosius“ (Gal 2, 9).

Jūs matote, Naujasis Testamentas įvardija dvi grupes: žydus ir pagonis, ir dar yra Dievo šeima. Galbūt jūs gimėte žydu arba pagonimi, bet Kristuje jūs paliekate šitas grupes, lytį, netgi statusą gyvenime, kad būtumėte Jėzuje. „Nėra nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvojo, nei vyro, nei moters, nes visi esate viena Jėzuje Kristuje“ (Gal 3, 28).

Aš matau žmones visoje šalyje, kurie ima suvokti, kad jie buvo išauklėti grupės mąstymo, nors iš tiesų Naujasis Testamentas apibūdina mus kaip individus, kurie išlaiko savo individualybę, būdami Kristaus šeimoje.

Kai tik jūs išsilaisvinate iš žmogaus sukurto grupės mąstymo ir pradedate mąstyti kaip Dievo šeimos narys, svarbiausia tuomet suvokti, priimti kituose malonę. Petras tarnavo žydams, Paulius - pagonims. Petras buvo neišsilavinęs žvejys, Paulius turėjo gerą išsilavinimą. Paulius jau gyveno šioje malonėje, bet Petras turėjo išmokti kaip pastebėti Dievo malonę kituose.

Svarbiausia pastebėti malonę

Pastebėjimas malonės kituose - tai ašis, apie kurią sukasi ir auga Naujojo Testamento tarpusavio santykiai. Aš galiu tarnauti arba priimti patarnavimą, būti draugu įvairių tikėjimo srovių ir denominacijų žmonėms todėl, kad aš ieškau malonės juose ir priimu ją iš jų - ieškau, ką turime bendro ir nuo to atramos taško statau mūsų santykius.

Petras savo paskutinio laiško pabaigoje rašo, kad kai kas, Pauliaus raštuose jam yra sunkiai suprantama. Nuostabu. Jis pastebi Dievo malonę, kuri veikė Pauliaus gyvenime, bet netgi savo gyvenimo pabaigoje jis iki galo jos nesuprato (Jis rašo apie tai 2 Pt 3,15-16).

Tai reiškia, kad man nebūtina tave suprasti, svarbu atpažinti malonę tavyje. Pavyzdžiui, aš atpažįstu Dievo malonę tame, ką tu darai grupių (vert. gang) kultūroje, nors visko nesuprantu. Aš atpažįstu tavo malonę verslo pasaulyje, bet negaliu visko suprasti, aš pastebiu tavo malonę - (užpildyk grafą) kaip moters, žmonos, motinos, skriaudžiamo asmens, buvusio skriaudiko, buvusio benamio, buvusio musulmono, buvusio ar esamo denominacijai priklausančio asmens. Kai aš atpažįstu Dievo malonę tavyje, aš tave priimsiu kaip šeimos narį.

Kai paliksi šitą grupės mąstymą, atrasi, kad visi lygiai ir tikėjimo srovės nėra reikšmingi, ir tada galėsi peržengti grupės ribas, atpažinti ir priimti malonę kituose (kai jie tau leis).

Mes esame kūnas sudarytas iš individualių narių su individualiomis malonėmis ir dovanomis. Mes mylime ir gerbiame vienas kitą pagal tas malones, kurias turime, ne pagal tai, kuriai grupei tu priklausai.

Bet priėmimas Dievo malonės kituose yra tik startas. Tikslas - pagal šią malonę patarnauti vienas kitam, tinkamai susijungus su kitais, bet tai jau kita tema. Taip kaip pasakė Karalius Artūras filme „Pirmasis Riteris“ ( OK, Sean Connery‘s): „Tarnaudami vienas kitam mes tampame laisvais“.

Tokios mintys šiandienai.

Gausių palaiminimų!

John Fenn

www.supernaturalhousechurch.org

Neužmirškite rašyti man asmeninius e-laiškus šiuo adresu: cwowi@aol.com