Tarptautinė Bažnyčia be Sienų (CWOWI)

Tarptautinis Surinkimas be Sienų (CWOWI) - Pasaulinis Namų Surinkimų (Bažnyčių) tinklas
Mes tikime, kad namų surinkimai aprašyti Apaštalų darbų knygoje ir Pauliaus laiškuose yra normali krikščionybė. Šitie surinkimai sudaryti iš draugų, bendradarbių, kaimynų, kurie reguliariai renkasi namuose tam, kad augtų Kristuje ir, kad Viešpaties valia įvyktų jų gyvenime. Čia pateikiami Pasaulinio Namų Surinkimų tinklo įkūrėjo John Fenn straipsniai ir mokymai „Savaitės Mintys“.

2021 m. gruodžio 18 d., šeštadienis

Kaip žodis tapo kūnu Nr. 3 iš 4

 How the Word Became Flesh #3 of 4

Sveiki, Praėjusią savaitę baigiau rašydamas apie tai, kaip apaštalai turėjo būti nustebinti suvokimo, kad Viešpaties Žodis, kuris per šimtmečius pasirodydavo

pranašams, paliko dangų, kad taptų žmogumi ir gyventų tarp jų. Ar galite įsivaizduoti jų mintis?  Kaip duotas Sūnus tapo gimusiu Kūdikiu?

Laiške Filipiečiams 2:5-11 Paulius rašo:

 „5 Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus,

6 kuris, esybe būdamas Dievas, nesilaikė pasiglemžęs savo lygybės su Dievu,

7 bet apiplėšė save ir esybe tapo tarnu ir panašus į žmones.

8 Ir išore tapęs kaip žmogus, Jis nusižemino, tapdamas paklusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.

9 Todėl Dievas Jį labai išaukštino ir suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų,

10 kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme

11 ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų, kad Jėzus Kristus yra Viešpats.“

 

 Raštas mums sako, kad Kristus, Sūnus iš dangaus, „ištuštino save“ ir tapo žmogumi. Jis „atsirado“ kaip žmogus – koks nuostabus pokytis Jam iš neribotos Dvasios sferos pereiti į fizinį kūną.

 

Graikiškas žodis „ištuštintas“ yra „kenoo“ ir reiškia „visiškai ištuštintą, padarytą tuščiu, nepriskiriant jam jokios vertės“ (kaip ištuštėjęs vandens ąsotis, tuščias ąsotis nebeturi jokios vertės, nes jo turinys buvo ištuštintas .) Kristus padarė save „bevertį“, visiškai ištuštino save, kad paliktų dangų ir taptų žmogumi.

 

Berniukas Jėzus nedarė stebuklų

Tai reiškia, kad Kristus Sūnus, Tėvo Žodis, atmetė save nuo visų teisių ir privilegijų , kurias turėjo kaip vienintelis Tėvo Sūnus. Mums tai reiškia, kad kai Sūnui buvo suteiktas žmogaus vardas Jėzus, Jis gyveno ne kaip Dievo Sūnus, o kaip žmogus. Kai  Šventoji Dvasia nužengė ant Jo, Jis gyveno kaip Dvasios pripildytas žmogus.

 

Tai reiškia, kad Romos katalikų mokymas, kad berniukas Jėzus darė stebuklus, yra klaidingas. Jis nepadarė stebuklų iki krikšto vandeniu, kai tuo metu ant Jo nužengė Šventoji Dvasia. Tai taip pat reiškia, kad Jis darė stebuklus kaip Dvasios pripildytas žmogus, todėl ir mes darysime panašius stebuklus*, nes ir mums buvo duota Šventoji Dvasia. Nors Raštas sako, kad Jis gavo Dvasią „be saiko“*, mes turime Šventąją Dvasią pagal kiekvienam iš mūsų duotą saiką*. (*Jono 14:12, Jono 3:34, **Romiečiams 12:3)

 

1989 m. patyriau regėjimą

 

Skaičiau Filipiečiams 2 skyrių, bet niekada  nenagrinėjau jo nuodugniai. Bet Viešpaties ir to, ką mes vadiname „mūsų angelu“  (mūsų angelu sargu), paklausiau: „Kaip buvo, kai Viešpats paliko dangų? Kaip tai atsitiko? Žinojau, ką Gabrielius pasakė Marijai Luko 1:35, kai ji paklausė, kaip atsitiks, kad ji pradės Dievą savo įsčiose:

 

„Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, o Aukščiausiojo jėga uždengs tave...“

 

Čia vartojamas žodis „galia“ yra „dunamis“, iš kurio gauname žodį „dinamitas“ ir reiškia galią. Žodis „užgožti“ reiškia „apgaubti kaip debesis“. Taigi Aukščiausiojo jėga Mariją uždengė kaip debesis, daugiau apie tai kitą savaitę.

 

Bet mano klausimas Viešpačiui ir angelui buvo, kaip tai atrodė, kaip tai atsitiko? Staiga aš Dvasioje stovėjau danguje. Žmonių nebuvo, tik angelai, ir jie visi stovėjo glaudžiai vienas prie kito, ir minia galėjo stebėti paradą. Stovėjau angelų minios gale kaip stebėtojas, ir tuo metu nebuvau tikras, ką matau.

