John Fenn, Kodėl dykuma? Tylos vieta. 3 iš 3, Savaitės mintys,

 

John Fenn, Why the Wilderness? The place of silence. 3 of 3, Weekly Thoughts, 3/28/26

 

Sveikinu visus,

 Ar kada nors buvote dykumoje? Ten nėra daug, tik uolos, smėlis ir keli augalai. Ji gelsvai rudos spalvos ir atrodo, kad tęsiasi amžinai. Ji blanki. Ji tarsi dubuo košės.

Nėra nieko, kas jus vizualiai atitrauktų, ir nėra jokio triukšmo, išskyrus retkarčiais pasirodantį paukštį. Jos grožis slypi jos atšiaurume. Sausos dykumos patirtis yra tylos vieta, kai galima apsidairyti, apmąstyti ir pabūti vienumoje su savo mintimis.

 

Tyla nuo seno yra judaizmo kertinis akmuo. Kunigai savo pareigas šventykloje atlikdavo tyloje. Kai jie aukodavo gyvūną ar grūdus, tai darydavo tyloje. Priešingai, kitos religijos daugiausia dėmesio skiria giesmėms, gongams, dainoms, maldoms ir panašiai, kai jų kunigai atlieka savo pareigas. Rabinas Abahu sakė, kad kai Dievas davė Mozei įsakymus, visi žmonės nutilo, ir net pasaulis nutilo. Žodžių pasninkas jau seniai yra judaizmo ir krikščionybės dalis – ypač žinomi vienuoliai, kurie praktikuoja tylos įžadus.

 

Kai pranašas Elijas po susidūrimo su Baalo pranašais buvo oloje, jis sutiko Dievą ne viesule, ugnyje ar žemės drebėjime, o „... tyliame balse“. Hebrajų kalba; kol demamah dakah, pažodžiui reiškiantis „trumpos tylos garsas“. Jį galite girdėti tik tada, kai nekalbate. Kai nešlovinate. Kai nesimeldžiate.

 

Daugelis atrado, kad yra sukurti tam, kad girdėtų Jo balsą tam tikroje vietoje ir proto būsenoje. Galbūt tai būna dirbant sode, galbūt gamtoje, galbūt karštame duše ar vonioje. Atrodo, kad Viešpats mus pasitinka ten, ir savo nežinojime galime manyti, kad Jam patinka tam tikra vieta. Tačiau tiesa ta, kad būtent toje vietoje mes pereiname į neutralią būseną, kai visi kiti blaškymai yra atjungti. Pirmiausia suvokiame Jo buvimą, o tada Jo Žodžius.

 

Dvi klausymosi dalys

 

Kai esu savo biure namuose, dažnai girdžiu Barbarą kažkur kitur namuose mane šaukiančią. Bet nesuprantu, ką ji sako – girdžiu jos balsą, žinau, kad ji kažką sako, bet negaliu įskaityti žodžių. Turiu prieiti arčiau jos, kad suprasčiau. Hebrajų kalba kalbėtojas yra „Medaber“, o tai, kas sakoma, yra „medubar“.

 

Kiek kartų savo dvasioje suvokiame vedimą, tada mūsų protas prieštarauja tam ir darome savo, tik tam, kad vėliau suprastume, jog tai buvo Viešpats? Girdėjome balsą ir galbūt supratome pagrindus nurodymui, bet nusprendėme daryti taip, kaip mums liepė mūsų protas. Reikalingos abi dalys – pirmiausia išgirsti, kad Jis kalba, o tada suvokti, ką Jis nori pasakyti. Su Viešpačiu Jis gali atsisiųsti( angl. download) visą skyrių, kurį mums sunku išreikšti žodžiais, nes apreiškimas yra toks platus ir jungia tiek daug „taškų“ mūsų gyvenime.

 

Bet viskas prasidėjo nuo tylos. Būtent toje tyloje mes žinome, kad esame mylimi, apkabinti ir išklausyti. Mes ne vieni. Tačiau tas suvokimas yra subtilus, mūsų dvasioje, tas tylus, tylus balsas, kuris kartais tėra gili ramybė viduje. Bet to pakanka, jei leidžiame jam būti gana. Vien jausti Jo buvimą yra toks turtingas, toks gilus, kad kartą pastebėjus, tai tarsi žengti pro didžiuosius dvaro vartus. Per daug visko, kad galėtume viską ištirti vienu metu, ir mes norime sėdėti, pasinerti ir visa tai sugerti – tokį Jo buvimą mūsų dvasioje mes suvokiame tylos viduryje.

 

Pagalvokite...

 

Dievas savo balsu sukūrė visatą. Todėl maldos yra svarbios. Tačiau tarp Jo ir mūsų žodžių yra tylos akimirkos. Sakinio pabaigoje dedame tašką, kad pažymėtume tylą, kalbėjimo pabaigą. Sakinio pabaigoje dedame šauktuką, kad pabrėžtume mintį ar emociją. Tačiau taško ar šauktuko pabaigoje yra tylos tarpas. Žodžiai yra svarbūs maldai, bet tyla yra lygiai taip pat svarbi. Be tylos tarp žodžių mes nežinotume žodžių reikšmės.

 

Tamsa tarp žvaigždžių nakties danguje suteikia joms apibrėžimą ir dimensiją. Sporto renginyje pertrauka yra tyla tarp veiksmo, kuri suteikia galimybę apmąstyti, planuoti ir apibrėžia, kas toliau vyks žaidime. Iškilmingomis akimirkomis, tokiomis kaip vestuvės ir laidotuvės, sulėtėja mūsų kalba, kad būtų galima tylos akimirkų apmąstymams. Negalime ištarti žodžių, jei tarp jų nėra tylos. Būtent žodžių nebuvimas ir parodo, kas yra tyla. „Nutilkite ir žinokite, kad aš esu Dievas.“ Psalmė 46:10.

 

Žodis „sela“ 39 psalmėse pavartotas 71 kartą ir buvo didelių diskusijų šaltinis dėl jo reikšmės. Jis buvo vartojamas pauzei žymėti panašiai kaip šiandien rašant natas vartojama fermata. Fermata vadinama paukščio akimi arba ciklopo akimi, nes tai taškas su antakiu virš jo. Tai reiškia padaryti pauzę po to, kai nata laikoma atlikėjo ar muzikanto nuožiūra.

 

Žodžio „sela“ šaknis panašiai reiškia „padaryti pauzę“, „sulaikyti“ arba „pakabinti“. Be selos eilutės pabaigoje žmogus tiesiog aklai pereitų prie kitos eilutės, nesustodamas tyloje apmąstyti ką tik pasakytos minties. Kaip dažnai jaučiamės vedami arba jaučiame Viešpaties nurodymą ir tiesiog tęsiame savo reikalus, neskirdami laiko „sela“, stabtelėti, įsiklausyti į tą paskutinį žodį, tą paskutinį apreiškimą, kurį gavome? Priimkite tą „rhema“, tada grįžkite ir dar šiek tiek apmąstykite, gaudami kiekvieną dvasinio peno kruopelę.

 

Malda yra priemonė, kuria perduodami mūsų prašymai, tyla nukelia mus į Jo akivaizdą.

 

Kultūra moko mus, kad tyla yra tuštuma, kurią reikia užpildyti. Žiniasklaidoje „miręs oras“ yra neigiamas. Jie turi užpildyti tylą žodžiais ir (arba) vaizdais. Tyla yra tuštuma. Tyla prilyginama vienatvei. Todėl mūsų maldos linkusios susilieti su visais kitais garsais, ir tampa sunku išgirsti Ganytojo balsą tarp daugelio. Turime nustoti klausytis tų kitų balsų, kol nepasieksime taško, kai Jo balsas tyloje yra vienas.

 

Tačiau Kristuje tyla turi prasmę. Tylai reikia dviejų dalių: nutildyti liežuvį ir nutildyti sielą. Liežuvio tyla atveria duris į sielos tylą. Ji taip pat atveria duris meilei, empatijai, apmąstymams ir asmeniniam kurso koregavimui. Jie eina kartu, kaip minėta aukščiau, žodžiu neapibrėši kitaip, kaip tik tyla tarp jų, todėl ir savo ryšio su Dievu neapibrėši be tylos periodų. Tačiau tyla per dažnai pamirštama. Mes sakome Dievui, ko norime, skelbiame, kariaujame, skelbiame, mes, mes, mes. Kaip mes galime tikėtis išgirsti savo Tėvą ir Viešpatį, jei patys kalbėsime? Mokykitės tylos.

 

Vienas rabinas yra pasakęs: „Šauksmas, kurį sulaikome, yra pats galingiausias.“ Kitas pastebėjo: „Pasninkas nuo žodžių turi didesnę transformacinę galią nei pasninkas nuo maisto.“ Dykumoje pagalvokite apie tylos laikus. Savo maldos gyvenime būtinai skirkite tiek pat laiko tylai. Taip aš gyvenu jau dešimtmečius ir esu įsitikinęs, kad tai viena iš priežasčių, kodėl apreiškimai nesiliauja. Laikais, kai jaučiu poreikį daugiau apreiškimo, prašau Tėvo to paties, ko Paulius prašė Efeziečiams 1:17-19: „Tėve, prašau, duok man išminties ir apreiškimo Dvasią Tavo pažinimui, kad mano proto akys būtų apšviestos ir suprasčiau, koks gilus yra Tavo kvietimas man.“

 

Dykumoje debesis yra čia pat. Jo stebuklai yra čia pat. Pamatyk juos. Pagalvok apie juos. Galbūt, kaip ir kunigai, skirk laiko atlikti savo pareigas tyloje, apmąstyti savo širdį, nes dykuma skirta ne tam, kad išbandytų tave dėl blogio, bet tam, kad įrodytų, ką Jis žino esant jumyse, kad ir tu galėtum tai pažinti. TADA tu iš dykumos išeisi stipresnis nei anksčiau. Dykuma tėra akimirka tavo amžinajame gyvenime, nepaversk ja viso savo gyvenimo.

 

Nauja tema kitą savaitę, o iki tol – laiminu,

John Fenn

cwowi.org ir rašyk man el. paštu cwowi@aol.com

2026 m. kovo mėn. naujienlaiškis

March 2026 Newsletter

 

Sveikinu visus,

 Pirmiausia šiek tiek asmeninių naujienų: daugelis iš jūsų gavote mūsų kovo 4 d. el. laišką apie mūsų viduriniojo sūnaus Jasono mirtį vasario 28 d. po kritimo ir

galvos traumos. Brianas ir Amy galėjo būti šalia jo lovos Filipinuose jo išlydėtuvių metu, ir mes esame už tai labai dėkingi. Žinome, kad jis yra su Viešpačiu, bet staigus išlydėjimas buvo... toks sunkus.

 

Dėkojame už jūsų el. laiškus ir aukas, kurios padeda padengti išlaidas, susijusias su Briano ir Amy skrydžiu ten nedelsiant, jo palaikų pervežimu iš Filipinų į JAV laidojimui ir su valstijos išlaidomis. Tai buvo didžiulė pagalba. Jis bus palaidotas su kariniu pagerbimu Tulsoje, kai viskas bus suderinta. Dėkojame už jūsų maldas!

