Ar Šėtonas gauna Dievo leidimą? 3 iš 4

 Does Satan Get Permission from God? #3 of 4

 Sveikinu visus,

 Mes nustatėme 1 Korintiečiams 10:13 ir Jokūbo laiškų 1:13 tiesas: Dievas neleis mums būti gundomiems/bandomiems/mėginamiems virš to, ką galime ištverti. Jis

taip pat riboja Šėtoną IR sudaro būdą pabėgti. Dievas nėra gundomas blogiu, todėl Jis nieko negundo/nebando/nebando blogiu. Tai atveda mus prie žmogaus, vardu Jobas.

 Atminkite, kad Senąjį Testamentą mes interpretuojame Naujojo Testamento akimis. Kodėl? Nes NT yra aukštesnis Dievo Tėvo apreiškimas. Paulius apie tai rašė 1 Korintiečiams 10:6 ir 11, du kartus sakydamas, kad tai, kas atsitiko Izraeliui ST, buvo pavyzdys mums. Taigi į Senąjį žvelgiame Naujojo akimis.

Kai buvai vaikas, konkrečius savo gyvenimo įvykius matėte vaiko akimis. Tačiau suaugęs pamatėte tuos pačius įvykius kaip suaugęs. Ši perspektyva sukelia pakartotinę interpretaciją nuo tada, kai buvote vaikas. Tas pats su ST/NT. Mes matome ST per Jėzų iki tų įvykių.

 Dievas, šėtonas ir Jobas

 Jobas gyveno po Nojaus, bet prieš Abraomą. Tai suprantame dėl jo ilgo gyvenimo – po teismo jis gyveno dar 140 metų. Kunigystės nebuvo, jis pats aukojo Dievui. Ir Viešpats jam pasirodė antgamtiškai, iš viesulo.

 Jobo knyga yra hebrajiška poezija ir yra seniausia knyga Biblijoje, todėl užima 1 vietą su psalmėmis, patarlėmis, Ekleziastu ir Saliamono giesme. Mozė parašė Pradžios knygą, Išėjimo knygą, Kunigą, Skaičius ir Pakartoto Įstatymą apie 1400 m. pr. Kr. Jobo knyga yra senesnė, dauguma mano, kad ji buvo parašyta apie 1800 m. pr. Kr. – 400 metų senesnė nei buvo parašyta Pradžios knyga. Rašymo stilius panašus į panašius to paties laiko Babilono raštus.

Mums sakoma Jobo 1:1-3, kad jis buvo turtingiausias žmogus rytuose.

 Jis turėjo tūkstančius avių, galvijų, kupranugarių, asilų ir daug darbuotojų. Kupranugariai buvo skirti dykumos karavanams / importui / eksportui. Asilai buvo miesto ir trumpo nuotolio automobiliai kroviniams vežioti (sunkvežimiai). Jis taip pat turėjo avis (maistas / vilna), galvijus (mėsa / oda), javus ir keletą kitų verslo interesų.

 Iš 29:1-17 sužinome, kad Jobas buvo didikas ir jų vadas (25 eil.), sėdėjęs prie miesto vartų valdyti. Jis buvo taip gerbiamas, jaunuoliai gerbė jį, kiti kilmingieji atsistojo ir tylėjo jam artėjant. Jo paties žodžiais tariant, jis buvo „akys akliesiems ir kojos luošiems“. 31:1 jis pasakė, kad sudarė sandorą akimis, kad nežiūrės į kitą moterį. Tame skyriuje jis taip pat sako, kad kvietė vargšus ir alkanus valgyti kartu su savimi, o vargšus aprengdavo savo vilnos drabužiais. Jis buvo labai geras, išmintingas ir dosnus žmogus.

 Bijojo dėl savo vaikų išgelbėjimo

 Jobo 1:4-5 atskleidžia, kad jis buvo taip susirūpinęs dėl savo vaikų dvasinio gyvenimo, kad dėl jų nuolat aukodavosi Dievui. Tai būtų panašu į tai, kad mama ar tėtis taip susirūpinę dėl savo vaikų išgelbėjimo reguliariai lankytų pamaldas jų vardu arba duotų pinigų tikėdamiesi, kad Dievas juos pamatys ir atves pas Jį. Jis nuolat nerimavo dėl jų vaikščiojimo su Dievu.

 Emocinė, psichinė ir fizinė būklė

 Job: 24-26 Jobas atskleidžia: "Mano sielvartas ir verksmas tapo mano kasdieniu maistu. Mano dejonės liejasi iš manęs kaip vanduo. Man atsitiko tai, ko aš labai bijojau, ir įvyko tai, ko bijojau. neturėjau ramybės, saugumo, negalėjau užmigti, ir mane ištiko suirutė“.

 Žinome, kad Jobui susirgo odos liga, ir matome, kad jis buvo labai turtingas, bet buvo baimės, nerimo ir streso žmogus. Ką darytumėte, jei būtumėte šiuolaikinis gydytojas ir ponas Jobas ateitų pas jus. Jis papasakotų apie savo, kaip mero, pareigas, apie savo nepaklusnus vaikus ir baimę dėl jų bei daugybę savo verslų. Jis negali užmigti, jis visada baiminasi ir nerimauja, jam gali būti egzema, juostinė pūslelinė, psoriazė, rožinė, furunkulai ir (arba) kitos su oda ir stresu susijusios ligos.

 Būdami jo gydytojai, mes išrašytume vaistus nuo streso ir miego, lieptume pailsėti, kreiptis į konsultantą, kad susitvarkytų su gyvenimo įtampa ir baimėmis. Taip ir vyko natūraliai.

Dvasiškai kalbant: Šėtonas mato tavo baimes ir stresą, kurie yra atviros durys tave pulti.

 Viso to, kas vyksta natūraliai, Jobo 1:6 užkulisiuose pasakojama, kad Šėtonas atėjo prieš Tėvą, ir kad jis klajojo po žemę. (v7). Terminologija, „pasirodė Viešpaties akivaizdoje“, gali būti panašu  ,, fiziškai ateiti pas Jį“.

 Šiais laikais mes dažnai sakome: „Eikime pas Viešpatį melstis“ arba „Atneškime savo naštas Viešpačiui“, bet niekas netiki, kad fiziškai ateiname prieš Jį. Taigi šioje poezijoje neaišku, ar tai buvo tiesiogine prasme situacija po Nojaus tvano, kai Šėtonui buvo suteikta prieiga prie Tėvo, ar taip, kaip sakome „einame pas Tėvą“. Mes žinome, kad po kryžiaus Šėtonas neturi prieigos prie dangaus – kaip teigiama Efeziečiams 1:20-23, Kolosiečiams 2:14-16, Hebrajams 9:11-15, 23-25 ​​ir t.t.

 Šėtonas vaikščiojo žeme, ieškodamas, ką praryti.

Jobo 1:7 jis tai pripažįsta, o tai atitinka 1 Petro 5:8, kuriame teigiama, kad šėtonas klaidžioja kaip riaumojantis liūtas ieškodamas, ką gali  praryti. Tada diskusija pakrypsta apie Jobą ir su kiekviena galimybe nužudyti Jobą, Viešpats imasi apribojimų.

 Tai atitinka 1 Korintiečiams 10:13, kuriame sakoma, kad kai ateis išbandymas, jis apribos tą išbandymą IR padarys kelią išsigelbėti. Dievas nėra gundomas blogiu, todėl tai buvo grynai mūsų gerojo Tėvo veiksmas, apribojęs tai, ką Šėtonas padarė Jobui. Jobo pabėgimo būdas jam buvo daug kartų pristatytas, net miegant Viešpats bandė jį pasiekti. Galiausiai atgaila tapo jo išsigelbėjimo būdu.

 Patarlių 26:2 sakoma; „...Prakeikimas neateina be priežasties“.

 Šėtonas turėjo atviras duris į Jobo gyvenimą – jo vaikai nevaikščiojo su Dievu, todėl buvo plačiai atviri pulti. Jobą dėl streso ir baimės galėjo ištikti širdies smūgis. Buvo priežastis, dėl kurios šėtonas užpuolė Jobą ir jo šeimą, ir Dievas turėjo apriboti, ką jam galima padaryti.

Nesigilinant į detales, 3 Jobo draugai apkaltino jį slapta nuodėme, tačiau ketvirtasis Elihuvas teisingai kalbėjo apie Dievą ir Jobą. Jis sakė, kad Dievas jau kurį laiką bandė pasiekti Jobą, net jam miegant, bet Jobas neklausė. Job 33: 14-30 ir 36: 1-12.

 Elihuvas taip pat pasakė Jobui, kad Dievas su juo to nepadarė, 37:23: "Kalbant apie Visagalį, jis yra nepasiekiamas ir galingas savo galia bei teisumu. Jis neengs."

 Elihuvas teisingai kalbėjo apie Dievą ir Jobą

 Jis buvo vienintelis visoje istorijoje, kurio Dievas nereikalavo atgailauti. Pradedant nuo 38 Jobo skyriaus, Dievas reikalauja Jobo atgailauti: "Kas tas, kuris temdo patarimą kvailais žodžiais? Būk kaip vyras, ir aš pareikalausiu iš tavęs!" Viešpats klausia Jobo, ar jis buvo kai vyko kūrimas, ar sukūrė erelio akis, kad matytų taip toli, ir daug kitų klausimų apie gamtą ir Jobo buvimą ar žinias.

 Jobo 40:2 Dievas klausia: "...ar Jobas mane mokins? Tegul atsako tas, kuris mane kaltina!" Jobas išmintingai atgailauja, sakydamas 4 eilutėje: "Aš esu niekingas. Kas galo tau atsakyti? Uždėsiu ranką ant burnos." Tačiau Dievas ir toliau reikalauja iš Jobo 7 eilutėje: "Apsirenk ir žiūrėk į mane kaip į vyrą! Ar diskredituojate mano teisingumą? Ar kaltinate mane, kad pasiteisinu?"

 Galiausiai, kai Viešpats baigia, Jobas atsako 42: 1–6:

 "Kas kalbėjo nežinodamas? Tai aš. Bjauriuosi savimi... Aš kalbėjau apie dalykus, kurių nesuprantu, kvailai, apie dalykus, kurie man nežinomi, tačiau kalbėjau taip, lyg žinočiau... Esu girdėjęs apie tave, bet dabar aš tave pamačiau aš atgailauju dulkėse ir pelenuose (atgaila).

Paskutinė mintis susijusi su 42:11, kur jo draugai guodė Jobą dėl „visų dalykų, kuriuos Viešpats atnešė Jobui“. Hebrajiškas žodis „hebi“ iš šaknies „bo“ yra leistinoje, o ne priežastinėje kalboje. Jame sakoma, ką Viešpats leido tai nutikti su Jobu, o ne tai, kad Jis buvo to šaltinis, bet leido. Tai vėlgi atitinka NT, kuri sako, kad Dievas nebando žmogaus blogiu, o kai ateina priešas, Jis nustato ribas ir sudaro būdą išsigelbėti.

 Kaip Elihuvas Jobui pasakė tiek daug žodžių; 'Dievas tau to nepadarė, jis bandė tave pasiekti net miegant, bet tu jį ignoruoji.' Jobas atgailavo, jo gyvenimas buvo atstatytas ir palaimintas.

 Kitą savaitę kaip mes atveriame duris velniui ir kaip jis naudoja mūsų valdžią prieš mus.

 Iki tol, palaiminimai,

 

Džonas Fenas