Sveiki,
Šiandien; antgamtiškas Izraelis.
Dievas įžiebė ugnį
nusiauti batus, nes batai yra žmogaus dirbiniai. Mes negalime ateiti į Jo akivaizdą dėl nieko, ką darėme. Tai randama Išėjimo 3: 5-6, kai Mozė prie degančio krūmo kalba su Viešpačiu. "... Nusiauk batus nuo kojų, nes tai yra šventa žemė".
Taip pat matome Jozuės 5: 14-15, kai Kristus, būdamas
Viešpaties kariuomenės kapitonu, pasakė Jozuei, kaip paimti Jerichą, ir liepė nusiauti
batus Jo akivaizdoje. (Tai nebuvo
angelas, kalbėjęs su Jozuė, bet Kristus, tai liudija faktai, Jis priėmė garbinimą,
2, liepė Jozuei nusiauti batus, o 3 skyriuje 6 eil. pasakojimas tęsiamas persijungiant iš
natūralaus požiūrio į tikrąją perspektyvą ; „Viešpats pasakė ...“ jų pokalbyje.
Taigi išmeskite knygas, kuriose sakoma, kad tai yra angelas (tokias kaip „Angelai su užduotimi“), nes ten yra keletas
dalykų, kurie gali suklaidinti.)
Žmogus negali ateiti pas Dievą jokiomis savo pastangomis.
Dėl šios priežasties Dievas įsakė, kai jie pastatė aukurą aukai aukoti, netašyti akmenų ir jokiu būdu jų nekeisti - jie turėjo
naudoti akmenis tokius, kokius rado ant žemės, nes juos suformuoti, tai reiškia pridėti žmogaus pastangas prie išganymo.
Išėjimo 20: 25
Viešpaties ugnis
Turėdami tokį supratimą, kad atėjimas pas Dievą priklauso
tik nuo Jo ir mes nieko neatnešime į šią sąjungą, pažiūrėkime
į deginamąją auką, apie kurią kalbama pirmajame Levitų(arba Kunigų) skyriuje.
Pirmoji auka, kurią matome, yra tai, kai Viešpats Dievas (Kristus) nužudė
gyvūną ir pagamino odos apsiaustus Adomui ir Ievai, Pradžios 3:21. Tai buvo
jiems vaizdinga pamoka, kad vėliau Jis taps paskutine auka, kad žmogus būtų
aprengtas Juo. Pradžios 4 skyriuje užrašyta, kad Kainas atmetė išganymą iš malonės ir pasirinko ateiti
pas Dievą savo paties pastangomis, aukodamas daržoves, kurias augindamas taip sunkiai dirbo. Mes negalime ateiti pas
Dievą remdamiesi savo darbu, pastangomis ir formulėmis.
Viešpats nepriėmė jo aukos, nes tai buvo jo paties
pastangos, Jis priėmė Abelio auką, kuri buvo nekalto avinėlio iš Abelio bandos
kraujas. Štai kodėl Kainas yra visų klaidingų religijų ir melagingų pastangų
patekti pas Dievą savo jėgomis tėvas. Kaip pavyzdį galime naudoti įvairias
religines apeigas iš viso pasaulio, kuriose nurodomos tam tikros maldos, tam
tikros pastangos priartėti prie Dievo, padaryti jam įspūdį ar kažkaip paveikti.
Mozė užrašė Pradžios knygą, todėl jam ir mums suprantama,
kad būtent ugnis iš dangaus prarijo Abelio, o ne Kaino auką. Štai kaip jis sužinojo,
kad jo auka nebuvo priimta. Tai įtvirtino pavyzdį, kad pats Dievas siunčia ugnį iš dangaus, kad uždegtų
deginamosios aukos ugnį, taip kad iš aukos visiškai nieko nelieka.
Tai kartojama visoje Levitų knygoje - tegul nieko iš deginamosios aukos
nelieka. Ji turi būti visiškai
suvartota. Tai Viešpats pasakė Izraeliui per pirmąjį Paschą Išėjimo 12:10: „Tegul
nieko nelieka iki ryto, o jei kas lieka ryte, sudeginkite jį visiškai“. Žinoma,
tai yra Jėzaus ant kryžiaus simbolis, kad Jo „deginamoji auka“ už nuodėmę buvo
visiškai atlikta, absoliuti, 100%.
Levitų 9: 23–24, aprašyti
pirmi aukojimai naujosios kunigystės,
kuriai vadovavo Aaronas: „Mozė ir Aaronas nuėjo į palapinę, tada išėjo ir
palaimino žmones. Ir visiems žmonėms pasirodė Viešpaties šlovė. Viešpaties akivaizdoje pasirodė ugnis, kuri sudegino
auką ir net riebalus. Žmonės tai pamatė,
šaukė ir krito ant savo veidų.“
Gideonas –
Teisėjų 6: 20–24,
Gideonas mato Viešpaties angelą (Kristų),
kuris kviečia jį vesti Izraelį prieš midjaniečius ir tapti Izraelio teisėju.
Gideonas aukoja mėsą ir neraugintą duoną ir padeda juos ant akmens altoriaus. „Viešpaties angelas“ palietė uolą su lazda , kilo ugnis ir prarijusi auką, o „Viešpaties angelas“ išėjo.
Gideonas neuždegė ugnies, tai padarė „Viešpaties angelas“. Gideonas, žinodamas
savo istoriją ir supratęs, kad matė Viešpatį akis į akį, ėmė šaukti. Tada
Viešpats kalbėjo su juo ir patikino, kad jis nemirs. Gideonas vadino Viešpatį
„Taikos Dievu Jehova Šalomu“ dėl šio susitikimo, kurio metu jis nemirė.
Samsonas
Maždaug po 50 metų, teisėjų 13: 16-20, vyrui, vardu
Manoahas, ir jo žmonai pasirodo „Viešpaties angelas“, sakydamas, kad ji pastos
ir pagimdys Izraelio teisėją, ir jis bus Nazaritas nuo pastojimo. Šie būsimo
Samsono tėvai aukoja Viešpačiui, dėkodami už šią pranašystę, o Manoahas,
nesuprasdamas, su kuo jis kalbėjo, paklausė Jo vardo.
18 eilutė: "Kodėl klausiate mano vardo, matydami, Jis nuostabus?" (Heb .: nuostabus, nesuprantamas, didingas), ir tada jis pakilo aukos liepsnoje ir dingo iš akių. Jūs prisiminsite, kad Izaijo 9: 6 sakoma apie Mesiją: „Mums gimė vaikas, mums duotas sūnus ir Jo vardas bus vadinamas Nuostabusis ...“
Manoahas žmonai pasakė, kad jie matė Dievo veidą ir tikrai mirs. Jo žmona, būdama protingesnė
ir nuovokesnė, pasakė v23; "Ar Jis būtų mums pasakęs, kad turėsime sūnų,
jei ketino po to mus nužudyti? Ir jis priėmė ir mūsų auką, taigi mes
nemirsime".
Saliamonas
- II Kronikų 7: 1–3, kai Saliamonas pašventino šventyklą, sakoma: „Kai Saliamonas baigė
kalbą, ugnis nusileido iš dangaus ir prarijo deginamąją auką bei kitas aukas;
Kunigai negalėjo patekti į šventyklą, nes Viešpaties šlovė taip stipriai
užpildė vietą. Ir visi žmonės, pamatę, kaip ugnis nusileido su Viešpaties
šlove, puolė veidais žemyn ir garbino šlovindami Viešpatį. sakydamas: "Nes
jis geras, nes jo gailestingumas amžinas".
Elijas –
„II Karalių 18:
36-39“, mes turime bene geriausiai žinomą pavyzdį, kaip Dievas nuleido iš
dangaus ugnį ant aukuro – Elijas ir
Baalo pranašai. Deja, dauguma ganytojų ir sekmadienio mokyklos mokytojų nepaiso
didesnės tiesos, manydami, kad Elijas buvo taisyklės išimtis. Todėl galime
susimąstyti, kodėl Elijas buvo toks įsitikinęs, kad jo planas veiks, ir
daugelis klaidingai manė, kad jis tiesiog pats sugalvojo šią idėją, arba jo didelis tikėjimas privertė
Dievą atsakyti ugnimi. Tikėjimas nėra nepriklausomas nuo Dievo, greičiau mūsų
atsakas į Jo apreikštą malonę. Elijas tik sekė Jo Žodžiu levitų knygoje, kurio Izraelyje nebuvo laikomasi daugelį metų.
Elijas visa tai žinojo, todėl jis savo auką paruošė iki standartinės 15 valandos vakaro aukos laiko, nes
žinojo, kad Dievas atsakys ugnimi, kad
suvartotų degintą auką. Taigi jis linksminosi su Baalo pranašais ir apkaltino
Baalą, kad jis vieną kartą buvo tualete, kitu metu išvyko į kelionę. Artėjant
15 val., Jis užtikrintai liepė žmonėms pilti vandenį ant aukos, nes norėjo
jiems parodyti, kad jis nedarys jokio stebuklingo triuko ir jokio veiksmo savo
rankomis, nesiims jokių gudrybių, kad
ugnis būtų uždegta.
Vakaro aukos metu pranašas Elijas priartėjo ir tarė: „Viešpatie,
Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dieve, tegul šiandien būna žinoma, kad tu esi
Dievas Izraelyje ir kad aš esu tavo tarnas, ir aš visa tai padariau pagal tavo
žodį. (Nurodymai levitų knygoje). “... Tada Viešpaties ugnis krito ir prarijo
degintą auką, medieną, akmenis, dulkes ir vandenį tranšėjoje ... "
Nuo Abelio iki Mozės, Gideono iki Manoaho, nuo Saliamono
iki Elijo - Dievo pavyzdys buvo tas, kad dangaus ugnis visiškai sunaudoja
deginamąją auką. Tai yra Jėzaus ant kryžiaus simbolis , visiškai pašalinantis
pasaulio nuodėmę.
Krikščionis -
krikščioniui, kovojančiam dėl savo išganymo, svarstant,
ar Dievas dar gali juos atmesti, nors jie tiki Jėzumi ir myli Dievą, tai, ką
mes matome įtvirtinta Levitų ir kitose knygose, suteikia mums didelę ramybę. Jėzaus
auka ant kryžiaus, sandoris tarp Jo ir Jo Tėvo, buvo visiškai iki galo atliktas
darbas. Iš mūsų nuodėmės nieko nebeliko.
Kaip Paulius rašė II Korintiečiams 5: 17: „... kas sena praėjo ir štai!
Visa tapo nauja“.
Tai nereiškia „Taip, bet“. Negalima manyti: „nežinote, ką padariau“. Deginamoji auka buvo
skirta ne tik pradinei nuodėmei, bet ir visai nuodėmei. Žinojimas, kad dėl
rytojaus, kito mėnesio ar kitų metų teisėtai kalbant, mūsų nuodėmė jau sudeginta
Jėzaus atpirkimo auka, veda mus į didesnį šventumą.
Žinojimas, kad mūsų nuodėmė ir nuodėmės yra sudegintos Jėzaus aukoje,
kviečia mus pasistengti visomis pastangomis, kad galėtume pažinti Jį vis geriau
ir geriau, nes nėra nieko tarp mūsų ir Dievo Tėvo. Tas žinojimas panaikina
baimę tarp mūsų ir Dievo - viskas, kas kažkada stovėjo tarp mūsų, net būsimos
nuodėmės, kurias dar padarysime, jau buvo numatytos ir atleistos, todėl
judėkite Jame visu greičiu į priekį!
Daugiau kitą savaitę, iki tol, laiminu,
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą
Pastaba: tik šio tinklaraščio narys gali skelbti komentarus.