 

Kai kurie klausė apie Chrisą ir jo naujus grupinius namus – vėl vėluojama, nes laukiame galutinio valstijos patikrinimo ir naujųjų namų sertifikavimo. Dėkojame už jūsų maldas. Chrisas džiaugiasi ir, be abejo, rodo daugiau kantrybės šiame procese nei aš!

 

Praėjusią savaitę turėjome du nuostabius „Zoom“ susitikimus, kuriuose dalyvavo draugai iš daugelio tautų. Kiekvienas susitikimas buvo skirtingas, nors ir paremtas tuo pačiu planu / studijomis, o kai kurie žmonių užduoti klausimai buvo gana gilūs, tai pagilino mūsų pagarbą Viešpačiui. Dėkojame tiems, kurie skyrė laiko prisijungti prie mūsų!

 

KWOWI – Man labai patinka pranešimai iš Kenijos, žr. aukščiau pateiktą atnaujinimą. Dėkojame už jūsų dosnią paramą KWOWI vaikams ir mūsų pastangas atnešti gyvybės ir verslo principus mūsų CWOWI žmonėms ten. Taip pat noriu, kad žinotumėte, jog mūsų Lagoso, Nigerijos, namų surinkimams taip pat visai gerai  sekasi, nepaisant sunkių laikų.

 

Pavyzdžiai danguje:

 

Prieš porą savaičių savo savaitiniame trumpame „YouTube“ mokyme papasakojau, kaip Mozė dykumoje pastatė palapinę ir jos vidų įrengė pagal modelį, kurį matė būdamas Dvasioje su Viešpačiu. Turime melstis, kad Tėvo valia būtų vykdoma žemėje, kaip danguje, tai reiškia, kad mes, kaip ir Mozė, suvokiame dalykus Dvasioje, ir tai virsta žemiškais rezultatais. Išėjimo 25:40 Mozei buvo pasakyta: „...ir padarysi juos pagal pavyzdį, kuris tau buvo parodytas kalne.“

 

Hebrajų kalbos žodis, reiškiantis modelį, yra „tabnith“, reiškiantis „forma, figūra, panašumas, modelis, planas, pavyzdys“. Kai ši eilutė cituojama Laiške žydams 8:5, vartojamas graikiškas žodis „typon“, iš kurio gauname žodį „tipas“, kaip: „Štai tokio tipo automobilis, kokio mums reikia mūsų šeimai.“ Graikiškas žodis buvo vartojamas apibūdinti panašumą ar pavyzdį, figūrą ar modelį. Nei vienas iš šių žodžių nereikalauja tikslios kopijos. Mozė turėjo pastatyti palapinę pagal modelį, kurį matė danguje.

 

Įsivaizduokite, kokias problemas Mozė turėjo...

 

...kai 1400 m. pr. Kr. dykumoje jis pamatė tobulą modelį danguje ir turėjo sekti tuo modeliu, turėdamas tik tą medieną, kurią galėjo rasti, gyvūnų odas, išlydytus aukso ir sidabro papuošalus bei šiek tiek lino. Bet jis bandė įvykdyti Tėvo valią žemėje, kaip ji yra danguje. Vėliau Saliamonas patobulino naudojamą medžiagą*, gamindamas akmens luitus, grynai rafinuotą auksą ir sidabrą, brangakmenius, mieste pagamintus puikius gobelenus ir kruopščiai apdirbtus medžio dirbinius. Tačiau abu buvo to, ką Mozė matė danguje, pavyzdžiai, tačiau juos skyrė daugiau nei 400 metų, todėl medžiagos šiek tiek pasikeitė. Tai buvo to, ką Mozei buvo parodyta, interpretacijos, pagrįstos tuo, ką jie turėjo, o ne tikslios kopijos. *1 Karalių 6 ir 1 Metraščių 22

 

Panašiai galime pažvelgti į skirtumus tarp interpretacijos ir vertimo. Vertimas yra tikslus, pažodinis, kaitymas, vienos kalbos pakartojimas į kitą. Interpretacija, tokia kaip kalbų interpretacija, leidžia vertėjui pateikti savo nuomonę, idėją apie pagrindinį perteikiamą mintį. Štai kodėl Dvasios dovanose, tokiose kaip kalbų interpretacija, žmogus gali vartoti karaliaus Jokūbo anglų kalbą – „taip sako Viešpats“. Arba tai gali būti kažkas panašaus į: „Viešpats sako, kad jums reikia gerai sutarti“. Tai ne vertimas, o interpretacija, todėl ji perteikia žmogaus išsilavinimą, kultūrą ir tai, kaip jis paprastai kalba, bet perteikia pagrindinę tiesą, Viešpaties norimos pasakyti tiesos esmę.

 

 

Mozei buvo liepta pagaminti „pagal modelį/formą/panašumą, kuris tau buvo parodytas kalne“. Dievas nesitikėjo tikslaus vertimo, o interpretacijos, nes kaip galima pamatyti tobulą pavyzdį danguje ir sukurti tai iš vien žemiškų medžiagų?

 

 

Pagalvokite apie problemas, kurias turime...

 

 

Viešpats parodo mums savo valią, savo modelį danguje, kurį Jis yra numatęs mūsų gyvenimui. Mes nujaučiame, kokia gali būti ateitis. Matome, kas galėtų būti mūsų vaikams. Matome, ką dangus turi

santykiams, kurie galėtų būti. Esame verslo dalis ir matome, kas tai galėtų būti – ką dangus mato kaip tobulą, brandžią, išsamią viziją ir valią. Gauname tiesos branduolį, tiesos esmę, kuris, kaip dangus sako, kad galėtų būti, ir tada bandome pagal tai statyti  savo gyvenimą, savo vaiko gyvenimą, savo draugo gyvenimą, savo verslo gyvenimą... gyvenimą pagal danguje mums parodytą modelį.

 

Taigi, mes meldžiamės už mylimą žmogų. Meldžiame Dievo aukščiausio ir geriausio jiems, pagal tobulumą, kurį jaučiame savo širdyje. Tai gali būti kažkas kita nei žmogus. Matome, kaip gali atrodyti baigti namai, kokia gali būti mūsų santuoka, arba savo širdyse turime, kuo gali tapti verslas ar tarnystė, matydami ar suvokdami tobulą ir brandžią dangaus viziją. Kai Mozė pamatė dangiškąjį modelį, Tėvas tikrai žinojo, kad ir ką Mozė būtų sukūręs, tai nebus tikslus dangaus vertimas į žemę. Tai turėjo būti interpretacija – tas pats nutiko ir su Saliamonu bei jo pastatyta labai tvirta šventykla. Tėvas žinojo, kad tai, kas buvo apreikšta danguje, buvo tobulas, užbaigtas, geriausias scenarijus; Jo tobula ir geriausia valia, ir kad rezultatai žemėje niekada nepasieks tokio lygio. Iš tiesų, tai, kas matoma danguje, yra tobula, ir nėra jokio būdo, kaip žemė galėtų pasiekti dangaus tobulumo lygį.

 

Jėzus tai pademonstravo, kai buvo klausiamas apie santuoką ir skyrybas. Jėzus jiems pasakė, kad skyrybas taip pat davė Dievas kartu su santuoka; „...dėl žmonių širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo.“ (Mato 19:8, Morkaus 10:5) Tai tik viena situacija, kai Jėzus pareiškė, kad Dievo valia žemėje – Jo santuokos modelis – ne visada buvo įgyvendinama žemėje. Todėl Tėvas pasirūpino skyrybomis, kad nekaltas sutuoktinis galėtų pradėti iš naujo. (Pakartoto Įstatymo 24:1-4)

 

Pauliaus padėjėjas Demas jo laiškuose minimas 3 kartus. Filemonui skirtame laiške 24 eilutėje jis sako, kad yra bendradarbis Viešpatyje kartu su Morkumi ir Luku. Kolosiečiams 4:14 Paulius rašo, kad Lukas ir Demas juos sveikina. Tačiau paskutiniame Pauliaus laiške, prieš pat egzekuciją, 2 Timotiejui 4:10, jis rašo, kad Demas „mane paliko, nes myli šį pasaulį“. Kai kurie ankstyvieji rašytojai teigia, kad Demas grįžo į savo gimtąjį Tesalonikos miestą, atokiau nuo mirties grėsmės, kad gyventų lengvesnį gyvenimą. Galbūt pirmasis mūsų instinktas, skaitant Pauliaus laišką, kad jis mylėjo šį dabartinį pasaulį, yra mintis apie pasidavimą nuodėmei. Bažnyčios tradicija teigia, kad jis bijojo kankinystės ir pabėgo gyventi lengvesnį gyvenimą, kad išvengtų intensyvaus persekiojimo Romoje. Demas gyveno pagal geriausius dangaus gyvenimo pavyzdžius, Dievo duotą gyvenimo modelį, o paskui pasitraukė. Tai, kas jam nutiko, liko istorijos užmarštyje. Kai kurie žmonės atsitraukia nuo gyvenimo modelio, kurį jiems parodė dangus. Jie gali tenkintis kažkuo mažiau, bet Demas neabejotinai vis tiek mylėjo Viešpatį, bet baimė ir meilė savo žemiškajam gyvenimui privertė jį pasirinkti lengvesnį gyvenimo kelią.

 

 

Kai žemės netobulumai mūsų širdyse susitinka su Dievo tobulumu

 

 

Tai gali reikšti, kad Viešpats parodo mums, ką dangus yra numatęs mūsų vaikui, sutuoktiniui, verslui, tarnystei, namams, ir dažnai tai yra didelis, toli siekiantis ir labai didingas dalykas. Galime rašyti knygas, kurios, mūsų dvasioje jaučia, pasieks daugybę žmonių, bet žemės realybė yra tokia, kad ji pasiekia tik santykinai nedaugelį. Tačiau turime suprasti, kad Dievo įkvėptos knygos ir muzika, kurias Jis mums duoda, gyvena amžinai, nes jos yra iš Dvasios. Ateinančiais amžiais juos skaitys ir klausysis daug daugiau žmonių nei šiame amžiuje. Mes rašome, dainuojame, planuojame pagal modelį, parodytą mūsų dvasioje, suvokdami, kad geriausia žemėje yra daug žemiau mažiausio dangaus. Tačiau mes sekėme mums parodytu modeliu, ir tai yra tai, kas svarbu amžinybėje.

 

Tai, kas išversta pagal modelį, kurį matėme danguje, kaip Mozė, gali atrodyti labai kitaip nei tai, ką „matėme“ danguje (savo dvasioje). Verslas gali sunkiai sektis, bet vis tiek laikosi modelio. Vaikas gali pažinti Viešpatį, bet nevaikščioti to, ką turi dangus, pilnatvėje. Santuoka ar draugystė gali būti iš Dievo, bet ne visai atitikti modelį, kurį turime savo dvasioje, žinodami, kas tai galėtų būti. Esame žemėje, todėl tai nebus dangaus tobulumas.

 

Turime suprasti, kad būtent mūsų mylimo žmogaus netobulumai daro jį tobulu.

 

Viešpats turi įprotį rodyti mums tai, kas dangaus aukščiausia ir geriausia, ir tai, kas gali būti. Kai vergai buvo Egipte, Jis pasiuntė Mozę pranešti jiems, kad Jis suteikė tėvynę, tekantį pienu ir medumi. Tačiau visi jie mirė dykumoje, išskyrus Jozuę ir Kalebą, nes jie atsitraukė nuo aukščiausių ir geriausių dalykų dėl netikėjimo ir širdies kietumo.

 

Pranašai ne kartą kartojo Izraeliui, kokie palaiminti jie bus, jei tiesiog laikysis Dievo jiems nustatytų įstatymų. Viešpats netgi pasakė jiems, kad jei jie Jam paklus, jų ir jų vaikų dienos bus „kaip dangus žemėje“. Pakartoto Įstatymo 11:19-21

 

Visa tai normalu. Mūsų netobulumai leidžia mums pažinti nuodėmę, o malonė leidžia mums pažinti, kad šlovė bus Jo, o ne mūsų. Dar kartą pagalvokite, kaip sunku Mozei būtų buvę apie 1400 m. pr. Kr. dykumoje paversti tai, ką jis matė danguje, žemiškomis gyvūnų odomis, gobelenais, mediena ir auksu. Nėra jokio būdo, kad tai, ką jis matė danguje, būtų galima tiksliai atkartoti čia, žemėje. Net Paulius Filipiečiams 3:12 sakė, kad nelaikė savęs „pasiekusiu“ tą tobulumą. Tačiau vos 4 eilutėmis vėliau

16 eilutėje jis pasakė: „Vis dėlto, ką esame pasiekę, tuo ir vaikščiokime.“ Vaikščiokite šviesoje, kurią turime, suvokdami, kad joks žmogus, santykiai, verslas ar tarnystė šiame gyvenime iki galo nepasieks to modelio, kurį matome savo dvasioje. Bet mylėkite tai, ką turime, mylėkite.

 

Ilsėkitės tuo, ką turite savo dvasioje, net jei tai tik Dievo pažadėta ar įmanoma pasiekti esmė. Mylėkite žmones, tą pagrindinę dangaus tiesą, kurią suvokiate savo mylimame žmoguje. Mylėkite tai. Paulius rašė Galatams 2:9, kai Petras, Jokūbas ir Jonas „pajuto malonę“ Pauliuje ir Barnabe, jie ištiesė bendrystės ranką ir susitarė toliau tarnauti žydams, o Paulius ir Barnabas toliau tarnauti pagonims. Vėliau Petras rašė, kad kai kuriuos Pauliaus žodžius sunku suprasti, bet jis mylėjo pagrindinę dangaus tiesos esmę Pauliaus gyvenime, vadindamas jį „mūsų mylimu broliu Pauliumi“. 2 Petro 3:15-16 Mylėkite dangaus tiesos esmę žmoguje. Suvokite tai, mylėkite tai, nes tai yra Kristus juose.

 

Viešpats gali parodyti mums, ką dangus siūlo mūsų sutuoktiniui, nesvarbu, ar jis tiki, ar ne, bet niekas nepasiekia tobulumo šioje dangaus pusėje. Tačiau dangaus tiesos esmė bus įgyvendinta žemėje. Tas sutuoktinis turi tuos pagrindinius elementus, kurie verčia jus jį mylėti. Tas vaikas turi daugiau dangaus duoto potencialo, nei jis kada nors pasieks šiame gyvenime, bet jis pasieks pagrindinius jo elementus. Užpildykite tuščią eilutę: Santuoka, draugystė, tėvystė, išsilavinimas, darbas, bažnyčia, verslas, valdžia – Dievas gali parodyti mums savo tobulumą danguje, ir mes norime, kad Jo valia būtų vykdoma žemėje, kaip ir danguje, – bet mes visi pasiekiame tik dalį tų aukštesnių kelių. Priežastys paprastos: šlovė turi būti Jo, o ne mūsų, ir mes jau esame amžinybėje, o tai reiškia, kad tie aukštesni dalykai dažniausiai įvyks ateityje. Pašlovintame kūne, surištu velniu, su Jėzumi valdant žemėje, tada mes galime iš tikrųjų vaikščioti visu intelektu, kūrybiškumu, dovanomis ir talentais, kuriais Jis mus sukūrė.

 

Tad nepraraskite drąsos, mylėkite tiesos grūdelį, pagrindinius dangaus elementus, kuriuos matote savyje, savo drauge, sutuoktinyje, darbe, mokykloje, versle, tarnystėje ir apskritai gyvenime. Būkite drąsūs tiesos grūdeliu, kuris YRA, pagrindine Dievo pažadų jums tiesa. Nedarykite klaidos manydami, kad nuviliate Viešpatį, jei tai, ką matote savo dvasioje „ant kalno“, ne visai atitinka tą pilnatvę ir pilnatvę, kurią matėte. Ilsėkitės tuo, kas ten yra.

 

 

Dėkojame už jūsų maldas ir palaikymą. Žinome, kad Jasonas yra danguje, ir daugelis iš jūsų taip pat netekote sutuoktinio, vaiko, mylimo žmogaus, todėl galite užjausti.

 

 

Mes tikrai jus mylime ir vertiname!

 

 

Palaiminimai! John Barb, Brian ir Amy

.

John Fenn, Kodėl dykuma? Švelnumas dykumoje. 2 iš 3,

John Fenn, Why the Wilderness? Tenderness in the wilderness. 2 of 3, Weekly thoughts, 3/21/26

  

Ieškant švelnumo dykumoje?

 

Dažnai žmonės jaučiasi lyg dykumoje dėl neišpildyto pažado. Jie susiejo savo lūkesčius su tuo, kaip, jų manymu, tas pažadas bus ištesėtas, ir kai tai neįvyksta tuo metu ar tokiu būdu, kokiu jie tikėjosi, tai

supurto jų tikėjimą. Dažnai taip yra todėl, kad mes kuriame struktūrą, per kurią ir kuria, mūsų manymu, Dievas veikia. Kai Tėvas mus nuvilia, nedarydamas to, kas atitinka mūsų struktūrą, kurią laikome Jo keliais ir Jo Žodžiu, tai gali mus įstumti į nepasitikėjimo dykumą.

 

Tie nusivylimo laikai, kai Dievas daro dalykus ar nedaro dalykų pagal tai, ką manėme, verčia mus permąstyti, kuo tikime ir kodėl. Po nusivylimo, po pykčio, ateina savistaba – procesas, kuris gali užtrukti metus. Tačiau Tėvas yra Mokytojas, galintis panaudoti tai, kas verčia mus Juo abejoti, kad mus atverstų ir pamokytų, įrodydamas, kas iš tikrųjų yra mūsų širdyje. Dykuma iškelia giliausias mūsų širdies kerteles į paviršių, kad galėtume arba patvirtinti tai, kuo tikime, arba atgailauti ir pasikeisti.

 

 

Kaip Dievas panaudojo Izraelio dykumą: Pakartoto Įstatymo 8:1-7

 

Pakartoto Įstatymo knyga yra paskutiniai Mozės žodžiai, skirti tų, kurie išėjo iš Egipto, bet mirė dykumoje, vaikams. Tai buvo karta, kuri įžengs į Pažadėtąją žemę. Pakartoto Įstatymo 8:1 Viešpats sako vaikams, kad Jo tikslas yra paruošti juos įžengti į Pažadėtąją palaiminimų žemę, kurią Jis pažadėjo protėviams ir tėvams.

 

 

Tuo tikslu Jis tęsia 2 eilutėje: „Atsiminkite, kaip Viešpats, jūsų Dievas, vedė jus visą kelią dykumoje per tuos keturiasdešimt metų, kad jus pažemintų ir išbandytų, idant sužinotų, kas yra jūsų širdyje, ar laikysitės Jo įsakymų.“

 

 

Žodis, išverstas kaip „išbandyti“ arba „įrodyti“, yra hebrajų kalbos žodis „nasah“ ir taip pat buvo pavartotas Pradžios knygos 22:1, kur sakoma: „Dievas išbandė Abraomą“ įsakydamas jam paaukoti Izaoką. Žydų ir krikščionių mokslininkai pabrėžia, kad žodis „įrodyti“ nereiškia pagundos blogiui ar išbandymo, kad Dievas galėtų sužinoti, kas yra Abraomo ir Izraelio širdyje. Ne, tai reiškia, „kad juose kiltų pažinimas (apie tai, kas yra jų širdyje)“. Tėvas žino viską, todėl dykumos metas, kuris yra išbandymo metas, nėra skirtas Jam, kad Jis galėtų žinoti, kas yra mūsų širdyje; tai yra dėl mūsų, kad mes galėtume žinoti, kas yra mūsų širdyje.

 

Senajame Testamente yra dar keletas ištraukų, kurios atskleidžia, kad  Tėvas vėl ir vėl naudoja tuos pačius metodus: „Dievas paliko jį (Ezekiją), kad jį išbandytų ir sužinotų, kas yra jo širdyje“. 2 Metraščių 32:31, Teisėjų 2:22, 2 Metraščių 9:1–36 to paties žodžio vartojimas tuo pačiu tikslu. Dievas to nedaro jums, bet Jis naudoja jūsų dykumą, kad galėtumėte sužinoti, kas yra jūsų širdyje. Taip, tai išbandymas. Taip, tai yra tam, kad išbandytų, kas yra jūsų širdyje, o ne tam, kad pastatytų jums kliūtį. Jokūbo 1:13 sakoma, kad Dievas nebando žmogaus blogiu, nes Jis pats nėra blogio išbandytas / gundomas, todėl Dievas neleidžia dykumai apsunkinti gyvenimo. Veikiau tai vyksta tam, kad galėtumėte pažinti savo širdį ir savo atsidavimo Kristui gilumą.

 

 

Švelnumas dykumoje

 

 

Dykuma nėra tai, ką norėtume vėl patirti, tačiau joje yra stebuklų, žinomų tik mums. Kalbėdamas apie Izraelį, Viešpats į tą laiką dykumoje žiūrėjo kaip į kažką intymaus tik tarp Jo ir jų. Mozei buvo liepta pasakyti faraonui Išėjimo 4:22: „Izraelis yra mano sūnus, netgi mano pirmagimis.“ Vėliau, Ozėjo knygoje, žvelgdamas atgal, Viešpats pasakė: „Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau ir pašaukiau savo sūnų iš Egipto.“ Ozėjo 11:1. Tai ne griežto prižiūrėtojo balsas, o mylinčio Tėvo, padedančio savo vaikui augti, balsas.

 

Kai kurie iš mūsų prisimena savo tėvus arba galbūt pirmąjį darbą, kai reikėjo tęsti dirbti, kai buvai pavargęs, alkanas, ištroškęs, sušilęs ir purvinas – bet jūsų tėvas ar viršininkas privertė jus stengtis ir jūs supratote, kad esate stipresnis, nei manėte prieš prasidedant tai dienai. Daugelis gyvenime patiria didelių iššūkių, tokių kaip skyrybos, artimųjų mirtis, bankrotai, atleidimai iš darbo, netikėti persikraustymai ir dar daugiau, kad suprastų, jog esi stipresnis, nei manei prieš tai. Tačiau tais laikais patiri Viešpaties užuojautą, pamokymus ir švelnumą. Jis būna šalia visą laiką, ir dažnai tai pastebime žvelgdami atgal.