 

Ten buvo siauras takas, bet pakankamai platus, kad galėtų eiti 1 žmogus, atviras kelias tarp angelų. Vieni žiūrėjo iš tos pusės tako, kurioje aš buvau, kiti kitoje tako pusėje žiūrėjo mūsų kryptimi. Bet niekas nežiūrėjo į angelą anapus to siauro tako – visų akys buvo nukreiptos į nuostabią baltą Tėvo sosto šviesą, nes kelias vedė nuo Jo per angelų minią.

 

Iš tos šviesos išėjo Viešpats

Jis atrodė kaip Viešpats, kurį tiek kartų mačiau apsilankymų metu – anksčiau galvojau, kokiu laipsniu Marijos DNR suformavo Jo bruožus, ir  nustebau pamatęs, kad Asmuo paliekantis dangų, atrodė taip pat kaip prisikėlęs Viešpats, kurį matydavau  aplankymų metu. Mačiau, kaip Kristus palieka Tėvo šviesą, kad eitų  nusilenkusių iš baimės, angelų taku. Visi angelai arba nusilenkė iki žemės, arba atsiklaupė, arba atsiklaupė ant 1 kelio, bet visų akys buvo nuleistos, visi tyliai stebėjo, kaip Kristus eina nuo Tėvo sosto keliu, pro jų tarpą.

 

Žiūrint iš mano pusės, vaizdas buvo iš dešinės į kairę, ir, Viešpačiui artėjant, šiek tiek pasisukau į sostą, kai Jis praėjau pro mus. Niekada nepasukau į kairę, kad pamatyčiau, kur veda kelias, ir staiga grįžau į savo kambarį su Viešpačiu ir angelu. Suvokimas, kad man ką tik buvo duota žvilgtelėti į Jį, ištuštinusį save nuo visų teisių ir privilegijų, kaip Tėvo viengimio Sūnaus, tapusio žmogumi, mane pribloškė.

 

Mane apėmė baimė, nuostaba. Iš pradžių negalėjau kalbėti, tai buvo labai slegiantis dalykas. Viskas, ką mintyse žinojau apie tai, kad Tėvas padovanojo savo viengimį Sūnų, dabar tapo gyva tiesa. Atsiguliau veidu prieš Jį: „O Viešpatie, tu esi TAIP vertas garbinimo, tu esi vertas...o tada vėl buvau priblokštas ir vėl gulėjau tylėdamas.

 

Kai atgavau jėgas,

Paklausiau Viešpaties, ar Jis galėtų patvirtinti tai, ką leido man pamatyti , Šventajame Rašte? Jis liepė man išnagrinėti ištrauką  Hebrajams 10:5, tai aš ir  padariau:

 

„Todėl ateidamas į pasaulį Jis pasakė: „Aukų ir atnašų tu nenorėjai, bet tu paruošei Man kūną.““ 6-7 tęsinys: „5 Todėl, ateidamas į pasaulį, Jis sako: „Aukų ir atnašų Tu nenorėjai, bet paruošei man kūną.

6 Tau nepatiko deginamosios atnašos ir aukos už nuodėmes.

7 Tuomet tariau: ‘Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!’ „

8 Anksčiau pasakęs: „Aukų ir atnašų, deginamųjų atnašų ir atnašų už nuodėmes Tu nenorėjai ir nemėgai“, – jos aukojamos pagal Įstatymą, –

9 paskui paskelbė: „Štai ateinu vykdyti Tavo, o Dieve, valios“. Jis panaikina viena, kad įtvirtintų kita...“

 

Kai Sūnus ištuštino Save, Jis pasakė Tėvui, kad žinojo, kad Tėvas nemėgsta jaučių ir ožkų kraujo, bet kad Tėvas paruošė Jam kūną – ir Jis eis vykdyti Jo valios.

 

Ir tas kūnas – tai buvo amžinas pokytis. Jėzus prisikėlė žmogaus kūnu ir visada bus žmogus. Tiesą sakant, kalbant apie prisikėlimo dieną, Apaštalų darbų 13:33 cituoja 2 Psalmę  kaip pranašišką: „Šią dieną aš tapau tavo Tėvu“. Tėvas vis dar yra Dvasios karalystėje su Dvasios kūnu. Bet Jo Žodis, kuris viską laiko kartu savo Tėvo galia, yra žmogus ir bus amžinai. Tai amžiams pakeitė Tėvo ir Sūnaus santykius.

 

Kiek mes žinome, Jis bus vienintelis, kuris eis per amžinybę su to pasaulio randais savo kūne. Sūnus iš buvimo Dvasioje virš laiko ir erdvės tapo apribotas kūnu žemėje, apribotu tame kūne.

 

Tas, kuris sukūrė Adomo kūną, dabar apsiribojo būtent tokiu kūnu. Sūnus pirmą kartą amžinybėje pastebėjo, kad pats turi išmokti, ką reiškia vaikščioti, kalbėti, naudotis tualetu, valgyti pasisemti jėgų, eiti iš vienos vietos į kitą ne mintimis, o dedant kojas vieną priešais kitą, kai Jis ėjo į vietą.

 

Čia sustosime ir kitą savaitę pakalbėsime apie fiziologiją, kodėl Tėvui reikėjo paruošti kūną savo Sūnui – ir dar daugiau.

 

Iki tol, palaiminimai,

Džonas Fenas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą