Senųjų laikų Dievo suderinimas su NT Dievu # 4 iš 4

John Fenn , 24 of November,  2023,    Reconciling the God of the Old with the God of the NT #4 of 4

Sveikinu visus,

 Iki šiol aptarėme, kaip Tėvo pažinimas laikui bėgant auga ir progresuoja. Mozės

Įstatymas buvo vienas iš apreiškimo lygių, bet Jėzus yra didžiausias apreiškimas. Aprašėme, kaip Įstatymas buvo duotas, kad parodytų žmonijai, kas yra nuodėmė ir kas yra teisumas. Tai taip pat parodė žmogui- kad ir kiek jis stengtųsi, jis niekada negalės pasiekti tobulumo, kurio reikalauja įstatymas.

 

Viešpats elgiasi su kiekvienu iš mūsų pagal mūsų kultūrą.

 

Morkaus 4:33-34 sakoma, kad Viešpats kalbėjo žmonėms pagal tai,  „kaip jie galėjo tai priimti“. Bet kai jie buvo vieni, Jis viską mokiniams išaiškino“.

 

Viešpats niekada nesikeičia, bet Jis atskleis mums dalykus pagal  tai, „kaip mes galime tai priimti“. Ir jei mes norime tęsti mokinystės procesą  , o mokinys reiškia „tas, kuris mokosi“,  Jis mums viską išaiškins.

 

Yra krikščionių, kurie tiki, kad išgydymai ir meldimasis kitomis kalbomis jau praeities dalykas. Tokia jų surinkimo( bažnyčios) kultūra. Viešpats jų neišvaro iš karalystės; Jis suteikia jiems tą Jo dalį, kurią jie gali priimti, pagal tai,  kaip jie gali priimti. Jei jie nori apriboti Jį ir savo pažinimą apie Jį, Jis dirbs su tuo, ką jie Jam duoda. Viešpats veikia jų surinkimo (bažnyčios)  kultūroje.

 

Tai kaip Jis tvarkėsi su Izraeliu,  buvo pagrįsta apreiškimu, kurį jie turėjo, tai reiškia  Mozės įstatymu. Apkarpytas ir sausas nuodėmės ir teisumo apreiškimas. Jis apribojo savo bendravimą su jais tokiu kontekstu.

 

Taigi tai priklauso nuo kultūros. Naujasis Testamentas Efeziečiams 6:5-7 ragina vergus ir vergų savininkus gyventi pagal Kristų. Filemono knyga yra apie pabėgusį vergą, vardu Onesimas. Jis pabėgo nuo savo šeimininko Filemono Kolosuose į didįjį Romos miestą. Ten jis susitiko su Pauliumi, kuris atvedė jį pas Viešpatį , po to  nusiuntė atgal, kad ištaisytų savo poelgį, ir atidavė jį vėl  į Filemono rankas. Paulius ragino Filemoną būti gailestingu, ir  priimti jį kaip brolį Viešpatyje. Paulius 10–11 eilutėse vartojo žodžių žaismą, nes Onesimas reiškia „naudingas“. Paulius sakė, kad anksčiau jis nebuvo naudingas, bet dabar naudingas.

 

Ar šios ištraukos reiškia, kad Dievas pritaria vergovei? Ne žinoma, kad ne. Tačiau Jis elgiasi su žmogumi pagal žmogaus žinias ir kultūrą. Nors vyrai ir moterys yra laisvi Kristuje, jie, kaip ir mes šiandien, gyvena kultūrose, kurios nepripažįsta šios laisvės.

 

Nužudyti juos visus! Vergija ir dar daugiau

 

Žinant Mozės Įstatymą, kuris buvo duotas parodyti žmonijai jos nuodėmingumą ir kaip Viešpats turėjo elgtis su Izraeliu pagal tą įstatymą, leidžia suprasti, kaip Viešpats elgėsi ir karybos atveju.

 

Mums sunku įsivaizduoti, kokie žiaurūs karai buvo Viduriniuose Rytuose prieš 3500 metų. Tačiau net modernesnėse monarchijose, kaip ir senovės monarchijose, buvo politika, kad visi, susiję su buvusiu karaliumi ar karaliene, dažnai buvo nužudomi. Tai užtikrino, kad naujam valdovui jų šeimai ir šeimos linijai soste nekils grėsmė. Taigi, vyrai, moterys, vaikai, visos šeimos buvo nužudomi to  naujojo karaliaus įsakymu.

 

Paprotys išnaikinti ištisus kaimus ir miestus buvo įprastas reiškinys, kad okupacinės pajėgos be tolesnio kišimosi galėtų pasidalinti žuvusiųjų nuosavybę. Įstatymo era nepaliko daug vietos gailestingumui.

 

 

Buvo įprasta, kad kovojančios tarpusavyje armijos išsirinkdavo atstovus, kurie turėjo kautis iki mirties, kaip  Dovydo ir Galijoto atveju. Dievas dirbo kultūros ir papročių ribose. Dievo elgesys su Izraeliu nereiškia, kad tai buvo Viešpaties charakterio apreiškimas, tai reiškia, kad Jis elgėsi su žmonėmis jų kultūrų ribose, kuriose rasdavo žmonių, norinčių Jį pažinti.

 

Kai Kristus atėjo į šį pasaulį

 

Laiške Hebrajams 10:5-7 skaitome, ką pasakė Kristus, palikdamas dangų, kad būtų pradėtas Marijos įsčiose:

 

„Atėjęs į šį pasaulį Jis pasakė: Aukos ir atnašos nėra tai, ko tu (Tėvas) norėjai, bet kūną tu man paruošei. Deginamosios aukos ir aukos už nuodėmę tau nepatiko. Taigi aš sakau: Žiūrėk, aš ateinu, (Senojo Testamento) knygos tome apie mane parašyta, kad vykdyčiau tavo valią, o Dieve“.

 

 

Koks buvo viso šito  tikslas? Jau kitose eilutėse tai atskleidžiama: "Štai sandorą aš sudarysiu su jais tą dieną. Įrašysiu savo įstatymus jų širdyse ir mintyse. Ir jų nuodėmių nebeprisiminsiu." (v14–17)

 

Štai apreiškimas, kad Jis nesidžiaugė Izraelio aukomis Jam už jų nuodėmes. Tačiau to reikėjo ir Jis turėjo elgtis su Izraeliu pagal duotą įstatymą, nors Jam tai nebuvo malonu.

 

Pagalvokite, kad jei vyras yra priverstas panaudoti mirtiną jėgą prieš ką nors, kas bando pakenkti jo šeimai, vyrui nėra malonu daryti tai, ką turi daryti. Bet jis tai daro, nes taip reikia. Taip Tėvas elgėsi su Izraeliu mūšyje, kaip ir Mozės įstatymo reikalavimai.

 

 

Jis laukė tos dienos, kai galės įrašyti savo įstatymą žmonijos širdyse ir mintyse, t.y. naujas gimimas, kurį suteikė Jėzus. Pagalvokite, kad Įstatymas buvo išorinis, duotas žmonėms, kurie neatgimė iš naujo, tačiau tikėjosi vaikščioti teisumu. Didysis Tėvo planas buvo pakeisti  pačią žmogaus prigimtį , jo esmę. Šventąja Dvasia atkurti asmenį kuris, kuris galėtų priimti Dievo kelius ir jais vaikščioti, nes tam neprieštarautų žmogaus prigimtis.

 

 

Dabar mūsų prigimtis yra mylėti ir atleisti vienas kitam. Štai kodėl mes taip kovojame. Mūsų dvasia nori veikti pagal  naują Kristaus prigimtį mumyse. Atnaujindami savo protą Dievo Žodžiu, mes kovojame su pasaulio prigimtimi ir  senomis mintimis, kurios skatina neapykantą, pyktį ir kerštą tiems, kurie mus įskaudino.

 

Štai kodėl taip dažnai sakiau; malonė yra sunkesnė už įstatymą. Įstatymas matuoja tik išorinius veiksmus, o malonė matuoja širdies motyvus. Bet mes galime tai padaryti.

 

 

Jėzus leido mūsų dvasiniam žmogui atgimti iš Šventosios Dvasios, kad galėtų vaikščioti su Dievu, valdomu Kristaus savo vidiniame žmoguje, o ne pagal Mozės Įstatymą išorėje. Tėvas ilgėjosi šios dienos, kai bus galima atkurti žmogaus dvasią, kad Jo keliai būtų mūsų dvasios prigimties dalis. Dabar mes einame su Dievu, nepaisydami savo sielos ir kūno netobulumo, kaip Jo vaikai, mokomės, kai klupdami veržiamės į priekį Jo kelių šviesoje.

 

Ši Naujoji Sandora, kurioje Jo keliai automatiškai užrašomi mūsų dvasioje, kai gimstame iš naujo, yra aukščiausia ir geriausia, ką turime iš Dievo Tėvo. Ateinantys amžiai, apie kuriuos jau minėjau, apims tik Tėvą, kuris ir toliau rodys mums savo malonės ir gerumo turtus. Efeziečiams 2:7

 

Galime neturėti visų atsakymų, kodėl Senajame Testamente Izraeliui buvo įsakyta tas ar anas. Bet mes žinome, kad Mozės Įstatymas buvo apreiškimas vienu lygmeniu, bet Jėzus yra aukščiausias apreiškimas, kurį Tėvas galėjo duoti, nes Jis buvo Jo vienintelis sūnus.

 

 

Pradėjome nuo Hebrajams 1:1, bet 2–3 eilutės užbaigia vaizdą:

 

"Dievas daug kartų ir įvairiais būdais kalbėjo tėvams per pranašus. Tačiau šiomis paskutinėmis dienomis Jis kalbėjo mums per savo sūnų. Tą sūnų Tėvas paskyrė visa ko paveldėtoju, ir Jis Tėvas panaudojo Jį (Sūnų) amžių kūrimui. Jis (Sūnus) yra (Tėvo) šlovės šviesa, Jo (Tėvo) prigimties aiškus įvaizdis ir viską palaiko Tėvo jėgos Žodžiu. Kai Jis pašalino mūsų nuodėmes, Jis atsisėdo aukštybės Didenybės dešinėje (Tėve).

 

Jėzus yra aukščiausias ir geriausias tikrosios Tėvo prigimties apreiškimas. Kad ir ką Tėvas  praeityje turėjo daryti pagal to meto Įstatymą ir kultūrą, tikroji Jo prigimtis atsiskleidžia Jėzuje. „Jei mane matėte, tai matėte ir Tėvą“. Jono 14:9

 

Nauja tema kitą savaitę, iki tol, laiminu,

 

Džonas Fenas

​