 

Net ir vėliau, kai Izraelis atkrito nuo Viešpaties kitoje dvasinėje dykumoje, Ozėjo 2:14, 19–20 Viešpats perkelia savo švelnumą iš tėvo sūnui į atleidžiančio vyro švelnumą neištikimai žmonai: „Štai! Aš ją suviliosiu, nuvesiu į dykumą ir kalbėsiu jai švelnius žodžius.“ Ir: „Aš susižadėsiu su ja amžiams, susižadėsiu teisumu, teisingumu, meile ir gailestingumu. Aš netgi susižadėsiu su ja ištikimybe, ir ji pažins Viešpatį.“ Švelnūs žodžiai priimami dykumoje. Ieškokite Jo švelnumo.

 

  

Aukščiau minėjau Pakartoto Įstatymo 8:2 ištrauką apie tai, kaip Viešpats panaudojo dykumą, kad leistų jiems ištirti, kas yra jų širdyje. Jau kitoje eilutėje, 3, Jis sako, kad norėjo, jog jie mokytųsi dykumoje: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų.“

 

Tai švelnumo pareiškimas; patvirtinantis tai, kas aukščiau parašyta Ozėjo knygoje, kad Viešpats kalbės su mumis mūsų dykumos viduryje. Ją taip pat cituoja Jėzus, kai buvo dykumoje gundomas Šėtono. Mato 4:4 Jis tai vartojo, kai atsisakė paversti akmenis duona. Žodis, kurį Jėzus vartojo „Dievo žodžiui“, yra „rhema“, o ne „logos“. Logos yra visas Dievo Žodis, visas Dievo patarimas ir yra vartojamas kalbant apie Jėzų kaip Dievo Žodį, tapusį kūnu. Tai yra Pradžios knyga per Apreiškimą, visas Dievo patarimas. IR visas Dievo patarimas, įkūnytas Jėzaus Kristaus asmenyje, Tėvo Žodyje. Logos.

 

Iš logos, iš viso Dievo patarimo kyla konkretus žodis, skirtas mums individualiai. Tai yra „rhema“. Jis vartojamas nurodyti asmeninį žodį, asmeninį Dievo apreiškimą mums. Jūs gavote rhema apie Jėzų ir atsakėte į jį tikėdami Juo. Jei suprasite skirtumą tarp logos ir rhema, tai gali pakeisti jūsų supratimą apie daugelį Naujojo Testamento dalykų ir, žinoma, jūsų patirtį dykumoje. Rhema gali būti apreiškimas, vedimas, liudijimas, kažkas, kas suvokiama, suvokiama jūsų dvasioje, arba tiesioginis žodis.

 

Gundomas Jėzus prilygino alkį rhema alkiui maisto. Ne alkį logos, bendro Dievo patarimo, bet mes turėtume alkti Viešpaties žodžio, apreiškimo, asmeninio mokymo ar dvasinės įžvalgos, kuri yra svarbesnė už mūsų valgį. Leiskite tai įsisąmoninti: mes negyvename viena duona, bet ir kiekvienu asmeniniu žodžiu, kuris mums išeina iš Dievo lūpų.

 

Jūs buvote išgelbėti gaudami rema

Pavyzdžiui, Romiečiams 10:17: Tikėjimas ateina iš klausymo, o klausymasis – iš Dievo žodžio. Žodis, reiškiantis „Žodį“, yra rema, o ne logos. Tikėjimas neatsiranda skaitant 2 Biblijos skyrius per dieną. Tikėjimas neatsiranda įsiminus po eilutę per dieną. Tikėjimas neatsiranda klausantis pamokslo ar Biblijos mokytojo. Visa tai yra logos – bendras Dievo patarimas, skirtas visiems. Visa tai puiku, bet tikėjimas neatsiranda iš to. Tikėjimas ateina priimant remą. Tikėjimas ateina iš asmeninio Dievo žodžio jums, jūsų situacijai. Tai yra tada, kai klausotės mokytojo ir staiga jis jus sudomina, arba džiaugsmas užlieja jūsų dvasią, arba staiga ta viena eilutė sujungia ir sujungia daugelį dalykų, kuriais tikėjote ir patyrėte. TAI yra rema. O pradinis kontekstas buvo prilyginti Jo klausymąsi maistui, kol esame dykumoje.

 

Kartais žmogus turi būti labai, labai giliai savo dykumoje, kol tampa toks beviltiškas. Daug lengviau kam nors parašyti el. laišką arba nueiti į susirinkimą tikintis, kad Dievas per ką nors mums pasakys žodį, nei mokėti kainą, kad stotume Jo akivaizdon, garbintume, klausytumėmės patys... Jis yra šalia švelnumu ir tam, kad panaudotume tą laiką, jog patikrintume, kas yra jūsų širdyje. Tam dažnai reikia tylos, ir aš apie tai bei kaip tai padaryti papasakosiu kitą savaitę. Iki tol, laiminu,

John Fenn 

 

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

John Fenn, Kodėl dykuma? 1/3, Savaitės mintys, 2026-03-14

 John Fenn, Kodėl dykuma? 1/3, Savaitės mintys, 2026-03-14

 

Sveikinu visus,

Dažnai girdime posakį : „Aš einu per dykumą“. Kartais žmonės sako: „Dievas su manimi nekalba“ arba „Jaučiuosi taip, lyg Viešpats mane būtų palikęs“. Kartais

žmogus jaučiasi lyg būtų dykumoje, jei kurį laiką netarnavo Dvasios dovanomis ar nematė dvasinio sapno. Visa tai ir dar daugiau gali lydėti jausmą, kad esi sausoje dvasinėje dykumoje.

 

Mes lyginame savo dykumą su Izraeliu dykumoje.

 

Mes jaučiamės lyg būtume sausoje vietoje, bandydami pasiekti dvasinę Pažadėtąją žemę, kupiną išsipildymo, tikslo ir krypties, kuri suteiks mums ramybę ir artumą Dievui. 1 Korintiečiams 10:1-13 Paulius pabrėžia Izraelio klaidas, kad jie visi buvo po tuo pačiu Dievo debesiu, visi kartu perėjo per tą pačią jūrą, visi valgė tą pačią maną, visi „gėrė iš tos pačios Uolos, o ta Uola buvo Kristus“. Vis dėlto kai kurie iš jų nebuvo patenkinti Dievu, nes jie puolė į seksualinę nuodėmę, stabmeldystę ir geismą ilgėdamiesi santykinės gausos, kurią turėjo Egipte. Taigi kyla klausimas: kodėl dykuma ir ko turėtume iš jos tikėtis? Galbūt taip pat: koks turėtų būti mūsų požiūris, kai esame dvasinėje dykumoje?

 

Paminėjęs Izraelį dykumoje, Paulius 6 ir 11 eilutėse pasakė: „...tai jiems nutiko kaip pavyzdžiai, kad mus pamokytų...“ Graikiškas žodis „įspėti“ reiškia „atkreipti dėmesį, švelnus papeikimas, įspėjimas (atkreipti dėmesį)“. Kitaip tariant – pastebėkite, studijuokite, mokykitės ir nedarykite jų klaidų, kai esate savo dykumoje.

 

Apsvarstykite Izraelio patirtį dykumoje...

 

Viešpats davė Izraeliui 10 įsakymų ir likusią Mozės įstatymo dalį, kai Izraelis buvo dykumoje. Tuo metu, maždaug 1400 m. pr. Kr., jokia tauta nevaldė tos dykumos. Tai rodo, kad Dievo Žodis nepriklausė jokiai tautai. Jis buvo skirtas visiems, visiems, kurie norėjo Jį priimti. Taip pat galėtume sakyti, kad Jėzus (Dievo Žodis kūne) kabojo ant kryžiaus tarp žemės ir dangaus, ir toje tarpinėje vietoje, niekam nepriklausančioje, Jis sumokėjo kainą už visus.

 

Priešingu atveju, jei Dievas būtų davęs Žodį Izraeliui po to, kai jie apsigyveno Izraelio žemėje, jie būtų galėję pasakyti, kad jokia kita tauta negali turėti Dievo Žodžio. Jei Jėzų būtų nukryžiavę tik žydai, jie galėtų Jį laikyti išskirtinai savuoju. Tačiau Jėzaus nukryžiavime dalyvavo žydai ir pagonys (romėnai). Todėl asmuo, kuris yra Gyvasis Žodis savo dykumos viduryje, yra skirtas visiems, kurie Jį priims.

 

Taip pat pagalvokite...

 

Jei Dievo Žodis būtų buvęs duotas Izraeliui Izraelio žemėje, visos kitos tautos turėtų pasiteisinimą nepriimti Viešpaties. Jos galėtų pagrįstai sakyti, kad Jis yra tik Izraelio „dievas“. Tačiau Jis to nepadarė, todėl niekas neturi pasiteisinimo. Dykuma nėra pasiteisinimas prarasti tikėjimą Dievu, nes didžiausi Izraelio egzistencijos stebuklai įvyko jiems klajojant dykumoje. Jis perskyrė jūrą, pavertė nuodingą vandenį gaiviu, privertė vandenį lietis iš uolos, dieną tiekė debesį, o naktį – ugnį, davė manos, putpelių, jų drabužiai ir batai nesudildavo ir dar daug daugiau – visa tai Izraeliui esant dykumoje.

 

Mes taip pat turime ieškoti Jo stebuklų savo dykumoje. Kai kurie iš jų skundėsi, kaip Viešpats juos aprūpino (mana) – nebūkime tokie!

 

Šis Viešpaties, duodančio savo Žodį dykumoje, modelis yra priežastis, kodėl žmogus taip dažnai artėja prie Dievo ir jaučiasi dvasiškai stiprus tais laikais. Nors dykumoje, viduje jie yra stiprūs. Jie pastebi „mažus“ aprūpinimo stebuklus (kartais vos pastebimus), bet taip pat ir laiką, malonę bei daugybę kitų ženklų, kad Jis yra su jais, ir jie yra paguosti.

 

Prieš daugelį metų vedžiau Biblijos studijas vidutinio saugumo kalėjime. Biblijos studijose dalyvavę vyrai buvo padarę labai sunkius nusikaltimus ir buvo nuteisti iki gyvos galvos. Jie buvo dykumoje, kurią patys buvo susikūrę, ir joje liks iki mirties. Tačiau tie vyrai buvo laisvesni nei daugelis žmonių, gyvenančių įprastą gyvenimą už kalėjimo sienų. Jie buvo laisvi savo dvasia, savo siela, Viešpats buvo toks realus, toks maloningas jiems, ir jie tikrai demonstravo Viešpaties džiaugsmą ir ramybę kalėjimo ir jo sunkios kultūros viduryje.

 

Paulius vertino savo dykumos patirtis: „Jis man pasakė: ‘Tau gana mano malonės, nes mano stiprybė yra tobula (subrendusi, užbaigta, išbaigta) tavo silpnume.’ Todėl aš girsiuosi savo silpnumu, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje.“ 2 Korintiečiams 12:9

 

Kiekvieno žmogaus patirtis dykumoje yra unikali ir labai asmeniška. Niekas kitas negali jos pasigirti, ir tai įrodo, kad mes tik keliaujame per ją, o tai svarbu prisiminti. Ėjimas per dykumą yra laikinas, tik gyvenimo tarpsnis. Kai mūsų vyriausią sūnų Chrisą, kuriam buvo tada 17 metų ištiko insultas, dėl kurio jis prarado galimybę judinti kairę ranką ir didelę dalį kairės kojos, Viešpats pasakė Barbarai: „Tegul tai būna akimirka, o ne visas gyvenimas.“ Tai reiškia, kad iš dangaus perspektyvos tai tik... trumpalaikė akimirka, ir Jis norėjo, kad ji pamatytų platesnę perspektyvą krizės įkarštyje.

