Psichikos ligos Nr. 1 iš 4

Mental Illness #1 from 4

July 4, 2023

 Sveikinu visus, 

Man jau seniai įdomu, kur baigiasi smegenų cheminės ir elektrinės sistemos ir
prasideda demoniškumas. Šis serialas yra apie tą momentą, kur baigiasi žmogaus mintys ir emocijos, prasideda demoniškumas, ir mąstymo procesai, vedantys į emocines ir psichines ligas.

Emocinės ir psichikos ligos įvardijamos kaip vienas iš paskutiniųjų dienų ženklų, nors rašytojai nevartoja šiuolaikinių terminų, bet puikiai tai apibūdina.

 Dvipoliškumas ?

 Pasvarstykite apie  karalių Saulių, kuris  daug kartų atmetė Dievo nurodymus, ir  kai jam buvo  pasakyta, kad jo šeimos linija praras sostą, jį ištiko nenuspėjamo įniršio priepuolis. Šiandien galime diagnozuoti jam ligą ir išrašyti vaistų nuotaikai sureguliuoti, bet Biblija sako, kad čia jau pasireiškė ir demonas.

 I Samuelio 18:8-12 Saulius pavydi, kai žmonės pagerbia Dovydą už Galijoto nužudymą. Saulius pavydus ir piktas. Po to, kai Dovydas tarnavo jam giedodamas ir grodamas arfa, Saulius metė į jį ietį, norėdamas jį nužudyti. Kaip pavadintume perėjimą iš ramybės į įtūžį per sekundę? Dvipoliškumas? Protarpinis sprogimo sutrikimas? (Įniršis neproporcingas situacijai, kaip ir staigus vairuotojo pyktis kelyje)

 Kodėl šiuo atveju įsivėlė demoniška dvasia ir kaip  ta dvasia įsitraukė? Saulius aiškiai atvėrė jai duris dėl savo  pavydo ir pykčio, bet kada įsitraukė demonas?

 Pagrindinis Biblijos aiškinimas:

 Karaliaus Jokūbo ir daugumos kitų vertimų 10 eilutėje sakoma, kad Saulių užklupo piktoji dvasia iš Viešpaties, nors hebrajų kalba parašyta leistinu tonu, o ne kaip nurodant priežastį. Hebrajų kalba pažodžiui sakoma: "Saul upon distressing from God the spirit that came on the next day..." ta dvasia atėjo kitą dieną  dieną...“ Kai kuriuose vertimuose sakoma, kad Saulius „pranašavo“, nors hebrajų kalba nekalba apie dievobaimingą pranašavimą, bet man patinka pataisytas vertimas, kuriame teigiama, kad Saulius. „svaičiojo“ veikiamas demono – jis išprotėjo kalbėdamas nesąmones, yra vienas iš būdų suprasti ištrauką.

 Be to, pagrindinė Biblijos aiškinimo taisyklė yra ta, kad ST suprantame Naujojo Testamento akimis. Tai reiškia, kad Jokūbo 1:13 sakoma, kad Dievas nieko negundo, nebando ir nemėgina nei vieno piktu, nes Jis nėra gundomas, nemėginamas ar bandomas blogiu, mes atmetame klaidingą vertimą, nes tai yra iš tiesų klaidingas vertimas. Yra daug kitų ST  ištraukų, kurios sutampa su Jokūbo 1:13, pavyzdžiui, Jobo 37:23 „Visagalis nevargina“ ir visas Ezechielio 18 skyrius.

 

 Tai parodo Sauliaus pavydą ir jo sukeltą emocinę kančią kartu su pykčiu kaip atveriantį duris dvasiai, ir Dievas tai leidžia, nes Saulius pasitraukė nuo  vaikščiojimo  su Dievu.

 Kur susitinka Sauliaus pavydo ir pykčio emocijos su demoniškumu?

 Jokūbo 1:2 jis mums rašo, kad „laikytume džiaugsmu, kai patenkate į išbandymus, bandymus ir pagundas“. (Graikiškas žodis čia vartojamas visiems 3 išreikšti).

 Džiaugsmas yra dvasios/Dvasios vaisius, todėl mums nesakoma  būti laimingais,  bet sakoma,  vaikščioti su Viešpačiu ir leisti Jo džiaugsmui ištekėti iš mūsų dvasios, kol ištveri išbandymus, bandymus ir pagundas. Tada jis ragina mus sutelkti dėmesį į Viešpatį, siekti Jo išminties, ir nebūti susidvejinusio mąstymo.

 Tada 13 eil. jis nori būti puikiai suprastas, iš kur tie išbandymai, bandymai ir pagundos: "Tegul niekas nesako, kai yra gundomas, išbandomas ar bandomas, kad Dievas tai daro. Nes Dievas nėra gundomas , mėginamas ar bandomas blogiu,   ir pats Jis nei vieno  nemėgina, nebando ir negundo blogiu“.

 (Jei jūs turite tokį supratimą kartu su Jėzumi, kuris yra fizinė Tėvo išraiška, tada jūs suprasite Senąjį Testamentą Naujojo akimis ir viskas bus prasminga.)

 Čia susitinka mintys ir demoniškumas

 "Bet kiekvienas yra patrauktas, savo paties troškimo / stipraus troškimo / geismo, ir suviliotas. Tada, kai geismas užsimezga, jis pagimdo nuodėmę. O kai nuodėmė baigiasi (tiesiog, pilnai suauga, subręsta), ji gimdo (veisiasi). , pilnai išsipildo, baigiasi) mirtimi“.

 Būtent čia  nuodėmės troškimas – geismas, reiškiantis bet kokį nuodėmės troškimą – ir gundymas susijungia, užmegzdami nuodėmę asmens gyvenime.

 Taip daro demonas

 Nuodėmės troškimas yra kiekviename iš mūsų. Viliojimas yra demoniškas. Žodis „vilioti“ čia yra „deleazo“, kilęs iš „delear“, reiškiančio „pavilioti“ (spąstus). Pirmajame amžiuje tai reiškė „įvilioti ar įvilioti auką į moralinius spąstus, viliojant ją savanaudiškais impulsais“.

 Karaliaus Sauliaus situacija buvo tokia, kad jis bailiai atsisakė susidurti su Galijotu, bet leido piemeniui jį nugalėti. Žmonių, pagyrimas, kurio jis  taip troško,  atiteko Dovydui. Jis pyko, galbūt pirmiausia ant savęs, o paskui sutelkė dėmesį į Dovydą.

 Atsisakęs „sutvarkyti savo širdį“, kai pirmą kartą kilo emocijos ir mintys apie pavydą ir pyktį, jis joms pasidavė, o tai atvėrė duris demonui. Kai geismas ir viliojimas susiduria, kaip rašė Jokūbas, jie užmezga nuodėmę.

  Nuodėmė gimsta, gramatika rodo, po nėštumo laikotarpio, kaip nėštumas. Kai ji visiškai gimsta, nuodėmė sukelia mirtį – tiesioginę mirtį arba mirtį santykiuose, santuokoje, darbe, ar gyvenime.

​ Galutinis nuodėmės rezultatas yra mirtis bet kuria iš daugelio jos formų.

 Tačiau prieš gimdymo procesą, kuris ją iškelia į viešumą, žmogaus galvoje ir vaizduotėje atsiranda geismas ir gundymas. Tai yra nėštumo laikotarpis, kai noras nusidėti susijungia su demonišku gundymu, dėl kurio kyla minčių ir jausmų sūkurys.

 Su tuo susidūrė Kainas Pradžios 4:3–16.

 3-4 eilutėse pasakojama, kad Abelis aukojo kraujo auką, sužinojęs iš savo tėvų, kaip Viešpats Dievas paaukojo pirmąją kraujo auką ir aprengė savo tėvus, kad pridengtų jų neteisumą. Abelis buvo teisus ir priėmė Viešpaties kraujo aukos būdą už nuodėmių pridengimą.

Kainas to nepadarė. Savo pastangomis Kainas aukojo daržoves, užuot aukojęs teisėtą kraujo auką. Kai  pyktis vis dar buvo jo  širdyje, Viešpats Dievas pradėjo su juo kalbėtis 6-7 eilutėse: "Kodėl tu pyksti?" (Nėra atsakymo). Viešpats bandė priversti Kainą susitvarkyti su savo jausmais ir mintimis apie pyktį. Pirmas žingsnis – kodėl tu pyksti (tai be priežasties).

 "Kodėl pasikeitė tavo veido  išraiška?" (Nėra atsakymo) "Jei elgsies teisingai, ar tai nebus priimta?" (Jokio atsakymo, ir net čia Viešpats suteikia jam galimybę pasielgti teisingai su pažadu, kad jo teisinga auka bus priimta.) Jei nesielgiate teisingai, nuodėmė yra prie durų, ir ji  nori jus nugalėti. Bet tu turi jai viešpatauti.“ (Nėra atsakymo) Keturi klausimai, kuriuos Viešpats uždavė Kainui, siekdamas priversti jį susitvarkyti su savo jausmais, tačiau vietoj to Kainas galvojo tas savo mintis ir jautė tuos savo  jausmus.

 Niekas nepasikeitė – procesas liko  tas pats. Visą tą laiką Viešpats stengėsi sulaikyti Kainą nuo nepateisinamo pykčio pasekmių. Apsistojus ties pykčiu, jo mintys virto žmogžudyste. Nuodėmė jį įvaldė, o jis neišmoko valdyti savo minčių, emocijų ir pykčio.

 Karalius Saulius ir Kainas turėjo susitvarkyti su savo emocijomis ir mintimis, neleisti joms išsiveržti į išorę. Mūsų pasaulyje daugiau nei bet kuriuo kitu metu matome žmones, kurie nebuvo išmokyti apdoroti mintis ir apsvarstyti dalykus. Sveikas protas nebėra įprastas dalykas.

 Popkultūra pilna žmonių, kurie kalba bet kokią mintį, kuri šauna į galvą, ir jei jie tai jaučia, tada jiems tas jausmas yra tiesa. Kai kultūra priima tai, kas jiems pateikiama, nesvarbu, ar tai būtų geismas, ar moraliniai klausimai, ar politiniai pareiškimai, šie  dalykai neapsvarstomi, mes patiriame emocinių ir psichinių ligų epidemiją.

 Būtent minčių apdorojimas, paimant vienas  į nelaisvę Kristaus paklusnumui, o kitas ignoruojant, įgalina priimti išmintingus sprendimus, logika su mintimis, paremta tvirtais moraliniais įsitikinimais, veda į sėkmingą gyvenimą.

 Daugiau apie tuos procesus kitą kartą. Iki tol, laiminu,

 Džonas Fenas