 

Neturėtume pasilikti tokioje padėtyje, kur galėtume sakyti, kad esame aplinkybių aukos arba kad mūsų dykuma atsirado dėl kitų nuodėmių – ne. Neturėtume  sakyti: „Jei tik egiptiečiai būtų mus savanoriškai paleidę“ , „Jei tik pastorius nebūtų turėjęs romano su garbinimo vadove, nebūčiau toks piktas ant jų ir Dievo.“ „Jei pastorius nebūtų nusidėjęs, nesijausčiau taip, lyg visas mano dvasinis pasaulis būtų subyrėjęs.“ Ne.

 

Nesvarbu, kas ką ir kada darė, prisiminkite posakį: „Jei nebesijauti taip arti Dievo, kaip anksčiau, atspėk, kas pasikeitė?“ Izraelis turėjo eiti per dykumą, kad pasiektų Pažadėtąją žemę. Jėzaus nukryžiavimas privertė mokinius bėgti ištiktus šoko ir sumišimo. Tačiau atėjo prisikėlimo diena. Dykuma yra gyvenimo žemėje dalis, bet dykumos yra sezoninės.

 

Antrajame Petro laiške 1:4 Petras rašė: „...per kuriuos mums duoti be galo didingi ir brangūs pažadai, kad per juos galėtume tapti dieviškosios prigimties bendrininkais*...“ Mes laikome Dievo pažadus atsakyta malda, todėl darome viską, kad stovėtume „tikėjime“. Išvarinėjame demonus, prašome Tėvą angelų, galbūt pasninkaujame ir meldžiamės, laukdami pažado išsipildymo. *Graikiškai: koinos – bendravimas, turint kažką bendro.

 

Tačiau Jis sakė, kad pirmiausia juos duoda tam, kad galėtume būti Jo dieviškosios prigimties bendrininkai. Mano patirtimi, daugeliu atvejų, kuo greičiau susitelkiu į tai, kad labiau panašėčiau į Kristų ir augčiau, nekantriai laukdamas Jo pažado išsipildymo, tuo greičiau tas pažadas ištesimas. Užuot priėmęs klaidą, kad tik nuo manęs priklauso kovoti, stovėti, sudrausti, pasninkauti ir melstis, kad pamatyčiau atsakymą, aš sustoju ir artinuosi prie Jo. Tuo metu darau viską, ką galiu, kad ugdyčiau Kristaus charakterį ir dvasios vaisius, laukdamas pažado išsipildymo. Suderinkite savo širdį su Jo aukštesniu tikslu – duoti jums pažadą, kad galėtumėte bendrauti su dieviškąja prigimtimi, ir dykumos laikas labai greitai sutrumpės.

 

 

Kitą savaitę; Švelnumas dykumoje. Iki tol – laiminu!

 

 

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com

Kur Dievo baimė?

 Where is the Fear of God? 

March 6, 2026 by CWOWI

 

Sveikinu visus,

 

Kai buvau vaikas, gyvenome kaime, o arklių ferma ribojosi su mūsų sklypo galu. Turėjome apie 2,5 akro (1 hektarą) žemės su upeliu ir keliais vaismedžiais ant kalvos kitoje upelio pusėje. Prie galinių durų tėtis pastatė mums keturiems vaikams sūpynes ir smėlio dėžę. Kaimyninėje arklių fermoje gyveno katė, kuri reguliariai atklysdavo į mūsų sklypą ir naudojo mūsų smėlio dėžę , lyg tai būtų kraikas jos reikalams atlikti. Mano tėtis nekentė tos katės, nes visada turėdavome išvalyti smėlio dėžę, kad  galėtume vėl joje žaisti.

 

Vieną vakarą žaidžiau smėlio dėžėje, kai tėtis įsiveržė pro galines duris su šautuvu rankoje. Net nežinojau, kad name yra ginklas. Nedvejodamas jis dar kartą prakeikė katę, nusitaikė, kai ji ėjo palei mūsų galinę tvorą maždaug už 110 jardų (100 m) ir vienu šūviu ją nužudė. Tą akimirką išsigandau savo tėčio. Tuo metu man tikriausiai buvo 6 ar 7 metai,  tėčio baimė  man buvo nauja emocija. Pažinojau jį kaip tą, su kuriuo grūmėmės su šunimi, kaip tą, kuris kirpdavo man plaukus rūsyje, kaip tą, kuris išmokydavo mane paspausti rankas ir blizginti batus – nepažinojau jo kaip vyro su ginklu, kuris gali nužudyti katę! Tai buvo apreiškimas.

 

Kai turėjome arklių

 

Pasakiau savo sūnums negalvoti apie savo arklius kaip apie milžiniškus augintinius. Sakiau jiems, kad jie gali mylėti savo arklį ir manyti, kad jų arklys myli juos, bet niekada nepamirštų, kad tai 1000 svarų sveriantis gyvūnas (453 kg). Mylėkite juos, bet niekada nepamirškite jų galios.

 

Skaičių knygoje 16:9, kai Korachas ir jo draugai, levitų kunigai, sukilo prieš Mozės ir Aarono vadovavimą, Mozė jo paklausė: „Ar manai, kad maža, jog Viešpats išsirinko tave iš bendrijos tarnauti Padangtėje ir tarnauti bendrijai?“ Jeremijo knygoje 23:32 Viešpats sako apie netikrus pranašus: „Jie klaidina mano žmones savo melu ir „lengvabūdiškumu“.“ Žodis „lengvabūdis“ yra „pachazuth“, reiškiantis lengvabūdiškumą, išlaidumą, lengvabūdiškumą, nerūpestingumą.

 

Bendras šių pavyzdžių bruožas yra apreiškimo trūkumas: man tai buvo , kad mano tėvas galėtų nužudyti. Mano sūnums, kad jų žirgai galingi. Korachui, kad jie yra atsakingi Dievui. Viešpats apreiškė save Izraeliui per Egipto marus, stebuklus dykumoje – nes Jo galios apreiškimas turėjo įžiebti žmoguje Dievo baimę. Šiandien Jo galios apreiškimas, Jo aukščiausias ir geriausias galios panaudojimas, buvo tada, kai Jis prikėlė Jėzų iš numirusių. Turėdami tai, turime matyti, žinoti, suprasti ir leisti tam įsiskverbti į mūsų būtį, Jo galiai, apreikštai, kai Jis mus išgelbėjo. Išgelbėjo mus nuo pragaro, kalėjimo, nuodėmės – kad ir kas tai būtų – Jis išgelbėjo mus per Savo galingos galios panaudojimą, kai prikėlė Jėzų iš numirusių, o tai galiausiai privertė mus atgimti savo dvasioje. Kai galvojame apie tą galią savo gyvenime, kuri mus taip dramatiškai pakeitė, Dievo baimė yra natūralus atsakas. Kartkartėmis tai atgaivinkite! Gyvenkite tuo! Gyvenkite su pagarba tam, ką Jis padarė mumyse, dėl mūsų, su mumis! Kai tai žinome, pradedame mokymosi kelią.

 

Lengvabūdiškas požiūris į Dievo dalykus daugelyje šiandieninių surinkimų ir internete atsispindi „žodžių“, kuriuos pranašai ar kiti tarnai vadina žodžiais iš Dievo, dažnume. Tai dažnai atsispindi pastorių ir tarnautojų  sugedime ir amoralume. Tai atsispindi atsainiame familiariame tų, kurie Visagalį Dievą Tėvą vadina „tėčiu“, bendravime, kai neteisingai suprantamame žodžio „aba“ vartoseną pirmajame amžiuje. Šis Dievo baimės trūkumas užkerta kelią apreiškimui mokyme, apreiškimui garbinime, apreiškimui šventam gyvenimui.

 

Nekalbu apie tai, kad reikia bijoti Tėvo ar Viešpaties vien todėl, kad nusidedame čia ir ten, ar net jei žmogus kovoja su kažkuo jam įprastu. Ne, kalbu apie atsainų žiūrėjimą į Dievo dalykus krikščioniškoje kultūroje. Daugelis auditorinių surinkimų iškeitė Dvasios tekėjimą į šou , akivaizdų Dievo buvimą (patepimą) į emocijas, o gilų pasinėrimą į Dvasią garbinant – į dūmus ir lazerius.

 

Prieš kelis dešimtmečius įsigalėjo mintis, kad surinkimai neturėtų mesti iššūkio žmonėms pamaldose ir turėtų viską, kas geriausia, kad pritrauktų žmones prie Kristaus. Kongregacija surinkdavo milijonus  tikro itališko marmuro fojė rengti arba milijoną ar daugiau už geriausiai garso sistemai, o daugelis jų bendruomenėje negalėdavo sumokėti nuomos. Prioritetai buvo pakeisti nuo rūpinimosi tikra surinkimu į  rūpinimąsi pastatu, vadinamu surinkimu. Išvaizda tapo svarbiausia. Vardan aktualumo baigėsi kvietimai prie altoriaus, Dievo baimė ir absoliutų mokymai. Dievo dalykai tapo sistema, formule, suplanuotu profesionaliu pristatymu.

 

„Nutilk ir žinok, kad aš esu Dievas“

 

Tai  iš Psalmės 46:10 ir atsako į klausimą: „Kaip galiu gauti (apreiškimą) apie Dievo baimę?“

 

Nutilk ir žinok, kad aš esu Dievas. Nutilk ir pagalvok, nuo ko Jis tave išgelbėjo. Nurimk ir apmąstyk, kur būtum be Jo. Pagarbi  baimė, garbinimas yra natūrali reakcija į asmeninį apreiškimą. Būtent toje tyloje mes apmąstome, ieškome, nukreipiame dėmesį žemyn į savo dvasią, kur Jis apsireiškia. Vienas rabinas pasakė: Tyla yra galingiausia malda. Rabinas Šimonas, Gamlielo sūnus, pasakė: „Visas savo dienas augau tarp išminčių ir neradau nieko geresnio už tylą.“ Daugelis rabinų rašo, kad tyla yra pagrindinis būdas susisiekti su Dievu.

 

Tyla yra ne tik garso nebuvimas, tai yra asmens būsena,

 

Visiška  savo būties  tylos būsena, savęs atvedimas į pabaigą, kad sėdėtum, stovėtum, dirbtum Jo akivaizdoje. Kai žmogus tyli savo būtyje, jis gali dirbti, jis gali sėdėti – tai yra būties būsena, o ne garso nebuvimas.

 

Senovės kunigai, atlikdami aukas šventykloje, visai nekalbėjo – tai darė choras – žmonės – bet kunigai, aukodami Dievui, visai nekalbėjo. Jie turėjo būti bendrystės su Viešpačiu būsenoje per tylą – stebėdami, apmąstydami – bet aktyviai atlikdami savo darbą. Tai yra nusižeminimo prieš Dievą būsena, tyla Jo akivaizdoje, jaučiant baimę ir pagarbą Visagaliui.

 

Kai kas tai galėtų pavadinti meditacija arba proto perkėlimu į neutralią padėtį, kuri leidžia  apmąstyti vidines mintis, nukreipti mintis į žmogaus dvasią. 1 Samuelio 1:10-13 Ona tyliai meldėsi už sūnų, kurį pažadėjo pašvęsti Viešpačiui. Kunigas Elis matė, kaip jos lūpos šiek tiek juda, bet negirdėjo jokio garso. Dievas išgirdo jos maldą. Pradžios 21:15-17 Hagara ir paauglys Izmaelis išsiunčiami į dykumą. Ten, vandeniui pasibaigus, ji paguldo jį po krūmu ir nueina, sakydama sau, kad negali pakęsti matyti mirštančio sūnaus. Tačiau 17 eilutėje Viešpats jai du kartus sako: „Aš girdėjau berniuko balsą“.

 

Būtent toje jaunojo Izmaelio mirties tyloje Viešpats jį išgirdo. Būtent Onos tylioje maldoje Viešpats ją išgirdo. Toroje parašyta, kad kai Sara juokėsi Viešpaties akivaizdoje, kai Jis pasakė jai, kad ji turės sūnų, Pradžios 18:12-13, ji juokėsi tyliai sau – bet Viešpats ją išgirdo.

 

Pastebėjau, kad dažniausiai, kai esu Dvasioje ir Viešpats ateina manęs aplankyti, Jis ateina būtent tada, kai esu tylus. Dažnai Jį matau mūsų susirinkimuose, kai garbiname. Mačiau Jį namų surinkimuose, dažnai garbinimo metu. Tačiau dažniausiai asmeniškiausi mano momentai su Juo, kuriais niekada nesidalijau su niekuo, vyksta tada, kai esu tylus.

 

Paulius 1 Korintiečiams 14:10 rašė, kad šiame pasaulyje yra daug balsų ir nė vienas nėra beprasmis. Apsvarstykite galimybę išjungti tuos balsus, įskaitant ir savo. Taip, nustokite kalbėti. Senovėje chasidų judaizmo Breslovo šakoje jie praktikavo tylą, vaikščiodami po laukus. Taip pat yra „taanit dibbur“, reiškiantis „žodžių pasninką“. Mes pasninkaujame valgydami, žiūrėdami televizorių, pasninkaujame saldumynų. Apsvarstykite galimybę kurį laiką pasninkauti žodžiais. Judaizme giliausia, asmeninė malda vadinama „tefillah be-lachash“ arba „tyli malda“, paremta Onos tylia širdies malda 1 Samuelio knygos 1 skyriuje.

 

Apsvarstykite tylą, kad įgytumėte arba susigrąžintumėte Viešpaties baimę. Surinkime jos nerasite. Ir... kai mintys nuklysta, suvaldykite jas, kad sutelktumėte dėmesį į Viešpatį. Pastebėjau, kad Viešpats yra tobulas džentelmenas tuo, kad Jis nekalba tol, kol aš kalbu. Aš tai naudoju, kai uždedu rankas ant ko nors maldai. Sakau jiems tylėti – nesimelsti, nesimelsti kalbomis – tylėti, kol jie kalba, Jis to nedarys. Nepradėsiu už juos melstis, kol jie nenutils. Tada Jis gali į juos ir juose tekėti.

 

Ir baigiu šias 1 puslapio „Mintis“ apie Dievo baimę, kitą kartą tęsiu susijusia tema: Kodėl dykuma? Iki tol, palaiminimai,

 

John Fenn

Džonas Fenas, Įžvalgos ir supratimas, 4 iš 4

John Fenn, Insights and understanding, 4 of 4, 2/27/26

 Sveikinu visus,

Žodis „tzitzit“ (tsit-zit) reiškia „kutai“, kuriuos Dievas įsakė dėvėti ant senovės izraeliečių drabužių kaip Dievo žodžio, užrašyto Skaičių knygos 15:37-41,

priminimą:

 „Kalbėk izraelitams ir liepk jiems per kartas pasidaryti tzitzit (kutus) ant savo drabužių kampų, su mėlyna virvele ant kiekvieno tzitzit. Turėsite šiuos kutus, kad jie primintų jums Dievo žodį, vykdyti visus Jo įsakymus, kad jiems paklustumėte ir nesektumėte savo širdimi ir akimis, kad patenkintumėte savo geismus. Tada prisiminsite paklusti visiems mano įsakymams ir kad esate pašvęsti savo Dievui.“

 

Virvelės (kutai) turi būti pririštos tiesiai prie drabužių, o tai reiškia, kad negalima naudoti prisegamų kutų. Jų yra 4, po vieną kiekviename kampe, kiekvienas iš jų sudarytas iš 4 siūlų (vienas iš jų mėlynas), pervertų per kilpą, kad iš viso būtų 8. Tada prie 8 kutų viršuje padaromi 5 mazgai, taip sujungiant kutus (tzitzit) į vieną virvelę. Kadangi hebrajų abėcėlėje kiekviena raidė turi skaičių, pavadinimas „tzitzit“ hebrajų kalba taip pat yra skaičius 600. Įtraukus 5 mazgus prie 8 kutų, iš viso 13, gaunama 613 – Mozės įstatymo įsakymų skaičius, primenantis nešiotojui Viešpaties įsakymus.

 

Kodėl mėlynas siūlas?

Senovės Izraelyje kiekvieno izraelito drabužiai turėjo tzitzit kiekviename drabužių kampe. Laikui bėgant, drabužių stiliai keitėsi, ir dabar jie turi maldos skaras su tzitzit, dažniausiai plačiomis mėlynomis ir baltomis juostelėmis. Senovėje Dievas įsakė tarp baltų siūlų įdėti ir mėlyną siūlą. Mėlynas dažiklis buvo gaminamas iš čilazono sraigės, Murex rūšies, gyvenančios Viduržemio jūroje. Mėlyna yra dangaus ir Dievo spalva; ji kiekvienam izraelitui primena, kad jie yra Dievo kilmingieji, pašaukti kaip tauta būti kunigų karalyste (Išėjimo 19:6).

 

Ką padarė Dovydas

 

Visas 1 Samuelio 24 skyrius yra apie tai, kaip Dovydas nukirpo Sauliaus drabužio apvadą, tuo metu, kai Saulius atliko savo reikalus oloje, kurioje slėpėsi Dovydas. 5 eilutėje sakoma, kad Dovydą graužė sąžinė, o tai yra geras hebrajų kalbos žodžio „nakah“ vertimas. Tai reiškia „mušti, suduoti, sužaloti ar nubausti“. Dovydas jautėsi labai kaltas, kad nukirpo Sauliaus drabužio apvadą. Senovėje ir kai kuriose laidotuvėse šiandien žmogaus cicitas buvo nukerpamas , parodant, kad jis nebėra saistomas Mozės įstatymų. Pagal kai kurie papročiaus laidoja žmogų su maldos skara, bet su vienu iš cicitų pažeistu arba pašalintu, kad tai parodytų.

 

Dovydą graužė sąžinė, nes jis atliko laidotuvių ceremoniją, kurios metu nupjovė cicitą nuo Sauliaus apsiausto, sakydamas, kad jis yra miręs žmogus, atleistas nuo pareigos paklusti Dievo žodžiui – tiesioginė nuoroda į 1 Samuelio 15, kai Saulius sąmoningai nepakluso Viešpačiui – pagalvokite apie druskos bėrimą į  žaizdą! Dovydo atgaila buvo tokia galinga, kad pats Saulius atgailavo už bandymą nužudyti Dovydą ir nuėjo namo.

 

Ką padarė Morkaus 5 moteris

Mato 9:20, Morkaus 5:24-34 ir Luko 8:43-44 matome moterį, sergančią sunkia ir lėtine (12 metų) kraujavimo liga. „Išgirdusi apie Jėzų, ji palietė jo drabužius, nes ji sau pasakė: „Jei tik paliesiu jo drabužių apvadą, išgysiu.“ Jis jai pasakė: „Tavo tikėjimas tave išgydė.“

 

Keliais skyriais vėliau, Mato 14:35-36, mums sakoma: „Kai vietos žmonės atpažino, kad Jėzus ten yra, jie pranešė visiems aplinkui. Žmonės atnešė pas Jėzų savo ligonius ir maldavo leisti jiems bent paliesti Jo drabužių apvadą, ir visi, kurie jį palietė, pasveiko.“

 

Galima spėlioti, kad Mato 9 skyriuje pirmą kartą paminėta, jog ji palietė Jo drabužių apvadą (tzitzit) ir buvo išgydyta, Mato 14 skyriaus minios išgirdo, kaip ji buvo išgydyta, ir sekė jos pavyzdžiu, kupinos tikėjimo dėl jos tikėjimo ir veiksmų. Mes visko nežinome, bet žinome, kad tzitzit reiškia Dievo Žodį, ir ten, minioje, prieš jų akis, buvo Dievo Žodis kūne – visas Žodis, tobulai įvykdantis 613 įsakymų kūne – ir vien prisilietimas prie Gyvojo Žodžio per prisilietimą prie tzitzit išgydė daugelį žmonių.

 

Viešpaties vakarienė –didesnio bendruomeninio valgymo dalis

 

Daugelyje šių dienų surinkimų Viešpaties vakarienė švenčiama kaip atskira pamaldų dalis. Pirmajame amžiuje Viešpaties vakarienė buvo valgymo dalis. Mato 26:26: „Valgant Jėzus paėmė duoną, palaimino ją ir davė savo mokiniams sakydamas: „Imkite, valgykite: tai yra mano kūnas...“ Morkaus 14:22: „Valgant Jėzus paėmė duoną...“

 

Namų surinkime maistas yra neatsiejama bendravimo dalis ir kai kuriose kultūrose šiandien primena tai, kaip Jėzus šventė pirmąją „Viešpaties vakarienę“. Iš tiesų būtent šių bendruomeninių valgymų šventimas padėjo krikščionybei taip greitai augti visoje Romos imperijoje. Taip yra todėl, kad romėnų, graikų ir žydų kultūroje šie dideli šeimos ir draugų valgymai buvo pagrindinio Viduržemio jūros regiono gyvenimo socialinio audinio dalis pirmajame amžiuje. Kai žydai , graikai ir romėnai tapo krikščionimis, jie natūraliai įtraukė Kristų į bendruomeninius valgymus, į tai, ką jie darė visą savo gyvenimą.

 

Judaizme žydai nevalgydavo su pagonimis, bet turėjo savo bendruomeninį valgymą. Romėnai į graikus žiūrėjo iš aukšto, tačiau kiekviena kultūra turėjo savo bendruomeninius valgymus. Geras jų susibūrimo pavyzdys matomas Apaštalų darbų 18 skyriuje, kai buvo įkurtas surinkimas Korinte. Paulius

atvedė daug žydų iš sinagogos pas Jėzų, todėl jam reikėjo susitikti kažkieno kito namuose, o tai pasirodė esąs romėnas vardu Justas. Mums sakoma: „Ir daugelis korintiečių (graikų) taip pat įtikėjo ir buvo pakrikštyti“. Vėliau, 1 Korintiečiams 11:17-34, kai kurie iš šios rasiškai ir socialiai bei ekonomiškai mišrios tikinčiųjų grupės atsisakė valgyti su likusiais.

 

Romėnams bendruomeninis valgis buvo atviras šeimos nariams, draugams ir kaimynams, tačiau buvo suskirstytas pagal socialinę ir ekonominę padėtį. Graikai paprastai kviesdavo tik elito atstovus, o skurdesnės klasės buvo ignoruojamos. Žydai kviesdavosi tik žydus. Vakarienė buvo skirta prisiminti savo istoriją, susitelkti ties Dievo dalykais, sustiprinti savo unikalų tapatumą ir socialinius bei šeimos ryšius. Dabar įsivaizduokite šias 3 kultūras, sujungtas bendruomenės vakarienei. Jie visi buvo naujai įtikėję Jėzumi ir kiekvienas turėjo savo lūkesčius, kaip turėtų atrodyti šie valgymai. Be to, Korintas buvo jūrų uostas, ir buvo žinoma, kad miesto „baltųjų apykaklių“ darbuotojai niekada nebendravo su dokininkais, jūreiviais ir parduotuvių savininkais. Nenuostabu, kad Pauliaus pirmasis laiškas korintiečiams nagrinėjo bent 10 svarbių klausimų! Bent 3 iš jų susiskirstė į mažas, izoliuotas grupes, kurios nebendravo su kitais, ir dėl to kilo nesantaika!

 

1 Korintiečiams 11:17-34 Paulius visa tai apibendrino, rašydamas jiems, kad jie sutelktų dėmesį į tikrąją priežastį, kodėl jie susirinko kartu: švęsti Jėzaus Kristaus gyvenimą, auką ir pažadus. Paulius daugybe žodžių ragino juos atidėti tai, kas skiria; savo išankstinius nusistatymus, išankstines nuostatas apie tai, kaip turėtų atrodyti tradicinis bendruomeninis valgis, ir sutelkti dėmesį į Jėzų. Paulius pakartoja tai, ką, jo teigimu, išmoko tiesiogiai iš Viešpaties: „Imkite duoną, kuri simbolizuoja sulaužytą kūną, ir vyną, kuris simbolizuoja pralietą kraują, ir valgykite kartu.“

 

Tiems, kurie pasirinko atsiskirti nuo kitų, Paulius pasakė: „Daug tarp  jūsų yra silpnų ir ligotų, daug žmonių mirė anksti, nes tinkamai neišskyrė Viešpaties kūno.“ Šiame kontekste Viešpaties kūno išskyrimas yra ne apie išgydymą, o apie Kristaus kūną. Kad Jis mirė ir prisikėlė už žydus, graikus ir romėnus, ir jei atmesite rasės, socialinius-ekonominius ir gyvenimo istorijos klausimus nuo esančiųjų kambaryje, galėsite sutelkti dėmesį į tai, ką Jėzus padarė kiekvienam dalyvaujančiam. Tai užtikrina tikrą bendruomenės valgymą.

 

Jei esate namų surinkime, galbūt Biblijos studijų ar maldos grupėje, apsvarstykite štai ką: valgykite kartu ir vienu metu, kai visi suvalgo didžiąją dalį savo valgio, bet vis dar kalbasi, valgo ir dalijasi, įeikite ir  perduokite duoną ir sultis arba vyną. Atkreipkite visų dėmesį ir atkreipkite dėmesį į vykstančius turiningus pokalbius, kaip Jėzus išgelbėjo kiekvieną žmogų, nesirūpindamas, kas jis yra ar iš kur jis atėjo, tik tuo, kad Jis myli kiekvieną – o tada po akimirkos apmąstymo ir širdies atgaivinimo, valgykite duoną, gerkite vynmedžio vaisių... ir tada tęskite pokalbius, apmąstymus rodydami palankumą kiekvienam dalyvaujančiam.

 

Daugiau įžvalgų ir supratimo kitą savaitę, kad užbaigtume ciklą. Iki tol, palaiminimai,

John Fenn

cwowi.org ir rašykite man el. paštu cwowi@aol.com arba john@cwowi.org 

 

2025 m. vasario mėn. naujienlaiškis

February 2025 Newsletter , John Fenn

 

Sveikinu visus,

 

Prieš tai, kai aš pasidalinsiu šia  pranašiška Viešpaties vizija, bus naudinga žinoti, ko Jo klausiau, nes vizija iš dalies buvo atsakymas į šiuos klausimus.

 

Tai  mintys, kurios sukosi mano galvoje, ir aš  dalinuosi jomis visiškai skaidriai. Viskas prasidėjo nuo to, kad paklausiau Viešpaties, ar Jis turi ką nors, kuo norėtų, kad pasidalinčiau su (šio) mano el. pašto naujienlaiškio skaitytojais. Tiksliau, ką nors pranašiško.

 

Tame pačiame pokalbyje, kuris vyko po sausio 19–23 d. Davoso konferencijos, klausiau Jo, kaip Europa atrodys ateityje, atsižvelgiant į pasaulio pabaigą. JAV jiems pasakė, kad po Antrojo pasaulinio karo susiformavusi priklausomybės nuo JAV struktūra baigė savo egzistavimą, kad ES turi būti nepriklausoma. Man buvo smalsu, nes Apreiškimas aiškiai atspindi  nepriklausomą Europą.

 

Taip pat galvojau, kad praėjusiame amžiuje imigracija buvo susijusi su persikėlimu į tautą ir asimiliacija į tą kultūrą. Anksčiau imigracija buvo skirta darbo vietoms, o pastaraisiais metais imigracija buvo skirta gauti socialines išmokas. Kai kurie tai darė siekdami pakeisti priimančiosios šalies kultūrą. Tas pats nutiko ir Europai. Trečiojo pasaulio imigrantai, kurie nesiasimiliuoja, atneša trečiojo pasaulio problemas į savo pirmojo pasaulio priimančiąją šalį. Tai netvaru, nes tos kultūros, o kai kuriais atvejais ir religijos, dažniausiai nesuderinamos su Vakarų šalių konstitucijomis ir įstatymais. JAV nutraukė nelegalią imigraciją ir deportavo nusikaltėlius, tikėdamasi, kad atvykę į JAV, asimiliuosis į Amerikos kultūrą.

 

Galvojau apie tai, kokia stipri JAV ekonomika, mažas nedarbas ir infliacija. Galvojau, kaip ES atsilieka nuo JAV ir Kinijos technologijų ir gamybos srityje, iš dalies dėl investicijų trūkumo ir dėl priklausomybės nuo senų pramonės šakų, tokių kaip automobilių ir vidutinio lygio technologijų sektoriai, su mažomis investicijomis į aukštąsias technologijas ar mokslinius tyrimus ir plėtrą. Apreiškimas aprašo nepriklausomą Europą, todėl, pranašiškai kalbant, senoji po Antrojo pasaulinio karo susiformavusi JAV priklausomybės struktūra turi išnykti.

 

Galvojau apie visa tai ir dar daugiau, kai kreipiausi į Viešpatį.

 

Klausiau Jo apie Europos ateitį, kaip bus suformuota jų „naujoji“ nepriklausomybė nuo JAV, stipresnės ES Komisijos ir Parlamento iškilimą ir panašiai. Kaip Jis dažnai darydavo, Jis apeidavo daugumą mano klausimų, pateikdamas man viziją apie didesnį Tėvo Dvasios judėjimą visame pasaulyje. Jis tai darė ir evangelijose; kažkas užduodavo Jam tiesioginį klausimą, o Jis apeidavo tą klausimą, kad pasiektų reikalo esmę.

 

Žinote, kaip tai būna; jūs klausiate Jo apie sąskaitą, kurią reikia sumokėti penktadienį, bet Jis į tai neatsako, o vietoj to kalba apie jūsų pyktį ant kolegos darbe.  😊 Mato 19:16-22 turtingas jaunuolis paklausė Jėzaus: „Gerasis mokytojau, ką turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ Užuot jam tiesiogiai atsakęs, Jėzus atsakė: „Kodėl vadini mane geru? Yra tik vienas geras – Dievas.“ Kitaip tariant, Jėzus tiesiai šviesiai pasakė: Vadindami mane geru, ar vadinate mane Dievu? Vyras neatsakė, todėl Jėzus tęsė, spręsdamas klausimą kitaip – ​​liepė jam parduoti viską, ką turi, ir sekti Juo. Toks metodas privertė vyrą pažvelgti tiesiai į  savo širdį, privertė jį susimąstyti, ar jis tiki, kad Jėzus yra Dievas kūne, ir jei taip, ar jo pinigai ir statusas iš tikrųjų svarbūs? Jėzus tą patį daro ir su mumis, nes Jis niekada nesikeičia. Jūs Jo paklausiate apie sąskaitą, o Jis kalba su jumis apie jūsų požiūrį. Jūs atkreipiate dėmesį į tai, ką kažkas padarė ne taip, o Jis to vengia ir vietoj to dirba su jumis, kad išmoktumėte  kontroliuoti savo išlaidas.

 

 

Regėjimas:

 

 

Aš sklandžiau  ore virš pajūrio miesto, žiūrėdamas į visokius namus ir biurų pastatus su keliais dangoraižiais. Skirtumas buvo tas, kad visi pastatai buvo vieno aukšto, išskyrus dangoraižius ir kelis kitus daugiaaukščius pastatus. Kairėje pusėje į miestą artėjo didžiulė vandenyno banga, daug kartų didesnė ir aukštesnė už visą miestą. Ji buvo susisukusi virš miesto, pasiruošusi kristi, lyg tai būtų scena iš katastrofos filmo. Tada pažvelgiau į bangos pagrindą ir pamačiau mažą bangą, susisukusią kaip didelė, judančią per miestą. Kai ji prasiveržė, ji nebuvo smarki, o švelni, kaip maža banga smėlėtame paplūdimyje, bet su ryžtinga jėga ji tekėjo į kiekvieną pastatą. Ji užpildė kiekvieną rūsį ir kiekvieną pirmąjį aukštą iki lubų, bet ne aukščiau, užpildydama gatves iki to paties lygio. Pirmame aukšte esančiuose pastatuose žmonės užsiėmė savo reikalais, vaikščiodami vandeniu taip pat lengvai, kaip ir įprastu oru. Nedaugelis žinojo, kad yra vandenyje. Niekas nedūsavo. Jie tiesiog užsiėmė savo reikalais. Vanduo buvo skaidrus, tyras ir prisotino viską, bet paliko viską visiškai sausą, normalią ir nepažeistą. Viskas toje bangoje buvo ramu ir švelnu.

 

Pirmame aukšte ir vieno aukšto pastatuose gyvena ir dirba „paprasti“ žmonės. Vanduo palietė viską ir visus, nesvarbu, ar jie tai suvokė, ar ne – vanduo buvo Dievo Dvasia. Stebėdamas galvojau apie Labano žodžius Jokūbui Pradžios 30:27: „Iš patirties žinojau, kad Viešpats mane palaimino dėl tavęs.“ Vieni suprato, kad Dievas juos laimina, kiti nežinojo, kad gauna Dievo žmonėms teikiamą naudą ir perteklių iš malonės. Ir jie buvo visur, tarsi slapti agentai, dirbantys kartu su visais kitais, Dievo žmonės buvo šviesa ir nešė Dievo palankumą visur, kur jie eidavo, nesvarbu, ar jie, ar kiti tai suvokė. Nepaisant to, Jis juos prižiūrėjo.

 

Tai kalbėjo man, kad ateityje Tėvo žmonėms bus suteikta tokia malonė, kad bus apčiuopiamų tos malonės įrodymų, nors kai kurie, o gal net dauguma, nesupras, kodėl tiek daug šviesos, kodėl reikalai jiems taip laimingai klostosi, kodėl tiek daug malonės ir  palaiminimų.  Tai privertė mane labiau suvokti Kristų manyje, kurį visur nešiojuosi, nes Jis yra mano dvasioje, ir suvokti, kad su Kristumi manyje esu dauguma bet kokioje situacijoje: turiu įgaliojimus naudoti Vardą prieš demonus. Jei susiduriu su situacija, į kurią niekas nežino atsakymo, turiu Kristaus protą. Galiu būti nepriklausomas nuo aplinkybių, žinodamas, ką reiškia  klestėti ir būti pažemintu, nes visa galiu Kristuje. Žinokite tai.

 

Didesnė banga užliejo miestą smarkiau, bet nė vienas pastatas nebuvo sugriautas, nors kai kurie buvo apgadinti nuo pradinio srauto, ir kažkaip žinojau, kad jie bus atstatyti kitaip nei anksčiau. Vanduo užliejo dangoraižius ir kitus pastatus, o paskui nusistovėjo pirmame aukšte. Atsitiktinai supratau, kad dangoraižiai yra vyriausybinės institucijos, žemesni daugiaaukščiai pastatai, susiję su vyriausybe – ypač vyriausybės departamentais ir politika. Dauguma pastatų nebuvo apgadinti, o tai rodo, kas yra dabar, kas bus Apreiškimo įvykių metu. (Su nedideliais pokyčiais, matomais nedidelėje žaloje)

 

Įdomu tai, kad stebėdamas, kaip vanduo pradėjo kilti į dangoraižius ir kitus daugiaaukščius pastatus,  mačiau,  kad  jis nekilo gatvėse. Jis kilo tik iš visų tų daugiaaukščių pastatų vidaus, iš vienų labiau nei kitų, iš apačios į viršų – gatvėje ir vieno aukšto pastatuose jis išliko apie 3 m gylio, bet kilo tik aukštuose pastatuose.

 

Kai vanduo pradėjo pildyti aukštesnius pastatus iš apačios į viršų, pro langus mačiau žmones, rėkiančius ir lipančius laiptais į aukštesnius aukštus, kad išvengtų vandens, nes labai bijojo sušlapinti net drabužių kraštus. Pastatai išliko, bet kai kurie žmonės daugiaaukščiuose pastatuose ir dangoraižiuose mėgo vandenį, o apatiniuose dangoraižių aukštuose su šypsenomis ir džiaugsmu ėmėsi savo reikalų. Tačiau žmonės viršutinėse pastatų dalyse, kurios nebuvo po vandeniu, dirbo, kad liktų viršutiniuose aukštuose ir atkurtų savo darbo dieną, kaip visada. Tada vizija išnyko.

 

Jis užbaigė šiais žodžiais ir išėjo:

 

„Europa turi tapti nepriklausoma, kad atliktų savo vaidmenį paskutiniaisiais laikais, ir Tėvo Dvasia palies viską ir visus. Laukia daug sumaišties ir konfliktų, bet jūs turėtumėte stebėti, ką darau, kai Tėvo Dvasia pripildo žemę savo žiniomis ir šlove. Ar neskaitėte?“ Eilutę, į kurią jis rėmėsi, jis nurodė Habakuko 2:14: „Nes žemė bus pilna Viešpaties pažinimo ir šlovės, kaip vandenys pripildo jūrą.“ Jei perskaitysite Habakuko 2 skyrių, pamatysite, kad jame kalbama apie gėrį ir blogį bei Viešpaties triumfą prieš blogį. Vandenyno bangų, lūžtančių ant pastatų, vizija yra tiesiogiai susijusi su vykstančia ir įvyksiančia gėrio ir blogio kova.

 

Mažesnė banga, kuri nebuvo pastebėta, simbolizuoja Tėvo Dvasią, judančią per pasaulį, keisdama jį, keisdama žmones, daugiausia paprastus žmones. Kristaus kūno palaiminimai, tekantys kitiems, yra tik šalutinis Jo Dvasios, išliejamos ant „paprastų“ žmonių, gyvenančių savo gyvenimą, produktas. Savo knygoje „Pirmosios Bažnyčios sugrįžimas“ atkreipiu dėmesį, kad kai Dievo Dvasia išliejama žemėje, visuomenių laisvė, išradimai ir kūrybiškumas yra to rezultatas. Kai vyriausybės sustabdo Dievo Dvasią, tada , nėra kūrybiškumo, nėra išradingumo. Tik priespauda.

 

Didesnė banga taip pat yra Dievo Dvasia, veikianti Europos institucijas, kurias simbolizuoja daugybė dangoraižių, iškilusių virš paprastų žmonių vieno aukšto pastatų, bet aš supratau, kad Jo atsakymas susijęs su pasauliniu Jo Dvasios judėjimu. Žmonės viršutinėse dangoraižių dalyse buvo valdžioje, nors kai kurie mylėjo vandenį  liko ten, kur buvo, arba keliavo aukštyn tiek, kiek galėjo pasilikti vandenyje, bet dauguma bėgo nuo juos veikiančio vandens/Dievo Dvasios.

 

Mano dėmesys sutelktas ne tiek į politines naujienas, kiek į tai, ką Tėvas daro aplink... pasaulį Jo Dvasia. Vyriausybės, žinoma, yra paveiktos, kaip matyti vizijoje. Tačiau didesnė naujiena yra tai, ką daro Tėvas. Šiomis dienomis matome LABAI daug žmonių ateinančių pas Viešpatį. Girdėjau vieną kinų namų surinkimo (bažnyčios) vadovą sakant, kad, jų manymu, 1 milijonas kinų KAS MĖNESĮ ateina pas Viešpatį, ir visi jie yra namų surinkimuose (bažnyčiose). Vakaruose matome krikščionis, norinčius tikrų, realių santykių, todėl jie renkasi namuose bendrystei, maistui, maldai, mokymui ir dalijimuisi tuo, ką daro Viešpats.

 

Mane stebina, kad paklausiau Viešpaties apie politiką, o Jis pasirinko man parodyti, ką Tėvas daro visame pasaulyje, kas supurtys viso pasaulio politiką. Tai mums sako nesikoncentruoti į antraštes, o labiau į mažą bangą, užpildančią „vidutinių“ žmonių namų ir verslo rūsius ir pirmuosius aukštus. Esame tarp tų, kurie labiau vertina tai, kad mus pažįsta Dievas, nei tai, kad mus pažįsta žmonės.

 

   Atsparus tikėjimas;

 

Mūsų sūnus Brianas parašė labai gerą knygą apie savo tikėjimo dekonstrukciją ir rekonstrukciją pavadinimu: Atsparus tikėjimas; Tvirtai stovėti puolusiame pasaulyje. Jis norėjo papasakoti savo istoriją, savo tikėjimo krizę, kad žmonės, kurių artimieji „pasitraukė nuo Viešpaties“, „nukrypo nuo tikėjimo“ arba šiuo metu „dekonstruoja“ savo tikėjimą, galėtų suprasti šį procesą. Mudu su Barbara, žinojome, kad jis kovoja su sunkumais, bet nežinojome, su kuo. Esame dėkingi Viešpačiui, kad jis vedė jį per dekonstrukcijos procesą, ir skatiname kitus tėvus pasitikėti, kad Viešpats daro tą patį su jų artimaisiais.

 

Manau, kad „Atsparus tikėjimas“ turėtų būti kiekvieno žmogaus skaitinių rinkinyje, galbūt kaip šaltinis kam nors pažįstamam. Pagalvokite apie visus krikščionis, kuriuos paveikė sutuoktinis, vaikas ar anūkas, atsitraukęs nuo savo tikėjimo, ir suprasite, kad beveik kiekvieną tai palietė. Labai dažnai, kaip ir aukščiau aprašyto vyro atveju, tai nebūtinai yra visiškas Viešpaties atmetimas, bet labai gilus ir privatus širdies procesas, kurio metu ištiriami visi Dievu vadinamų dalykų aspektai. Toks savojo tikėjimo dekonstravimo procesas gali būti labai sveikas, kaip pasirodė esąs Brianui, nes jis padėjo jam atrasti savo tikėjimą Viešpačiu be visų įpakavimų ir surinkimo (bažnyčios) kultūros. Tik Jėzus. Tik Tėvas.

 

 

„Zoom“ susitikimai:

 

 

Trečiadienio vakaras, kovo 11 d., ir šeštadienio rytas, kovo 14 d. Išsamesnės informacijos ieškokite aukščiau.

 

 

Konferencija Nyderlanduose: balandžio 30–gegužės 3 d., žr. aukščiau esančią nuorodą. Susirinksime apie 100 žmonių iš daugelio tautų, kad kartu praleistume turiningą savaitgalį, turėdami pakankamai laiko geriau pažinti vieniems kitus labai atsipalaidavusioje, šeimai draugiškoje kaimo aplinkoje. Šios konferencijos/rekolekcijos tarnauja visam žmogui: dvasiai, sielai ir kūnui, kad pasisotintų ir atsigaivintų.

 

 

Tulsos konferencija: spalio 16–18 d., žr. aukščiau esančią nuorodą. Manau, kad vienas geriausių mūsų konferencijų/rekolekcijų aspektų yra tai, kad visi valgome kartu. Per keletą valgymų mes susipažįstame vieni su kitais ir užmezgame draugystę, kuri tęsiasi ir pasibaigus savaitgaliui. Jei anksčiau lankėtės darbo ar surinkimo(bažnyčios )konferencijose – tai ne tai. Tai šeimos susibūrimas ramioje atmosferoje, dalijimasis tuo, kas rūpi, laiko skyrimas klausimams ir atsakymams bei asmeninėms maldoms. Prisijunkite prie mūsų!

 

Asmeninis maldos prašymas:

 

Chrisas per artimiausias 2 savaites grįš į savo senus grupinio gyvenimo namus, kurie buvo uždaryti po Covid. Grįžimas yra daug geresnis Chrisui, nes jie buvo pastatyti galvojant apie neįgaliųjų vežimėlius. Prašymas skirtas padėjėjams. Chrisas yra labai orientuotas į žmones ir prisiriša prie savo padėjėjų, kurie nesikelia kartu su juo. Mes dar nesusitikome su naujais, mums nepažįstamais. Didžiąją kovo dalį turėsime praleisti mokydami padėjėjus Chriso pomėgių ir nemėgstamų dalykų bei mokydami jį susipažinti su naujais dalykais. Taip pat žinokite, kad meldžiuosi už jus , kai parašote man apie tai  el. laiškuose, už  jūsų maldos poreikius ir mes visi labai vertiname jūsų finansines aukas – labiau, nei jūs manote! Ačiū!

 

Laiminu!

 

Johnas ir Barb, Brianas ir Amy